A. Aleksandravičius. Gal paprašyti Holivudo surežisuoti Lietuvos šimtmečio jubiliejų? (16)

Kino kritikų nuomone, „šimtmečio“ tremties melodrama „Tarp pilkų debesų“ arba „Pelenai sniege“ gali nuslysti paviršiumi | Archyvinė ukininkopatarejas.lt nuotr.

Kino kritikų nuomone, „šimtmečio“ tremties melodrama „Tarp pilkų debesų“ arba „Pelenai sniege“ gali nuslysti paviršiumi | Archyvinė ukininkopatarejas.lt nuotr.

Iki valstybės atkūrimo šimtmečio liko mažiau nei pusmetis. Tačiau jokių jubiliejaus akcentų nei komercinių televizijos kanalų naujojo sezono laidų ir filmų tinkleliuose, nei kino studijų planuose, nei Švietimo ir mokslo ministerijos naujose mokymo programose nerasta. Vyriausybė dar tik skelbia konkursus šventiniam vaizdo klipui sukurti, keičia valstybės atkūrimo šimtmečio programų pavadinimus, tai yra vaizduoja veiklą.

Maskva jau išmetė į kino rinką dešimtis vaidybinių ir dokumentinių filmų, klastojančių Baltijos šalių istoriją. Negi Lietuvą nuo Kremliaus informacinio karo antpuolių amžinai turės gelbėti prieš 13 metų sukurtas filmas „Vienui vieni“?

„Ūkininko patarėjo“ kalbinti kino prodiuseriai ir visuomenininkai tvirtina, kad nereikia pinigų švaistyti visokiems smulkiems projektams, kurių niekas nepastebės – verčiau sukurti įtaigų vaidybinį filmą apie 1919 m. savanorius, 1944–1955 metų partizanus arba apie naujausią Lietuvos istoriją – 1988 m. Atgimimo sąjūdį, 1990 m. kovo 11-ąją, 1991 m. sausio 13-ąją, pastatyti didingą skulptūrą reprezentacinėje Lietuvos vietoje – sostinės Lukiškių aikštėje. O Vilniaus sąjūdžio nariai grasina viešai sugėdinti Vyriausybę ir savo lėšomis pargabenti iš Maskvos saują žemių nuo masinės kapavietės, kurioje guli sovietų sušaudyto Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio vado Jono Žemaičio-Vytauto palaikai.

Sužlugdė visuomenės pastangas

Praėjusi Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė šimtmečio minėjimui buvo numačiusi 200 mln. eurų. Sauliaus Skvernelio ministrų kabinetas nuo šios sumos nubraukė porą nulių, bet kažkiek lėšų liko.

„Apmaudu, kad dabartinė Vyriausybė labai subraukė valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo programą. Joje nebeliko vietos visuomenininkų, savivaldybių sumanymams. Kai kurie buvo labai įdomūs – siūlyta pagerbti tarpukario Vyčio kryžiaus kavalierius. Kai vadovavau Krašto apsaugos ministerijai, iš specialaus fondo skirdavome lėšų istorinių filmų kūrėjams, už pilietiškas grožinės literatūros, atsiminimų, publicistikos knygas įteikdavome Patriotų premiją (2016 m. – 1500 Eur). Seimo Laisvės kovų komisija pritarė Vyčio skulptūrai Vilniaus Lukiškių aikštėje, siūlėme visoje Lietuvoje sutvarkyti 1919 m. savanorių, savo krauju apgynusių Lietuvos Tarybos paskelbtą Vasario16-osios aktą, kapus. Gaila, kad Vyriausybė neišgirdo. Stiprus istorinis vaidybinis filmas ir iš tolo praeivių akį patraukiantis paminklas sostinėje būtų labai geras šimtmečio įprasminimas, bet neatimkime galimybės ir kaimų, miestelių gyventojams 2018 m. šalia savo namų, dažnai lankomose vietose paguldyti nors ir kuklų atminimo akmenėlį“, – „Ūkininko patarėjui“ teigė Seimo Laisvės kovų komisijos pirmininkas Juozas Olekas.

Skirtas užsienio auditorijai

Pasak žinomo filmų direktoriaus Vytauto Vilimo, „Vienui vieni“ iki šiol lieka ne tik pirmasis, vienintelis, bet ir skrupulingai dokumentiškas vaidybinis filmas apie Lietuvos antisovietinių partizanų sąjūdį, legendinį laisvės kovotojų vadą Juozą Lukšą-Daumantą.

„Vienui vieni“ – iki šiol vienintelis lietuviškas vaidybinis filmas, pasakojantis tikrąją 1944–1955 metų antisovietinių Lietuvos laisvės kovotojų istoriją | Archyvinė ukininkopatarejas.lt nuotr.

„Vienui vieni“ – iki šiol vienintelis lietuviškas vaidybinis filmas, pasakojantis tikrąją 1944–1955 metų antisovietinių Lietuvos laisvės kovotojų istoriją | Archyvinė ukininkopatarejas.lt nuotr.

„Stiprių partizaninės tematikos kino juostų labai reikia ir dabar. Ne tik artėjančio valstybės jubiliejaus proga. Visų pirma užsienio auditorijai skirtas filmas turėtų būti toks atkirtis Rusijos propagandai, kad po jo premjeros niekam neliktų jokių klaustukų dėl skaudžių istorijos puslapių. Bet net ir stipriausia režisierių, scenaristų, specialiųjų efektų kūrėjų, aktorių komanda nieko nepadarys, jeigu valstybė, valdžios įstaigos nepadės“, – „Ūkininko patarėjui“ tvirtino V. Vilimas, kurio pavardė su pareigomis „prodiuseris“ įrašyta į juostos „Vienui vieni“ baigiamąjį  kadrą.

Partizanams – prūsų likimas

Sovietų laikais V. Vilimas buvo filmų „Tas prakeiktas nuolankumas“, „Herkus Mantas“ direktorius. „Apgailėtina, bet, panašiai kaip Maskva, visaip trukdžiusi ekranuose pasirodyti mūsų filmui apie paskutinį prūsų sukilėlį, nepriklausomos Lietuvos kultūros valdininkai nenori nė girdėti apie patriotinius, partizaninės tematikos filmus. Dėl to jų scenarijai lieka tik kino režisierių mintyse, nes menininkai supranta – paramos nebus, vien slaptas arba atviras priešiškumas. Patirtis kuriant „Herkų Mantą“ man padėjo išsiugdyti sugebėjimą įveikti biurokratines kliūtis. Tik todėl 2004 m. Lietuvos žiūrovai pagaliau pamatė juostą „Vienui vieni“ (filmavimo darbai truko net 5 metus, keitėsi filmo režisieriai – red. past.). Šiam, galima sakyti, vienam svarbiausių savo gyvenimo kūrybinių projektų (greta „Herkaus Manto“) rengiausi labai ilgai, archyvuose skaičiau Lietuvos partizanų vadovybės įsakymus, atsišaukimus. Dar 1991 m. Čikagos lietuvių bendruomenei buvo parodytas režisieriaus Arvydo Reneckio filmas „Naktis Lietuvoje“. Tai pirmasis atkūrus nepriklausomybę bandymas dokumentinio kino kalba papasakoti apie Lietuvos pokario rezistenciją“, – aiškino V. Vilimas, kuriam teko visa filmo „Naktis Lietuvoje“ gamybos techninė našta.

Latviai – šaunuoliai

Šimtmečio filmas turėtų būti ne vadovėlinis istorijos atpasakojimas, kaip per visuomeninę televiziją rodomas serialas „Laisvės kaina. Savanoriai“ ir jo tęsinys „Laisvės kaina. Partizanai“ su nuvalkiotu, šimtus kartų girdėtu kaltinimu lietuviams dėl Lietuvos žydų holokausto per Antrąjį pasaulinį karą.

„Latvių režisierius Edvinas Šnorė sugaišo net 10 metų, bet vis dėlto 2008 m. sukūrė dokumentinį šedevrą „Sovietų istorija“ („Rusiškas mitas“). Filmas susilaukė fantastiško atgarsio visame pasaulyje. Autoritetingas britų leidinys „The Economist“ išgyrė „Sovietų istoriją“ savo redakcijos skiltyje, o rusų propagandininkai ir Vladimiro Putino kišeninės partijos „Vieningoji Rusija“ nariai, negalėdami paneigti E. Šnorės surinktų daiktinių įrodymų, ekspertų, politologų, istorikų liudijimų apie sovietų NKVD ir vokiečių Gestapo draugystę, sutvirtintą lietuvių, latvių ir estų krauju, apimti bejėgiško pykčio grasino pakarti filmo režisierių ir padegti Latvijos ambasadą Maskvoje“, – sektiną pavyzdį, kaip reikėtų įprasminti Lietuvos jubiliejų, nurodė filmų prodiuseris V. Vilimas.

Gruzinai nušluostė nosį

Po Lietuvos vardo pirmojo paminėjimo tūkstantmečio, Žalgirio mūšio 600 metų sukakčių paaiškėjo nemaloni tiesa – mūsų šalis nepajėgia sukurti epinio vaidybinio filmo. Tad gal reikėtų kviestis žinomus Holivudo režisierius, lietuvių kilmės Robertą Zemeckį, Joną Milių (John Frederick Milius), garsiosios 1984 m. futuristinės veiksmo dramos „Raudonoji aušra“ („Red Dawn“) apie Amerikos paauglių partizaninį karą su Rusijos ir Kubos kariuomene, įsiveržusia į Jungtines Valstijas, autorių? Taip pasielgė gruzinai. Filmą „5 karo dienos“ apie Rusijos 2008 m. intervenciją Gruzijoje Tbilisio užsakymu režisavo suomių kilmės Renis Harlinas (Renny Harlin), anksčiau susukęs antrąją epopėjos „Kietas riešutėlis“ dalį, o prezidentą Micheilą Saakašvilį vaidino viena iš ryškiausių Holivudo žvaigždžių kubiečių kilmės Endis Garsija (Andy Garcia).

Pelenai galvose

Viso pasaulio žiūrovų pamėgtos trilogijos „Atgal į ateitį“ režisierius R. Zemeckis 2013 m. rugpjūčio pabaigoje jau lankėsi Lietuvoje ir prasitarė, kad jo tėvo gimtinėje galima ir finansiškai apsimoka kurti gerus filmus.

„Kalbinome R. Zemeckį, domėjomės jo planais. Tai tikrai didis režisierius. Bet jeigu nepatyręs užsienietis, nieko nenutuokiantis apie sovietinę okupaciją, imtų kurti filmą apie Lietuvos partizanus, jis gali nuklysti į lankas. Neramu, kaip atrodys tas plačiai išreklamuotas „šimtmečio“ filmas „Tarp pilkų debesų“, Vakaruose pristatomas kitu pavadinimu – „Pelenai sniege“ („Ashes in the Snow“) (pagal lietuviškai nemokančios rašytojos romaną filmą kūrė Kalifornijoje gimęs mažai žinomas režisierius – red. past.)“, – būgštavo V. Vilimas. Melodramos „Tarp pilkų debesų“, pasakojančios pasauliui kaip utėlėtas,  skarmaluotas, už muilo gabalėlį savo kankintojams parsiduodančias  lietuvių tremtines Sibire nuo bado mirties gelbėjo „dori“ enkavėdistai, nepaisę Stalino įsakymų, premjera iš pradžių buvo numatyta šį pavasarį, dabar atidėta iki 2018-ųjų, nors filmą finansavo net Krašto apsaugos ministerija.

Amerikietiška siužetinė linija

„Joną Vaitkų ramia širdimi pasikviečiau kurti juostą „Vienui vieni“, nors jis ne kino, bet teatro režisierius. Žinojau, kad J. Vaitkaus artimieji buvo partizanų ryšininkai. Lenkų kino grando Andžejaus Vaidos (Andrzej Wajda) 2007 m. šedevras „Katynė“ sukrėtė visus. A. Vaida į šį nuostabų filmą sudėjo visą širdgėlą dėl savo tėvo ir tūkstančių lenkų karininkų, kuriuos 1940 m. miškuose netoli Smolensko nužudė sovietai. Geram kūriniui reikia stipraus režisieriaus. Puikus vaidybinis filmas buvo amerikiečių 2007 m. biografinė drama „Čarlio Vilsono karas“ („Charlie Wilson’s War“) apie JAV kongreso narį, kuris, apsilankęs afganų pabėgėlių stovyklose Pakistane, sukrėstas sovietų žiaurumų Afganistane, pasirūpino, kad puštūnų, tadžikų partizanai gautų amerikietiškų raketų „Stinger“ rusų kariniams sraigtasparniams numušinėti. Jeigu norime, kad Holivudas susidomėtų mūsų „miško brolių“ kova, turime surasti kokią nors siužetinę liniją, įdomią Amerikai“, – tikino patyręs prodiuseris.

Laikome frontą!

V. Vilimas jau 25 metus stengiasi į kino ir TV ekranus perkelti tikrovišką pokario rezistencijos vaizdą. „Žinau, kokią temą galėtume pasiūlyti amerikiečiams. 1954 m. sovietai sušaudė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininką Joną Žemaitį-Vytautą (tiesiog skandalinga, kad apie vyriausiąjį partizanų vadą teturime viso labo vienintelį dokumentinį Juozo Saboliaus filmą „Ketvirtasis prezidentas“!). Tais pat metais Jungtinių Valstijų Atstovų rūmų narys respublikonas Čarlzas Kerstenas (Charles Kersten), vadovavęs Baltijos šalių sovietinę okupaciją ir Maskvos žiaurumus Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje tyrusiam komitetui, paskelbė, kad Rusija – agresijos šalis, apkaltino aukščiausius Kremliaus veikėjus dėl sunkių nusikaltimų žmoniškumui. Įdomu būtų meninėmis vaidybinio kino priemonėmis sugretinti J. Žemaičio-Vytauto ginkluotą kovą su sovietais Lietuvoje ir Č. Kersteno pastangas, kad Vakarai neužmirštų pavergtų Baltijos šalių“, – aiškino V. Vilimas, dabar kiek nutolęs nuo kino pramonės, tačiau svajojantis kada nors dar prodiusuoti filmą darbiniu pavadinimu „Laikome frontą“ (tai Lietuvos partizanų 1944–1953 metų kovos šūkis).

Nerūpi valdžiai istorija

„Nejuntame Vyriausybės, Seimo, Prezidentūros politinės valios tinkamai paminėti šimtmetį. Kai Vyriausybės kanceliarijai vadovavo Alminas Mačiulis, susitarėme, kad prie Vyriausybės  rūmų bus pastatytas 2 metrų aukščio paminklas okupantų ištremtiems, nužudytiems 18-kai tarpukario ministrų ir išleistas albumas su jų biografijomis. Dabar, kai Vyriausybės kanclere tapo Milda Dargužaitė, viskas užmiršta, numuilinta. Nerūpi valdžiai istorija. Pernai sukako 700 metų, kai didysis kunigaikštis Gediminas pradėjo valdyti Lietuvą, bet Vyriausybė net jubiliejinio pašto ženklo ta proga neįstengė išleisti! Vytautas Didysis ir 1941 m. birželio sukilėliai totaliai niekinami. Prekybos, verslo reikalais į Rusiją mūsų valdininkai mėgsta skraidyti, net nepaisydami Europos Sąjungos sankcijų šiai šaliai, bet atsainiai numoja ranka į Vilniaus sąjūdžio ir kitų patriotinių organizacijų prašymą parvežti saują žemės iš Maskvos kapinių nuo broliško kapo, kuriame užkasti J. Žemaičio-Vytauto palaikai“, – „Ūkininko patarėjui“ apmaudžiai kalbėjo Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus pirmininkas Leonas Kerosierius.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Kultūros politika, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *