V. Vyšniauskas. Vilniaus universiteto naujovės verčia jį greitojo maisto verslo užkampiu (1)

Vytautas Vyšniauskas | asmeninė nuotr.

Tai, sakot, universitetas netampa dvasios aušvicu? Nu gal ir ne, bet Makdonaldsu (McDonald) – neabejotinai.

Šįmet Vilniaus universitete štai tokios naujovės, ir apie jas kalbėsiu iš filosofijos studijų perspektyvos.

1. Jau trejus metus bakalaurantai studijų programos komitetui teikia pageidavimus ir siūlymus atskirti Platono ir Aristotelio filosofijos kursą į du atskirus, nes tokie gigantai privalo būti studijuojami išsamiai ir atskirai. Vietoj to – šįmet į krūvą sumesti kiti, daug mažiau nei minėtieji filosofai vienas su kitu susiję mąstytojai – vietoj atskirų radosi bendresni ir dėl suprantamų priežasčių akivaizdžiai paviršutiniškesni kursai: Augustinas ir Akvinietis | Dekartas (Descartes) ir Kantas | Lokas (Locke) ir Hume’as. Galimybė susipažinti su kiekvienu iš šių autorių yra mažinama, mažėja dėmesys bei paskaitų ir seminarų santykis kiekvieno atžvilgiu. Kokia prasmė iš didžiausių žmonijos protų studijų padaryti Makdonaldsą? Atspėjote: efektyvumas, optimizacija, rinkos ir apskritai verslo modelio tolesnis diegimas ir stiprinimas, etc.

2. Panaikinta galimybė magistrantūros studijas išsitęsti į trejus metus – to daryti nebegalima nei pagal individualų planą, nei pasiimant ištęstines studijas. Filosofijos magistrantūros krūvis toks, kad norėdamas normaliai studijuoti turi neturėti darbo. Dažnam magistrantūros studentui tai yra amžius, kai reikia pagaliau prisiimti daugiau finansinės atsakomybės už savo būtį ir būstą. Kitaip tariant, filosofijos studentai sąmoningai projektuojami kaip išlaikytiniai. Jei dirbsi, akivaizdu, būsi gana vidutiniškas studentas be galimybės siekti aukščiausių rezultatų. Iš studijų ir vėl reikalaujama efektyvumo, optimizacijos, surinkinimo – kitaip tariant, ir vėl tas makdonaldiškas konvejeris.

3. Nuo šiol bakalauro pasirenkamieji dalykai skaitomi ir vedami tik tuo atveju, jei juos pasirinko ne mažiau, kaip 10 studentų. Anksčiau užtekdavo 6. Magistro pasirenkamiesiems minimalus pasirinkusiųjų skaičius – 6 (anksčiau, berods, buvo mažiau, nors gal ir klystu). Mano bakalauro laikais buvo žmonių su įvairiais interesais ir galėjo rinktis įvairius kursus tarpusavyje nederinę. Dabar vėlesniuose kursuose, kai lieka mažiau studentų, pasirinkimo galimybės faktiškai nelieka. Ketvirto kurso pavasario semestre buvo du pasirenkamieji dalykai – analitinė filosofija ir kalbos filosofija. Maždaug per pusę mano bendramoksliai pasiskirstė į abu kursus. Dabar analogiškoje situacijoje visi privalės rinktis tik vieną iš šių kursų, o kito tiesiog nebus (nors pasirinkimas bus kitas, kadangi analitinė filosofija (teisingai!) padaryta privaloma).

Dėl trečio punkto, pavyzdžiui, filosofijos bakalauro antrakursiai yra patekę į tokią situaciją: 8 studentai pasirinko neklasikinę logiką, tiek pat studentų pasirinko ir retoriką. Bet kuriam kursui reikia 10 studentų. Vadinasi, vienas iš šių kursų bus panaikintas, jei neišnyks savaime studentams perėjus į kitą savanoriškai, o šito nepadarius studentai iš panaikinto kurso veikiausiai savaime bus permesti į likusį kursą.

Nors retorika yra įdomus dalykas savaime, bet galima numanyti, jog neklasikinės logikos kai kurie studentai nesirenka ne dėl to, kad nori tapti ypatingai gerais oratoriais, o todėl, kad jiems sunkiau sekasi logika, nors tai nereiškia, kad jie apskritai yra prastesni studentai ar bus – jei bus – prastesni filosofai. Tokius studentus priverstinai atkėlus į neklasikinę logiką (o jiems jau reikėjo pereiti logikos kursą pirmais metais, nors nesakau, kad to pakanka, kadangi pats agituodamas per kolegas netiesiogiai prisidėjau, kad papildomas logikos kursas antrame kurse apskritai atsirastų), produktyvumas tame kurse gali kristi. Ir atvirkščiai: studentams, nenorėjusiems retorikos, nebus didelės motyvacijos ją lankyti netekus pageidauto logikos kurso. Produktyvumas taip pat krenta. 8 studentai yra puikus skaičius produktyviam darbui. 16, ypač retorikoje, kur reikia mokytis sakyti kalbas, ir logikoje, kur reikia spręsti uždavinius ir praktikuotis tiesiogiai – 16 studentų ne toks patrauklus skaičius.

Tad kokį rezultatą gauname? Tokį: studijos apsunkinamos, naikinama platesnio ir asmeniškai įdomesnio išsilavinimo galimybė, sukuriama nereikalingų administracinių problemų, vieniems ar kitiems dėstytojams, nepriklausomai nuo jų profesinio lygio ir jų dėstomo dalyko svarbos, mažinamos darbo valandos. Ir tai – objektyvūs faktoriai, jau neminint dar baisesnių asmeninių vertinimų.

Absoliučiai visi šie dalykai nuskurdina studijas ir smukdo universitetą visomis prasmėmis. Tuo nesidžiaugia nei studentai, nei dėstytojai. Paradoksalu gal tik tai, kad štai toks neoliberalus efektyvinimo ir optimizavimo modelis universitetą verčiant greitojo maisto verslo užkampiu sykiais paliečia ir tuos akademinio pasaulio žmones, kurie patys pritaria neoliberalizmui.

Man, kaip Vilniaus universiteto auklėtiniui ir studentui, iš universiteto išsinešusiam pačias geriausias patirtis, yra skaudu matyti, kada ant gyvo kūno randasi kraupios lavondėmės. Vilniaus universitetas yra gyvas universitetas, turintis daugybę gyvų dėstytojų ir gyvų studentų, tačiau administracinė ir politinė lavoninė, savo šaldytuvų generatorius įrengusi Švietimo ir mokslo ministerijos, universitetų, visokių eskpertinių įstaigų ir viešosios nuomonės formuotojų fotelių centruose, padarys viską, kad tą gyvastį sunaikintų.

Kad ir kas valdytų Lietuvos aukštąjį mokslą, akivaizdu, jog šitai kompanijai labai trūksta tikro, klasikinio universitetinio išsilavinimo, kurio Lietuvoje greitu metu gauti bus nebeįmanoma.

Sekite autorių Feisbuke