G. Karosas. Vytis Vilniuje: apie Lietuvos ambicijų svarbą ir diplomatiją (24)

Gintaras Karosas | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Gintaras Karosas | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Lietuvos valstybė, kadaise valdžiusi milžiniškas žemes iki pat Maskvos kunigaikštystės, dabar atrodo išsikvėpusi ir neturinti jokių didesnių ambicijų. Valstybės politika apsiriboja Europos Sąjungos direktyvų vykdytojo vaidmeniu, kuris kažkiek panašus į federacinės respublikos vaidmenį Sovietų Sąjungoje. Europos Sąjunga, be jokios abejonės, yra pažangesnė organizacija ir joje turime daugiau erdvės. Tik klausimas, ar ES suteiktos galimybės yra pakankamai išnaudojamos mūsų valstybei stiprinti.

Dalyvavimas Europos Sąjungoje Lietuvai turi teigiamos įtakos pereinamuoju iš sovietinio laikotarpiu. Teisės aktų sutvarkymas pagal pasiteisinusius pavyzdžius ir jų suvienodinimas, bendradarbiavimas ir dalijimasis gerąja praktika, pagarbos, tolerancijos ugdymas – tai didžiulės bendražmogiškos vertybės, kurios svarbios mūsų visuomenei. Visada pravartu pasimokyti iš gerų pavyzdžių, o toliau turime eiti patys – rinktis savą Lietuvos kelią. Tačiau, deja, būdami Europos Sąjungos dalimi, mes prarandame gebėjimą išsaugoti Lietuvos valstybės tapatybę.

Kaip matome iš istorijos, Lietuvai sekėsi tada, kai ji puoselėjo dideles ambicijas, net buvo tapusi didžiausia Europos žemyno valstybe. Tikėtina, kad mūsų tautos charakteryje užprogramuotas Vytis – ant žirgo skriejantis karžygys. Tas pats Vytis, kurio simbolis mums kiekvienam svarbus ir artimas. O dabar paradoksaliai nedrįstama pastatyti Vyčio skulptūros Vilniaus Lukiškių aikštėje. Kodėl? Tikriausiai vedini kompleksų bijome būti savimi ar paprasčiausiai nenorime, negebame apmąstyti savo valstybės, ieškodami jos charakterio ženklų.

Prieš keletą metų Vilniaus miesto vadovybė nepabūgo sovietinės sistemos mylėtojų ir pašalino nuo istorinio Žaliojo tilto užkariautojų simbolius, žeidusius represinės sistemos aukas ir dorus žmones. Taip pat nušalino nuo atsakingų pareigų pokario didvyrius partizanus viešai bandžiusį niekintį asmenį. Norisi tikėti, kad sostinės valdžiai užteks ryžto ir Vyčio skulptūrai pastatyti.

Ženklai turi didelę reikšmę. Realistinės plastikos Vyčio skulptūra, manau, būtų tinkamas pasirinkimas istorinei Lukiškių aikštei.

Vytis mūsų amžinojoje sostinėje Vilniuje kviestų diskutuoti apie tolesnius Lietuvos atkūrimo darbus ir strategines kryptis. Valstybė turėtų taptų verta daugelio jos piliečių pagarbos, pasiaukojimo ir gyvenimo prasmės bei darbų jai dedikavimo. Vytis Vilniaus centre, tikiu, ne tik įamžintų Lietuvos Nepriklausomybės šimtmetį, bet ir įkvėptų mus didiems darbams.

Svarbiausios valstybės kryptys, manau, turėtų būti vidaus ir užsienio esminių problemų sprendimas galvojant apie valstybės ateitį. Pirmaeiliai tikslai – tai atskirties tarp turtingiausiųjų ir vargingiausiųjų mažinimas, visuomenės patriotizmo ugdymas pasitelkiant švietimo ir kultūros įstaigas, etninės Pietryčių Lietuvos integravimas ir gyventojų atsilietuvinimas. Esminis grįžimas prie savo lietuviškų šaknų garantuotų ateities Lietuvos tvarumą ir nedalomumą. Tam reikalinga valstybės kryptinga strategija ir ilgalaikis įdirbis, garantuojantis nekonfliktinį sprendimą ir, be abejo, piliečių teisę rinktis.

Svarbi ir būtina užsienio politikos kryptis, manau, turėtų būti lietuviškos kultūros sklaida. Siekis susigrąžinti už valstybės sienos atsidūrusias mūsų etnines žemes – dabar Lenkijai priklausančius lietuviškus Suvalkus (Palenkę). Atplėštų žemių klausimą būtina pradėti kelti draugiškai bendraujant su kaimynais lenkais. Kiekviena šalis tokią teisę turi: Japonija nuolat išsako pretenzijas Rusijai dėl Kurijų salų ar pan. Tai būtų tam tikra ambicingos Lietuvos užsienio politikos pradžia. Dabarties Vytis, kurio labai trūksta Lietuvai.

Problemų sprendimas dabar labiau nei istoriniais laikais remiasi ne ginklu, o diplomatija, t. y. taikiai derantis: turint aiškią valstybės viziją, tikslus ir savo nuomonę pagrindžiant bei argumentuojant. Diplomatijos tiktų mokytis iš kaimynų lenkų. Jų vizija yra galinga Lenkija su jos įtaka ir pretenzijomis ką nors iš gyventojų pavadinti lenku visur, kur tik lenkų kalba kada nors buvo skolinta rašybai, ar tik yra nors menkiausias pretekstas. Blogai, kad Lenkijos diplomatija dažnai peržengia etines ribas ir įgauna didžiavalstybinio šovinizmo su istoriškai ir etniškai nepagrįstomis pretenzijomis bruožų.

Nepagrįstų kaimynų pretenzijų neturėtume paisyti. Ar ne laikas tapti gerais diplomatais? Kadangi Lietuvos etninės žemės yra plačios, pirmiausia savo pagrįstų interesų erdvę derėtų perstumti už dabartinės mūsų valstybės sienos – kelti klausimą dėl Lenkijos užimtų Suvalkų žemių grąžinimo Lietuvai.

Lenkijos pretenzijas pietryčių Lietuvoje laikas išbraukti iš politinės darbotvarkės, paaiškinant strateginiams partneriams, kad tai ne etninės Lenkijos žemės ir tikrų lenkų, o ne sulenkėjusių lietuvių, ten yra tikrai ne daugiau nei kitų vietinių tautinių bendrijų atstovų gudų ar rusų. Be to, geras valstybinės lietuvių kalbos mokėjimas atveria geresnes karjeros, daugiau apmokamo darbo galimybes ir patiems vietiniams gyventojams – valstybės pareiga jais rūpintis.

Kodėl mūsų valstybę ginanti diplomatija tokia silpna? Tikriausiai todėl, kad mokyklose pakankamai neugdomas patriotizmas, vienai svarbiausių valstybinės reikšmės temų skiriama per mažai dėmesio. Nesimokoma iš istorijos klaidų. Neturime aiškios Lietuvos vizijos ir, panašu, nežinome, ką daryti. Beje, tenka pripažinti, kad mūsų diplomatija yra padėjusi kitoms valstybėms: Gruzijai ir Ukrainai, – puikūs ir altruistiški pavyzdžiai, bet jie negali niekaip kompensuoti nesirūpinimo pačia Lietuva.

Derama ir adekvati aplinkos iššūkiams diplomatija, manau, yra demarkacinių mūsų šalies interesų linijų perkėlimas už dabartinių Lietuvos sienų į mūsų etnines žemes. Būtina atitaisyti klaidas, padarytas per Varšuvos spaudimą įsileidžiant į Vilnių lenkišką universitetą ir lig šiol iš valstybės biudžeto tebeišlaikant lenkiškų mokyklų tinklą šalies pietryčiuose. Lenkija, deja, visai nepagrįstai savo interesų ribų arealą yra seniai nustūmusi ties Vilniaus Aušros vartais (!) ir Lvovo bokštais Ukrainoje. Mūsų ligšiolinis nuolaidžiavimas kaimynei labiau panašus į kapituliaciją. Nelygiaverčių partnerių bendravimas: kuomet Lietuvos pusė panaši į vaiką, kuris visaip stengiasi įtikti vyresniems žmonėms iš Varšuvos, vis žada būti geras ir daryti kaip jiems norisi. Valstybinis švietimas, kalbos, asmenvardžių ar viešos rašybos reglamentavimas neturėtų būti derybų objektu su kitomis šalimis, nes tai yra išimtinai Lietuvos valstybės reikalas. Ne dėl tuščio užsispyrimo, o dėl mūsų šaliai esmingai svarbios kultūrinės tapatybės išsaugojimo.

Prieš beveik šimtmetį mūsų valstybės nepriklausomybė buvo atkurta remiantis savitu kalbos pamatu, atskiriančiu mus nuo Lenkijos, todėl lietuvių kalbos statusas yra išskirtinai svarbus Lietuvai. Diplomatija – tai mokėjimas taikiai bendrauti ir derėtis, kai kompromisai nėra tikslas, o tik priemonė siekiant naudos savo Valstybei ir Tautai. Nepagrįsti nuolaidžiavimai Lenkijai, manau,  yra nepateisinami. Neteisėti pažadai kaimynei vėl atgaivina prieš beveik šimtmetį mūsų Nepriklausomybės aktu nutrauktą pragaištingą Lietuvai kaimyninės valstybės kultūrinę sklaidą, ardo šalies vientisumą ir gilina piliečių nepasitikėjimą valstybe. Neginančių savo valstybės interesų, deja, negerbia net ir priešai. Ar ne laikas tapti lygiaverčiais lenkams mūsų kaimynės Lenkijos bičiuliais?

Kita mūsų teisėtų ambicijų erdve galėtų tapti Karaliaučius. Prisiminkime, kad jau viduramžiais Vytautas Didysis laiške ordinui rašė, kad Prusia yra jo paveldas, protėvių žemės. Prūsai, kaip ir kiti baltai, mūsų broliai – kultūros ir kalbos labai panašios. Pokarinių susitarimų Karaliaučių perleisti Rusijai terminai baigėsi, ar ne laikas tarptautinėse organizacijose kelti klausimą apie tolesnį anklavo administravimą? Kartu sprendžiant ir opią Lietuvos, taip pat visos Europos saugumo problemą – demilitarizuoti pusiasalį. Suprantama, Karaliaučiaus kitokio priklausomumo klausimas neįmanomas išspręsti šiuo metu, bet kryptingas įdirbis paprastai padeda ateityje – pasitarnautų  prie Rusijos valstybės vairo atėjus nuosaikesnios politikos šalininkams.

Prūsai, kad ir būdami aukštos kultūros, buvo sunaikinti. Prūsia neturėjo Vyčio. Nenoriu, kad ir Lietuva išnyktų. Minėdami Nepriklausomybės šimtmetį galvokime, kaip Tėvynę išsaugoti kitam tūkstantmečiui. Lietuvos valstybei kaip oras būtinos teisėtos ambicijos, turime be pykčio ir keršto atstatyti „sunaikintas pilis“. Vytis Vilniuje tebus tolesnio ir brandesnio Lietuvos atgimimo šaukliu.

Straipsnio autorius yra nepartinis Vilniaus rajono savivaldybės tarybos narys, mišrios frakcijos „Kartu – už pažangą Vilniaus rajone“ seniūnas, skulptorius, Europos parko ir Liubavo muziejų įkūrėjas, Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos prezidentas, Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos narys, Nacionalinės pažangos premijos laureatas

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

24 komentarai

  1. Alantas:

    Labai geros mintys. Ir dar vis pamirštama, priminti gudams, rusams ir kitiems apie Lietuvos Rusijos 1920.VII.12 sutartį.

  2. Alantas:

    Pirmojo Lietuvių tautos atstovų susivažiavimo nutarimai, priimti Vilniuje viešuose posėdžiuose Gruodžio 4 ir 5 (lapkričio 21 ir 22) d. 1905 m.

    “Kadangi susirinkę Vilniuje ant Lietuvių suvažiavimo Suvalkų gubernijos lietuviai vienbalsiai pripažino reikalingu drauge su kitų gubernijų lietuviais kovoti už autonomiškąją Lietuvą, tai suvažiavimas nutarė, kad Suvalkų gubernijos lietuviai turi būti priskirti prie autonomiškosios Lietuvos.”

  3. Daiva:

    Straipsnis pradžiugino. Gal dar ne viskas prarasta, jei ir valdžioje yra tikinčių, kad galime atsigauti kaip valstybė.

  4. Kiemsargis:

    Na, atgausim Karaliaučiu. O kas toliau? Kur reiks dėt ten gyvenančius rusus?

    • Žemyna:

      Tai net labai rimtas klausimas.
      Gal prie 35 m. traukinys Vilnius – Šiauliai buvo paleistas iki pat Karaliaučiaus (Kaliningrado), ir tada pirmą kartą susidūriau su to krašto gyventojais, kokių jokiuose TV reportažuose neteko matyti. Tai buvo pajuodę, nepaprastai liesi vyrai – nežinau, gal jie iš kalėjimo paleisti į Rusiją keliavo…
      Visa jų elgsena buvo kitokia – net nežinau, kaip tai apibūdinti. Ir nepaprastai pikti, nerimastingi. Vagonas buvo kone sausakimšas, tad teko sėdėti priešais vieną tokį. Labai nejaukiai jaučiausi, kai pajutau jo nedraugišką nusiteikimą. Kad turėčiau kur dėti akis, išsitraukiau tokį spalvingą vengrišką žurnalą, skirtą buičiai – namai, sodai, vidaus įranga – jauku, skoninga. Tai buvo naujiena mūsų bibliotekose, tokių anksčiau neteko matyti. Kai priešais sėdėjęs vyras pamatė tuos paveikslėlius, maniau, mane sumuš – toks įsiūtis jį apėmė, bandė plėšti man jį iš rankų ir kažką piktai kalbėjo. Turėjau žurnalą slėpti, gal net kitur perėjau. Vėliau tokius pat žmones pamačiau jau Atgimimo pradžioje – važiavo troleibusu panaši grupelė.
      Žinoma, suprantu, kad ne visi tam krašte tokie. Tačiau kiek jų yra? Ir iš tiesų – ką toliau reiktų daryti? Atsiprašau, kad čia tokių nemalonių dalykų prirašiau, bet juk tai būtų tikrovė, su kuria tektų susidurti.

  5. Žemyna:

    Naujovės VLKK gali lemti pokyčius dėl nelietuviškų raidžių rašymo pasuose

    delfi.lt/news/daily/lithuania/naujoves-vlkk-gali-lemti-pokycius-del-nelietuvisku-raidziu-rasymo-pasuose.d?id=75655205

    Kodėl 2K + SS +GL + nepriverčiami pasiaiškinti, KUO netinka latviškas (Talkos) projektas? Ar tuo, kad ten ir lietuviškai bus rašoma?

    • Žemyna:

      Turėjo būti: Kodėl 2K + SS +GL + nepriverčiami pasiaiškinti, ….

      Citata „Komiteto nariams NERIMĄ kelia ir planai VLKK pirmininku siūlyti buvusį Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininką konservatorių VALENTINĄ STUNDĮ. Anot jų, buvusio lietuvių kalbos mokytojo patirties kažin ar pakanka vadovauti ekspertinei įstaigai.”
      delfi.lt/news/daily/lithuania/naujoves-vlkk-gali-lemti-pokycius-del-nelietuvisku-raidziu-rasymo-pasuose.d?id=75655205
      Nejaugi? 🙂
      O ligi šiol lituanistai netrukdė? Tai kas – geležinkelininkai, veterinarai, siuvėjai labiau tiktų? Žinoma, su sąlyga, kad jie balsuotų, kaip 2K liepė…

  6. Žmogus:

    Teisingas straipsnis , pasirodo ir Vilniaus savivaldybės taryboje yra mąstančių žmonių.

  7. kaunietė:

    Šaunuolis. Rimtas ir taiklus straipsnis. Daugiau tokių politikų, kurie yra Lietuvos patriotai ir mato savo valstybės perspektyvas.

  8. padėka autoriui:

    Dėkoju p. Gintarui Karosui už tiesos žodžius. Kuo daugiau tokių drąsių žmonių rasis, tuo bus daugiau tikėjimo, kad dar ne viskas prarasta. Tad nepraraskime vilties ir išlaikykime Vytį.

  9. Varas:

    Karoso ambicijos į kadaise kunigaikštystės valdytas žemes, išties, dabar išsikvėpusios ir tik bajoriškų ambicijų atrūgas. Lietuvos šimtmetis atsigręžia į iškilųjį Mindaugo karalystės paveldą su kuriuo lietuviai grįžo į pasaulio žemėlapį, iš kurio semiamės istorinės galios būti.

  10. Skalvis:

    ” Ženklai turi didelę reikšmę. Realistinės PLASTIKOS Vyčio skulptūra, manau, būtų tinkamas pasirinkimas istorinei Lukiškių aikštei.” Plastikas čia labai tinka, nes tai tas teršalas, kuris pražudys visą Pasaulį, jei su juo nekovosime. O dėl Vyčio ..na, o jei baltarusiai ims Vilnių painioti su Minsku ? Gal vis-tik geriau Tautos Gėdos Stulpas , ant kurio būtų kalami visi esami ir būsimi Lietuvos pardavėjai.

  11. Susigrąžinti Palenkę ir Suvalkus? Tai kada Lietuva puls Lenkiją? Ar jūs čia rimtai šnekat ar tiesiog juokaujat? Nes taikiu būdu Suvalkų – Lenkija Lietuvai tikrai negrąžins.

  12. Ponas Karosas, kaip kompleksuotas, 14 metų paauglys, svajojantis apie amžiną Lietuvos didybę. Galiu taip pasakyti – Lietuvai daugiau nebelemta tapti valstybe nuo jūros iki jūros, nes dabar visai kitos geopolitinės aplinkybės, nei buvo prieš 600 metų ir Lietuva, kaip nykštukinė valstybė negali užkariauti nei 10 milijonų gyventojų turinčios Baltarusijos,nei 40 milijonų gyventojų turinčios Ukrainos, neįmanomas nei federacinis tokios valstybės variantas, nes Ukraina su juo gal ir sutiktų, bet Baltarusija tikrai ne, nes ji pati suvokia save kaip LDK įpėdinę ir apie jokias federacijas negali būti nei kalbos, juo labiau, kad mūsų santykiai su Baltarusija šiuo metu yra blogi ir baltarusiai reiškia pretenzijas į Vilnių. O kalbant apie mažesnes teritorijas,kurias Lietuva neva gali atsiimti -kaip pavyzdžiui Karaliaučių arba Suvalkus, tai irgi nelemta to padaryti, nes mūsų kaimynai su tuo nesutiks, nes jų, kaip slavų, mentalitetas toks,kad jie mums nieko negražins, o priešingai reikalavimai jiems – iš mūsų pusės, paskatins reikalavimus mums – iš jų pusės, dėl Vilniaus ir taip toliau.

  13. Įteisinta žemės okupacija:

    Nuolat nepriklausomybės atgavimo, jau 27 metus Lietuva yra lenkų spaudžiama , terorizuojami visi buvę valdžios atstovai-pirmiausia pasinaudojus virsmo laikotarpiu kuriant perversmininkus Rusijos pavyzdžiu, organizuojant “autonomijos ” kūrimą, o nepavykus-nuolat reiškiant pseudoistorines pretenzijas į Lietuvos gimtąją žeme.Lenkų okupacinis mąstymas gyvuoja, nors žemėlapiai aiškiai parodo, kad Lenkija iki išrenkant karalium LDK kunigaikštį Jėgailą , buvo apie 10 kartų mažesnė nei Didžioji Lietuvos Kunigaikštystė. Lietuviai liejo kraują , padėdami kariauti su vokiečiais. Betgi lenkų okupaciją , deja, įteisino po nepriklausomybės Nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir Žemės reformos įstatymais Lanzbergis ir konservatoriai. Pagal kurį antraja (6) eiliškumo eile buvo nurodyta atkurti “nuosavybę ” po 1939m. perkeltiems iš Vokietijos r Lenkijos lenkams, kurie paliko savo žemes Lenkijai.Tokių buvo ne mažiau kaip 90000.

  14. !!!:

    Atspauzdint šį straipsnį ir nusiūst Linkevičiui kad persiskaitytų ir išmoktų atmintinai.

  15. Zbygniewas
    2011-03-05 18:42

    2017-09-10 18:29

    Lietuvos pretenzijų Lenkijai KATALOGAS
    1. Lenkija 1228 metais pakviečia Kryžiuočių ordiną kovoti prieš baltų gentis Lenkijos naudai. Buvo sunaikinti prūsai ir vakariniai jotvingiai (dzūkai). Varmės-Mozūrų ir Palenkės vaivadijos yra baltų etnografinės žemės. Šių žemių gražinimo Lietuvai klausimas.
    2. Lietuvių ir prūsų kalba turi būti rašomi vieši užrašai visoje Varmės-Mozūrų ir Palenkės vaivadijų teritorijose.
    3. Lenkija 1430 metais pavagia LDK Vytauto karališką karūną, 1931 metais ir pačius LDK Vytauto palaikus iš Vilniaus Katedros.
    4. Masinė lietuvių polonizacija LDK žemėse XV – XIX amžiuose ir 1920-1939 metais.
    5. Suvalkų sutarties sulaužymas 1920m. spalį ir Vilniaus krašto okupacija ir smurtas prieš žmones, save laikiusius lietuviais Vilniaus krašte 1920-1939m.
    6. … 7. … 8. …

    Su Lenkija normalūs santykiai ir strateginė partnerystė, kai:
    1. Lenkija gražins Lietuvai užgrobtas baltų etnines žemes – dabartinės Varmės-Mozūrų ir Palenkės vaivadijos Lenkijoje;
    2. Kai bus baigtas Lenkijos pradėtas 1920 metais karas prieš Lietuvą ir kaip minimum bus išvesta Lenkijos okupacinė armija iš Augustavo ir Suvalkų – Lietuvos valstybės teritorijos;
    3. Kai Lenkija sumokės Lietuvai Prūsų kalbos atkūrimo išlaidas;
    4. Kai bus depolonizuotos lietuviškos etninės žemės dabartinėje Baltarusijos teritorijoje – kurias sulenkino kunigai lenkai iš Lenkijos, tam tikslui turėdami suderinimą su popiežiumi Romoje. Depolonizacijos išlaidas turi apmokėti Lenkija kartu su Vatikanu;
    5. Kai Lenkija apmokės depolonizacijos išlaidas Lietuvoje – sulenkintų lietuviškų pavardžių originalo atkūrimą (naujų asmens tapatybės dokumentų išdavimo išlaidos).

    facebook.com/Zbygniewas-凱ㄝ開ㄕ高-ㄊ健-Пірстелэяаў-142211789172195/?ref=ts&fref=ts

  16. Arūnas:

    Lietuvių etnines žemes užėmė ne vien tik Lenkija; didesnę dalį Rytų Lietuvos prijungė Baltarusijai, pietvakarių Mažąją Lietuvą užėmė Rusija. Tokių problemų turi ne viena pasaulio šalis. Mes tas skriaudas žinome ir prisimename ir prisiminsime, bet XXI a. kalbėti apie lietuvių teritorines pretenzijas yra dėmesį nukreipiantis požiūris pasitarnaujantis okupantų propagandai. Lietuviams svarbu stiprinti tas žemes, kurias valstybė išlaikė, puoselėti savo kultūrą, ekonomiką ir neleisti politikieriams lietuvių tautos sąskaita nuolaidžiauti svetimiesiems.

  17. Žemaitis:

    Ant kiek bestuburė Lietuva yra šiandien ir pasimetusi, kad garbina svetimus didvyrius, Jogailaičių kryžius ir Vyti. Visiškas apsurdas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *