V. Daujotytės requiem Lietuvių literatūros katedrai (1)

Daujotyte-Pakeriene_vu.lt

Prof. Viktorija Daujotytė-Pakerienė | vu.lt nuotr.

Rugsėjo 12-osios vakarą, vis rečiau sklidinai prisipildanti Rašytojų sąjungos salė, tiesiog lūžte lūžo nuo žmonių gausos: akademikai ir profesoriai, filosofai ir rašytojai, studentai… Visa ši gražių žmonių minia susirinko į vienos šviesiausių nūdienos Lietuvos asmenybių – mokslininkės, pedagogės ir poetės profesorės Viktorijos Daujotytės kūrybos vakarą bei dviejų naujų jos knygų pristatymą.

Vieną tų knygų – itin komerciškai neparankiu pavadinimu „Asmeniniai kursai“ (negana to, dar ir su paantrašte „Įvadai, laisvi seminarai, paskaitos“) – jau esu perskaitęs, tad skubu patikinti,jog išties ji – labai lengvai, kone vienu prisėdimu įveikiama, įtraukianti, meilės ir išminties kupina knyga ir, įstabiausia, netikėtai puikiai atskleidžianti tą ypatingą profesorės V.Daujotytės paskaitose visad tvyrojusią beveik magišką dvasią ir nuotaiką, kurios – esu įsitikinęs – nepamirš nė vienas buvęs Profesorės studentas. Kita pristatytųjų knygų – monografija apie ne taip seniai amžinybėn iškeliavusį didį lietuvių rašytoją Romualdą Granauską, pasak renginį moderavusio iškilaus literatūros kritiko Valentino Sventicko, taip pat labai asmeniška, intymi knyga, kurioje „viskas lig žodelyčio yra svarbu“.

V. Sventickas kalbėjo: „Daugelis turbūt kartkartėmis paklausiame savęs – kas iš to gausaus rašytojų būrio dabartinėje mūsų literatūroje sudaro patį branduolį – kas yra svarbiausi, daro ypatingą poveikį, įtakas?.. Akivaizdu – ko gero, ryškiausiai literatūros pasaulyje šiandien matomas žmogus yra Viktorija Daujotytė. Taigi, esame fenomeno liudytojai, nes juk žinome, kad ji pirmiausiai yra literatūros tyrinėtoja. Tokių atvejų literatūrų istorijose nėra daug, tad mums būtina šitai ištarti, suprasti, vertinti. Jeigu kada koks įdėmus biografijų ir bibliografijų tyrinėtojas būtų pafantazavęs, kad vienas žmogus literatūroje gali padaryti tiek daug ir tiek reikšmingo, tuo paprasčiausiai būtų sunku patikėti. Betgi gyvą įrodymą mes štai turime ir matome prieš akis.

V.Daujotytė jau yra parašiusi tiek daug, kad, regis, nepasakytų dalykų jau nebėra, tačiau nuosekliai sekdamas jos kūrybinį kelią vis mėginu atrasti, kurie kontekstai ir kurios kryptys jos kūryboje ryškėja, kurie traukiasi, mėginu atspėti, kas jai šiuo gyvenimo periodu yra svarbiausia. Tad, perskaitęs abi šias naująsias ir, suprantama, ankstesniąsias jos knygas, kurių pastarąjį dešimtmetį atsiranda stebėtinai gausiai, tarp ryškėjančių gijų pirmiausiai pastebiu nacionalinę – tai, ką ji kalba apie lietuvišką galvojimą, apie lituanistiką, jos misiją, paskirtį; taip pat pastebimas didėjantis dėmesys vyro ir moters tarpusavio santykiams, juntama nuolatinė pastanga vaduotis iš literatūros tyrinėjimo privalomybių ir, žinoma, neblėstantis dėmesys visam tam, ką ji pati vadina prigimtine kultūra.“

Nors, regis, dėmesio centre, kaip ir priklauso, renginio metu buvo pasitinkamosios knygos, bet išties jame buvo ištarta daug daugiau – ir ne vien apie šias knygas, ir ne vien apie literatūrą, ir ne vien žodžiais. Poeziją skaitant aktoriui, buvusiam V.Daujotytės studentui Jurgiui Marčėnui (poeto Aido Marčėno sūnui – aut. past.), šiltai ir esmingai apie naująsias knygas bei pačią Profesorę kalbant jos užaugintiems mokslų daktarams Mindaugui Kvietkauskui, Brigitai Speičytei, Nidai Gaidauskienei, Regimantui Tamošaičiui, kukliai šypsantis ir ne apie save, o vis apie kitus su meile ir dėkingumu kalbant pačiai V.Daujotytei, sėdintieji salėje išgyveno kaži kokį didingą, labai gražų, labai giliai pasiekiantį šventės įspūdį – šventės, virš kurios džiaugsmo ir šviesos vis dėlto būtų justi tvyrant ir dar kaži kokį liūdesį, kaži kokią dramatiško finalo nuojautą. Nelyginant regint Paskutinę vakarienę.

„Mačiau Profesorę einančią puslankiu pro Gedimino kalną… Tas kalnas, jo visos žaizdos buvo apdangstytos ilgomis baltomis marškomis – tarsi sutvarstytos… Profesorės žvilgsnis akimirkai šoktelėjo į viršų ir vėl atsitraukė, vėl nuniro į save, tarsi ji nenorėtų matyti šiandienio to kalno vaizdo, skubančių ir klegančių pro šalį šiandienių žmonių. Tarsi šis beatsirandantis naujas pasaulis žeistų jos gyvenimą – tokį žemaitišką, archajišką, patikimą, tikrą, tvirtą“, – baigdamas savąjį pasisakymą jau pačioje renginio pabaigoje į poetinį lauką netikėtai nuklydo R.Tamošaitis.

Visa tai ištarė jis taip įtaigiai, kad šį vaizdą drauge su juo ūmai pamatėme visi sėdėjusieji salėje, ir pačiai V.Daujotytei nebeliko nieko kito, kaip tik nenoromis patvirtinti: „Taip, knyga „Asmeniniai kursai“ yra manasis requiem klasikinei, buvusiai Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedrai. Gal dėl to ir jaučiau būtinybę sudėti visa tai į knygą, nes to jau nebėra, jau nebebus.“

P.S. Beje, kaip tik šio renginio metu iš M.Kvietkausko lūpų išgirdome tiesiog šiurpią naujieną – rektoriaus ir visos universiteto vadovybės sprendimu Lietuvių literatūros katedros, kaip ir kitų lituanistikos katedrų, Vilniaus universitete nuo šio rugsėjo – nebėra. Vietoj Lietuvių literatūros katedros nuo šiol funkcionuos jau „išnacionalintas“ darinys – Literatūros ir kultūros tyrimų institutas.

Kategorijos: Kultūra, Lietuvoje, Literatūra, Naujienos, Politika ir ekonomika, Švietimas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *