Miglė Valaitienė: Lietuvos jaunimo ramuva (nuotraukos) (0)

Miglė Valaitienė | Asmeninė nuotr.

Miglė Valaitienė | Asmeninė nuotr.

Su aktyviąja Lietuvos jaunimo ramuvos nare Migle VALAITIENE kalbasi Dalia RASTENIENĖ

– Kada Lietuvos jaunimo ramuva pradėjo veiklą?

–Aktyviau veikti pradėjome maždaug prieš metus. Praeitą spalį jau kaip Jaunimo ramuva užkūrėme aukurą ant Gedimino kapo kalno. Po truputį įsibėgėjame. Per šiuos metus apsilankėme keliose mokyklose su savąja programa. Siekėme moksleivius supažindinti su baltų mitologija, lietuvių liaudies dainomis, liaudies muzikos instrumentais, šokiais ir žaidimais. Organizavome ir amatų – juostų pynimo, vijimo, naginių gamybos – mokymo užsiėmimus. Rodėme, kaip siuvami istoriniai XIII–XIV a. drabužiai. Mūsų veiklos dalis yra ir Sutartinių mokykla, kuri skirta ne vien jaunimui. Organizavome kelionę į Jorę vienu autobusu ir pakeliui aplankėme senojo paveldo vietas – paskutiniojo Aukštaitijos partizano Kraujelio žūties vietą, laumiakalnį.Bevažiuodami mokėmės Jorės dainų.

– Važiuoja tik tie, kurie „įsirašo“ į jūsų organizaciją, pradeda lankytis, tampa nuolatiniais lyg ir nariais?

– Ne, važiuoja, kas nori. Mes bandėme įtraukti daugiau žmonių į veiklą, tačiau kol kas tik keli aktyviausieji, vadovybė, viską organizuoja kitiems. Be to, šiemet viskas turės labai keistis, nes daug iš aktyviausiųjų arba išvažiavo mokytis į užsienį, arba pradėjo dirbti, arba – auginti vaikus… Todėl mes vėl bandysime norinčiuosius dalyvauti Lietuvos jaunimo ramuvos veikloje kviesti pačius svariai prisidėti prie įvairių renginių, kad tiems keliems branduolio žmonėms būtų mažesnė našta ir atsakomybė.

Spalio 5 dieną jau įvyko susitikimas su žmonėmis, kurie norėtų dalyvauti Lietuvos jaunimo ramuvos veikloje. Susirinko nedaug žmonių, tačiau keli nauji iniciatyvūs žmonės buvo įtraukti į aktyvią veiklą. Jau rytoj (spalio 16 d.) važiuosime su tais naujais žmonėmis pravesti pamokos Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos devintokams.

– Ateina Jūsų, studentiško amžiaus žmonės?

– Taip. Bet norėtume, kad gausiau prisijungtų ne tik studentai, bet ir moksleiviai. Studentu esi neilgai, tad labai greitai tenka ir pasitraukti – dėl įvairių gyvenimo keliamų rūpesčių.

– Ar turite bent kokias patalpas? Kur jūs renkatės?

– Patalpų neturime, dėl to visą informaciją skelbiame internete. Kiekvienam užsiėmimui reikia iš naujo susirasti vietą. Informaciją galima rasti socialiniame tinkle „Facebook“ įvedus  paiešką „Lietuvos jaunimo ramuva“.

– Kiek jūsų iš viso yra?

– Mes neskaičiuojame. Ateina, išeina. Tai visos Romuvos „bėda“ – niekas nežino, kiek yra romuviečių, yra tiek, kiek tokiais jaučiasi. O Jaunimo romuvos aktyviųjų buvo aštuoni. Bet dabar – neaišku, kiek beliks. Vėtra Trinkūnaitė pagal Erasmus programą išvažiavo pasimokyti į užsienį, Šarūnas Mikelionis niekur neišvažiavo, bet turi ieškotis darbo, tad ir ieškosi. Aš pati ir mano vyras anksčiau taip pat buvome daug laisvesni ir aktyvesni, o dabar vakarais studijuojame, dienomis ketiname dirbti, taigi laisvo laiko beveik neturime. Dėl to ir reikia, kad į Jaunimo ramuvą įsitrauktų moksleiviai.

– Į kokias mokyklas jūs važiuojate?

–Buvome Aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre Fabijoniškėse. Savo užsiėmimą pasistengėme susieti vien su muzika. Jie negalėjo mūsų matyti – tik paliesti drabužius, instrumentus ir iš to susidaryti jų formos vaizdą, bet turi nuostabią klausą – pirmą kartą išgirdo sutartinę, o dainavo ne ką prasčiau už mus. Lankėmės ir privačioje mokykloje Viršuliškėse. Bendravome su mažais vaikais ir mūsų apsilankymas atstojo neformalaus ugdymo užsiėmimą. Keliese mes ten nuvažiavome ir papasakojome, kokie lietuvių kalėdiniai papročiai, pamokėme kalėdinių dainų ir žaidimų.

– Kiek jums skiriama užsiėmimams laiko? Pamoka?

– Ne. Mums skiriama tiek laiko, kiek mes norime, o mes norime tiek, kiek nori vaikai. Aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre išbuvome gal dvi valandas, o su mažiukais kiek trumpiau – apie pusantros valandos.

– Kaip jūs pradėjote Lietuvos jaunimo ramuvos veiklą? Ar vyresnieji paskatino?

– Lietuvos jaunimo ramuva veikia seniai, nuo 1990 metų, tik kad su pertrūkiais. Visada atsiranda žmonių, kurie susiburia veiklai, po kiek laiko dėl įvairiausių priežasčių išsiskirsto. Mes jau ketvirta ar penkta karta, kuri vėl stengiasi atgaivinti Jaunimo ramuvą. Ir mums ją teks palikti, o po kurio laiko vėl kas nors iš jaunųjų ją atgaivins. Man atrodo, kad mes tęsiame ankstesniųjų kartų, gal net Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos veiklą.

– Koks Jaunimo romuvos santykis su Romuva?

–Santykis glaudus. Mes taip pat orientuojamės į senąjį baltų tikėjimą, jo moralines nuostatas ir stengiamės įtraukti jaunimą į savo veiklą. Visas didžiąsias šventes švenčiame kartu su didžiąja Romuva.

–  Jaučiate kokią nors konfrontaciją su Katalikų bažnyčia?

–Senasis baltų tikėjimas kitoks nei krikščionybė, bet mūsų veikloje nėra vietos kokiems nors protestams ar kokiai nors konfrontacijai. Mes darome savo, o jie tiesiog yra.

– Bet juk jūs nieko blogo nedarote! Šokate tradicinius lietuvių šokius, dainuojate dainas, mokote tradicinių amatų…

–Aš pastebiu, kad kartais Katalikų bažnyčia pati labai neigiamai reaguoja į mūsų veiklą. Galbūt tam tikru lygmeniu ji mūsų bijo. Prisimenu, kai mes dar nebuvome išsiskyrę iš didžiosios Romuvos, renginys Žemės dienai Katedros aikštėje buvo atšauktas dėl to, kad jame, be kitų grupių, dalyvavo ir „Kūlgrinda“, ir nukeltas į pievą prie Baltojo tilto. Arba – siekiui senąjį baltų tikėjimą įteisinti kaip tradicinę religiją labiausiai priešinosi Katalikų bažnyčia. Mano supratimu, tai jie labai konfrontuoja, o mes veikiam savo lygmeny, savo srityje, ir mums, tiesą sakant, nelabai įdomu, ką jie daro savo bažnyčioje.

– Dalyvavote šiemetinėje Romuvos  vasaros stovykloje Dvarciškėse? Regis, tai svarbus jūsų visų renginys.

– Svarbiausias renginys. Suprantama, dalyvavome.

– O Velykos, Kalėdos?

– Kaip sako Jonas Trinkūnas, per metus keturis kartus turėtų vykti Vėlinės. Rudenį, kai ir vyksta Vėlinės, paskui – per Kūčias, kai mes vėl kreipiamės į protėvių vėles, prisimename išėjusius iš šio pasaulio artimuosius, trečiosios Vėlinės turėtų įvykti per Velykas. Kiek žinau, net ir slavai eidavo per Velykas į kapines, kaip auką nešdavo margučius, panašiai ir mes tikriausiai tai supratom. Na o Kalėdos mums – joks ne Kristaus gimimas, o Saulės nukalimo laikas, pasaulio pradžios metas.

Labai dažnai mūsų klausia: ar jūs švenčiat Kalėdas, jei nesate krikščionys? Tada man kyla klausimas: kodėl krikščionys švenčia Velykas ir Kalėdas, nes tai visiškai nieko bendra su krikščionybe neturinčios šventės. Jos yra senos, senesnės už Kristų, už visą krikščionybės idėją ir gal net už judaizmą. Taigi pasikartosiu: man ne visai aišku, kodėl krikščionys švenčia pagoniškas šventes.

– Akivaizdu, kad krikščionybė prisitaikė prie senųjų švenčių ir atitinkamai pakoregavo jų šventimo priežastis. Na, visiems tai žinoma, tai elementarios tiesos. O ką veikia suvažiavę žmonės, šeimos su vaikais ir paaugliais didžiosios Romuvos stovyklose?

– Mokosi senųjų tradicijų, amatų ir apskritai gyvenimo būdo, nes gyvenimas Romuvos stovyklose yra ypatingas. Net sunku apibūdinti, ką reiškia Romuvos stovykloje visą savaitę gyventi palapinėje, virtis maistą ant laužo, dainuoti liaudies dainas prie laužų po žvaigždėtu dangumi.

Svarbiausia – patirti tą jausmą. Aišku, Romuvos stovyklose yra vykdoma programa, kuri taip pat labai įdomi – atvažiuoja lektoriai skaityti paskaitų tema, kuriai skirta stovykla. Pavyzdžiui, šių metų tema buvo tarmės. Paskaitas skaitė mitologas Dainius Razauskas, archeoastronomas Jonas Vaiškūnas, folklorininkė Gražina Kadžytė ir kiti. Mes dar mokome ir amatų. Jau keleri metai Romuvos stovykloje galima išmokti pasidaryti būgną, kankles, išmokti juostas austi.

– Ar įmanoma per septynias dienas neįgudusiam žmogui pasidaryti kankles?

– Kas labai nori, anksti keliasi, dirba visą dieną ir pasidaro. Suprantama, jiems jau būna parengti ruošiniai, tačiau pačiam reikia išsiskobti, išraižyti ornamentus, stygas užtempti ir visa kita. Didžiulis darbas, bet jei kas labai nori, – pasidaro ir jau tuoj pat gali pradėti kankliuoti.

– Kiek suprantu, kai kuriems žmonėms ši stovykla – gera atostogų dalis?

– Iš tiesų kai kurios šeimos ima tuo laikotarpiu atostogas ir stovykloje pasisemia daug dvasinės ramybės – dainuodami dainas, atlikdami apeigas, rituališkai palydėdami besileidžiančią Saulę, švęsdami Žolinę. Be to, išmoksta praktinių dalykų, susipažįsta su naujais, bet panašių interesų žmonėmis, pabendrauja. Manyčiau, kad iš Romuvos stovyklų daug reikalauti nereikia, į jas reikia važiuoti norint pasisemti jėgų iš gamtos ir šalia susibūrusių žmonių.

– Ką jums reiškia Senojo baltų tikėjimo bendruomenės Romuvos krivio, Lietuvos etnokultūrinio judėjimo pradininko, iškiliausio senojo baltų tikėjimo puoselėtojo Jono Trinkūno pagerbimas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi?

– Gedimino ordino Riterio kryžius kriviui Jonui Trinkūnui buvo įteiktas už pogrindinę veiklą, nukreiptą prieš sovietų valdžią, už aktyvų antitarybinės agitacijos ir kraštotyrinės veiklos organizavimą ir vykdymą, pogrindinės religinės ir tautinės literatūros platinimą ir kitus nuopelnus Lietuvai. Mūsų bendruomenei tai daug reiškia, nes neretai išgirstame priekaištų ar tiesiog replikų, neva mes, pagonys, nieko nenuveikėme Lietuvos išsilaisvinimo iš okupacijos labui. Tai netiesa. O dabar ir moksliniais prof. Ainės Ramonaitės ir kitų grupės tyrėjų atliktais tyrimais buvo nustatytas savotiškas visuomenės tarsi nematomų ryšių ir idėjų perdavimo tinklas, iš kurio matyti, kad ir Sąjūdis, galima sakyti, nuo mūsų prasidėjo. Dainuojančiosios revoliucijos ištakos – Rasos švenčių šventimas, etnografinių ekspedicijų rengimas, liaudies dainų dainavimas, taigi – atsigręžimas į savo šaknis. Tame judėjime Jonas Trinkūnas vaidino didelį vaidmenį. Tad Prezidentės ir valstybės pripažinimas mums daug reiškia.

Visi sunkumai, kliudę pripažinti Senojo baltų tikėjimo bendruomenę kaip tradicinę, kilo iš Katalikų bažnyčios priešinimosi, o žmonės mus sutinka labai palankiai – jiems įdomi mūsų veikla, jie nejaučia mums jokių priešiškų jausmų. Jie supranta, kad tai yra jų istorija, jų gyvenimo dalis. Net jei patiems nesinori dalyvauti mūsų veikloje tiesiogiai, jų požiūris į mus ir mūsų veiklą yra teigiamas. Tai patvirtina ir VU Religijų studijų ir tyrimo centro atlikti tyrimai, iš kurių matyti, kad mūsų bendruomenė yra mažiausiai priekaištų sulaukianti ir mažiausiai diskriminuojama bendruomenė. O bažnyčios požiūris, kuriam stinga meilės, supratimo, solidarumo ir kitų krikščionybės deklaruojamų vertybių, manyčiau, yra politinis nusistatymas.

– Man asmeniškai įdomus Tibeto dvasinio vadovo Dalai Lamos samprotavimas, kad saugiausia būti savoje kultūroje ir religijoje, bet, anot jo, nereikia prie jos per daug prisirišti, nes tada nematai pasaulio religijų įvairovės, nejunti platesnio konteksto. Šį požiūrį jis taiko ir pačiam budizmui. Betgi kai pasižiūri giliau, – visos religijos teigia tas pačias bendražmogiškas vertybes, kad ir kaip skirtųsi jų mokymai kitais klausimais.

– Sutikčiau tik iš dalies, nors šiais liberaliais laikais daug žmonių propaguoja tokias pažiūras, kad religijos kaip tokios iš viso galėtų nebūti – geriausia ją panaikinti. Jei ir tikėjai į kokią nors aukštesnę jėgą – dievą ar kažką panašaus, tai vis vien jis visiems yra vienas. Bet tai yra monoteistinė pažiūra. Mes su ja kategoriškai nesutinkame, nes mums atrodo, kad vienas dievas yra vienas diktatorius. Galime pasiremti ir istorija. Pavyzdžiui, graikai turėjo daug dievų ir turėjo demokratinę santvarką. Lietuviai turėjo daug dievų ir turėjo bajorų seimelius, sukūrė ir priėmė pirmąją Europoje konstituciją. (1787 m. buvo priimta pirmoji rašytinė konstitucija pasaulyje. Tai buvo  JAV Konstitucija. 1791 m. gegužės 3 d. buvo priimta pirmoji rašytinė konstitucija Europoje. Tai vadinamoji gegužės3-iosios konstitucija, priimta Abiejų Tautų Respublikos. 1791 m.rugsėjo 3 d. buvo priimta trečioji Konstitucija pasaulyje (Prancūzijoje, Prancūzijos konstitucija. – Red.).

Man nepriimtinas diktatūrinis monoteizmas. Man atrodo, kad suvokimas, jog pasaulio santvarką valdo daugybė jėgų, yra modernus, modernesnis, mažiau stabmeldiškas ir laisvesnis negu monoteistinių religijų. Netgi Romuvos stovyklose matyti, kaip žmonės išsilaisvina iš savo baimių, išankstinių nusistatymų ir tampa laisvais mąstančiais žmonėmis. Tai yra viena iš daugybės priežasčių, kodėl man atrodo, kad yra takoskyra tarp religijų, bet aš ne iš tų žmonių, kurie sakytų, jog visi turėtų tapti Senojo baltų tikėjimo bendruomenės nariais, nes priėjimas prie senojo baltų tikėjimo net ir man buvo pakankamai ilgas ir pakankamai sudėtingas filosofinis procesas. Mano tėvai apskritai tuo visai nesidomėjo, tai buvo savarankiškas vien mano pačios pasirinkimas – mąstyti apie pasaulį, apie gyvenimą, apie kitus žmones, apie santykius tarp žmonių, kad galėtum pereiti prie santykio tarp dievų ir dievo ir galų gale atrasti visame tame savo vietą.

– Ir kaip tai vyko?

– Pirmas mano susitikimas su senuoju baltų tikėjimu įvyko pradinėje mokykloje. Būdavo tokios pasaulio pažinimo pamokos, per kurias aš pirmą kartą išgirdau, kad lietuviai anksčiau turėjo daug dievų, ir man, tada gal kokių aštuonerių metų mergaitei, šovė į galvą klausimas: o kodėl dabar taip nėra? Kuo aš daugiau gilinausi, kuo daugiau sužinojau apie senovės lietuvių dievus, tuo jie man tapo vertingesni, netgi, kaip vaikui, įdomesni, geresnio elgesio, kuris aprašomas mituose. Vėliau, paauglystėje, kadangi mačiau daug neteisybės, man labai svarbus atrodė Perkūnas, kaip teisingumo dievas. Kadangi aš pradėjau garbinti patį teisingumą, tai ir Perkūnas man tapo vyriausiuoju dievu. Taip ir einama į religiją – per gyvenimą ir jo patirtis.

– O tada neišvengiamai atsidūrėte kokiame nors folkloro ansamblyje?

– Kol aš nebuvau įsigilinusi į senąjį baltų tikėjimą, folkloro ansamblių dainavimą galėjau apibūdinti tik kaip baisiai staugiančių bobų dainas… Man visiškai nebuvo gražu.

– O kas tuomet buvo gražu?

– Net nežinau. Aš muzikos išvis nelabai klausydavau. Ir namuose nebuvo klausoma muzikos, taigi negaliu pasakyti, kas man patiko. Pirmą kartą normaliai dainuojant folklorą aš išgirdau „Kūlgrindoje“ per Jorės šventę, o į ją važiavau ne dėl folkloro, – dėl baltų tikėjimo. Tada aš supratau, kad ne folkloro bėda, kad kai kurie folkloro ansambliai dainuoti nemoka. Taip pamažu folkloras tapo viena iš gražiausių muzikų ir jau penkerius ar šešerius metus pati dainuoju „Kūlgrindoje“. Pradėjau dar besimokydama mokykloje, devintoje klasėje. Dabar „Kūlgrindoje“ – įvairaus amžiaus žmonės. Pastebiu, kad nebeliko moksleivių, o galėtų ateiti. Galbūt dabartiniai paaugliai net nežino, kad mes egzistuojame. Tai jau reklamos stygius. Kol kas Lietuvos jaunimo ramuvą reklamuojame tik socialiniame tinklapyje „Facebook“, tačiau stengiamės aktyviai bendrauti su prie mūsų puslapio prisijungusiaisiais, dalytis mintimis, nuorodomis ir į kitus renginius.

– Kur rasti „Kūlgrindą“?

– Vilniuje, Technikos bibliotekos požemių salėje. Renkamės du kartus per savaitę – pirmadieniais ir trečiadieniais 18-ą valandą. O Sutartinių mokykla vyksta ten pat trečiadieniais nuo 17-tos valandos. Vasarą repeticijos nevyksta, o rudenį pradedamos spalio mėnesį. Be to, į Sutartinių mokyklą gali ateiti bet kas – ir turintys balsą, ir jo „neturintys“ J, mes visi susėdame ratu ir dainuojame, be jokių įsipareigojimų, tiesiog sau. O į „Kūlgrindą“ atėjusieji jau turi įpareigojimų – išmokę repertuarą, jie privalo ir koncertuose dainuoti, ir kitoje veikloje dalyvauti.

Pas mus galima ateiti ir „gaujomis“, kaip dabar madinga, ir vienišiams. Mes su visais stengiamės užmegzti malonius draugiškus santykius.

 Vytauto Daraškevičiaus nuotraukos. Romuvos stovykloje Dvarciškėse.

Saules_arkliukai_2013_Nr_3_Virselis (1)Saulės arkliukai, 2013, nr. 3, p. 30–36.

Pastaba: Interviu nurodomi konkretūs duomenys, kur rasti romuviečius, gali būti pasikeitę. Orientuokitės į Facebook. O esmė lieka nepakitusi.

 

 

Kategorijos: Etninė kultūra, Gyvoji tradicija, Kultūra, Religija, Saulės arkliukai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *