V. Vasiliauskas. Pralaimėtas mūšis: okupacinė kariuomenė išvesta, bet slaptoji liko* (video) (20)

Valdas Vasiliauskas | alkas.lt nuotr.

Valdas Vasiliauskas | Alkas.lt nuotr.

…tos pačios rankos, kurios dėjo mums antrankius, dabar taikiai atkiša delnus: „Nereikia!… Nereikia kapstytis po praeitį!.. Kas buvo – pražuvo!“ Bet juk yra ir kita patarlė: „Melo trumpos kojos“. […] Ar įstengsime ir ar išdrįsime aprašyti visą bjaurastį, kurioje gyvenom (kuri, beje, ne taip labai ir skiriasi nuo dabarties)? Ir jeigu tos bjaurasties neparodysime visoje baisybėje, iškart bus melas.
Aleksandras Solženicynas „Gulago archipelagas“

Paskutinis okupacinės kariuomenės kareivis Lietuvos teritoriją paliko 1993 m. rugpjūčio 31 d. 23 val. 45 min. Galime didžiuotis, kad Lietuva pirmoji iš Baltijos kraštų ir net viso komunistinio bloko šalių atsikratė sovietų armijos. Šiandien svetimos kariuomenės pėdsakai, kaip ta piktžaizdė sostinės centre – Vilniaus (karinis) Šiaurės miestelis, bemaž ištrinti, tik kai kur dar likę pavieniai okupacijos randai, pavyzdžiui, tuščios kareivinės Kauno Šančiuose.

Tačiau kas galėtų pasakyti datą, kada Lietuva išsivadavo iš pačios baisiausios ir klastingiausios vidinės okupacijos – nematomų KGB (ir GRU) gniaužtų? Ir ar tikrai išsivadavo, ypač prisimenant aksiomą, kad totalitarizmas valdžios centrą iš armijos perkelia į slaptąją policiją? Vienas autoritetingiausių sovietinės slaptosios policijos ekspertų, solidžios studijos „KGB Today“ autorius amerikietis Džonas Baronas (John Barron) teigė: Neįmanoma suprasti mechanizmų, valdančių Sovietų Sąjungą, nesuvokiant vaidmens, kurį šalies politikoje bei visuomeniniame gyvenime vaidina KGB. Pakeitusi iškabą, ši organizacija Vladimiro Putino Rusijoje (ir pasaulyje) gavo dar svarbesnį vaidmenį.

***

Esame savo nepriklausomos valstybės šeimininkai, patys laisvai išsirenkame valdžią, veikia vakarietiškos demokratinės institucijos, tapome NATO ir Europos Sąjungos nariais. Tačiau neįstengiame iki galo sutvarkyti nė vienos gyvenimo srities, nesugebame tinkamai reformuoti bent vieno sektoriaus. Bejėgiškumas – vyraujantis 27-erių nepriklausomybės metų bruožas. Šios patirties pasekmė – benamiškumas, lydimas masinės emigracijos. Nieko negalime pakeisti savo pačių namuose, tarytum juose šeimininkautų nematoma ranka, iš pasalų griaunanti demokratinę mūsų valstybę. Didysis Anonimas, anot metaforos, kurią mėgo šviesaus atminimo teisininkas, Lietuvių fronto bičiulių tradicijos gaivintojas Kęstutis Milkeraitis.

KGB Lietuvos skyrius oficialiai išsinešdino iškart po 1991 m. rugpjūčio pučo žlugimo. Kabinetuose palikęs krūvas šiukšlių ir išdraskyto archyvo chaosą, kieme rūkstančius slaptų dokumentų pelenus, išsivežė savo dar veikiančios agentūros bylas (pačią agentūrą, be abejo, „užmiršo“ pasiimti).

Vilniuje žmonės neapsupo niūriųjų KGB rūmų, kaip buvusios Vokietijos Demokratinės Respublikos piliečiai, dvigubu žiedu apjuosę slaptosios politinės policijos Stasi centrinę būstinę, neleisdami išgabenti agentų bylų, su kuriomis vėliau, priėmus atitinkamą įstatymą, galėjo ir dabar gali laisvai susipažinti visi norintieji. Liudytojai pasakojo, kad Vilniuje prie KGB paskutinėmis jo gyvavimo valandomis budėję kai kurie politikai ne saugojo archyvus, kad sprunkantys saugumiečiai jų neišgrobstytų, bet patys tempė maišus dokumentų. Dingusios agentūrinės bylos ilgainiui tapo visoms valdžioms – tiek kairiesiems, tiek dešiniesiems – patogiu pasiteisinimu, kodėl Lietuvoje neįvyko liustracija.

Solidžioje knygoje „1989 revoliucija. Sovietų imperijos žlugimas“ Viktoras Sebestainas (Victor Sebestyen) teigia, kad staigi komunistinio bloko griūtis buvo netikėta: Nepaisant didžiulių išteklių, iššvaistytų žvalgybai abiejose stovyklose, šnipai nepranešė savo šeimininkams Vašingtone, Maskvoje ir Londone, kad sovietų sistema visiškai nusilpo. Tai buvo staigmena ir Kremliaus satelitinių valstybių diktatoriams, kurie visi bemaž vienu metu pasidavė be kovos, todėl nebuvo pralietas kraujas (išskyrus Rumuniją). Tačiau, užsimena knygos autorius, šios Kremliaus marionetės neabejojo, kad taiki revoliucija visada vyksta su šeimininko žinia ar net yra kurstoma jo slaptųjų tarnybų, nors patikimus to įrodymus rasti sunku. Kaip kad po karo sovietų imperija buvo vienu metu ir tais pačiais metodais sulipdyta, taip vienu metu ir tuo pat būdu demontuota. Antai trys Baltijos valstybės vienu metu „savo noru“ įstojo į Sovietų Sąjungą ir drauge pagal tą patį scenarijų taikiai iš jos išstojo.

Atsigręžus atgalios, akivaizdu, kad KGB sovietinės imperijos žlugimui buvo pasirengęs kur kas geriau, negu Lietuva nepriklausomybei.

***

Atgimimas ir Sąjūdis buvo Lietuvos inteligentijos žvaigždžių valanda. Pirmieji to židiniai buvo kūrybinės sąjungos, jų spauda ir leidyklos, Mokslų akademija ir jos institutai. Pirmiausia stengtasi išvaduoti pavergtą protą, prisimenant to paties pavadinimo nemirtingą Česlovo Milašiaus (Czeslawo Miłosz) knygą. Leonido Jacinevičiaus redaguojamame savaitraštyje Literatūra ir menas mano kolega, puikus poetas ir kuklus žmogus Almis Grybauskas dar cenzūros laikais paskelbė išverstą paskutinį sukrečiantį „Pavergto proto“ skyrių „Baltai“ apie vergais paverstus lietuvius (visą Milašiaus knygos vertimą vėliau išspausdinome žurnale Veidas) ir Vaclavo Havelo (Václav Havel) pagrindines esė. Šiedu Kremliaus pavergtos Vidurio Rytų Europos intelektualai ypač gerai atskleidė, kas atsitinka, kai ištrinama riba tarp gėrio ir blogio, tiesos ir melo, pasipriešinimo ir išdavystės, kai sėjamas totalus tarpusavio nepasitikėjimas, kai dangstomasi kaukėmis, o galiausiai viskas virsta apgaule:

Valdžios galia patenka savo pačios melų nelaisvėn,– garsiojoje esė „Begalių galybė – rašė Havelas apie tuo metu, atrodė, nenugalimą komunistinę sistemą,– todėl turi viską falsifikuoti. Falsifikuoja praeitį. Falsifikuoja dabartį ir ateitį. Apsimeta, kad neturi visagalio ir viskam pasirengusio policijos aparato. Apsimeta, kad gerbia žmogaus teises. Apsimeta, kad nieko nepersekioja. Apsimeta, kad niekada neapsimeta.

Juozo Apučio redaguojamame Rašytojų sąjungos žurnale Pergalė (nūnai Metai) 1988 m. išspausdinta Dalios Grinkevičiūtės – dar viena užmiršta Atgimimo aušros herojė– knyga „Lietuviai prie Laptevų jūros“ prilygo bombai, išsprogdinusiai tabu liesti Gulago temą, atvėrusiai kelius Sibiro kankinių autentiškai raštijai. Atrodė, melas – atraminė komunistinės sistemos kolona–nušluota visiems laikams. „Tiesos sakymas“ – du bene dažniausiai Sąjūdžio laikais kartoti žodžiai, įsipareigojant nepriklausomą Lietuvą atkurti ant tiesos pamatų.

Paslaptingame vaiduokliškame pastate Vilniuje, Lenino prospekto nr.40, be iškabos įsikūrusi įstaiga, kurios trijų raidžių pavadinimą viešai drįsdavo ištarti nebent provokatoriai, kompartijos „skydas ir kalavijas“, okupacinė režimo atrama ir simbolis, masinio sekimo, teroro ir bauginimo įrankis, Sąjūdžio laikais jau nebekėlė baimės. Mes nugalėjome?

Marekas Cesielčykas (Marek Ciesielczyk) knygoje „KGB: Rusijos ir sovietų slaptosios policijos istorija“, parodė, kad sovietų sistemos vadinamieji atšilimai, persitvarkymai, „komunizmas žmogišku veidu“ – tai tik dar viena komunistų melo forma. Nikita Chruščiovas, pasmerkęs Stalino terorą, sušaudęs Lavrentijų Beriją, priešais Lubianką pastatė paminklą budeliui Feliksui Dzeržinskiui, įamžino Pavliko Morozovo, įskundusio NKVD savo tėvą, žūties vietą. 1961 m. gerokai padidino KGB biudžetą ir personalą, dar labiau išpampusį, kai KGB pirmininku, o vėliau Sovietų Sąjungos vadovu tapo Jurijus Andropovas. Dž. Baronas pabrėžia, kad Michailas Gorbačiovas buvo Andropovo numylėtinis (abu buvo kilę iš Stavropolio krašto). Savo ruožtu M. Gorbačiovas KGB vadovu paskyrė „savo žmogų“ Vladimirą Kriučkovą, nes rėmėsi slaptąja politine policija kaip ir visi komunistų diktatoriai. Čia net teoriškai negalėjo būti išimčių. Teigiama, kad 1986m. įsisiūbuojant Gorbačiovo perestroikai, KGB turėjo 700 000 etatinių darbuotojų. Vadinasi, slaptųjų agentų galėjo būti milijonai. Kam jų tiek reikėjo „viešumo“ ir „demokratizacijos“ laikais?

Garsioji totalitarizmo tyrinėtoja Hana Arendt (Hannah Arendt)  paaiškina tą paprastai: Politinė slaptosios policijos, geriausiai organizuoto ir paties efektyviausio padalinio vyriausybės aparate, funkcija nėra nei abejotina, nei nereikalinga. Slaptoji policija yra tikra vykdomosios valdžios grandinė, per kurią perduodami visi įsakymai. Iš slaptųjų agentų tinklo totalitarizmo valdovai susikūrė tiesioginį vykdomąjį transmisijos diržą, kuris, priešingai nei svogūną primenanti oficiali hierarchija, yra visiškai atskiras ir izoliuotas nuo visų kitų institucijų. Trumpiau tariant, Gorbačiovo perestroikos „transmisijos diržas“ buvo KGB agentūra.

Vis dėlto mane ištiko lengvas šokas, kai šiuo metu bene geriausio Ukrainos TV žurnalisto Dmitro Gordono pokalbių laidoje (2017.03.11, ją ir kitas verta pažiūrėti, lengvai rasite internete) buvęs Sovietų sąjungos žvalgybininkas, su TASS‘o korespondento pareigų priedanga šnipinėjęs Amerikoje, Jurijus Švecas nemirktelėjęs pareiškė, kad Anatolijus Sobčiakas, charizmatiškasis Leningrado universiteto profesorius, perestroikos žvaigždė, garbinama ir Lietuvoje, buvo KGB agentas, kaip ir ne vienas  garsiausias Rusijos ir Ukrainos demokratas. Bet kai pagalvoji, viskas atsistojas į savo vietas: juk V.Putiną po tarnybos KGB priglaudė ir išpopino, nutiesė jam  kelią į Kremlių ne retrogradai komunistai – jo politiniai krikštatėviai ir patronai buvo  Sovietų Sąjungos griovėjai, demokratinės Rusijos šaukliai  A. Sobčiakas ir Borisas Jelcinas.

***

Lietuvių skaitytojams neblogai pažįstamas Edvardas Lukasas (Edward Lucas) savo knygoje „Apgaulė. Šnipai, melas ir kaip Rusija mausto Vakarus“ (vadinasi, ir Lietuvą?) ironizuoja: 1991 m. rugpjūtį šnipai Britanijoje ir Amerikoje per anksti iššovė šampano kamščius, o Lubianka per anksti nusiminė, kai, skambant džiūgaujančių maskviečių pritarimo šūksniams, kranas nukėlė Felikso Dzeržinskio, kuris buvo Lenino slaptosios policijos vadas, statulą. Dėl Britanijos ir Amerikos sutinku, bet dėl nusiminusios Lubiankos abejočiau. Net Vilniuje nesutikau nė vieno nusiminusio kagėbisto. Ko čia liūdėti, juk vyksta tiesiog dar vienas planinis pavadinimo ir dekoracijų pakeitimas, tokių šios įstaigos istorijoje būta daugybė. Bet nei vaidinama pjesė, nei veikėjai nesikeičia.

Keletas pavyzdžių, ką KGB veikė paskutinėmis dienomis Lietuvoje.

Atrodė, po to, kai nepamirštamuose Sąjūdžio mitinguose žmonės pirmąsyk viešai prabilo apie tai, ką galvoja, saugumui nebeliko prasmės šnipinėti ir kontroliuoti, verbuoti agentų. Tačiau Atgimimo metais KGB Lietuvos skyriuos plušėjo išsijuosęs, plėtė ir stiprino agentūros tinklus.

Ypatingajame archyve saugoma KGB byla apie buvusio Laisvosios Europos radijo lietuviškos redakcijos vadovo Kęstučio Girniaus šnipinėjimą. KGB 1-ojo skyriaus viršininkas pulkininkas Vytautas Kariniauskas jau 1988 m. raportavo Maskvai, kad „objektas“ verbavimui netinkamas (neperspektyvus), todėl siūloma rinkti informaciją, siekiant jį sukompromituoti. Įdomiausia bylos dalis susijusi su Girniaus viešnage Lietuvoje 1989 m. pabaigoje –1990 m. pradžioje, likus vos keliems mėnesiams iki nepriklausomybės atkūrimo. Tipiškas pavyzdys, kaip čekistai mausto Vakarus.

Girnius Vilniuje ieškojo bendradarbio Laisvosios Europos radijui – jauno perspektyvaus žurnalisto be suteptos praeities. Ir, žinoma, jį rado, bet ne toje spaudoje, kurią vis dar kontroliavo partijos CK, o Sąjūdžio savaitraštyje Atgimimas. Tas jaunas perspektyvus korespondentas be komunistinės praeities buvo KGB „Z“ tarnybos agentas „Martynas“, matyt, slapyvardį pasirinkęs pagal savo mėgstamos „Anties“ dainą „Ne tau, Martynai, mėlynas dangus“… Svečias paprašė rekomenduoti dar tris jaunus gabius žurnalistus, o „Martynas“ tą mielai padarė. Operaciją įvertino pats KGB Lietuvos skyriaus pirmininkas generolas Eduardas Eismuntas, suraitęs rezoliuciją ant pažymos: Prašau pranešti man apie „Martyno“ bylą. Gali pasisekti gera pakiša. Prisimenant, kad ir Sąjūdžio spaudos tarnybai vadovavo KGB agentė, akivaizdu – saugumas informacijos kanalų nepaliko be priežiūros.

Nors „Martyną“ ir tris jo draugelius indentifikuoti nesudėtinga, jo pasiekimais Laisvojoje Europoje ir nepriklausomoje Lietuvoje ničniekas nesidomėjo. Tikėtina, „Martynas“ padarė stulbinamą karjerą ir dabar yra karščiausias Lietuvos patriotas.

Toje KGB byloje be paties Kęstučio puikių komentarų, skaitytų per Laisvąją Europą (kaip ir dabar laisvoje Lietuvoje), be interviu Atgimimo savaitraštyje įamžintas Nijolės Sadūnaitės pasisakymas per šį radiją 1989 m. rugsėjo 23 d. KGB geriau nei mūsų politologai, istorikai, politikai nutuokė, ką verta išsaugoti. Kadangi daugiau niekur jos pasisakymas nėra išlikęs, neatsispirsiu pagundai jį pacituoti. Ne visiems jis patiks.

 Mano nuomone,– anuomet kalbėjo Sadūnaitė, –Sąjūdžio vadovai turėtų oficialiai pabrėžti, kad ne jie, o tie, kurie per Lietuvos okupaciją ir aneksiją nenusilenkė melui ir terorui, rizikuodami savo laisve ir dažnai savo gyvybe, pradėjo Sąjūdį. Sąjūdį tęsė 1972 m. pasirodžiusi „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“, iškeldama į viešumą buldozerinio ateizmo nusikaltimus. Jų darbą tęsė naujo pogrindžio leidiniai, Kalantos auka, disidentų areštai, kratos, tardymai ir 1987 m. rugpjūčio 23 d. MolotovoRibbentropo slaptųjų protokolų pasirašymo paminėjimas Vilniuje, su tuo susijęs smurtas bei šmeižtas prieš tą dieną kalbėjusius. Dabartinis Sąjūdis perėmė estafetę. Buvo uždegta žalia šviesa ir nebereikėjo rizikuoti.

Sadūnaitę prisiminiau neatsitiktinai. Havelas rašė: „Kadangi „gyvenimas mele“ yra sistemos pagrindas, tai nieko nuostabaus, kad didžiausią pavojų jam kelia „gyvenimas tiesoje“. Todėl ir persekioja jį įnirtingiau nei kitas grėsmes. Kaip antai Sadūnaitę, kuri buvo nekenčiama anuomet, ne itin mylima ir dabar (tą rodo, pavyzdžiui, Seimo atmestas pasiūlymas paskirti jai Laisvės premiją). Kagėbistams vien jos vardas keldavo stačiai zoologinį įniršį. Tuo įsitikinau savo kailiu.

1991 m. pradžioje, jau laisvės laikais, bet dar veikiant KGB Lietuvos skyriui, valstybės laikraštyje Lietuvos aidas paskelbiau seriją interviu su Nijole Sadūnaite, be kita ko, papasakojusia ir apie saugumo represijas prieš 1987 m. mitingo Vilniuje, prie A. Mickevičiaus paminklo, dalyvius. Viename interviu paminėtas ją tardęs KGB majoras Vidmantas Baumila, nūnai populiaraus dainininko tėvas, padavė mudu į teismą. Nors bylą vargais negalais laimėjome, bet saugumietis nepriklausomos Lietuvos teisme Sadūnaitę ir mane puolė su putiniška agresija. Jis tikrai neatrodė nei nusiminęs, nei išsigandęs, veikiau aš buvau suglumęs, juk pirmąkart atsikliuvau teisiamųjų suole.

Ir dar viena nuotrupa ne iš knygų, bet iš asmeninės patirties. Kai aš, pradedantis teatro kritikas, buvau pakviestas į tuo metu ypač populiarų savaitraštį Literatūra ir menas, ten dirbusiame žvaigždyne nenublanko ir publicistikos skyriaus vedėja Marina Baublienė (dabar jau velionė, anksti pralaimėjusi kovą su vėžiu) – malonaus, net švelnaus būdo, modiljaniško grožio moteris, inteligentiška, plačiausio akiračio, artimai pažinojusi daug Maskvos meno ir mokslo įžymybių. Perestroikos laikais, bet gerokai prieš Atgimimą, kai Lietuvoje dar tvyrojo giliausia stagnacija, emigravo su vyru į tuometinę Vakarų Vokietiją.

Išpūčiau akis, kai mano buvusi kolegė, žurnalistė, ištekėjusi už paprasto inžinieriaus, jau sąjūdietiškoje, bet dar sovietinėje Lietuvoje atidarė klestinčią bendrą Sovietų Sąjungos–Vakarų Vokietijos įmonę „Vilbara“, įsikūrusią Vilniuje, Pilies ir Barboros Radvilaitės gatvių sankryžoje, prieš tai ten buvo garsi ir vienintelė Lietuvoje čekinė parduotuvė, kur atsiskaitoma tik užsienio valiuta ir čekiais, todėl ją kontroliavo saugumas, budriai prižiūrėjęs visas valiutines operacijas. Pasirodo, malonioji, švelnioji Marina Baublienė – vienos garsiausių KGB dinastijų, pradėjusių veikti dar tarpukariu smetoninėje Lietuvoje, atžala. Tėvas – kruvinas iki ausų Aleksandras Slavinas, žiaurus Lietuvos NKVD kontržvalgybos vadovas, saugumo pulkininkas, vadovavęs operacijai, per kurią iš sąjungininkų zonos pokarinėjeVokietijoje buvo pagrobtas generolas Petras Kubiliūnas. Ne ką mažiau spalvinga figūra – Marinos dėdė advokatas Julijus Slavinas, vienas labiausiai nusipelniusių KGB agentų „Charis“ (tokių garsių KGB dinastijų, ir šiandien klestinčių Lietuvoje, yra daug, tačiau kalbėti apie jas neaktualu, nekorektiška?). Žinoma, vaikai už tėvus neatsako, bet ir jų pinigų neatsisako: buvusi žurnalistė, pirmoji gavusi teisę į suvargusią, sušalusią Lietuvą vežti prašmatnius naujus užsienietiškus automobilius ir modernią buitinę tecniką, atrodė tarsi rojaus šeimininkė. Slavinų giminė naujus vėjus ir laikus pasitiko iš anksto ir deramai apsirūpinusi. Kaip dabar žinome, tokia buvo ne ji viena.

Dėl masinės KGB intervencijos į ekonomiką, prasidėjusios drauge su Gorbačiovo kooperatyvais, pirmasis Lietuvoje pavojaus varpais ėmė skambinti Kęstutis Milkeraitis, tuomet dirbęs Generalinės prokuratūros Tardymo departamento ypatingai svarbių bylų tardytoju, kėlęs bylas ūkinės priedangos organizacijų, kurias įkūrė užsienio specialiosios tarnybos, vadovams – saugumo karininkams ir agentams. Milkeraitis ragino priimti teisės aktus, kurie leistų teisiškai kovoti su šiomis neva verslo grupuotėmis, tačiau jo neišgirdo nei Generalinė prokuratūra, nei šalies politinė vadovybė.

Todėl liko neatskleistas ir KGB vaidmuo nomenklatūrinės prichvatizacijos laikais, kai iki siūlo galo išgrobstytas valstybės turtas. Kaip grybai po lietaus dygo komerciniai bankai, visokiausi holdingai, kurie paskui vienas po kito lyg pagal komandą bankrutavo, masiškai apiplėšę Lietuvos žmones. Didžia dalimi tai nulėmė dabartinį skurdą ir socialinę atskirtį. Vėliau tai buvo kvalifikuojama kaip finansinė nesėkmė, tarnybinis aplaidumas, pareigų neatlikimas, retais atvejais kaip kriminalinis nusikaltimas, bet niekada kaip priešiškos žvalgybos operacija ir finansinė diversija, nors tarp tų vienadienių bankų ir holdingų steigėjų ir vadovų knibždėte knibždėjo KGB karininkų ir agentų.

Šią temą geriausiai apibendrina E. Lukaso „Apgaulės“ citata: Toli gražu nesušluoti į istorijos šiukšlyną kartu su senosios sistemos griuvėsiais, komunistinės eros šnipai pasikeitė ir prisitaikė prie naujų sąlygų. […]Kiti metėsi į verslą, kur užsienio kalbų mokėjimas ir žinios apie išorinį pasaulį buvo jiems gera naujo žaidimo pradžia. Visoje buvusioje sovietų imperijoje komunistų partijos ir jos priešakinių organizacijų turtai sparčiai ištirpo, dažnai pereidavo į sukčių ir gerus ryšius turinčių saviškių rankas. Lygiai taip nutiko ir KGB, ir panašių organizacijų operatyviniams fondams. Sovietų Sąjungos iširimo metais užsienyje sukauptų pinigų buvo dešimtys milijardų dolerių. […]Šios neteisėtai įgytų grynųjų sumos buvo finansinis tramplinas greitakojams senojo elito nariams, pradedantiems naują verslininkų karjerą. Tiesą sakant, savo valdžią jie pavertė turtais, kuriuos paskui vėl pavertė valdžia.

Kuklaus Sankt Peterburgo kooperatyvo „Ozero“ pirmininkas V. Putinas, tuo metu ėjęs viso labo mero A. Sobčiako patarėjo pareigas, absoliučiai patvirtina šią išvadą. E. Luklasas cituoja vieną amerikiečių sovietologą, kuris teigia, kad nafta ir dujos nėra pagrindinės Rusijos eksporto į Vakarus prekės. Pagrindinė jos prekė – korupcija.

***

Kiekvienos slaptosios policijos, taigi, ir KGB, pagrindinis tikslas – užgrobti ir išlaikyti valdžią, prognozuojant politinius procesus, juos kontroliuojant, jais manipuliuojant. KGB niekada nebuvo gynybinė organizacija. Nuolat kartojama KGB žodyno sąvoka „aktyvaus poveikio priemonės“ reiškia puolamąsias operacijas, įgyvendinant taktinius ir strateginius Kremliaus planus. Marekas Ciesielczykas teigia: J. Andropovo nurodymu 1976 m. įkurta itin slapta grupė Север, kurią sudarė KGB padalinių vadovai ir kuri koordinavo veiklą, siekiant išardyti Vakarų valstybių sąjungą ir ją visiškai kontroliuoti. […] Tai daroma, pavyzdžiui, kompromituojant tų šalių vyriausybes ar pavienius politinius veikėjus. KGB nuosekliai kiršina nekomunistines, pirmiausia Vakarų, šalis su besivystančiomis šalimis, taip pat Vakarų Europą su JAV.  KGB  aktyvaus poveikio priemonių sulaukė ir nepriklausomybę atgavusi Lietuva. Iš to paties Aleksandro Slavino.

Apdairiai (planingai) iš Lietuvos dar gerokai prieš Sovietų sąjungos subyrėjimą emigravęs į Vakarų Vokietiją (ar daug kam leisdavo tais laikais emigruoti į užsienį, nebent į Sibirą?), KGB veteranas, užverbuotas dar tarpukario Lietuvoje, jos nepriklausomybės duobkasys, patogiai įsikūrė Bonoje ir ėmėsi plunksnos. 1993 m. įtakingame vokiečių savaitraštyje Die Zeit paskelbė didžiulį straipsnį „Inscenizuotas sukilimas“–tai tikra KGB aktyvaus poveikio priemonių klasika, nuodingas neapykantos Lietuvos nepriklausomybei krešulys. Kaip galima numanyti iš pavadinimo, Slavinas „demaskuoja“ 1941 m. birželio 23 d. sukilimą ir visą Lietuvių aktyvistų frontą, ypač jo organizatorių Kazį Škirpą, piktinasi, kad Kaune šio „fašisto“ (žinoma, kagėbistas rašo be kabučių) vardu net pavadinta gatvė, atsakomybę už holokaustą suverčia Lietuvos Laikinajai Vyriausybei. Žodžiu, visa pirmoji antisovietinė rezistencija buvo ne kas kita, kaip žydšaudžių ir nacių kolaborantų gaujos siautėjimas. Šį Slavino naratyvą jau bemaž 25-erius metus Lietuvoje nerausdami be perstojo kartoja istorijos profesionalai ir mėgėjai, įvairiausio lygio rašėjai. Tiesą sakant, Slavino straipsnio tikrasis autorius yra kolektyvinis – KGB.

Pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga iš rusų į lietuvių kalbą išvertė 1986 m. Maskvoje KGB išleistą informatyvią knygą „Lietuviškų nacionalistų kenkėjiška veikla ir kova su ja. Vadovėlis praktikams. Redaktorius generolas majoras G. K. Vaigauskas“ (dar vienas nemirtingos ir neskęstančios Lietuvos kagėbistų dinastijos atstovas). Vadovėlyje vardijami KGB kovos su antsovietinėmis užsienio nacionalistinėmis ir klerikalinėmis organizacijomis metodai, patikrinti praktikos ir efektyvūs, – tai agentūrinis įsiskverbimas į šias grupuotes; ryšių ir informacinių kanalų, jų vietininkų respublikoje perėmimas – operatyviniai žaidimai; antisovietinių grupuočių silpninimas ir griovimas, jas skaldant ir kompromituojant, jų vadovus supriešinant vieną su kitu, kurstant vidinę įtampą ir sudarant nepasitikėjimo atmosferą.

Kompromitacija vykdoma, – moko Vaigausko vadovėlis, – remiantis KGB organų nepaneigiama medžiaga ir realų pagrindą turinčiais dezinformuojančiais duomenimis, kurių priešininkas patikrinti negali. […] Praktiškai kompromitacijos metodas dažnai derinamas su antitarybinių emigrantinių organizacijų vadeivų ir aktyvistų, vykdžiusių nusikaltimus prieš lietuvių liaudį, demaskavimu. […]Eilė aktyviausių reakcinės emigracijos vadeivų per masinės informacijos priemones buvo demaskuoti prieš Vakarų visuomenę kaip politiniai lavonai, praeityje bendradarbiavę su vokiškaisiais fašistiniais okupantais. Nieko keista, kad KGB praktikai, prisidengdami Lietuvos žydų tragedija, pagal šį vadovėlį medžiojo ir šmeižė Juozą Brazaitį ir visą Laikinąją Lietuvos Vyriausybę, žymiausius išeivijos rezistentus. Tačiau keista, kad tiek daug mokinių, uoliai išstudijavusių šį vadovėlį praktikams, liko arba buvo išauginti jau nepriklausomoje Lietuvoje.

***

Visos valstybės, tiek buvę Maskvos vasalai, tiek išsivadavusios sovietinės respublikos, susidūrė su tuo pačiu rūpesčiu – ką daryti su sovietų įdiegtų slaptųjų tarnybų palikimu ir jų agentūromis. Visos susitvarkė skirtingai, gaila, Lietuvai čia sekėsi prasčiausiai. Net Ukraina tą padarė geriau – prieš porą metų Aukščiausioji Rada priėmė įstatymą atverti KGB archyvus. Vokietija šias senojo režimo paliktas minas be gaišavimo pavyzdingai nukenksmino įstatymu ir viešumu iškart po susijungimo. Čekoslovakija, jau 1990 m. kovo 22 d. paskelbusi visų bendradarbiavusių su slaptąja policija Statni Bezpecnost (StB) pavardes, 1991 m. sausio 4 d. priėmė Liustracijos įstatymą, po atsiskyrimo 1993 m. veikiantį ir Čekijoje, ir Slovakijoje.

V. Havelas, jau būdamas Čekijos prezidentas, priminė, kad demokratija visada pralaimi, jei numojama ranka į daug kam nemalonią praeitį, atseit, nesvarbu, kas buvo, tai neturėtų mūsų dominti: Nes tai reiškia, kad iš savo kūno neišspaudėme jį nuodijančios voties. […]. Todėl, manau, kad reikalingas chirurginis pjūvis. Lietuva išsigando tokio pjūvio ar bent kiek ryžtingesnio gydymo.

Kaip čia atsitiko, kad narsioji Sovietų Sąjungos griovimo pionierė, pirmoji atsikračiusi okupacinės kariuomenės, liko paskutinė fronte su slaptąja policija? Pralaimėjo mūšį, jeigu ne visą karą? Įtikinamą paaiškinimą radau žymaus lenkų antikomunisto intelektualo Ježio Targalskio (Jerzy Targalski), kuris emigracijoje buvo Jurgio Giedraičio (Jerzy Giedroyc) mėnraščio Kultura bendradarbis, išsivadavusioje Lenkijoje – Lecho ir Jaroslavo (Jaroslaw) Kačinskių (Kaczynski) ištikimas bendražygis, fundamentalioje esė „Imperijos subyrėjimas: perestroika išslydo iš kontrolės“.

Šis sovietologas teigia, kad totalitarizmas, sugriovęs visuomenę, panaikina net galimybę, kad atsiras opozicija, kuri gebėtų perimti valdžią; leidžiama tik simbolinė arba valdžios kontroliuojama opozicija. Senojo elito atstovai, matydami, kad komunistinės sistemos galas neišvengiamai artėja, sprendė vienintelį uždavinį – kaip išardyti komunizmą, išsaugant ligtolines pozicijas, privilegijuotą padėtį perleidžiant savo vaikams ir anūkams. Todėl jie turėjo įsitvirtinti visuomenėje ir tapti ne primestu, o natūraliu jos valdžios elitu, – rašo Targalskis. –Reikėjo, kad visuomenė juos pati pasirinktų ir leistų vadovauti. Šiam tikslui buvo skirti liaudies frontai Sovietijoje, o juos steigti pasiųstas agentų tinklas ir mažiau susikompromitavę valdžios elito atstovai.

Tačiau neįmanoma nutildyti visų nekontroliuojamų grupių – patys agentai, pajutę visuomenės paramą, pradėjo ginti savo interesus, susiskaldė, nomenklatūra ir slaptųjų tarnybų grupuotės pradėjo kovoti tarpusavyje, procesas išslydo valdžiai iš rankų.

Targalskis įžvelgė paradoksą: Kuo totalitarizmas liberalesnis, tuo didesnis jo agentų tinklas, nes valdžiai reikia geriau kontroliuoti laisvių, kurias ji leido visuomenei, ribas. […]Pradedant perestroiką, agentų tinklą reikėjo išplėsti, kitaip proceso dinamika nebūtų leidusi kontroliuoti masinių judėjimų. […] Todėl dėsninga, kad Vidurio Europos valstybėse, turėjusiose silpną opoziciją, liustracija pavyko, tuo metu Lenkijoje, kurioje tiek opozicija, tiek agentų tinklas buvo nepaprastai stiprūs, liustracijos būti negalėjo, nes čia pernelyg pajėgus ir įtakingas agentų lobizmas.

Teorines lenkų sovietologo įžvalgas patvirtina ir KGB praktikas generolas G. K. Vaigauskas savo vadovėlyje, išleistame perestroikos metais: Realizuojant 1978 m. lapkričio 26 d. TSRS KGB Įsakymo Nr.00160 rekomendacijas [J.Andropovo priesakai M. Gorbačiovo perestroikai – V. V.], operatyviniai darbuotojai stengiasi gerinti organizacinį ir operatyvinį darbą, stiprindami agentūrines pozicijas ten, kur nukreiptos priešų pajėgos, – tarp aukštųjų ir specialiųjų vidurinių mokyklų studentų, tarp vadinamojo neorganizuoto jaunimo, moksleivių ir kūrybinių kolektyvų, jaunų turizmo ir kraštotyros mėgėjų, eucharistų, pankų, klerikalinių ir ekstremistinių elementų aplinkos. […] Mes visuomet stengsimės, kad mūsų agentais taptų dėstytojai ir mokytojai, treneriai ir įvairių būrelių bei ansamblių vadovai…

Ir dar viena iškalbinga perestroikos laikų saugumiečių vadovėlio citata: Paskutiniais metais auga jaunų emigrantų, norinčių mokytis TSRS aukštosiose mokyklose ar specialiuose lietuvių kalbos kursuose prie Vilniaus universiteto, skaičius. KGB turi galimybę daryti įtaką, atrenkant kandidatus mokymuisi; o jo laikotarpyje išsiaiškinti ir visapusiškai susipažinti su asmenimis, dominančiais operatyviniu atžvilgiu. Anot V. Seestaino, baisioji slaptoji sovietų politinė policija jau seniai kankinimo kameras buvo pakeitusi kartotekomis.

***

Prieš lietuvių tautą, kuri vienintelė iš okupuotų tautų sukilo prieš sovietus 1941 m. birželį, o po karo pradėjo  didvyrišką ginkluotą rezistenciją Lietuvoje ir taikiai priešinosi emigracijoje, buvo mestos rinktinės čekistų pajėgos. Anot Solženicyno, visais laikais, skirtingomis epochomis ČK–GB akys ir ausys buvo stukačiai (skundikai) – masinė sielų susna.

Kaip klastingai šia masine sielų susna buvo apkrėstos Lietuvos partizanų gretos ir juos rėmęs kaimas, atskleidžia pogrindžio kultūros ir lietuviškos savilaidos sovietmečiu iškilaus atstovo Juozo Prapiesčio (1949–2013) esė „Pūsčios slėpiniai, arba Uždraustojo laiko beieškant“ iš pernai pasirodžiusios jo kūrybos rinktinės „Amalo uogos“.

MGB(KGB), 1947 m. perėmęs iš NKVD stribus ir vadovavimą kovai su ginkluotu pasipriešinimu, Lietuvos partizaninį judėjimą pradėjo griauti iš vidaus, infiltruodamas agentus, primesdamas operatyvinius žaidimus, suplanuotus Maskvoje. Imta masiškai verbuoti partizanus, jų vadus, ryšininkus ir šalininkus, pasitelkiant kankinimus, terorą, šantažą, bauginimus, klastą. Nepasidavusius verbavimui rezistentus čekistai apšmeiždavo, sukompromituodavo, pakišdami ginklo draugams suklastotus dokumentus, neva įrodančius išdavystę, ar agento įkalčius. Neatsitiktinai partizanai pradėjo žūti bunkeriuose, arba savų išduoti, arba nuo infiltruotų agentų smogikų rankos. Ilgainiui tokie sudarydavo pusę kovotojų būrio. Prapiestis rašo, kad ypač didelę žalą Lietuvos partizanams agentai smogikai padarė, žudydami nekaltus civilius gyventojus, tuo siekta laisvės kovotojus sukompromituoti tautos akyse.

Ginkluotos rezistencijos dalyvė, Lietuvos partizanų metraštininkė ir KGB tyrinėtoja Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė (1938–2000) nurodė tokius viso okupacijos laikotarpio skaičius: būta apie 10 000 kadrinių saugumiečių, 115 000 KGB agentų. Pokariu, anot jos, verbuodavo visus sulaikytuosius (ne mažiau kaip ketvirtadalis jų užverbuota per prievartą). 1952 m. veikiančių agentų skaičius pasiekė 23,2 tūkstančio. Iki 1955 m. į archyvinius agentus buvo pervesta net 78 000 agentų. Tyrinėtojos teigimu, paskutiniais 1991 m. rugpjūčio duomenimis Lietuvoje veikė 6000 KGB agentų. Gaškaitės-Žemaitienės manymu, svarbiausi saugumo agentų verbavimo motyvai buvo trys: kompromituojanti medžiaga, asmeninis suinteresuotumas(karjera, pinigai) ir idėjinis bendrumas. Atgimimo laikotarpiu verbuojant agentus, lėmė materialiniai ir idėjiniai motyvai. KGB prisiminė tiek į archyvą nurašytus, tiek rezervinius agentus, parengtus ypatingam laikotarpiui. Tai gerokai padidino KGB manipuliacijų visuomenės sąmone galimybes. 1987–1990 m. saugumiečiai potencialiems kolaborantams siūlė finansinę paramą, kuriant akcines bendroves, palaikymą, naujomis aplinkybėmis darant politinę karjerą, užimant lyderio pozicijas naujuose visuomeniniuose judėjimuose, – teigė viena objektyviausių KGB veiklos Lietuvoje tyrinėtojų.

***

Kaip atsikūrusi Lietuvos valstybė bandė apsiginti (aš jau nekalbu apie puolimą) nuo galingiausios pasaulyje slaptosios organizacijos? Labai savotiškai – po to, kai LR Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 27 d. priėmė pareiškimą, raginantį nutraukti bendradarbiavimą su KGB (pareiškimas neturėjo jokių teisinių pasekmių), valdžia ilgiau negu metus elgėsi taip, tarsi KGB apskritai neegzistuotų. Tai buvo palankus ir pakankamas laikas, kad kagėbistai susitvarkytų savo reikalus ir pasirengtų ateičiai.

Tik 1991 m. rugpjūčio 24-ąją, kitą dieną po pučo Maskvoje žlugimo, Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą „Dėl Sovietų Sąjungos KGB veiklos Lietuvoje ištyrimo“, buvo sudaryta laikinoji, populiariai vadinama Balio Gajausko komisija. Tais pačiais metais pagaliau išstenėtas įstatymas „Dėl deputatų, įtariamų sąmoningu bendradarbiavimu su kitų valstybių specialiosiomis tarnybomis, mandato patikrinimo“.Jo įgyvendinimas pavestas Gajausko komisijai ir tai galima vadinti liustracijos Lietuvoje pradžia, žinoma, itin kuklia, nes šis įstatymas buvo taikomas tik specifinei, labai mažai grupei. Rezultatas dar menkesnis – tik trys įvertinti deputatai.Neteko girdėti, kad būtų buvusi sėkminga ir 1992m. balandžio 6 d. Vyriausybės potvarkiu patvirtinta valstybės tarnautojų asmens duomenų pildymo anketa.

Užtat triukšmo ir skandalų šiame teisiniame (sąmoningai paliktame?) vakuume netrūko. Laikraščiuose pradėjo draikytis „voratinkliai“–KGB slaptųjų bendradarbių pavardės buvo nutekintos iš komisijai pateiktų bylų. Prasidėjo tikra sąskaitų suvedinėjimo, keršto, raganų medžioklės bakchanalija, kurią dar labiau pakurstė 1992 m. kelissyk nesėkmingai bandytas prastumti vadinamasis desovietizacijos įstatymas. Net oficialiai iš parlamento tribūnos buvo sviesti kaltinimai, kad rengiant desovietizacijos įstatymą nagus prikišęs KGB. Šis politinės sumaišties ir visuomenės kiršinimo etapas baigėsi„Šatrijos“ ir „Juozo“ demaskavimu, po kurio tiek kairiesiems, tiek dešiniesiems ilgam prapuolė ūpas domėtis KGB tema. Liustracija buvo sukompromituota, dar net neprasidėjusi.

Tik 1996-aisiais, kai „šimtui metų“ sugrįžo į valdžią konservatoriai, prisimintos grėsmės nacionaliniam saugumui, tų metų gruodžio 19 d. priimtas Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas. Įstatymo projektą rengė mano bičiulis Kęstutis Milkeraitis, tuo metu dirbęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto patarėju. Jis, iš prokuratūros tardytojo praktikos gerai pažįstantis KGB profesionalumą, klastą ir jėgą, nacionalinio saugumo prioritetu laikė kovą su užsienio slaptosiomis tarnybomis ir konkrečias priemones, kaip nutraukti jų agentūrų veiklą Lietuvoje. Mudviem pasidžiaugus pavykusiu projektu, bičiulis išėjo atostogų. Grįžęs  neatpažino savo projekto – buvo išbraukyti visi prioritetai ir konkretybės, liko tik abstrakčios, niekam nepavojingos deklaracijos. Tarytum įstatymo projektą būtų suredagavęs Didysis Anonimas, kurį savo straipsniuose mėgo minėti Milkeraitis.

Todėl ir šiandien, kai net patiklūs Vakarai po pastarųjų skandalų (tarkime, JAV prezidento rinkimų) pagaliau suvokė, kad didžiausią pavojų jiems kelia ne Putino raketos, bet jo šnipai, Lietuva rūpinasi vien bruzdesiu už sienos (manevrai Zapad). Mat tokia šalies nacionalinio saugumo doktrina.

Popierinis, neefektyvus buvo ir 1999 m.lapkričio23 d., tik dešimtaisiais nepriklausomybės metais (o tai jau savaime skandalas), pagaliau priimtas Liustracijos –„Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusiųjų apsaugos“–įstatymas.

Jau kadų kadaise prabėgo 6 mėnesių terminas, duotas tokiam prisipažinimui, – užsiregistravo truputį daugiau kaip pusantro tūkstančio asmenų, daugiausia niekam neįdomių senukų, panorusių atsikratyti išdavystės kupros prieš amžinąją kelionę. Lašas jūroje. Bet ar galėjo rezultatas būti kitoks, jeigu liustracijos naštą įstatymo leidėjai užkrovė 5 asmenų visuomeninei komisijai, o Valstybės saugumo departamentas (VSD), atsakingas už šio įstatymo įgyvendinimą, skyrė tam vos vieną etatą? Ką galėjo nuveikti visuomenininkai, jeigu veikiančių agentų bylos išvežos į Rusiją? Liustracijos komisija išsibėgiojo jau prieš penkerius metus. Net jeigu būtų buvusi sukurta nuolatinė teisininkų, prokurorų, VSD pareigūnų grupė, kuri būtų pradėjusi darbą nuo KGB karininkų, operatyvinių darbuotojų apklausų, neišvengiamai būtų susidūrusi su sunkumais, mat iki šiol nėra teisiškai nustatytas KGB pareigūno statusas.

1998 m. liepos 11d. priimtas įstatymas „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“. Jo struktūra įdomi: pirmuoju straipsniu ši organizacija pripažinta nusikalstama, tačiau atsakomybė niekam netaikoma. Nusikaltimas be nusikaltėlių. Trečiojo straipsnio antroji dalis numato, kad prezidento sudaryta komisija net gali kagėbistui už suteiktas paslaugas panaikinti darbinės veiklos suvaržymus. KGB karininkai nėra įsakmiai įpareigojami atskleisti savo agentūrą, o to nepadariusiems nenumatomos jokios sankcijos. Šią įstatymo dalį Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančia Konstitucijai.

Taigi turime visą krūvą luošų, pavėluotai priimtų, neveikiančių, tačiau neatšauktų antikagėbistinių įstatymų. Paguodai ar garui nuleisti 2010 m. priimta „Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro“ įstatymo pataisa, įpareigojusi skelbti KGB archyvo dokumentus. Šiuo metu tai vienintelis veikiantis įstatymas, skirtas KGB veiklai atskleisti. Ir svarbiausia –jis vykdomas. Pagal jį internete paviešinti KGB kadrinių darbuotojų, rezervo sąrašai. Įgyvendinant projektą „KGB veikla Lietuvoje“, (www.kgbveikla.lt) jau paskelbta ir saugumo agentų  1380 pavardžių. Tarytum kapinyne skaitytume antkapių užrašus – visi šie buvę KGB agentai jau mirę.

Pagal nebylų bendrą politinio elito sutarimą liustracija patyliukais išbraukta iš politinės darbotvarkės. KGB (ir liustracija) Lietuvoje virto ne nacionalinio saugumo, teisės ir teisingumo, bet istorijos objektu. Skelbiami straipsniai, rašomos disertacijos ir knygos, kurios niekam nekelia grėsmės. Rekordininkas čia yra politikas ir istorikas Arvydas Anušauskas, monopolizavęs KGB temą ir jau išleidęs devynias knygas.

Skaitinėjant ką tik pasirodžiusį naujausią Anušausko opusą „Išdavystė. Markulio dienoraščiai“, pasidingojo, kad knygos antiherojaus pompastiškas patriotinis stilius, alsuojantis meile tėvynei, neapykanta Lietuvos priešams ir idealizmas, pakerėjęs net prezidentą Antaną Smetoną, lygia greta su akis badančiu buitiniu smulkmeniškumu, godumu, šykštumu, patologiškai nepasotinamu valdžios ir garbės troškimu yra iš kažkur pažįstamas… Savotiškas Tartiufas kagėbistas. Ar lemiamo istorinio lūžio metais, byrant sovietų imperijai,  KGB galėjo atsispirti pagundai pakartoti sėkmingiausią visų laikų savo operaciją Lietuvoje? Kas galėtų būti Sąjūdžio ir nepriklausomybės atkūrimo laikų Juozas Albinas Markulis? Radę atsakymą į šį klausimą, sužinotume, kodėl Lietuvoje negalėjo įvykti liustracija, kas konkrečiai pavertė ją didžiausiu melu ir apgavyste? Šalyje, stovinčioje ant melo pamatų, tik „Martynui“ mėlynas dangus.

Padėtis, atrodytų, be išeities. Tačiau išeitis yra. Ją siūlo Ježis Targalskis (Jerzy Targalski)– reikia pakeisti posovietinį  elitą, kuris apgaule gavo valdžią perestroikos metais. Tą Lenkijoje nuosekliai daro J. Kačynskis, neišsigandęs milžiniško pasipriešinimo.

Literatūros šaltiniai:

  1. Arvydas Anušauskas. Išdavystė. Markulio dienoraščiai. Vilnius: Versus aureus. 2017.
  2. Hannah Arendt. Totalitarizmo ištakos. Vilnius: Tyto alba.2001.
  3. John Barron. KGB Today.New York: Berkly Books. 1984.
  4. Marek Ciesielczyk. KGB: Rusijos ir sovietų slaptosios policijos istorija. Vilnius. 1991.
  5. Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė. MGB–KGB agentūra okupuotoje Lietuvoje. „Genocidas ir rezistencija“, 2006, Nr. 1(19).
  6. Václav Havel. Kas žmogaus galioje. Vilnius: Vaga. 1994.
  7. Edward Lucas. Apgaulė. Šnipai, melas ir kaip Rusija mausto Vakarus. Vilnius: Baltos lankos. 2013.
  8. Juozas Prapiestis.Amalo uogos. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. 2016.
  9. Victor Sebestyen. 1989 revoliucija. Sovietų imperijos žlugimas. Vilnius: Sofoklis.2017.
  10. Aleksandr Solženicyn. Gulago archipelagas. I–III t.Vilnius:Žara. 2009.
  11. Jerzy Targalski. Imperijos subyrėjimas: perestroika išslydo iš kontrolės. Lietuvos žinios, 2007-07-16.
  12. Valdas Vasiliauskas. Amžinasis nomenklatūros pavasaris. Kaunas: Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga. 1995.
  13. Lietuvos nacionalistų kenkėjiška veikla ir kova su ja. Vadovėlis praktikams. Redaktorius gen. majoras G.K. Vaigauskas. KGB, 1986. Kaunas: Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga. 1994.

____________
* Parengta pagal pranešimą, skaitytą konferencijoje „Mūsų šimtmetis: tauta demokratinės valstybės kūrybos ir griovimo kryžkelėse“. Adolfo Damušio politinių studijų dienos. 2016 m. birželio 16–17 d. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka.

 

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *