A. Aleksandravičius. Kodėl Molotovas sandėrį su Ribentropu pasirašė vokiškai? (87)

1987 m. rugpjūčio 23-ioji. Prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje Lietuvos patriotai pirmą kartą viešai pasmerkė Molotovo–Ribentropo paktą, atėmusį iš Baltijos šalių laisvę | Archyvinė nuotr.

1987 m. rugpjūčio 23-ioji. Prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje Lietuvos patriotai pirmą kartą viešai pasmerkė Molotovo–Ribentropo paktą, atėmusį iš Baltijos šalių laisvę | Archyvinė nuotr.

Molotovo-Ribentropo (arba Stalino ir Hitlerio) 1939 m. rugpjūčio 23 d. sutarties slaptojo protokolo, leidusio bolševikinei Rusijai pavergti Baltijos šalis, o nacionalsocialistinei Vokietijai, prisipylusiai savo tankų degalų bakus Uralo naftos produktų, užgrobti beveik visą Vakarų ir Pietų Europą, vokiškas mikrofilmas daugelį Vakarų „taikaus sambūvio“ su Maskva metų dulkėjo Amerikos Valstybės departamento archyvuose, o Europos padalijimo dokumentų originalai iš pradžių po devyniais užraktais gulėjo sovietų diktatoriaus Stalino asmeniniame seife, vėliau – SSRS kompartijos centro komiteto bendrųjų reikalų skyriaus nedegamoje spintoje.

Gorbačiovinė Rusija tik 1989 m. Lietuvos, Latvijos ir Estijos išsivadavimo sąjūdžių spaudžiama pripažino, kad slaptieji protokolai buvo neteisėti ir prieštaravo „lenininiams sovietų užsienio politikos principams“.

Putininė Rusija šiandien tvirtina, kad slaptasis papildomas protokolas, dėl kurio Baltijos šalys neteko laisvės, suklastotas, nes sovietų užsienio reikalų liaudies komisaras, grynakraujis rusas Viačeslavas Skriabinas-Molotovas, negalėjo sandėrio su vokiečių nacionalsocialistų vadais pasirašyti lotynišku šriftu. „Ūkininko patarėjas“, ištyręs V. Molotovo parašus po svarbiausiomis Maskvai to meto tarptautinėmis sutartimis, paneigia Kremliaus sąmokslo teoriją.

Šiandien sukanka lygiai 30 metų, kai šimtai drąsių lietuvių, kuriuos iš visų pusių filmavo ir fotografavo KGB agentai, Vilniaus senamiestyje pirmą kartą viešai pasmerkė Molotovo-Ribentropo paktą. Kaip organizatoriams okupuotoje šalyje pavyko sukviesti žmones į protesto mitingą – juk 1987 m. nebuvo nei socialinių tinklų, nei mobiliųjų telefonų, nei elektroninio pašto?

Turėtų būti Putino archyve

„Nėra jokių priežasčių abejoti 1939 m. rugpjūčio 23-iosios slaptojo protokolo tikrumu. Juk Kremlius savo archyvuose rado dokumento originalą. Tai ką, negi pati Maskva suklastojo savo sutartis su Berlynu?!“ – „Ūkininko patarėjui“ ironiškai kalbėjo Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Politologijos katedros profesorius Antanas Kulakauskas. Tačiau, anot SSRS prezidento apa­rato vadovo Valerijaus Boldino, Michailas Gorbačiovas ne kartą norėjo sunaikinti tą veidmainiškos ir grobuoniškos sovietų užsienio politikos įkaltį. Slaptasis protokolas dabar turėtų būti Rusijos prezidento Vladimiro Putino archyve (ypatingasis aplankas, paketas Nr. 34, jeigu dar nesudegintas ar nesukarpytas dokumentų naikikliu).

Užmaršus šantažistas

Kremlius beveik iki SSRS žlugimo neigė, kad V. Molotovas ir Stalinas gėrė šampaną su Trečiojo reicho užsienio reikalų ministru Joachimu fon Ribentropu, kai visi trys, gavę Hitlerio palaiminimą, ištrynė Baltijos šalis iš Europos žemėlapio. V. Molotovą, kuris paskutiniaisiais gyvenimo metais 140 kartų kalbėjosi su rusų rašytoju Feliksu Čiujevu, ištikdavo staigūs ilgi amnezijos (atminties aptemimo) priepuoliai, kai rašytojas paklausdavo, kaip V. Molotovas, Stalino įgaliotas, 1939 m. rugsėjo 28 d. ir 1941 m. sausio 10 d. prekiavo su Hitleriu Lietuvos žemėmis.

1940 m. lapkritis. Sovietų užsienio reikalų liaudies komisaras Viačeslavas Molotovas Berlyne draugiškai kalbasi su vokiečių tautos vadu Adolfu Hitleriu | Archyvinė nuotr.

1940 m. lapkritis. Sovietų užsienio reikalų liaudies komisaras Viačeslavas Molotovas Berlyne draugiškai kalbasi su vokiečių tautos vadu Adolfu Hitleriu | Archyvinė nuotr.

Tačiau buvusi Stalino dešinioji ranka V. Molotovas neužmiršdavo pasigirti, kad 1939 m. spalio 5 d. pagrasino į Maskvą atvykusiam Latvijos užsienio reikalų ministrui Vilhelmui Munteriui: jeigu nesusitarsime dėl Raudonosios armijos karinių jūrų bazių Liepojoje ir Ventspilyje, pakrantės artilerijos baterijos Kuršo pusiasalio šiaurėje, aerodromų ir 25 tūkst. sovietų kareivių jūsų šalyje, Rygos daugiau nepamatysi.

Pridėjo lietuvišką galūnę?

Po 1939 m. rugpjūčio 23-iosios Europos dalybų sandėrio tekstu parašyta „W. Molotow“. Lotyniškomis raidėmis, o ne kirilica Molotovas pasirašė ir 1939 m. rugsėjo 28 d. SSRS „nepuolimo“ (Raudonosios armijos dalinių išdėstymo Estijoje) sutartį su Estijos užsienio reikalų ministru Karlu Selteriu – „W. Molotoff“. Kažkur Rusijos užsienio reikalų ministerijos archyvuose mėtosi originali 1939 m. spalio 10-osios SSRS–Lietuvos savitarpio pagalbos ir Vilniaus perdavimo sutartis, kurią kupletininkas satyrikas Petras Biržys – Pupų Dėdė šmaikščiai apibūdino „Vilnius mūsų, o mes rusų“. Gali būti, kad kartu su Lietuvos užsienio reikalų ministru Juozu Urbšiu sutartį V. Molotovas pasirašė ne tik lotyniškai, bet prie savo pavardės pagal lietuviškos gramatikos taisykles dar ir pridėjo galūnę –as

autografasBaltijos šalys ant diktatorių prekystalio

Tikriausiai V. Molotovas norėjo pasigirti vokiečiams, kad yra labai kultūringas (nenutraukdamas revoliucinės veiklos, carinėje Rusijoje baigė ne keturis Sankt Peterburgo politechnikos instituto kursus ir, palyginti su kitais beveik beraščiais SSRS komunistų (bolševikų) partijos centro komiteto nariais, net su savo šefu Stalinu, išmestu iš dvasinės seminarijos, atrodė kaip koks proto galiūnas). Aristokratas J. fon Ribentropas ir po rusišku SSRS–Vokietijos nepuolimo sutarties tekstu pasirašė vokiškai. 1946 m. Niurnberge, sėdėdamas ant karo nusikaltimų tribunolo teisiamųjų suolo, buvęs Trečiojo reicho diplomatijos vadovas J. fon Ribentropas tvirtino: „Kai 1939 m. rugpjūtį atskridau į Maskvą tartis su maršalu Stalinu, jis pasakė – jeigu Rusija negaus Baltijos šalių, galiu tuoj pat apsisukti ir grįžti į Berlyną“.

Ideologiją pasisavino iš Vakarų

„Specialiai nenagrinėjau Molotovo-Ribentropo pakto slaptojo protokolo, nesu grafologas, tačiau nė kiek nesistebiu, kad sovietų užsienio reikalų liaudies komisaras po vokiškuoju sutarties tekstu suraitė savo pavardę su dviguba v raide. Šiais laikais ant rusų sportininkų marškinėlių šalies pavadinimas užrašytas senosios slavų abėcėlės raidėmis, bet ledo ritulininkų, krepšininkų pavardės ant nugarų – lotynišku šriftu, nors dabar Rusijos prezidentas V. Putinas dedasi esąs karštas tyro rusų pasaulio, krikščioniškų vertybių, tradicinės šeimos gynėjas, visiška priešingybė „supuvusių Vakarų“ liberaliems politikams, įteisinusiems gėjų eitynes ir santuokas. O Sovietų Sąjungos oficiali ideologija – marksizmas – juk buvo pasisavinta iš Vakarų. Nuo caro Petro I laikų Rusija stengėsi neatsilikti nuo civilizuoto pasaulio“, – aiškino politologas A. Kulakauskas. Tačiau Vakarų demokratijos esmės rusai niekada nesuprato ir nemėgo.

Dėl ko kūrėme tautinę valstybę?

Vokietijos užsienio reikalų ministerijos archyve radus du 1918 m. vasario 16-osios nepriklausomybės akto egzempliorius, paaiškėjo, kad Lietuvos Tarybos narys Mykolas Biržiška akto originalą vokiečių kalba pasirašė M. v. (fon) Biržiška, tai yra specialiai vokiečiams pabrėžė savo bajorišką kilmę. Kaip V. Molotovas – savo išprusimą. 120 metų, praleistų Rusijos imperijoje, ir kai kuriuos lietuvius įpratino vaidinti vakariečius.

„XIX a. pabaigoje dabartinėje Lietuvos teritorijoje mažiau nei 60 proc. žmonių kalbėjo lietuviškai. 1919 m. nepriklausomos Lietuvos antrosios Vyriausybės vidaus reikalų ministras Jonas Vileišis miestų valdyboms potvarkius siuntinėjo rusų kalba, o juos pasirašinėjo „Ivan Vileišij“… Patriarchas Jonas Basanavičius įvairiuose to meto asmens dokumentuose buvo vadinamas „Ivan Jurjevič Basanovič“ (arba Jan Basanowicz, Johannes Basanowitsch – red. past. ). Dėl to ir kūrėme savo valstybę, kad ne tik maldaknygės, elementoriai būtų rašomi lietuvių kalba, bet ir lietuviška aukštoji kultūra puoselėjama. Visa per XX a. pradžios „tautų pavasarį“ atgimusi Rytų ir Vidurio Europa – čekai, bulgarai, latviai – nuėjo kalbinio nacionalizmo keliu. Ir mes įkandin. Tačiau mūsų šalis sulietuvėjo tik XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, prieš pat Molotovo- Ribentropo paktą ir sovietų okupaciją“, – priminė ne tik politologas, bet ir istorikas A. Kulakauskas.

Pakvietė Lietuvos laisvės lyga

1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje prie poeto Adomo Mickevičiaus paminklo susirinkę buvę politiniai kaliniai, tremtiniai, pogrindinės tautinės ir katalikiškos spaudos leidėjai pirmą kartą per okupacijos dešimtmečius viešai pareikalavo, kad Maskva sugrąžintų Lietuvai Molotovo–Ribentropo pakto atimtą teisę pačiai spręsti savo likimą. Į mitingą protestuotojai atėjo po Mišių iš šv. Mikalojaus bažnyčios. Dabar šios bažnyčios klebonas – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato kapelionas Aušvydas Belickas. Tuo metu jis buvo neseniai baigęs pogrindinę seminariją ir įšventintas į kunigus jaunas 26 metų dvasininkas. Priklausė sovietų valdžios persekiotai Lietuvos laisvės lygai, kuri ir pakvietė visuomenę prie A. Mickevičiaus paminklo.

Suklastotas „juodasis sąrašas“

„Apie būsimą gedulo mitingą žmonės visoje Lietuvoje vienas kitam pasakojo iš lūpų į lūpas. Patriotinė slaptoji spauda pranešinėjo, Vakarų radijo stotys. Atrodo, ir atsišaukimai buvo platinami. Nors sovietai mitingo neišvaikė, bet, jam pasibaigus, KGB sudarė dalyvių sąrašą ir informavo LSSR komunistų partijos centro komitetą, kaip buvo nubausti „buržuaziniai nacionalistai“: vienus mokyklų, teatrų, fabrikų, įstaigų kolektyvai tik pabarė ir pasmerkė, o kiti apskritai buvo išmesti iš darbo. Į „juodąjį sąrašą“ patekau ir aš. KGB galvojo, kad tikrai dalyvausiu. Bet man tuo metu reikėjo atlikti sielovadines pareigas – vykti į atlaidus“, – kaip sovietų baudžiamosios struktūros po 1987 m. rugpjūčio 23-iosios mitingo „medžiojo raganas“, „Ūkininko patarėjui“ pasakojo kunigas A. Belickas.

Organizacija, kurios negalima minėti

Okupacinės valdžios oficiozas „Tiesa“ mitingo dalyvius pavadino encefalitinėmis erkėmis ant sveiko sovietų visuomenės kūno.

„Sovietai nepripažino pogrindžio seminariją baigusių kunigų, todėl oficialiai dirbau Ignalinos r. Daugėliškio bažnyčios zakristijonu. Rajono valdžia vietiniame laikraštyje „Nauja vaga“ ir mane sumaišė su žemėmis, išvadino veltėdžiu, asocialiu elementu. Kadangi tik padėjau rengti mitingą, nunešiau skundą į prokuratūrą ir pareikalavau, kad manęs būtų viešai atsiprašyta. Iš pradžių prokurorai siūlė taikytis su „Naujos vagos“ redakcija. Galų gale laikraštis išspausdino atsiprašymo tekstą, pasirašytą vyriausiojo redaktoriaus Mamerto Krapausko. Atrodo, pirmą kartą per sovietų spaudos istoriją. Bet, kaip man paaiškino teisėsaugininkai ir vietos kompartijos veikėjai, tik „įsikišus organizacijai, kurios pavadinimo negalima minėti“, – iki šiol stebisi Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato kapelionas A. Belickas.

Atėjus Atgimimui išvertė kailį

1987 m. mitingo dalyvis, tuomet Vilniaus 56-osios vidurinės mokyklos mokytojas, dabar Trakų istorijos muziejaus Medininkų pilies skyriaus vedėjas Gintautas Terleckas galvoja, kad pati  slaptoji KGB organizacija  apsižioplino, sužadino visuomenės susidomėjimą protesto akcija, pavadinusi Lietuvos laisvės lygos narius „užsienio žvalgybų agentais“.

„1987 m. rugsėjo 15 d. per mokyklos kolektyvo susirinkimą mane gynė tik viena pradinių klasių mokytoja. Penkios pedagogės smerkė ir reikalavo išmesti iš darbo. Bet atsistojęs Vilniaus miesto liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto atstovas perspėjo, kad atleistas aš galutinai nuslysiu į religinio, tautinio ekstremizmo liūną, verčiau mane idėjiškai „perauklėti“. Istoriku dirbti neleido, galėjau dėstyti geografiją. Mokiniai gal ir nelaikė didvyriu, bet mano „antisovietinė veikla“ jiems atrodė „kieta“. Prasidėjus Atgimimui, daugelis tų budrių moteriškių, uolių sovietinės santvarkos gynėjų, reikalavusių bausti mane už buržuazinį nacionalizmą, tapo karštomis nepriklausomos Lietuvos patriotėmis, prašė manęs Sąjūdžio ženklelių“, – „Ūkininko patarėjui“ pašaipiai teigė G. Terleckas.

Tylos dešimtmečiai

Niurnbergo tarptautinio karo nusikaltimų tribunolo teisėjai 1946 m. neišdrįso teisiškai įvertinti Hitlerio ir Stalino 1939 m. rugpjūčio 23-iosios sandėrį, slaptojo papildomo protokolo tekstą be jokių komentarų 1946 m. išspausdino tik nelabai žinomas Amerikos provincijos laikraštis, o 1948 m. Maskvos kaltę dėl Antrojo pasaulinio karo pasekmių įrodantis liudijimas pateko vien į diplomatams skirtą JAV Valstybės departamento dokumentų rinkinį „Nacionalsocialistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos santykiai 1939–1941 metais“. Paktas ir jo slaptieji protokolai plačiau pradėti aptarinėti tik praėjusio amžiaus 9-ąjį dešimtmetį, nors pagal juos ne tik Baltijos šalys buvo okupuotos – sandėris leido Hitleriui užkariauti beveik visą Vakarų ir Pietų Europą, išskyrus Pirėnų ir Apeninų pusiasalius, gaunant V. Molotovo sveikinimo telegramas Vermachtui užėmus Kopenhagą, Amsterdamą, Paryžių ar kokios kitos šalies sostinę.

Ir Lietuvoje tas grobuoniškas sąmokslas daugeliui iki 1987 m. buvo naujiena. Bet ne muziejininko G. Terlecko šeimai. Jo tėvas, žinomas „antitarybininkas“ Antanas Terleckas, dar 1979 m. buvo vienas iš 45 pabaltijiečių, kurie kreipėsi į Jungtinių Tautų generalinį sekretorių Kurtą Valdhaimą, Sovietų Sąjungos, Vokietijos Federacinės Respublikos, Rytų Vokietijos vyriausybes, reikalaudami paskelbti Molotovo–Ribentropo paktą niekiniu nuo pat pasirašymo akimirkos ir išvesti Rusijos kariuomenę iš Lietuvos, Latvijos bei Estijos.

Palankus požiūris į Stalino pergales

„Net daugelis mūsų nepriklausomybininkų labai vėlai sužinojo apie paktą. Rusija ilgai buvo viliojanti rinka Vakarų verslininkams. Didiesiems Vakarų politikams patiko esama padėtis, jie nenorėjo erzinti Maskvos priminimais apie nusikalstamą Kremliaus draugystę su pasaulio pasmerktu Hitlerio režimu“, – galvoja Vilniaus m. savivaldybės tarybos narys G. Terleckas.

Anot kunigo A. Belicko, Lietuvos visuomenė dar galutinai nesuvokė istorinės 1987 m. rugpjūčio 23-iosios mitingo reikšmės.

Politologo A. Kulakausko manymu, 1989–1991 metais Maskvai buvo naudinga pasmerkti Molotovo–Ribentropo paktą – kai SSRS liaudies deputatai jį anuliavo, Kremlius galėjo paaiškinti nustebusiems rusams, kodėl „paleidžia“ Lietuvą, Latviją ir Estiją. Neatlaikiusi ginkluotės varžybų su Amerika ir žemyn nučiuožusių naftos kainų, tuomet byrėjo ne tik Sovietų Sąjunga. Vakarų analitikai rimtai svarstė, kad nuo pačios Rusijos gali atsiskirti Totorija, Šiaurės Kaukazo tautos, Uralas, Sibiras. Atsikračiusi Molotovo–Ribentropo pakto uodegos, Rusija išsaugojo savo teritorinį vientisumą. Tačiau šiandien Rusija surinkinėja buvusią imperiją iš atskilusių dalių, todėl Kremliaus požiūris į Stalino diplomatines pergales dabar kitoks.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .

87 komentarai

  1. Cituoju- “Buvęs Trečiojo reicho diplomatijos vadovas J. fon Ribentropas tvirtino: „Kai 1939 m. rugpjūtį atskridau į Maskvą tartis su maršalu Stalinu, jis pasakė – jeigu Rusija negaus Baltijos šalių, galiu tuoj pat apsisukti ir grįžti į Berlyną“. Manau ši frazė viską pasako.

  2. markas:

    Gana blaivią mintį vienoje iš savo knygų yra išsakęs V. Suvorovas. Jis kelia klausimą dėl Molotovo-Ribentropo pakto pavadinimo. Anot jo, tarpvalstybinės sutartys dažniausiai vadinamos miestų, kuriose pasirašytos, pavadinimais, pvz. 1921 m. Rygos sutartis tarp RSFSR ir Lenkijos arba įžymioji 1938 m. Miuncheno sutartis. Juk sutartis pasirašyta Maskvoje, tad logiška, kad ir turėtų vadintis Maskvos paktas. Bet ne, taip nevalia, nes iniciatorius būtų labai aiškus.

  3. Labai svarbus Lietuvai istorinis faktas, kad pagal rugpjūčio 23-osios Molotovo-Ribentropo pakto Baltijos ir Lenkijos pasidalinimo slaptąjį protokolą Lietuva su Vilniumi ir kita Lenkijos užgrobta jos teritorija pateko Vokietijos priklausomybėn, ir vėl nutylėtas. Iš tikrųjų Sovietų priklausomybėn Lietuva pateko tik pagal rugsėjo 28 d. papildomą protokolą, kai Lietuva į minėtą Lenkijos užgrobtą savo teritoriją, Lenkijai kapituliuojant, neįvedė savo kariuomonės ir pasinaudojusi tuo Sovietų kariuomenė likusia laisva Lietuvos teritorijos dalimi atžygiavo iki Vilniaus. Ši aplinkybė sąlygojo papildomo rugsėjo 28 d. slaptojo protokolo atsiradimą, pagal kurį jau visa Lietuva atiteko Sovietams. Taigi ir šis Prezidento konstitucinės pareigos neatlikimas lėmė tai, kad Lietuvos valstybė be kovos dar 1940 metais, t.y. iki karo pateko į Sovietų Sąjungos sudėtį, kas reiškė, kad faktiškai Lietuvos valstybė nustojo egzistavusi dar iki karo. Į šio veiksmo teisinę pusę šalys karo nugalėtojos nesigilino. Tokia iki karo susidariusi skirtinga Lietuvos ir Lenkijos valstybių faktinė padėtis didžiąja dalimi ir lėmė skirtingą buvusių Lietuvos bei Lenkijos valstybių likimą po karo.

    • Tvankstas:

      Pagal 1939.09.28 protokolus Užnemunė (Š.Suvalkija ir V. Dzūkija) dar buvo palikta Vokietijai.
      1940.01.10 susitarimą SSSR išpirko iš Vokietijos šį gabalėlį už 7,5 mln. reichsmarkių auksu.

    • markas:

      // Vilna: “Iš tikrųjų Sovietų priklausomybėn Lietuva pateko tik pagal rugsėjo 28 d. papildomą protokolą, kai Lietuva į minėtą Lenkijos užgrobtą savo teritoriją, Lenkijai kapituliuojant, neįvedė savo kariuomenės…” // ———— Jeigu ir būtų įvedusi, rezultatas nesikeistų: 1939 m. SSRS kariniai daliniai vis tiek atsirastų Lietuvos teritorijoje. Nebloga to iliustracija – J. Urbšio atsiminimų ištrauka: “Beje, kai Kremliuje, derantis dėl Vilnius, mes lyg ir pasigirdami užsiminėme apie mūsų atlaikytą gundymą žygiuoti šonas prie šono su agresorium į Vilnių, tai Stalinas, nelaukdamas nė mūsų dėstymo galo, kone piktai šaute atšovė: „Tai ką, norėjote kariauti su mumis.” Žinoma, Urbšys perdėjo, aiškindamas Stalinui apie vokiečius, neva žygiuojančius petys į petį su lietuviais. Kaip aiškėja iš Hitlerio kreipimosi į tautą, Vokietija atmetė Lietuvos prašymą atsiųsti karius.

      • Pikc:

        Yra versija, kad būtent Lietuvos atsisakymas paklausyti vokiečių ir atsiimti Vilnių paskatino pastaruosius persigalvoti ir “perleisti” tokią “nepatikimą” Lietuvą sovietų įtakos sferon.

      • Painiojiesi įvykiuose. J.Urbšys buvo Kremliaus pakviestas atvykti po to, kai pagal papildomą rugsėjo 28 d. slaptajį protokolą pasidalinime padarytus pakeitimus Lietuva jau buvo atrėžta Sovietų priklausomybei. Kai Lietuva 1939 rugsėjo 17 d. būtų įvedusi savo kariuomenę į Lenkijos neginamą Vilnių, ką be jokių išskaičiavimų privalėjo padaryti, t.y. būtų atsiėmusi savo teritoriją, tuomet papildomo rugsėjo 28 d. protokolo arba būtų neprireikę, arba jo turinys būtų kitoks. Lietuva būtų likusi, kaip buvo susitarta rugpjūčio 23-osios slaptuoju protokolu, Vokietijos priklausomybėn. Taigi “SSRS kariniai daliniai Lietuvoje būtų atsiradę” ne 1939 metais, o tik karui einant į pabaigą, t.y. 1944 m. pabaigoje.

        • markas:

          Niekur nesipainioju. Viskas buvo taip, kaip parašiau. Eiliškumas būtent toks. Tiesiog, norėjau parodyti, kad Stalino žodžiai ne šiaip sau pasakyti. Jokie vokiečiai nebūtų gynę Lietuvos, jei mūsų valdžia būtų paklausiusi vokiečių kurstymo ir mūsų pajėgos būtų įžengusios į Vilniaus kraštą. Juk vokiečiai sutiko “išleisti” Lietuvą iš savo interesų sferos mainais į 500 000 t. benzino. Taip Reichui buvo tada striuka. Taigi, mūsų kariškių susitikimas su sovietų pajėgomis įvyktų be vokiečių dalyvavimo. Kažkur taip maždaug į rytus ir į pietus nuo Vilniaus. Manau, sovietų armija nebūtų labai stengusis “įžiūrėti” kokios šalies kariškiai jos kelyje – lenkai ar lietuviai. Bet ne tai svarbiausia. Tu geriau atsakyk į klausimą: kodėl Vokietijai provokiška Lietuva su Vilniumi reikalingesnė nei provokiška Lietuva be Vilniaus?

          • Alternatyva – Lietuva su Vilniumi ar Lietuva be Vilniaus Vokietijai niekaip nebuvo iškilusi. Paprasčiausiai rugpjūčio 23-ąją Rusija su Vokietija sutarė, kad Vilnius yra ne Lenkijos, o Lietuvos teritorija. Kadangi Baltijos šalis dalinosi taip, kad Lietuva atiteko Vokietijai, tai ir Vilnius atiteko jai. Varianto derybose – Lietuva su Vilniumi ar be jo, nebuvo. Kai Lietuvos valdžia nepasiimdama lenkų palikto Vilniaus, tuo Vokietijai parodė, kad Vilnių ji laiko ne savo teritorija ar net kad jį atiduoda Rusijai, tada Vokietija bevelijo pasiimti už Lietuvą didesnę negu buvo sutarta rugpjūčio 23-ą Lenkijos teritorijos dalį, o galbūt net Rusija pasiūlė mainyti tomis teritorijomis.

            • markas:

              Sutartyje Vilnius – Lietuvai, Lietuva – Vokietijai. Jokių papildomų sąlygų, numatančių atvejus, kai Lietuva neima Vilniaus, nėra. Jis be išlygų Vokietijos interesų sferoje. SSRS karinių pajėgų, nepriklausomai nuo to, ar lietuviai atsiima Vilnių, ar ne, pagal sutartį neturi ten būti. Stalinas sulaužė sutartį pirmą kartą, kai užėjo į Vilnių, antrą, kai neperleido miesto Vokietijos įtakos sferai. Toks buvo Stalino sprendimas. Vokietija, turėdama nepalyginamai didesnę karinę galią nei Lietuva, apsisprendė neversti SSRS laikytis sutarties. Tad bet kokie kaltinimai A. Smetonai yra be pagrindo. Jokie Lietuvos veiksmai negalėjo priversti Stalino elgtis kitaip. O dabar dėl mainų. Neatsakei į klausimą ankstesniame mano komentare, tai gal atsakysi į šitą, kitaip suformuluotą: jeigu Vokietijai Lietuva be Vilniaus tinkamas mainų objektas į Lenkijos teritorijas, tai ar Lietuva su Vilniumi nebus toks pat mainų objektas, tik dar labiau tinkamesnis?

              • Lietuva su Lenkija dėl jos užgrobtų Lietuvos teritorijų de jure buvo karo būklėje. Pagal 23-osis protokulus tiek Vokietija, tiek Rusija Vilnių laikė Lietuvos valstybės teritorija. Vokietija vykstant karo veiksmams su Lenkija pasiūlė Lietuvai šią savo teritoriją su Vilniumi pasiimti. Iki rugsėjo 17 d. Lietuva turėjo pakankamai laiko pasiimti okupantės Lenkijos kariuomenės neginamas savo teritorijas su Vilniumi. Tai atlikus tos terorijos būtų de fakto ir de jure tapusios Lietuvos valstybe. Dėl to, kaip sakoma netgi šuo būtų nesulojęs. Pagal rugpjūčio 23-osios protokolą Lietuvos valstybė atitekusi Vokietijos zonai. Lietuvai šių teritorijų nepasiimant pagal protokolą jos šalims nebuvo Lenkija, bet dėl šios priežasties teisiškai ir netapo Lietuva. Taigi Stalinas veikti joje gavo laisvas rankas. Rugsėjo 23-osios protokolas dėl šios Lietuvos valstybės nepasimtos teritorijos dėl to, kad ją užėmė Rusija, nebuvo akivaizdžiai pažeistas, jo pažeidimas tapo ginčytinas dėl minėtų aplinkybių. Lietuvai laiku pasiėmus šią savo Lenkijos kariuomenės paliktą neginama teritoriją su Vilniumi, Stalino sprendimams žygiuoti į Vilnių nebūtų buvę vietos, netgi galimas daiktas nebutų prireikę ir papildo 28 rugsėjo protokolo arba jo turinys būtų ne dėl Lietuvos. Tai, kad užimant teritoriją su Vilniumi Rusijai buvo svarbu Lietuvos valstybės riba de fakto, netiesiogiai rodytų ir tas faktas, kad toliau į Lietuvą jos kariuomenė nežygiavo. Tačiau dėl to atsirado priežastis papildomam rugsėjo 28 d. papildomam protokolui, pagal kurį Rusija laimėjo net tik užimtą dalį, bet net visą Lietuvą. Taigi būtent teritorijos su Vilniumi netsiėmimas sąlygojo faktinį SSRS karinių pajėgų atžygiavimą į Vilnių, Smetonai nuo kaltinimų dėl to neišsisukti. Manau čia yra atsakyta į visus paties klausimus. Beje, čia prasminga būtų klausti, kam Smetonai prireikė išsimainyti Vilnių pagal principą “Vilnius mūsų, o mes rusų”, jeigu prieš mėnesį jo “pamesto” nepasiėmė, kaip savo?!…

        • Tvankstas:

          Galima paspėlioti, kas būtų atsitikę, jei 1939 m. rugsėjo mėnesį Lietuva būtų atsiėmusi Vilnių ir Vilniaus kraštą bei Suvalkus su Gardinu, Lyda, Ašmena, Breslauja pagal Lietuvos – SSSR sutartį 1920.07.12.
          Kaip būtų vertinama Jaltoje 1945 m. vasaryje ir jau po karo Potsdame 1945 m. liepą – rugpjūčio 2 d. ?
          Palyginimui prisiminkime įvykusius sienų pakeitimus nuo Čekoslovakijos kritimo iki 1941.06.22 ir jų likimą po karo.
          Iš Lenkijos atimtas Tešinas ir grąžintas Čekoslovakijai.
          Iš Vengrijos atimta madjariška pasienio juosta su Slovakija ir atiduota Čekoslovakijai, atiduotos Jugoslavijos ir Rumunijos žemės su madjarais.
          Dabar žvelkime kur buvo Lietuvos sienos 1939.09.01 ?
          Lieka Kauno Lietuva.
          Klaipėda su Klaipėdos kraštu ? Beveik tikrai neatitektų Lietuvai.
          Laibiausia vieta yra Varėnos – Alytaus – Marijampolės – Kybartų linija. Tikėtina, kad Užnemunė ir piečiau Neries atitektų … Baltarusijai, taip sudarant slavišką koridorių ‘v iskonno russkich zemliach’.
          Tokiu atveju šiaurinė Rytprūsių dalis su Klaipėdos kraštu būtų atiduotos Baltarusijai ar būtų šiandieninė Kaliningradskaja oblast’ su Klaipėdos kraštu ?

          Įsivaizduokime šiandien : dalis Zarasų rajono, Ignalinos, Švenčionių, Vilniaus, Šalčininkų, Varėnos, Kaišiadorių, Prienų, Trakų, Alytaus, Lazdijų, Marijampolės, Šakių, Vilkaviškio rajonai ir Užnemunės Kauno rajono dalis būtų Baltarusija ?
          Negana to, pagal 1975 m. Helsinkio susitarimą pokario Europos sienos yra nekeičiamos. Rusija užimdama Krymą sulaužė šią sutartį.
          Šiandien gal 4 mln. vengrų gyvena savo žemėse, bet ne Vengrijoje.
          Kalbėdami apie ‘o jei…’, turime pasitelkti tokioms mintims vystyti pavyzdžius iš gyvenimo.
          Kaip būtų apkalbamas A. Smetona dėl savo bailumo, noro įtikti stipresniems, bet lietuvių tauta turi būti dėkinga jam ir tų dienų vadovams, kaip už vienintelį teisingą sprendimą.

          • markas:

            Labai teisingai pastebėjote. Toks modeliavimas, atsižvelgiant į buvusių Vokietijos satelitų teritorinius apkarpymus po II-ojo pasaulinio karo, labai padeda suvokti “kas būtų, jeigu būtų” padaryta Lietuvai. Nuo savęs pridurčiau, kad Lietuva, 1944 m. vėl atsidūrusi SSRS sudėtyje, tik jau už bausmę be Vilniaus ir Klaipėdos – ne pats baisiausias variantas. Stalinas tuo neapsiribotų: Krymas be totorių, Čečėnija be čečėnų ir Lietuva be lietuvių.

            • Tvankstas:

              Mes turime prisiminti dar vieną smulkmeną : kas dėjosi Vengrijoje (taip pat Vokietijoje) sovietų kariams užėmus tuos kraštus ?
              Masiniai mergaičių ir moterų prievartavimai, žudymai kaip girtų kareivių malonumai, plėšikavimai.
              Negaliu atsakyti tiksliai, bet manau, kad 1 mln. mergaičių ir moterų vengrių buvo išprievartautos (palyginimui – tik sovietinėje zonoje buvo išprievartauta 3 mln. vokietaičių).
              Įsivaizduokime, kaip būtų vaitoję iš skausmo lietuvės 1944 m. antroje pusėje nuo sovietinių prievartautojų.
              Nemmersdorf klaikumai Rytprūsiuose nesustabdė nei sovietų, nei anglų, nei amerikonų, nei prancūzų – prievartavimai ir žudymai buvo karių nugalėtojų malonumai.

              • markas:

                Tiesa sakant, kažkaip nepagalvojau apie šį argumentą. Iš tikrųjų, galbūt, dėl to, jog A. Smetona neturėjo būdingo avantiūristams “ėjimo va bank”, išvengėme 1944 m. vasarą to, kas įvyko Rytprūsiuose.

                • Tvankstas:

                  Aš galiu kiekvienam, kuris smerkia A. Smetoną ir Co. dėl neveiklumo 1939 m. rugsėjo mėnesį, užduoti klausimą :

                  – ar tau būtų malonu, jei tavo senelę ar mamą būtų išprievartavę 20 ar 50 sovietinių karių ir dar ne vieną kartą nuo 1944 m. antrosios pusės ?

                  Kas man galėtų atsakyti teigiamai ?

                  • Atsakymas “teigiamai” – šiziniai ir nešvankūs klausimai…

                    • Tvankstas:

                      Bet Vokietijoje 3 mln. ir Vengrijoje apie 1 mln. mergaičių ir moterų buvo išprievartautos sovietinių kareivių, yra tekę skaityti senukų aprašymus, kai jų motinos mirė nuo gangrenos perėjus dvi – tris naktis po 30-50 nugalėtojų. Nesunku pasiieškoti internete, apsišviesti, nereikės tokių kvailų ‘atsakymų’ rašinėti.

      • Tvankstas:

        Kiek tenka pastebėti, tai santykiuose su Vokietija užmirštama viena smulkmena – 1939.03.22 Vokietija užėmė Klaipėdą ir jos kraštą po besąlyginio ultimatumo Lietuvai.
        Reikia suprasti Lietuvos vadovų baimę 1939 m. rugsėjo mėnesį (tik po 5 mėn.) dėl Vokietijos – atiduoda Vilnių, bet užima kaip sąjungininkai iš dėkingumo Lietuvą.
        Reikia žinoti ir A. Hitlerio asmeninę neapykantą Lietuvai :
        1. Nekentė Lietuvos dėl atsiimto Klaipėdos krašto 1923 m. (nors tai buvo Vokietijos pasiūlymas Lietuvai, kad neužimtų Prancūzijos garbinama Lenkija) – A.H. tiesiog nertėjo, kaip tokia maža šalis galėjo po Versalio sutarties skriausti parklupdytą Vokietiją.
        2. 1934 m. dėl Klaipėdos krašte siautėjusių nacional-socialistų Noimano (Neumann) ir Zaso (Sass) Lietuva pradėjo pirmą teisminį procesą prieš NSDAP, dėl ko buvo paskelbta visiška Lietuvos ekonominė blokada, turėjusi Lietuvos ekonomikai sunkių pasekmių.

  4. dr. Jonas Ramanauskas joramlt@yahoo.com:

    Citata: “…Antanas Terleckas, dar 1979 m. buvo vienas iš 45 pabaltijiečių, kurie kreipėsi į Jungtinių Tautų generalinį sekretorių Kurtą Valdhaimą, Sovietų Sąjungos, Vokietijos Federacinės Respublikos, Rytų Vokietijos vyriausybes, reikalaudami paskelbti Molotovo–Ribentropo paktą niekiniu nuo pat pasirašymo akimirkos ir išvesti Rusijos kariuomenę iš Lietuvos, Latvijos bei Estijos.”.
    Padaryta labai stambi klaida. Reikėjo šiame tekste įtraukti ir reikalavimą išvesti ne tik kariuomenę, tačiau ir visą savo kgbsitinę agentūra. O dabar kaip gavosi? Kariuomenę išvedė, o visa kgbistinę komunistinę agentūra paliko, kuri ir valdo dabar Lietuvą.

    • Jurgis:

      tikrai neapsižiūrėta. Praleidome progą pirmiesiems pasaulyje sudaryti sutartį – išvesti kariuomenę ir slaptuosius agentus!
      Bet pagaliau galiu lengviau suprasti kodėl daktaras Jonas liko neišvestas iš Lietuvos. Nėra atsakymo kodėl dabar jis Čikagoje?
      Negirdėjau, kad turėtume kokius tai susitarimus su amerikonais dėl kokių nors išvedimų – ar tai labai protingų, ar atvirkščiai.

  5. Skalvis:

    Taikos 10-mčiai metų sutartis tarp TSRS ir Vokietijos Lietuvą pripažino Vokietijos įtakos zonai. Tačiau netrukus sutartis buvo sulaužyta, tapo niekine ir Paktas nukeliavo tiesiai į archyvą ir jokios įtakos nebeturėjo. Lietuva 50 metų buvo tarybinė ne dėt to.
    Visiškai kitaip yra su Jaltos paktu, kurio pagrindu Lietuva ir visa Rytų Europa atiteko Rusijai. Bet ar kas ieško To pakto originalo, ? Ar buvo Jaltos sutartis pasmerkta ? Tūlas gali pagalvoti: nu kas per nesąmonė ? Tai nėra nesąmonė. Esmė tokia, kad jau daug metų amerikiečiai ir britai su siaubu žiūri į galimą Vokietijos – Rusijos suartėjimą. BBC archyvuose nesunkiai rastumėte dokumentiką apie tai kaip britų žvalgyba nužudė Rasputiną, nes jis ragino Carą ne kariauti, bet draugauti su Vokietija. Tos baimės vedina Amerika nuo 1940 metų rėmė Staliną, maitino Brežnevą, visomis išgalėmis. Tą baimę regime visoje Amerikos ir Britanijos politikoje ir šiandien. Ir Lietuva čia, kiršinant Europą su Rusija – pionierė. Ar geriau – komjaunuolė ? Na, žodžiu – pirmūnė. PS. Bet kokie normalūs santykiai, tiek buvę, tiek esami, yra nedovanotini ir turi būti tuoj pat nutraukti. Amen

    • Tvankstas:

      Rusija išvengė I pasaulinio karo dėl kilusios Bosnijos ir Hercegovinos krizės 1910 m., tada P. Stolypinas griežtai įsakė nesileisti provokacijai ir pradėti didelį karą, pradėjus su Austro – Vengrija neišvengiamai teks kariauti su Vokietija.
      1911 m. rugsėjo pradžioje P. Stolypinas buvo nušautas Kijeve.
      1914 m. vėl pasikartojo krizė, šį kartą po Sarajevo žudynių, kai G. Principas (atseit bosnių nacionalistas, tiksliau neminėtinos tautos) nužudė Austrijos sosto įpėdinį. Rusija įsitraukė į karaą prieš Austriją, nes tokio kalibro politinis veikėjas ir Rusijos reformatorius gali gimti vieną kartą per 200 ar 300 metų.
      Visas pasisakymas yra prieštaringas žinomiems faktams ir jų politiškai nekorektiškiems vertinimams.

  6. markas:

    // 1. Vilna: “Pagal 23-osis protokolus tiek Vokietija, tiek Rusija Vilnių laikė Lietuvos valstybės teritorija.” // ———- Pagal slaptuosius protokolus “abipusiškai pripažįstamas Lietuvos interesas į Vilniaus sritį”. Tai aptakus ir paliekantis labai daug vietos interpretacijoms sakinys. Neaišku, koks tai dydis “Vilniaus sritis”. // 2. Vilna: “Iki rugsėjo 17 d. Lietuva turėjo pakankamai laiko pasiimti okupantės Lenkijos kariuomenės neginamas savo teritorijas su Vilniumi. Tai atlikus tos terorijos būtų de fakto ir de jure tapusios Lietuvos valstybe. Dėl to, kaip sakoma netgi šuo būtų nesulojęs.” // ———– Teritorijos buvo ginamos. Gardine lenkai priešinosi sovietams iki rugsėjo 21 d. Tad, nori nenori, tektų susiremti su Lenkijos, dėl kurios karą Vokietijai paskelbė D. Britanija ir Prancūzija, kariais. Britų karo paskelbimo Lietuvai nota jau buvo paruošta. // 3. Vilna: “Pagal rugpjūčio 23-osios protokolą Lietuvos valstybė atitekusi Vokietijos zonai.” // ———– Susitarkime dėl to, ką protokolas supranta kaip Lietuvos valstybę. Pagal protokolą rugpjūčio 23 d., būtent  “Kauno Lietuva” atiteko Vokietijos zonai. O tos “Kauno Lietuvos” interesas, Vokietijos ir SSRS pripažintas Vilniaus srityje, nekeičia “Kauno Lietuvos” priklausymo pagal sutartį Vokietijai, fakto. Nepriklausomai nuo to, įgyvendins jį (interesą) “Kauno Lietuva” ar ne. // 4. Vilna: “Taigi Stalinas veikti joje gavo laisvas rankas.” // ———– Ne visai taip. Stalinas veikti laisvas rankas gavo 1939-08-23, kai nebuvo nubrėžta konkreti linija Vilniaus srityje, ties kuria turi susitikti agresoriai. Turiu omenyje tokią interesų liniją, kokia buvo aptarta Lenkiją liečiančiame punkte: “…lenkų valstybei priklausomoje srityje Vokietijos ir SSRS interesų sferos ribojasi maždaug Narevo, Vyslos ir Sano upių linija.” // 5. Vilna: “Lietuvai laiku pasiėmus šią savo Lenkijos kariuomenės paliktą neginama teritoriją su Vilniumi, Stalino sprendimams žygiuoti į Vilnių nebūtų buvę vietos, netgi galimas daiktas nebutų prireikę ir papildo 28 rugsėjo protokolo arba jo turinys būtų ne dėl Lietuvos.” // ———-  Lietuvos pajėgos Vilniuje ne kliūtis SSRS pajėgoms aplink Vilnių ir šalimais. Kas ką būtų apsupęs? Bet, tarkim, Lietuvos pajėgos Vilniuje. Koks rugsėjo 28 d. protokolo punkto, perleidžiančio Lietuvą iš Vokietijos rankų į SSRS, sumanytojams skirtumas? Jei vokiečiams taip lengvai keičia savo poziciją dėl 500 000 t. benzino ir Lenkijos vaivadijų. // 6. Vilna: “Tai, kad užimant teritoriją su Vilniumi Rusijai buvo svarbu Lietuvos valstybės riba de fakto, netiesiogiai rodytų ir tas faktas, kad toliau į Lietuvą jos kariuomenė nežygiavo.” // ———- Nežygiavo, nes “Kauno Lietuva” – Vokietijos sfera pagal sutartį. Netgi į Latviją bei Estiją nežygiavo. // 7. “Taigi būtent teritorijos su Vilniumi neatsiėmimas sąlygojo faktinį SSRS karinių pajėgų atžygiavimą į Vilnių, Smetonai nuo kaltinimų dėl to neišsisukti. Manau čia yra atsakyta į visus paties klausimus.” // ————- Kaltinimai būtų Smetonai teisingi, jei žinotume ar Stalinas iš anksto planavo Vilniaus paėmimą ar ne. Jei planavo, tai jokios Lietuvos pajėgos, įžengusios į Vilnių ir dar nespėjusios ir nesugebėjusios užvaldyti visos norimos teritorijos, nebūtų Stalino sustabdžiusios. Tik prasidėjus lietuvių žygiui, sovietai reaguotų žaibiškai, permesdami kokią diviziją. Sąlygas diktavo SSRS, o ne Vokietija. Apie tai galima sužinoti iš Hitlerio kalbos tautai 1941 birželio 22 d. Grįžtant prie to, ar planavo Stalinas Vilniaus paėmimą iš anksto. Visgi, matyt, planavo – sutartį nėra aptarta, kur turi būti SSRS ir Vokietijos įtakos sferų riba Vilniaus srityje. Ar Gal į Vakarus nuo Vilniaus, Vilnių paliekant sovietų pusėje. Gal prie pat Vilniaus. Aptaku. // 8. Vilna: “Beje, čia prasminga būtų klausti, kam Smetonai prireikė išsimainyti Vilnių pagal principą “Vilnius mūsų, o mes rusų”, jeigu prieš mėnesį jo “pamesto” nepasiėmė, kaip savo?!…” // ———- Na, visų pirma, stoti prieš Britaniją nenorėta, o antra, nežinota, kad sovietai įžengs į Lenkiją – protokolai tai slapti. Trečia, Smetona atsisakė išmainyti Vilnių į įgulas. Bet pasirinkimo nebuvo. Stalinas pareiškė Urbšiui: “Imsit ar neimsit Vilnių, bet įgulos į Lietuvą vis tiek bus įvestos.” O dabar pakartosiu savo PAGRINDINĮ KLAUSIMĄ: kuo vokiečiams “Kauno Lietuva” prastesnė kaip satelitas už “Vilniaus Lietuvą” kaip satelitą?

    • Tvankstas:

      1939.09.01 Lietuvos užsienio prekybos pagrindas buvo su D. Britanija, o Vokietija nuo 1934 m. tebesilaikė Lietuvos ekonominės blokados.
      Pulti Lenkijos valdomą Vilnių – tai užsitraukti D.Britanijos ekonominę blokadą. Kur tada išvežti Lietuvos eksporto prekes nors ir per Latvijos uostus ? Patiems uždaryti Lietuvą į visapusišką ekonominės blokados narvą ?
      Lietuva, žlugdoma Vokietijos ekonominės blokados nuo 1934 m. Noimano – Zaso proceso ir Klaipėdos krašto praradimo 1939.03.22, tikrai nejautė meilės Vokietijai, o ambasadoriaus Berlyne K. Škirpos duodami pranešimai apie Vokietijos geranorišką linkėjimą įvesti Lietuvos kariuomenę į Vilnių ir Vilniją, tiek A. Smetonai, tiek vyriausybės nariams galėjo sukelti įtarimą apie Vokietijos klastą užimti visą Lietuvą.
      1939.08.23 Kominternas davė įsakymą KP padėti Vokietijai kovoje su D.Britanijos, Prancūzijos imperialistais ir jų marionete Lenkija, tas įsakymas atėjo iki LKP, tuo pačiu iki Lietuvos saugumo, ir, neabejotina, iki A. Smetonos, taip pat neužmirštant Rusijos / SSSR bolševikų pastovių šūkių nuo 1917 m. apie pasaulinę revoliuciją, užliesiančią buržujų krauju žemę.
      Tiek A. Smetona, tiek vyriausybės nariai suprato viena – tylėjimas ir nieko neveikimas laukiant yra auksas.

    • Jūsų pateikti faktai tik patvirtina tai, kas dėl Pakto protokolo sąlygotų veiksmų yra pasakyta mano trumpai. Smetonos veiksmai vertinti ne pagal tai, kas slaptuose protokoluose rašoma. Jų turinio jis nežinojo. Jis vertintinas pagal tai, kas tuo metu jam buvo žinoma, turėjo būti suprantama ir ko pagal Konstituciją privalėjo imtis. O jam turėjo būti žinoma ir suprantama, kad: 1) Lietuva su Lenkija dėl Vilniaus yra karo padėtyje; 2) Vokietija karo pradžioje Lietuvai pasiūlė pasiimti Vilnių ne dėl to, kad jis neliktų Lenkija; 3) padėtis fronte – Lenkijos karinis pasipriešinimas, bent jau rugsėjo viduryje, iš esmės tapo palaužtas; 4) Kaune yra Lenkijos įgaliotas ministras pasiuntinys, per kurį dera diplomatine tvarka Lenkijai kelti klausimą dėl Vilniaus atidavimo; 5) kaip Lenkijos kariuomenė yra pasirengusi ir ar pasirengusi ginti Vilnių; 6) Tauta jau antrą dešimtmetį buvo šaukianti: “mes be Vilniaus nenurimsim”; 7) Lietuvos kariuomenė apginkluota moderniausia Čekoslovakijos gamybos ginkluote yra pranašesnė už kaimynų; 8) valstybės ižde yra pakankamai pinigų,prireiksiančių karo veiksmų atveju; 9)Vilniaus su jo teritorija atgavimui yra svarbiausia pasiimti Vilnių, nes tas praktiškai teisiškai sąlygoja ir atitinkamos teritorijos atitekimą; 10) Prezidento pareiga be jokių išlygų, jeigu reikia ir ginkluota jėga, ginti valstybės suverenumą, jos nepriklausomybę. Pagal visa tai ir ne tik yra vertintinas Smetona dėl Vilniaus nepasiėmimo. Atsakant į atskirų punktus. Koks konkrečiai tos Protokole minimos “Vilniaus srities” dydis klausime svaresnės reikšmės neturi (1 p.). Argumentas, kad atsiimant Vilnių, galbūt, Lietuvai būtę tekę susidurti su D. Britanijos, Prancūzijos kariais tegali būti laikomas tik Prezidento neveikimo pateisinimu. O dar iki rugsėjo 21 d. vykęs Gardino gynimas, akivaizdu, negali būti laikomas pateisinama kliūtimi atsiimti Vilnių (2 p.). Dėl 3-io punkto iš esmės sakiau tą patį, – ginčo nėra. Visgi, tų Vilniaus srities ribų “parodymo” galimybė pirmiau negu Stalino buvo Lietuvos valioje jai imantis Vilniaus pasiėmimo (4 p.). 5-o punkto klausimams nėra pagrindo, SSRS pajėgos iki rugsėjo 17 d. neperžengė savo sienų. Laiko pasiimti Vilnių arba nors imtis žygių tam buvo iki valiai. Kai “Kauno Lietuva” būtų “atsisėdusi” Vilniuje, tai ir šis būtų tapęs jos interesais, kas teisiškai – pagal 23 rugpjūčio Protokolą- būtų reiškę Vilniaus tapimą ir Vokietijos zonos interesu(6 p.). Taigi, kad Vilnius taptų “Kauno Lietuvos” interesu tuo pačiu ir Vokietijos interesu, Lietuva privalėjo atitinkamai veikti – pasiimti Vilnių. Iš čia ir radosi Vokietijos paraginimas Lietuvai “pasiimti Vilnių”. Stalino pozicija dėl Vilniaus nėra nežinoma ji išreikšta rugpjūčio 23 d. slaptajame protokole, kad “Vilniaus sritis” yra “Kauno Lietuvos” interesas, tas yra patvirtinta Stalino parašu žemėlapyje ir Molotovo protokole. Pagal tai, ar Stalinas planavo užimti Vilnių iš anksto ar ne, Smetonos veiksmai laikotarpiu iki 1939 n. rugsėjo 17 d. jau yra jo beletristinė apologetika (7, 8 p.). Taip, kad nuo kaltinimų dėl Vilniaus nepasiėmimo Smetonai neišsisukti.
      Gi šiuo atveju beprasmius klausimus “kuo svarbesnis” derėtų pasilikti sau…

      • Tvankstas:

        Po 1939.09.01 Vokietijos kariuomenės puolimas ėjo visu Lenkijos sienos ilgiu, išskyrus sieną nuo Vižainių iki Augustavo. Vokietija nepuolė Gardino kryptimi. Tai reiškia, kad Stalinas nurodė Vokietijai Lietuvos sienas pagal 1920.07.12 Lietuvos – Sovietų Rusijos sutartį. Lietuvos žvalgyba apie tai, be abejo, pranešinėjo kasdien – Vokietijos armija nežengia į Lietuvos prarastas žemes Lenkijoje.
        1939.09.17 pradėjusi pulti SSSR armija už poros dienų priartėjo prie Gardino, rugsėjo 21 dieną pasidavė gynėjai, tą pačią dieną užėmė Suvalkus, dar pora dienų ir Vokietijos – SSSR armijos sustojo viena prieš kitą, įsidėmėtina, kad taip vadinamajame ‘Suvalkų trikampyje’ nuo Žydkaimio beveik 100 km link pietų Wehrmacht net nepajudėjo.
        Lietuva ‘pašiko’ tiek A.Hitleriui, tiek J. Stalinui.
        J. Stalinui labiausiai – Vokietijai užsiundžius Lietuvą atsiimti žemes pagal 1920.07.12 sutartį, Lietuvon būtų įžengęs Wehrmacht. Žiūrėkime į žemėlapį – didelis savaiminis katilas su Vokietijos armijos apsupimu ir uždarymu puolant pasaulinės revoliucijos tikslui 1941.07.06.
        SSSR kariuomenė stovėtų Narevo – Vislos – Sano linijoje, galingu smūgiu nuo Baltstogės link Elbingo – Dancigo užrakinamos didelės Wehrmacht jėgos, labai palengvėtų puolimas Raudonajai Armijai link Berlyno, Frankfurto prie Maino ir Paryžiaus su autostradiniais tankais, išmetant su faneriniais sklandytuvais apie 1 mln. desantinės kariuomenės. Vardan pasaulinės revoliucijos.
        Anksčiau minėjau apie pastovią pasaulinės revoliucijos propagandą ir veiklą per Kominterną, be abejo ir Lietuvoje, kas šiandien labai mažai kam žinoma, bet tai labai gerai žinojo A. Smetona ir Co.
        A. Smetona ir Co. labai puikiai žinojo visą tą teatrališkumą Ispanijos pilietiniame kare tarp drg. A. Hitlerio ir drg. J. Stalino, žinojo, kad SSSR apmokė Vokietijos karininkus, rodė jiems manevrus (ir įžymiuosius Kijevo apylinkėse 1935 m.).
        Ką turi galvoti A. Smetona ir Co., jei abu drg. retkarčiais viens kitam snukius padaužo kaip tikri neišskiriami draugai kiek daugiau išgėrę ?
        Kokioje padėtyje buvo sudarytas Maskvos paktas 1939.08.23 ?
        Po ilgų medaus metų tarp Vokietijos ir Lenkijos (nuo 1933.01.31), Lenkija staiga 1939.03.05 pasirašo sutartį su D. Britanija (ir Prancūzija savaime), nukreiptą karu prieš Vokietiją. Lenkija pradeda karštligiškai ruoštis karui su Vokietija, provokacijos kasdien auga ir įvairėja.
        Nuo 1939.08.15 Vokietija sužino, kad Lenkija tuoj puls Vokietiją (esu rašęs aukščiau), tai ir lekia J. von Ribbentrop ir sutinka su J. Stalino sąlygomis ir su bučiumi ateičiai Lietuva.
        Vokietija buvo suinteresuota Lietuvos įtraukimu į karą prieš Lenkiją ir atsiimtų žemes pagal 1920.07.12 linijas.
        1939.09.28 J. Stalino apmaudui tenka perbraižyti bendrą sieną ir ateities sieną su Vokietija – pasilikti Baltstogės ir Lvovo kylius, paliekant Lietuvos Užnemunę Vokietijai lyg pažeminimą, bet 1940.01.10 išperka už 7,5 mln. reichsmarkių auksu (GULAG vergai kasė vidutiniškai 500 tonų per metus – tai menkniekis, be to, tik laiko klausimas, kada raudonžvaigždžiai sakalai susigrąžins).
        J. Stalino kerštas Lietuvai – niekada daugiau neužsiminti apie Suvalkus, kaip Lietuvos miestą.
        Dėl klausimo – o kaip su 500 tūkst. tonų kuro Vokietijai ? Labai paprasta – kilus pasaulinei revoliucijai, Vokietijos saugyklos bus pilnos kuro sovietų autostradiniams tankams ir lėktuvams.
        Gera man rašinėti, kai žinau iš įvairių pusių beveik 80 metų senumo įvykius.
        A. Smetona ir Co. daug ką žinojo, daug ko nežinojo, daug ką spėjo, tai nutarė visiškai nieko nedaryti – tegul du draugai – banditai tarpusavyje dalinasi, laukti, laukti, gal ir praeis karo viesulas greta.
        Anksčiau minėjau pavyzdžius, kurie leidžia suprasti, kas būtų laukę Lietuvos, užėmusiai 1939 m. rugsėjo mėn. žemes pagal 1920.07.12 sutartį. Neabejotina dar, kad 100-150 tūkst. Lietuvos vyrų būtų padėję galvas Rusijos platybėse.

        • markas:

          // Tvankstas: “Po 1939.09.01 Vokietijos kariuomenės puolimas ėjo visu Lenkijos sienos ilgiu, išskyrus sieną nuo Vižainių iki Augustavo. Vokietija nepuolė Gardino kryptimi. Tai reiškia, kad Stalinas nurodė Vokietijai Lietuvos sienas pagal 1920.07.12 Lietuvos – Sovietų Rusijos sutartį.” // ————– Labai įdomi ir svarbi informacija. Gal ir teisus esate. Bet turi teisę į gyvavimą ir tokia nuomonė, jog vokiečiai nepuolė Gardino kryptimi vien dėlto, jog ten, turbūt, nebuvo žymesnių Lenkijos pajėgų, rezervų. Prisiminkime, Lenkijos kampanijoje vokiečiai naudojo žaibiško karo strategiją. Tokio karo tikslas yra ne išsisklaidymas teritorijų užėmimui ir sekantis gaišimas jas laikant, kas sukausto pajėgas. Žaibiškas karas – kuo greitesnis priešo pajėgų sunaikinimas, neleidžiant joms pasitraukti. Tad gal vokiečiai tiesiog negaišo laiko ir metė jėgas ten, kur telkėsi lenkų pajėgos.

          • Tvankstas:

            Vokietija 1939.09.01 turėjo 0,5 mln. karių prieš 1,7 mln. Lenkijos karių.
            Gen. Guderian su 42 tūkst. grupuote puolė Baltstogės kryptimi ir užstrigo ties Vizna vakariniame Narevo krante rugsėjo 7-10 prieš 700 kapitono Wladyslaw Raginis karių. Šis mūšis vadinamas ‘lenkų Termopilais’.
            Vokietija neturėjo tiek kariuomenės, kad pulti dar viena Gardino kryptimi su 40-50 tūkst. grupuote.
            Prie sienos su Prancūzija stovėjo 0,5 mln. karių.
            Tai kodėl nepulta šiauriau Gardino kryptimi, tai žymiau naudingiau, negu pulti Baltstogę ? Puolant Gradiną katilo dydis būtų nesulyginamai didesnis, praktiškai Lietuvai būtų netekę internuoti Lenkijos karių, nebūtų pasprukusi ir J. Pilsudskio žmona su dviem dukromis per Lietuvą.
            Nori nenori, bet vėl išlenda J. Stalino tabu Vokietijai nelįsti į Lietuvos žemes pagal 1920.07.12 sutartį ir palikti Gardiną ramybėje. Labai aiškiai pasiklupdė Vokietiją savo tikslams – pasaulinės revoliucijos žygiui.

            • Manau, kad Balstogės kryptimi Vokietijos gali būti pulta taktiniais sumetimais vykdant pagrindinį uždavinį apsupti Varšuvą ir ją paimti. Kad šį uždavinį pasiektų, pulti dar ir Gardino kryptimi nebuvo reikalo. Taigi tame, kad Gardinas pultas nebuvo, to “Stalino tabu” Vokietijai “palikti Gardiną ramybėje” neįžvelgčiau.

            • markas:

              // Tvankstas: “Gen. Guderian su 42 tūkst. grupuote puolė Baltstogės kryptimi ir užstrigo ties Vizna vakariniame Narevo krante rugsėjo 7-10 prieš 700 kapitono Wladyslaw Raginis karių.” // ———— Žvilgtelėjau į žemėlapį ( http://www.mihistory.kiev.ua/2ww/1939-1941/map1939-41/pol/9.1939.htm). Atrodo, kad puolimas šiauriau Gardino neracionalus – per toli pagrindinio karinių veiksmų teatro ir per didelis lankas gaunasi: Varšuva pietvakariuose, Brestas pietuose, o Gardinas į rytus. Ten kaip ir nėra ką veikti. Vokiečiai turi ribotą kuro ir šaudmenų kiekį. Be to, jų tikslas buvo ne teritorija, o lenkų pagrindinių pajėgų sunaikinimas. O tos pajėgos – ne rytuose. Rytuose pagal susitarimą vokiečių lyg ir neturėtų būti. Nors karo veiksmai persimetė ir į SSRS priskirtą Lenkijos teritoriją. // Tvankstas: “Nori nenori, bet vėl išlenda J. Stalino tabu Vokietijai nelįsti į Lietuvos žemes pagal 1920.07.12 sutartį ir palikti Gardiną ramybėje.” // ————- Sunku nesutikti. Bet nėra tą patvirtinančių protokolo punktų. Nėra dokumentų, faktų, įrodančių tokį Stalino tabu Gardinui. Gal tai buvo žodinis susitarimas? Bet yra vienas “bet”: vokiečiai, įsivėlę į karo veiksmus su Lenkija, nesilaikė ir peržengė oficialiai nustatytą (aišku, agresoriams oficialiai) ir patvirtintą parašais dokumente skiriamają liniją, einančią Narevo, Vyslos ir Sano upėmis ( http://wolnapolska.pl/index.php/category/wrzesie.html ). T. y., jų puolimo nesustabdė ir nevaržė tai, jog įsibrovė ir užėmė Stalinui dokumentaliai patvirtintą teritoriją. Sakau, negi juos būtų labiau varžęs žodinis Stalino tabu neiti link Gardino?

        • Ar nemanytum, kad per mažai išmanai tai, apie ką kalbi…

          • Tvankstas:

            Kaip paprastai internetiniuose pasisakymuose – negaliu pilnai išdėstyti to, ką žinau, tenka labai sutrauktai pasisakyti ir tai gaunasi paklodės.
            Man nesinori tyčiotis,kaip tai įprasta kitų pasisakymuose, stengiuosi kiek galint švelniau apeiti kampus argumentuojant.
            Pasisakymus rašantieji paprastai tai ką parašo, laiko vienintele tikrąja tiesa, nors nežino begalės detalių iš kitų šaltinių.
            Dauguma įvykių yra aprašomi iš politiškai korektiškų knygų, tuo tarpu kai V. Suvorov knygos apverčia visus tuos ešelonus makulatūros įvairiomis kalbomis.
            Šiandien rašantieji tiesiog nepajėgia įlįsti į tų dienų valstybių veikėjų mąstymą, tikslus, kuriuos jie norėjo pasiekti, vertina praeities įvykius be daugybės detalių, dažnai pakeisdami šiandienos suvokimu, kad tas detales pašalinti geranoriškai ar piktybiškai.
            1939 m. rugsėjo pradžioje Lietuvai buvo nesunku pakelti į didžiausią galimą aukštį lėktuvėlį ties Lazdijais – Kalvarija – Gražiškiais – Vištyčiu ir žvalgyti kone visą sieną, kuri turėjo tęstis nuo Vižainių į pietus kone 100 km pagal 1920.07.12 sutartį.
            Žinau tik tiek, kad labai retas žmogus žino tiek, kiek aš žinau iš mažai kam žinomų šaltinių įvairiomis kalbomis, įvairių detalių iš politiškai korektiškų knygų, kurios mažai kam krinta į akis kaip neatsargūs paatviravimai, tai galima suprasti tik žinant nekorektiškus darbus.
            Istorija išvis yra pseudomokslas, kur tiesa būna tik politiškai korektiškai naudinga.

      • markas:

        // Vilna: “Kai “Kauno Lietuva” būtų “atsisėdusi” Vilniuje, tai ir šis būtų tapęs jos interesais, kas teisiškai – pagal 23 rugpjūčio Protokolą- būtų reiškę Vilniaus tapimą ir Vokietijos zonos interesu(6 p.). Taigi, kad Vilnius taptų “Kauno Lietuvos” interesu tuo pačiu ir Vokietijos interesu, Lietuva privalėjo atitinkamai veikti – pasiimti Vilnių. Iš čia ir radosi Vokietijos paraginimas Lietuvai “pasiimti Vilnių”. Stalino pozicija dėl Vilniaus nėra nežinoma ji išreikšta rugpjūčio 23 d. slaptajame protokole, kad “Vilniaus sritis” yra “Kauno Lietuvos” interesas, tas yra patvirtinta Stalino parašu žemėlapyje ir Molotovo protokole. Pagal tai, ar Stalinas planavo užimti Vilnių iš anksto ar ne, Smetonos veiksmai laikotarpiu iki 1939 n. rugsėjo 17 d. jau yra jo beletristinė apologetika (7, 8 p.). Taip, kad nuo kaltinimų dėl Vilniaus nepasiėmimo Smetonai neišsisukti.
        Gi šiuo atveju beprasmius klausimus “kuo svarbesnis” derėtų pasilikti sau…” // ———- Gerai, pabandysiu paprasčiau. Smetona nieko nepadarė, kad Vilnius būtų užimtas. Tačiau čia jo kaltės dalis ir baigiasi. Nes Vokietijai “Kauno Lietuva” su Vilniumi nėra tinkamesnis satelitas nei “Kauno Lietuva” be Vilniaus. Ir nepriklausomai nuo Smetonos sprendimo imti Vilnių, rugsėjo 28 d. protokolais Lietuva vis tiek būtų perėjusi į SSRS rankas. Už 500 000 t. kuro ir lenkiškas vaivadijas. Šitą suprasdami, oponentai nenori (ir negali) atsakyti į mano ESMINĮ KLAUSIMĄ: “kuo vokiečiams “Kauno Lietuva” su Vilniumi brangesnė negu be Vilniaus? Jeigu nedrįstate atsakyti, tiek to. Atsakysiu pats. 1939-09-25 Hitleris pasirašė direktyvą Nr. 4, pagal kurią Rytprūsiuose turėjo būti laikomos „pasirengusios pajėgos, kurių pakaktų greitai užimti Lietuvą net ginkluoto pasipriešinimo atveju”. Suprantate? Jau po Vilniaus pražiopsojimo, Vokietija Lietuvos neatsisakė. Atsisakymą nulėmė visai kitos priežastys.

        • Hitlerio direktyvos Nr. 4 turinys ir susidariusi padėtis daugiau rodytų, kad SSRS kariuomenės atsiradimą “Vilniaus srityje” Vokietija laikė ne kokiu paprastu Smetonos neįvykdytu Vilniaus “pasiėmimu”, o tiesiog sąmoningu SSRS kariuomenės įsileidimu, t.y. veiksmu nukreiptu prieš Vokietijos interesus. Tad Direktyva jau rodytų Vokietijos poziciją (ar jos rengimą), įformintą rugsėjo 28 d. papildomu protokolu. Tai tiesioginė Vilniaus “nepasiėmimo” pasekmė. Toliau Smetonos kaltės dalis kaip ir tęsiama. Tarkim, kad protokolai, tai nebuvo jam žinomi, tačiau Maskvai pakvietus Lietuvą atvykti į ją, ten siunčiamas J.Urbšys, einama prie spalio 10 d. sutarties principo „Vilnius mūsų, o mes rusų“ užuot paskelbus mobilizaciją ir pakėlus ginklus gintis. Šis įvykių kontekstas bylotų apie galimų ankstesnių slaptų kontaktų su Maskva buvimą tuo klausimu. Tam iki rugsėjo 17 d. buvo pakankamai laiko.

          • Tvankstas:

            A. Hitleris išvis buvo nusistatęs prieš Lietuvą, jį nepaprastai erzino vien vardas Litauen (žiūr. ankstesnius pasisakymus).
            Direktyvos Nr.4 nepaslepiamas apmaudas, kad Vokietijai neišdegė Lietuvos išprovokuoti užsiimti žemes pagal 1920.07.12 sutartį, tai paprastai duodamas melas / šmeižtas tokiu atveju kitos konkuruojančios pusės agentu išvadinant (šiuo atveju SSSR). Tai žmogiška ir įprasta visų laikų visiems politikams.
            Tas šmeižtas palieka amžina dėme, kurią neįmanoma nei žodžiais paaiškinti, bet kokia argumentacija sukelia dar didesnį šmeižikų įniršį, nes teisinimas paprastai laikomas tuo, kad šmeižtas yra tikroji tiesa. Šmeižti niekada niekam nieko nekainavo.
            Man iš pasisakymo tik viena neaišku – pats A. Smetona turėjo vykti į Maskvą 1939.10.10 ?

            • Lietuva į Maskvą apskritai neturėjo vykti, kaip laikėsi Vilniaus atžvilgiu rugsėjo mėnesį ir anksčiau, esant Lenkijos okupacijai, taip nuosekliai ir derėjo laikytis toliau, t.y. į kvietimą atvykti duoti Maskvai atsakyti, kaip ir pridera suverenioms valstybėms, t.y. pranešti jai per pasiuntinį, kad Vilnius šiuo metu Lietuvos nedomina ir pasirengti kas buvo privaloma pagal Prezidento pareigas, t.y. ginklu ginti “Kauno Lietuvą”.

          • markas:

            // Vilna: “Hitlerio direktyvos Nr. 4 turinys ir susidariusi padėtis daugiau rodytų, kad SSRS kariuomenės atsiradimą “Vilniaus srityje” Vokietija laikė ne kokiu paprastu Smetonos neįvykdytu Vilniaus “pasiėmimu”, o tiesiog sąmoningu SSRS kariuomenės įsileidimu, t.y. veiksmu nukreiptu prieš Vokietijos interesu” // ———– Tokia mintis ir man buvo kilusi. Nes tik silpnavalis, vokiečių akimis aišku, gali nepasiimti to, kas lyg ir ant delno padėta. Kitaip tariant, tiek sirgta dėl Vilniaus, o čia kai vaistas jau atrastas, jo atsisakoma. Žodžiu, vokiečiams keista ir nesuprantama. Bet iš kitos pusės, pažiūrėkime, ar čia nėra ir pačių vokiečių kaltės. Jiems reikėjo ne neoficiliai raginti, įkalbinėti per įvairius susitikimus, per valdininkus, o padaryti taip, kaip sovietai padarė po rugsėjo 28 d. – pasikviesti ir ultimatyviai, aiškiai pasiūlyti savitarpio pagalbos su įgulomis sutartį. Tada nebūtų palikta vietos įvairioms traktuotėms, abejonėms ir neryžtingumui iš Lietuvos vyriausybės, kariškių ir asmeniškai iš Smetonos pusės. Reikėjo, kaip kad Stalinas, išsikviesti Urbšį ir padėjus ant stalo žemėlapį, pasakyti: mes čia su rusais esame jus pasidalinę. Norime, kad jūs elgtumėtės atitinkamai su mūsų interesais. Imat Vilnių ar ne, mūsų įgulos vis tiek bus Lietuvoje. Štai ten ir ten. Kiek ten pas jus kariuomenė? Apie 30 tūkst? Gerai, sumažinsime savo kontingento skaičių iki 20 tūkst. Sutinkate?.. // Vilna: “Tad Direktyva jau rodytų Vokietijos poziciją (ar jos rengimą), įformintą rugsėjo 28 d. papildomu protokolu. Tai tiesioginė Vilniaus “nepasiėmimo” pasekmė. Toliau Smetonos kaltės dalis kaip ir tęsiama.” // ————- Tiesą sakant, nelabai suprantu logikos: Hitleris numato okupuoti Lietuvą, kad ji būtų Vokietijos interesų sferoje pagal sutartį, o jūs teigiate, kad tai rodo Vokietijos poziciją išmainant Lietuvą į 500 000 t. ir lenkiškas vaivadijas. Man asmeniškai, direktyva Nr. 4 yra kaip įrodymas, kad bent rugsėjo 25 d. Lietuva be Vilniaus vokiečiams reikalinga. Bent tiek, kad Hitleris numato okupuoti ją. Tai griauna kalbas, kad po Vilniaus neatsiėmimo Lietuva tapo vokiečiams nebereikalinga. Manau, ar Lietuva su Vilniumi, ar be jo, jeigu jau vokiečiai sutiko ją išmainyti į 500 000 t. kuro ir lenkiškas vaivadijas, reiškia sovietai diktavo sąlygas ir rugsėjo 28 d. buvo neišvengiama. Tai buvo išankstinė sovietų nuostata, kad atstatyti iki 1914 m. prarastas teritorijas. Lietuvos atsisakymas Vokietijos naudai rugpjūčio 23 d. tebuvo laikinas atsitraukimas nuo savo generalinės linijos. Vilionės vokiečiams. Kuo vokiečiai labiau klimpo, tuo įžūlesni darėsi sovietų reikalavimai.

            • markas:

              Gal pabandysiu viską suvesti į vieną savo išvadą: vokiečiams Lietuva tapo nereikalinga ne dėl to, kad nepasiėmė Vilniaus, o dėl visai kitų priežasčių. Nes po to, kai lietuviai praleido progą pasiimti Vilnių iki rugsėjo 17 d., vokiečiai dar rugsėjo 25 d. Lietuvą laikė reikalingu, vertingu, tinkamu panaudoti savo planuose žaidimo dalyviu ir laimikiu. Kad ir be Vilniaus.

              • Tvankstas:

                Po rugsėjo 25 dienos sekė 28 diena, kai vėl Maskvoje (aiškiai J. Stalinui diktuojant sąlygas) Lietuvos didžioji dalis atiteko SSSR, tačiau Užnemunė liko Vokietijos įtakoje.
                SSSR gavo du iškyšulius – Baltstogės ir Lvovo.
                Kaip Vokietijai pasiimti Užnemunę ?
                Štai čia problemėlė. Dėl kelių tūkst. kv. km tiesiogiai pereiti sieną ir užimti ?
                Vokietijos diplomatija galėjo save pateisinti dėl Sudetų krašto, dėl Čekijos, dėl karo su Lenkija, nes ši atvirai ruošėsi pulti Vokietiją, nesunku pasiteisinti ir dėl Klaipėdos krašto, bet dėl Užnemunės ?
                Aiškinti, kad po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. ten prasidėjo Neu Ostpreussen ir tęsėsi iki 1815 m. Vienos kongreso sprendimo ?
                Suprasti reikia, kad su Užnemune buvo didžioji J. Stalino klasta ir A. Hitlerio Vokietijos pažeminimas, parodant tikrąjį padėties šeimininką.
                Vokietija tapo lyg lydys užkibęs ant trišakio kabliuko – nei praryti, nei išspjautį tą Užnemunę.
                J. Stalinas sutiko priglausti Užnemunę 1940.01.10 ir kilniadvasiškai užmokėti, kaip tikras padėties šeimininkas.
                Reikia suprasti, kad 1939.08.23 paktu Vokietija negavo leidimo savarankiškai spręsti Lietuvos problemos, buvo būtinas Lietuvos savanoriškas įsitraukimas užimti žemes pagal 1920.07.12 sutartį, todėl ir buvo naujas papildymas 1939.09.28.
                Užnemunė ir yra tikrasis raktas į visas mįsles J. Stalino ir A. Hitlerio diplomatijoje nuo 1939 vasaros iki 1941 m., parodantis Vokietijos gelbėjimąsi, bet ne lygiavertes derybas.

                • Skalvis:

                  Solidu ir labai tikėtina. Šaunuolis.

                • markas:

                  Tvankstas: “Vokietijos diplomatija galėjo save pateisinti dėl Sudetų krašto, dėl Čekijos, dėl karo su Lenkija, nes ši atvirai ruošėsi pulti Vokietiją, nesunku pasiteisinti ir dėl Klaipėdos krašto, bet dėl Užnemunės?” // ———– Na, visų pirma, mano diletantiška nuomone, kol egzistuoja Lietuvos valstybė, įvesti pajėgų nebūtina. O jeigu Lietuva bus okupuojama, tai pateisinti gal galima taip, kaip pateisino Tešino srities priglaudimą Lenkija? // Tvankstas: “Vokietija tapo lyg lydys užkibęs ant trišakio kabliuko – nei praryti, nei išspjautį tą Užnemunę.” // ———— Drįstu kelti klausimą: o kam gi Vokietijai bereikalinga ta mini Užnemunė, jei visa Rytprūsių priedanga Lietuva – sovietų rankose? // Tvankstas: “J. Stalinas sutiko priglausti Užnemunę 1940.01.10 ir kilniadvasiškai užmokėti, kaip tikras padėties šeimininkas.” // ———— Sakau, gal vokiečiams tas mini gabalėlis žemės nebevaidino jokio vaidmens? // Tvankstas: “Reikia suprasti, kad 1939.08.23 paktu Vokietija negavo leidimo savarankiškai spręsti Lietuvos problemos” // ———— Kodėl? Juk sprendė savarankiškai Klaipėdos problemą. Pagal sutartį Lietuva – Vokietijos zonoje. Daryk, ką nori. Nors ir Smetoną į Berlyną kasdien kvietinėk – įgulos turi būti ten ir ten. // Tvankstas: “Užnemunė ir yra tikrasis raktas į visas mįsles J. Stalino ir A. Hitlerio diplomatijoje nuo 1939 vasaros iki 1941 m., parodantis Vokietijos gelbėjimąsi, bet ne lygiavertes derybas.” // ———- Manau, šitas Jūsų teiginys paaiškina, kodėl Stalinas nesilaikė sutarties sąlygų, kur Lietuvos interesas Vilniuje, o Lietuva – Vokietijai. Tiesiog, suvokdamas, kad Vokietija gavo karą su Britanija, Stalinas leidžia sau nebesilaikyti jokių sutarčių. Provokuoti. Imti Vilnių. Nesiskaityti su fiureriu. Su Reichu. Vokiečiai gal tuo raginimu imti Vilnių (o su juo ir tolyn į rytus bei pietus kuo daugiau teritorijos lietuviai teužgriebia) bandė išpešti bent kokią naudą iš kompensacijos – Lietuvos?

                  • Tvankstas:

                    Vokietija savarankiškai sprendė Klaipėdos problemą 1939.03.22.
                    Po 1939.08.23 matomos nustatytos Vokietijai sąlygos Lietuvos atžvilgiu ir Vokietijos reikalas yra :
                    1) užimti Lietuvą kaip ir Lenkiją,
                    2) įtraukti klasta Lietuvą ir įvesti kariuomenę kovojant su bendru priešu Lenkija.
                    Pirmuoju atveju Vokietiją varžė :
                    1) J. Stalino sąlygos nevykdyti atviro Lietuvos užėmimo,
                    2) baimė iššaukti Vakarų diplomatijų isteriją,
                    3) baimė būti nesuprastiems savo vokiečių tautos – kaunamasi prieš Lenkiją, kuri rengėsi pulti Vokietiją, ir kuo dėl to nusikalto Lietuva, Lenkijos juoda priešė, kad Wehrmacht turi ją užimti.
                    Antrasis atvejis visiškai nepavyko.
                    Kiek suprantu, ta 1939.09.28 klasta su Užnemune yra kažkokia ‘gruzinskaja šutka’ (gruziniškas juokelis) ar dar kokia kita rytietiška klasta, ar tiesiog Taurėjos arklys, kurios nesuvokė Vokietijos diplomatai tose derybose spaudžiami ir laiku, ir psichologiškai, o paskui po pasirašymo suprato ir stengėsi atsikratyti, brangindamiesi ‘siūlė sąlygas’, kurias išmintingai pro ūsą šypsodamasis priėmė 1940.01.10 kilniadvasiškai J. Stalinas maždaug : ‘na, gerai, duosim tuos 7,5 mln.’.

                    • markas:

                      Dėl Lietuvos užėmimo kare su Lenkija… Kam Vokietijai papildomai eikvoti jėgas, kovojant su Lietuva, jei Lietuva ir pati gali prisidėti prie Reicho pergalių Lenkijoje? Vokiečių logika geležinė: nėra idioto, kuris atsisakytų sostinės susigražinimo tokiomis palankiomis aplinkybėmis. Jau 1939 m. balandžio 20 d. (fiurerio jubiliejaus iškilmėse) Vokietijos sausumos pajėgų gen. štabo viršininkas F. Halderis zonduoja S. Raštikį ir ragina rengtis imti Vilnių. Apdairūs buvo. Tačiau perspjovė patys save – nemanė, kad taip lengvai paims Lenkiją. Dėl Stalino sąlygų nevykdyti atviro Lietuvos užėmimo… Niekur, jokiuose dokumentuose internete, man neteko rasti tokios Stalino sąlygos. Vokiečiai gana įžūliai įsibrovė į Stalinui pagal raštinį susitarimą atriektą Lenkijos dalį, tad nemanau, kad fiureris būtų save varžęs dėl Lietuvos: jeigu reikia, reiškia, reikia. Juolab, jei sutarta… Dėl Užnemunės. Mini. mini gabalėlis. Ką jis reiškia dideliame žaidime, kai ir taip visas pasaulis priklausys arijams?

                    • Tvankstas:

                      Gerb. Markai, mes turime suprasti, kad diplomatijoje ne visada viskas užrašoma, daug kas pasakoma tik žodžiu, bet tie žodiniai palydmenys atsiskleidžia įvykių visumoje.

            • Ką teisiškai ir praktiškai reiškė tai, kad Lietuva Vilniaus “nepasiėmė”, o jį užsigrobė SSRS, Vokietija suprato puikiai. Mat, pagal rugpjūčio 23 d. protokolą “Vilniaus sritis” dar nėra laikoma Lietuvos valstybės teritorija, o tik jos teisėtais interesais į ją. Nes tuomet teisiškai tai įvardinti kitaip negu intersus nebuvo galima, kadangi “Vilniaus sritis” buvo, kad ir neteisėtai, bet inkorporuota į Lenkijos valstybę. Tokiu atveju tam, kad teisėtas interesas virstų teisėtu daiktu – teisėta Lietuva, buvo būtinas atitinkamų aplinkybių atsiradimas, konkrečiai šiuo atveju, kaip jau esu sakęs, “Kauno Lietuva” savo valia privalėjo “atsisėsti” Vilniuje, kad jį valdytų kaip valstybės teritoriją. SSRS kariuomenei atžygiavus į Vilnių Lietuvos teisėti interesai dėl “Vilniaus srities” atsidūrė Maskvos rankose. Kokią kainą teko sumokėti Lietuvai iki rugsėjo 17 d. “nepasiėmus” Vilniaus gerai žinoma. Čia Prezidento pareigų nevykdymas akivaizdus. Į “Kauno Lietuvą” Sovietai nėjo, nes ten pagal rugpjūčio 23 d. protokolą Vokietijos zona buvo. Manau, kad 1939 m. rugsėjo 25 Hitlerio Direktyvoje dėl pasirengusių pajėgų “užimti Lietuvą” net ginkluoto pasipriešinimo atveju, kalbama apie Lietuvos užėmimą su “Vilniaus sritimi”. Neįtikėtina, kad Vokietija būtų maniusi, jog “Kauno Lietuva” viena pati būtų priešinusis Vokietijos kariuomenei, kai Sovietams nesipriešino. Taigi, manau, kad Direktyva nerodytų, jog Lietuva rugsėjo 25 d. Vokietijai buvo reikalinga, nors ir be “Vilniaus srities”. Greičiau ji rodytų, kad Vokietija dar buvo pasirengusi derybose ar net ginklu siekti savo tikslų, t.y. Lietuvos su Vilniumi. Beje, tai netiesiogiai rodytų, kad Lietuvos okupavimo Vokietijos planuose tada dar nebebuvo. Ji siekė Lietuvą turėti savo įtakoje kaip valstybę su „Vilniaus sritimi“.

              • Tvankstas:

                Gerb. Vilna, Jūs suprantate, ką rašote :
                “1939 m. rugsėjo 25 Hitlerio Direktyvoje dėl pasirengusių pajėgų “užimti Lietuvą” net ginkluoto pasipriešinimo atveju, kalbama apie Lietuvos užėmimą su “Vilniaus sritimi”.” ?
                Raudonoji armija Vilnių užėmė rugsėjo 19 dieną.

                • markas:

                  Iš tikrųjų, gerb. Tvankstai, atkreipėte dėmesį į logišką dalyką: vermachtas gali paimti “Kauno Lietuvą”, bet imti SSRS pajėgomis užtvindytą Vilnių?.. Tad, tik “Kauno Lietuvos” okupacija, matyt, vokiečiams parūpo. Reiškia, kalbos, kad be Vilniaus Lietuva vokiečiams nereikalinga, yra be pagrindo. Ir 1939-09-25 dar reikalinga.

                  • Tvankstas:

                    Vokietijai 1939.09.25 neabejotinai gerai ir Kauno Lietuva, bet jos norus torpeduoja derybų šeimininkas J. Stalinas 1939.09.28.
                    Vokietijos norai tėra J. Stalino leidžiamumai, ir tas Užnemunės įsiūlymas pastato į aiškiai komišką padėtį, ką Vokietija suprato jau po sutarties pasirašymo 1939.09.28. Galima įsivaizduoti A. Hitlerio apmaudą ir įniršį – ‘išdūrė’ draugelis azijatas kaip kaimietį arijų.

                  • Rytprūsiuose parengtos ginkluotosios pajėgos galėjo būti reikalingos ne tik kariavimui, bet ir užimti “Vilniaus sritį”, būtent kuri manytina Direktyvoje galėjo būti vardijama Lietuva, tokiu atveju, jeigu SSRS iš jos tektų savo pajėgas atitraukti.

  7. markas:

    // 1. Vilna: “Ką teisiškai ir praktiškai reiškė tai, kad Lietuva Vilniaus “nepasiėmė”, o jį užsigrobė SSRS, Vokietija suprato puikiai.” // ———– Ką Vokietija suprato? Gal paaiškinsite? Mano subjektyvia nuomone, suprato, kad SSRS leidžia sau pažeidinėti sutartį. // 2. Vilna: “SSRS kariuomenei atžygiavus į Vilnių Lietuvos teisėti interesai dėl “Vilniaus srities” atsidūrė Maskvos rankose. Kokią kainą teko sumokėti Lietuvai iki rugsėjo 17 d. “nepasiėmus” Vilniaus gerai žinoma. // ———— Žinoma kam? Jums? Pavargau kartotis, bet kiek man žinoma, Lietuva su Vilniumi ar be Vilniaus, dar rugsėjo 25 dieną vokiečiams tebebuvo aktuali. Direktyva Nr. 4. Bet jau nuo rugsėjo 28 d. vokiečiams Lietuva tampa nebeaktuali. Kame Smetonos kaltė? // 3. Vilna: “Tokiu atveju tam, kad teisėtas interesas virstų teisėtu daiktu – teisėta Lietuva, buvo būtinas atitinkamų aplinkybių atsiradimas, konkrečiai šiuo atveju, kaip jau esu sakęs, “Kauno Lietuva” savo valia privalėjo “atsisėsti” Vilniuje, kad jį valdytų kaip valstybės teritoriją.” // ———— Iš neteisės teisė negimsta. Pamiršote?.. Bet, tiek to, grįžtu prie pradžios: kaip tas pakeistų Lietuvos likimą ir gresiantį rugsėjo 28 d. protokolą? // 4. Vilna: “SSRS kariuomenei atžygiavus į Vilnių Lietuvos teisėti interesai dėl “Vilniaus srities” atsidūrė Maskvos rankose. Kokią kainą teko sumokėti Lietuvai iki rugsėjo 17 d. “nepasiėmus” Vilniaus gerai žinoma. Čia Prezidento pareigų nevykdymas akivaizdus.” // ————- Visų pirma, niekur nėra parašyta, kad Prezidentas turi tik ginklu vykdyti įgyvendinti valstybės suverenitetą tam tikrai teritorijai. Gal jis turi kitą planą. Beginklį atsiėmimo planą. Antra, kaina nežinoma. Tai, kad Vilnius SSRS užimtas, rodo Vokietijos nesugebėjimą priversti SSRS laikytis sutarties. Tačiau Vokietija iki pat rugsėjo 25 d. ir visą rugsėjo 25 d. kovoja už Lietuvą be Vilniaus. Kokia Smetonos kaltė, kad Vokietijai Lietuva staiga tapo mažiau reikalinga nei 500 000 t. kuro ir lenkiškos vaivadijos? // Vilna: ” Manau, kad 1939 m. rugsėjo 25 Hitlerio Direktyvoje dėl pasirengusių pajėgų “užimti Lietuvą” net ginkluoto pasipriešinimo atveju, kalbama apie Lietuvos užėmimą su “Vilniaus sritimi”.” // —————- Su Vilniumi ar be Vilniaus, Direktyva Nr. 4 griauna teoriją apie tai, kad Lietuvai iki rugsėjo 17 d. neatsiėmus Vilniaus, Vokietijai Lietuva tapo nebereikalinga ir dėl to šalis buvo atiduota SSRS, ko pasekoje, prarado nepriklausomybę jau 1940 m., nors, neva, su Vilniumi, būtų išlaikiusi iki 1944 m., kas sąlygotų kitą statusą. Alia Lenkijos SR. // Vilna: “Taigi, manau, kad Direktyva nerodytų, jog Lietuva rugsėjo 25 d. Vokietijai buvo reikalinga, nors ir be “Vilniaus srities”. Greičiau ji rodytų, kad Vokietija dar buvo pasirengusi derybose ar net ginklu siekti savo tikslų, t. y. Lietuvos su Vilniumi.” // ———— Betgi, gerb. Vilna, mes grįžtame prie to paties. Lietuva iki rugsėjo 17-19 d. praleido progą pasiimti Vilnių. Rugsėjo 25 d. Hitleris numato Lietuvos užėmimą. Su Vilniumi ar be jo, mes nežinome. Bet Direktyva Nr. 4 nurodo telkti kariuomenę Lietuvos okupacijai. Reiškia, Smetona bus priverstas sveikinti Reicho karius Kaune. Su Vilniumi užanty ar be jo, bet bus priverstas. Tačiau Stalinas pasiūlė 500 000 t. kuro ir dideles Lenkijos vaivadijų teritorijas. Ir Smetona turėjo jau sveikinti Staliną, o ne Hitlerį. Kur čia Smetonos kaltė?

    • Smetonai “nepasiėmus” Vilniaus, o SSRS kariuomenei po rugsėjo 17 d. atsidūrus Vilniuje, Vokietija suprato naujos teisinės ir kariuomenių padėties pasikeitimo svarbą teritorijų pasidalinime pagal rugpjūčio 23 d. protokolą. Ši padėtis sakė, kad – “Kauno Lietuva” – Smetona kaip interso į “Vilniaus sritį” teisės subjektas jos nelaiko savo valstybės interesu, taigi teisiškai “Vilniaus sritis” yra tapusi kiek apibrėčiau nepasidalintos Lenkijos teritorijos dalimi ir kad ji jau yra atsidūrusi SSRS rankose. Čia dera priminti teisinę pusę, t.y. tai, ką jau esu vienaip ar kitaip sakęs, kad “Vilniaus srities” kaip Lietuvos intereso įvardijimas protokole teisiškai nereiškė jau ją esant laikoma faktine Lietuvos teritorija, taigi ji dar nebuvo ir Vokietijai atitekusia kaip teritorija. Čia, tarsi, yra išreikiama valia sujungti Lenkijos atplėštą valstybės dalį ir sostinę į vieną Lietuvą. Kad šis interesas taptų kūnu teisiškai buvo būtina, kad Vilnių pasiimtų ne kas kitas, o pats šios teisės subjektas – “Kauno Lietuva”. Tikėtina, kad čia sau nenaudą įžiūrėjo Maskva. Taigi nusprendė veikti. Šį interesą „Kauno Lietuvai“ nepavertus Lietuvos kūnu iki rugsėjo 17 d., tam „talkinti“ ėmėsi Maskva. Paskelbė Lenkijai karą ir “Vilniaus sritį“ užėmė kaip Lenkijos teritoriją, žinoma su tuo pripažintu Lietuvos interesu į ją. Taigi Lietuvos interesas išliko, bet tik jau ne Lenkijos , o SSRS rankose. Dėl to Vokietijai šiuos Maskvos veiksmus laikyti Sutarties pažeidimu nebuvo teisinio pagrindo. Be to, Lietuva su kariuomene šio savo intereso negynė, tinkamai dėl to neprieštaravo, o spalio 10 d. sutartimi su Maskva šią jos “pagalbą” palaimino. Taigi ir šiuo atveju turime pagrindo kaltinti Smetoną (primenu, kad jis laikomas, kaip 23 d. protokolo turinio dar nežinantis) dėl turėtų Prezidento galių nevykdymo (nederemo vykdymo). To nevykdymo pasekmės, tai netrukus sekęs Tautos suverenumo, nepriklausomos valstybės praradimas, Sibiras, partizanų kova, visas kitos patirtos Tautos naikinimo kančios. Dėl Direktyvos Nr. 4 argumentus jau esu išsakęs, galiu tik pridurti, kad joje minima “Lietuva” reiškia Lietuvą su Vilniumi, taigi rugsėjo 25 d. Vokietijai dar rūpėjo Lietuva su Vilniumi. Manau, kad “Kauno Lietuvą” Vokietija vis dar laikė neokupuota iki rugsėjo 28 d. didžia dalimi dėl to, kadangi jos egzistavimas Vokietijai buvo reikalingas kaip laisvos valstybės, nes buvo teisėta intereso į “Vilniaus sritį” subjektinės teisės turėtoja. Nes tokiu atveju “Kauno Lietuvos” “atsisėdimas” Vilniuje būtų, kaip veiksmas atliktas savo valstybėje, tad jokio neteisėtumo, jokio atvejo iš “neteisės teisės atsiradimo” nebūtų. Šią tesę į interesą Lietuvai pripažino abi Pakto šalys. Be to, tuo metu Lietuva su Lenkija dėl Vilniaus buvo karo padėtyje, taigi neskelbus jokio karo buvo galima atnaujinti karo veiksmus dėl Vilniaus bet kuriuo momentu. Lietuvai “atsisėdus” Vilniuje interesas dėl “Vilniaus srities” taptų Lietuvos valstybės teritoriniu kūnu ir visa Lietuvos teritorija liktų, kaip buvo šalių sutarta rugpjūčio 23 d. protokole, Vokietijos priklausomybėje. Tokiu atveju rugsėjo 28 d. protokole galėjo būti aptartas patikslinant “Vilniaus srities” ribų klausimą. Akivaizdu, kad tokiu atveju Vokietija būtų siekusi tik kuo artimesnės 1920 m. liepos 12 d. riboms Lietuvos (čia nuomonė dėl 1,2.3 punktų). Niekas nesako, kad Prezidentas iki rugsėjo 17 d. dėl “Vilniaus pasiėmimo” privalėjo veikti vien ginklu. Jau čia diskutuojant esu sakęs, kad Prezidentas galėjo veikti diplomatinėmis priemonėmis per Lenkijos minisitrą pasiuntinį Chorvatą, rezidavusį Kaune. Duomenų apie Smetonos diplomatinę veiklą su Lenkija tuo reikalu neteko aptikti, o klausimui nušviesti jie būtų labai reikalingi. Jau minėjau, kad vien dėl to, kad SSRS paskelbusi karą Lenkijai, jos kariuomenė atsidūrė Vilniuje, laikyti tiesioginiu Sutarties pažeidimu Vokietijai teisinio pagrindo nebuvo. Kaip galima spręsti iš rugsėjo 25 d. Direktyvos Nr. 4 teksto, ji yra skirta ne „Kauno Lietuvos“, o Lietuvos reikalui. Pagal tai, kad 23 d. protokole „Vilniaus sritis“ įvardinta, kaip būtent Lietuvos plačia prasme interesas, yra pagrindo manyti, kad Vokietija rengėsi kelti sąlygą, kad SSRS su savo kariuomene pasitrauktų būtent iš “Vilniaus srities”, tačiau tas jos siekis, kaip žinoma, pasibaigė rugsėjo 29 d. papildomu protokolo rezultatais. Juos be abejonės didžia dalimi SSRS naudai lėmė tai, kad „Vilniaus sritis“ jau buvo jos užimta. Dėl kaltinimų Smetonai tai juos yra pagrindo reikšti ir dėl veiksmų laikotarpiu po rugsėjo 28 d. – iki spalio 10 d. sutarties su Maskva pasirašymo. Šiuo laikotarpiu buvo būtina ginti nors “Kauno Lietuvą”, lietuvių laisvę visomis galimomis priemonėmis. Nėra duomenų, kad Prezidentas šia prasme būtų tinkamai vykdęs savo pareigas. Tai kas įvyko šiuo laikotarpiu, trumpai sakant, buvo didžia sąlygota “Vilniaus nepasiėmimo” iki rugsėjo 17 d. pasekmės, tačiau dar buvo galima gintis pačiai „Kauno Lietuvai“ . Manau, kad Vokietijos poziciją ir veiksmus Lietuvos atžvilgiu rugsėjo 28 d. protokole sąlygojo būtent tas Smetonos neveikimas rugsėjo pirmoje pusėje, kaltinti Vokietiją čia nerimta, savęs teisinimas – tai vaikiška logika (4 p.). Iš rugsėjo 25 d. Direktyvos dar spręsčiau, kad Vokietija ja rengėsi 28 d. protokolo susitarimui, buvo numačiusi reikalauti, kad SSRS iš “Vilniaus srities”, kaip iš Lietuvos pasitrauktų ir į ją įvestų tam pasirengusias Direktyvoje minimas savo ginkluotąsias pajėgas. Tad tikėtina, kad tai buvo numatyta įvykdyti neokupuojant “Kauno Lietuvos”. Taigi okupuota būtų tapusi tik Vilniaus Lietuva. Tai labiausiai tikėtinas Vokietijos sumanymas. Tačiau Stalinas su tuo siūlymu nesutiko, Vokietijos su Lietuva įspareigojimai nesaistė, ji karui su SSRS dar nebuvo pasiruošusi, karo prieš ją planus rezgė D.Britanija su Prancūzija, taigi teko sutikti su tuo kas yra užfiksuota rugsėjo 28 d. papildomame potokole. Tad galima manyti, kad didžia dalimi Vokietiją prie šio protokolo turinio privedė, ją pavedė “Vilniaus nepasiėmimas”. Dėl to Smetoną matyčiau, kaip lenkiškąjį Smetoną.

      • Kemblys:

        ‘Vilna’, prisiminiau – tu esi leitenantas Dubas! Apie tave rašė Šveikas savo knygoje ,,Šaunusis kareivis Hašekas”.

      • Tvankstas:

        Na je, ili russkij Smietana czy polski S’mietana, bet tik ne lietuviškas Smetona.
        Šmeižtas dar nieko niekam niekada nekainavo.

        • Gal, sakau, neverstum Tautai svarbių istorinių dalykų pigiais juokeliais. Ar nemanai, kad tuo ne per aukščiausią kultūrą, nepagarbą rodai…

          • Tvankstas:

            Primenu paties šmeižtą, už kurį niekada pačiam nereikės atsakyti, bet visgi tai nors susikaupęs viduriuose bezdalas, paleistas užsmardinti – nors kvapas savas bus kuriam laikui.

            “Dėl to Smetoną matyčiau, kaip lenkiškąjį Smetoną.”

            Apie kokią pagarbą davatkiškai rypuoti, kažkoks perdėtai jautrus savo narcisizmui.

      • markas:

        // 1. Vilna: “Smetonai “nepasiėmus” Vilniaus, o SSRS kariuomenei po rugsėjo 17 d. atsidūrus Vilniuje, Vokietija suprato naujos teisinės ir kariuomenių padėties pasikeitimo svarbą teritorijų pasidalinime pagal rugpjūčio 23 d. protokolą.” // ———- Teisinė padėtis. Ką turite omenyje? Gal, kad Hitlerio “teisė” buvo pažeista kai SSRS nesustabdė pajėgų palei 1920 m. liepos 12 d. sienas ir tuo ignoravo tiek Lietuvos kaip valstybės, tiek Lietuvos kaip Reicho protektorato “teises”? O dėl vokiečių supratimo kariuomenių padėties pasikeitime, tai sovietinių dalinių priartėjimas prie “Kauno Lietuvos” sienos, padidino Rytprūsių greitesnio pasiekiamumo galimybes. Direktyva Nr. 4 yra logiškas atsakas. // 2. Vilna: “Čia dera priminti teisinę pusę, t. y. tai, ką jau esu vienaip ar kitaip sakęs, kad “Vilniaus srities” kaip Lietuvos intereso įvardijimas protokole teisiškai nereiškė jau ją esant laikoma faktine Lietuvos teritorija, taigi ji dar nebuvo ir Vokietijai atitekusia kaip teritorija.” ———– Gal susitarkime, kad teisinės pusės čia nėra. Veikiama banditiškais metodais slaptu suokalbiu ignoruojant tarptautinę teisę. Po rugsėjo 1 d. įsiveržimo į Lenkiją, Hitleriui nebėra prasmės įvilkinėti į teisinį pavidalą savo veiksmus ir demonstruoti tai Britanijai ar Prancūzijai. Slaptuose protokoluose “teisės” yra tiek, kiek tai atitinka Hitlerio ir Stalino interesus. Ten veikia Hitlerio ir Stalino “teisiniai” dėsniai. Jeigu Lietuva numatyta kaip Vokietijos protektoratas, tai Lietuvos interesas Vilniuje yra ir Vokietijos interesas. Hitlerio “teisė”. Stalinas ją pažeidė, lygiai taip pat, kaip Hitleris pažeidė Stalino “teisę”, užgriebdamas daug didesnes teritorijas Lenkijoje, negu buvo sutarta. // 3. Vilna: “Šį interesą „Kauno Lietuvai“ nepavertus Lietuvos kūnu iki rugsėjo 17 d., tam „talkinti“ ėmėsi Maskva. Paskelbė Lenkijai karą ir “Vilniaus sritį“ užėmė kaip Lenkijos teritoriją, žinoma su tuo pripažintu Lietuvos interesu į ją. Taigi Lietuvos interesas išliko, bet tik jau ne Lenkijos , o SSRS rankose. Dėl to Vokietijai šiuos Maskvos veiksmus laikyti Sutarties pažeidimu nebuvo teisinio pagrindo.” // ———— Prieš įsiveržiant, SSRS notą Lenkijai įteikė. Bet ten karas neskelbiamas. Lenkų pajėgos iš pradžių netgi nesipriešino, nes buvo manoma, kad į pagalbą ateita. Visai natūralu, kad Lietuvos vadovybė, atsižvelgdama į iki tol buvusią “draugišką” SSRS laikysena Lietuvos atžvilgiu, vylėsi, jog sovietai į Vilnių neis. Grįžtant prie Hitlerio ir Stalino tarpusavio “teisinių” klausimų nagrinėjimo, manau, verta pacituoti tą protokolo sakinį: “Kartu abi šalys pripažįsta Lietuvos interesus Vilniaus kraštui”. Atkreipkime dėmesį: “ABI ŠALYS”. Reiškia, nei Vokietija, nei SSRS negali viena be kitos spręsti Vilniaus klausimus ir ką nors veikti su Vilniumi. Tik “ABI ŠALYS” gali įgyvendinti Lietuvos interesą Vilniaus sričiai. Čia esmė. Jei to imasi viena sutarties šalis ir atlieka su Vilniumi kokius tai veiksmus nederindama su kita sutarties šalimi, tai jau pažeidimas. Ir įžeidimas. Fiureriui. // 4. Vilna: “Nes tokiu atveju “Kauno Lietuvos” “atsisėdimas” Vilniuje būtų, kaip veiksmas atliktas savo valstybėje, tad jokio neteisėtumo, jokio atvejo iš “neteisės teisės atsiradimo” nebūtų. Šią teisę į interesą Lietuvai pripažino abi Pakto šalys. Be to, tuo metu Lietuva su Lenkija dėl Vilniaus buvo karo padėtyje, taigi neskelbus jokio karo buvo galima atnaujinti karo veiksmus dėl Vilniaus bet kuriuo momentu.” // ———— Lietuva po diplomatinių santykių 1938 m. su Lenkija atkūrimo nebebuvo karo stovyje. Abi Pakto šalys pažeidė tarptautinę teisę suokalbiu, tad būsimoje taikos konferencijoje jų susitarimai nebūtų galioję. Britanijos pozicija buvo išsakyta Lietuvai paruošta nota, grasinančia karu, jei Lietuva paklausys vokiečių raginimų. Net po to, kai SSRS perdavė Vilnių Lietuvai pagal tarpusavio sutartį, Britanija nepripažino Vilniaus Lietuvai. // 5. Vilna: “Prezidentas galėjo veikti diplomatinėmis priemonėmis per Lenkijos minisitrą pasiuntinį Chorvatą, rezidavusį Kaune. Duomenų apie Smetonos diplomatinę veiklą su Lenkija tuo reikalu neteko aptikti, o klausimui nušviesti jie būtų labai reikalingi.” // ————- Lenkija nesutiko su Vokietijos reikalavimais dėl Dancigo ir ryžosi priešintis galingiausiai Europos armijai. Negi ji sutiktų su Lietuvos reikalavimais? // 6. Vilna: “Lietuvai “atsisėdus” Vilniuje interesas dėl “Vilniaus srities” taptų Lietuvos valstybės teritoriniu kūnu ir visa Lietuvos teritorija liktų, kaip buvo šalių sutarta rugpjūčio 23 d. protokole, Vokietijos priklausomybėje. Tokiu atveju rugsėjo 28 d. protokole galėjo būti aptartas patikslinant “Vilniaus srities” ribų klausimą.” // ———— Kodėl esate toks įsitikinęs, kad prisijungusi Vilnių laiku, Lietuva liktų Vokietijos globoje? Jeigu Lietuva būtų su Vilniumi, Stalinas pasiūlytų Vokietijai ne 500 000 t. kuro, o 550 000 t. Ir Lenkijos vaivadijas. Rugsėjo 28 d. būtų kaip buvus. Nes Hitleriui reikėjo būti sukalbam su SSRS. Apie tai jo kalboje 1941 m. birželio 22 d. Nepamirškime, kad realus ketinimas pulti SSRS ir nebepasiduoti šantažui, atsirado 1940 m. liepą. Kai nebeliko karo dviem frontais pavojaus kontinente, nes Prancūzija buvo pašalinta. Bet iki tol Hitleris negalėjo prieštarauti Stalinui. Rugsėjo 28 d. vokiečiai atsisakė nedidelio barjero, vardu Lietuva, kuris galėjo apsaugoti Rytprūsius nuo netikėto SSRS įsiveržimo. Jeigu jie nusileido savo saugumo kaina, reiškia, jokia Lietuva, nei “Kauno” ar netgi “Vilniaus”, jiems nebebuvo tiek aktuali, kad imtų prieštarauti Stalinui. // 7. Vilna: “Šiuo laikotarpiu buvo būtina ginti nors “Kauno Lietuvą”, lietuvių laisvę visomis galimomis priemonėmis. Nėra duomenų, kad Prezidentas šia prasme būtų tinkamai vykdęs savo pareigas. Tai kas įvyko šiuo laikotarpiu, trumpai sakant, buvo didžia sąlygota “Vilniaus nepasiėmimo” iki rugsėjo 17 d. pasekmės, tačiau dar buvo galima gintis pačiai „Kauno Lietuvai“ // ———– Sovietai užeina iš vienos pusės, vokiečiai iš kitos. Kur gintis? Ir kaip gintis? Į Lenkiją įsiveržė 450 tūkst. karių. Kaip manote, per kiek laiko Lietuva būtų okupuota? Ir dabar visi oponentai kaltintų Smetoną už neapgalvotą pražudymą gyventojų ir nepriklausomybės praradimą 1939 m. spalį, kai Latvija su Estija išgyveno iki 1940 m. vidurio. // 8. Vilna: “Manau, kad Vokietijos poziciją ir veiksmus Lietuvos atžvilgiu rugsėjo 28 d. protokole sąlygojo būtent tas Smetonos neveikimas rugsėjo pirmoje pusėje, kaltinti Vokietiją čia nerimta, savęs teisinimas – tai vaikiška logika (4 p.).” // ———— Atleiskite, bet man atrodo, kad vaikiška logika yra būti “mandriems” kai šaukštai jau po pietų ir dabar viskas yra žinoma. Kas tai SSRS. Kas tai slaptieji protokolai. Ir kas tai parsidavėliški Vakarai su savo jaltom. // 9. Vilna: “Iš rugsėjo 25 d. Direktyvos dar spręsčiau, kad Vokietija ja rengėsi 28 d. protokolo susitarimui, buvo numačiusi reikalauti, kad SSRS iš “Vilniaus srities”, kaip iš Lietuvos pasitrauktų ir į ją įvestų tam pasirengusias Direktyvoje minimas savo ginkluotąsias pajėgas.” // —————- Rugsėjo 20 d. Vokietijos URM parengė “Vokietijos Reicho ir Lietuvos gynybos sutarties” projektą. Hitlerio ūmus sprendimas ruoštis Lietuvos okupacijai, išreikštas rugsėjo 25 d. direktyvoje, susijęs, matyt, su Lietuvos nesukalbumu. Kaip matome, Vilniaus neatsiėmimas iki rugsėjo 17 d. nelėmė Vokietijos sprendimo perleisti Lietuvą SSRS. Rugsėjo 28 d. lėmė. Tiksliau, tai, kas ten buvo pasiūlyta ar pašantažuota. // 10. Vilna: “Vokietijos su Lietuva įspareigojimai nesaistė, ji karui su SSRS dar nebuvo pasiruošusi, karo prieš ją planus rezgė D.Britanija su Prancūzija, taigi teko sutikti su tuo kas yra užfiksuota rugsėjo 28 d. papildomame potokole. Tad galima manyti, kad didžia dalimi Vokietiją prie šio protokolo turinio privedė, ją pavedė “Vilniaus nepasiėmimas”. // ———— Vokietija sutartį su Lietuva, analogišką tai, kurią vėliau pasiūlė Lietuvai SSRS, parengė rugsėjo 20 d. Neatsižvelgiant į Vilniaus neprijungimą iki rugsėjo 17 d. Kaip galėjo privesti Vilniaus nepasiėmimas, jei ruošėsi jau po to sutarčiai su Lietuva. Gal atvirkščiai – Vilniaus neapsiėmimas ir sovietinių pajėgų ten atsiradimas tik pagreitino ir paskatino sudaryti kuo greičiau tokią sutartį iki to, kol sovietai neįžengs jau ir į “Kauno Lietuvą”. Jei jau Vilnių paėmė, pažeisdami Vokietijai priskirto krašto interesus ir tuo pačiu automatiškai Vokietijos interesus. O dabar pasakysiu, kodėl, mano subjektyvia nuomone, Vokietija ragino Lietuvą imti Vilnių. Pradėsiu nuo to, kad rugsėjo 16 d. Vokietijos pasiuntinys Kaune E. Cechlinas gavo instrukciją iš Vokietijos URM Vilniaus paėmimo klausimo nebeliesti. Kartoju: dar iki rugsėjo 17 d. 00:06 val. ryto kai SSRS pajėgos įžengs į Lenkiją. O Vilnių jos užims tik rugsėjo 19 d. Kaip tai suprasti? Mano galva, vokiečiams buvo labai neparanku, kad sovietai delsė ir visaip išsisukinėjo nuo kampanijos Lenkijoje. Gaunasi, kad vokiečiai kitų pasaulio šalių akimis agresoriai, nusikaltėliai, jiems skelbiamas karas. O sovietai tik buvo “priversti” užeiti į jau neva nebeegzistuojančią Lenkiją, kad neva apsaugoti gyventojus ir užtikrinti saugumą bei tvarką. Ką daro vokiečiai? Provokuoja sovietus, kad tie kuo greičiau eitų į Lenkiją ir pasiimtų savąją grobio dalį. Kaip išprovokuoti? Geriausia būtų, kad Lietuva įžengtų į Lenkiją ir pasiimtų kuo daugiau plotų rytuose ir pietuose. Tai paskatintų sovietus nedelsti ir neleisti, kad iš panosės būtų nušvilpti kai kurie plotai.

        • Lietuvos istorijai, taigi ir šiandieninei Lietuvai, svarbesnis už kitus čia svarstytus yra klausimas, kodėl Smetona rugsėjo 17-18 d. dienomis nepasiėmė Vilniaus, kaip savo sostinės, savo teritorijos paliktos neginamos, kai jau Lenkija kapituliavo, o Lietuva su ja de jure buvo karo padėtyje ir iš Vilniaus į Lietuvą internavusis jos kariuomenė buvo Vilnių palikusi neginamą. Tačiau Smetona po poros savaičių Vilnių mainė iš Sovietų pagal principą “Vilnius mūsų, o mes rusų”. Viso to kardinalaus pasikeitimo priežastys nepaaiškinamos kitaip, kaip esančios Smetonos asmenyje, konkrečiau jo nuostatoje dėl Vilniaus priklausymo. Man regis, kad ta nuostata buvo reiškiama ir atsikertant į priekaištus dėl nededant tinkamų pastangų atsiimti Vilnių, jam prezidentaujant. Konkrečiai, kai sakė, kad jis yra “už lietuvišką Lietuvą”. Kadangi tada šalyje lietuviškumui reikštis buvo laisvė, jis nebuvo varžomas, tad labiausiai tikėtina, kad tuo gali būti sakyta ne apie vidaus reikalus, o apie Vilnių, galbūt ir Klaipėdą. Kad taip gali būti netiesiogiai rodytų ir tai, kad po 1939 m. spalio 10 d. sutarties su Maskva nei valstybės valdymą kėlė į Vilnių, nei pats Smetona kėlėsi į jį. Žinoma tam pateisinimų galima “išknisti” įvairiausių, tačiau šis faktas lieka faktu. Objektyvesnių jo asmenybės, jo politinių pažiūrų Vilniaus, Klaipėdos priklausymo Lietuvai klausimu tyrimų kaip ir nėra. Žinoma, tai tegalėjo būti jo kaip asmenybės vidinės nuostatos, kurios turint valdžią galėjo tapti daug ką lemiančios. Taigi gal daugiau pagrindo būtų priežasties Vilniaus “nepasiėmimui” ieškoti tarp Lietuvos valdžios galias turėjusių asmenų…

          • Tvankstas:

            Kad perkelti sostinė iš Kauno į Vilnių buvo reikalingos lėšos.
            Kilęs karas 1939.09.01 nutraukė Lietuvos prekybą su Anglija per Rygos uostą, Lietuva buvo priversta leisti obligacijas, kad išmaitinti Lenkijos pabėgėlius ir internuotuosius, kad išlaikyti šalyje stabilumą, supirkti ūkininkų gaminius, mokėti tarnautojams atlyginimus – nepavydėtina ekonominė padėtis.
            Blaiviai mąstančiam A. Smetonai ir taip pat mąstančiai vyriausybei nebuvo visų svarbiausia ir kuo skubiausia kelti sostinę į Vilnių, be to, neaišku buvo, kaip ir kada karo audros užplūs Lietuvą – tokiu atveju gal nereikia daryti didelių mostų ir žingsnių – tai ir laukė.

            • Pateisinimams, išsisukinėjimams tokiems, kaip paties, Tauta turi puikų atkirtimą, jei norėsi šunį mušti, tai ir ant ežero lazdą rasi. Beje, už kągi Smetona iš tikrųjų buvo nušalintas iš Tautos Tarybos pirmininko pareigų 1918 m. Vasario 16-osios posėdžiui ir pirmininkauti jam pavesta Basanavičiui. Ar ne dėl nesutarimo dėl tų pačių valstybinių ryšių su Lenkija nutraukimo. Ar tai nėra tas pats klausimas, dėl kurio Putinaitė, kiti šiandien primetinėja Basanavičiui, kad jis netokiu keliu – ne paskui Lenkiją nuvedė Lietuvą. “Lietuva buvo priversta leisti obligacijas, kad išmaitintų Lenkijos pabėgėlius ir internuotuosius”, -taigi… – o buvusio Lenkijos užgrobto savo Vilniaus nepasiėmė. O išsimainiusi jį iš Sovietų už visą Lietuvą keltis į sostinę jau neturėjo pinigų. Taigi Lenkijos iš mandrumo kariauti privirtai košei srėbti pinigų Lietuva prasimanė, o patiems kurtis sostinėje, jau jų nerado. Nieko sau prezidentavimas buvo turėtas, – gryniausia vasalystė Lenkijai…

              • markas:

                // Vilna: “Kad taip gali būti netiesiogiai rodytų ir tai, kad po 1939 m. spalio 10 d. sutarties su Maskva nei valstybės valdymą kėlė į Vilnių, nei pats Smetona kėlėsi į jį.” // ————- Ar protinga būtų keltis į Vilnių, kai N. Vilnioje SSRS karinė įgula?

              • Tvankstas:

                Ne tik internuotus lenkus reikėjo pamaitinti, bet ir kone 100 tūkst. žydų, įskaitant pabėgėlius, žydų verslas visiškai sustojo, reikėjo mokėti atlyginimus Vilnijos valdininkams, mokytojams, dar daugybė dalykų, svarbiausia, kad maisto žmonės neturėjo už ką nusipirkti – maistas buvo superkamas iš Lietuvos ūkininkų ir apmokėjus iš obligacijų gautais pinigais, pervežus į Vilnių didžioji dalis buvo dalinama nemokamai.
                Ką turėjo daryti Lietuva su 100 tūkst. žydų Vilnijoje, kurių apie 90 tūkst. gyveno ir buvo atbėgę į Vilnių – neturėjo žydai kaimuose giminių ūkininkų, na taip, dalis jų galėjo užsimokėti, bet darbininkija ir varguomenė ?
                Jei Jums taip lengva pasakyti, tai ką Lietuva turėjo daryti su Vilnijos žydais, o gal ką siūlote atgaline data ? Marinti badu, kad nebūtų Panerių ?
                Atminkite, iki Lietuvos žlugimo 1940.06.15 nebuvo jokių bėdų su žydais.
                Lietuvos vyriausybė su Vilniaus atgavimu turėjo beprotišką ekonominę padėtį išsiplėtusioje ir žmogiškumas neleido nemaitinti žmonių, bet pirma perkelti ministerijas.
                Lietuvos ekonomika buvo nepavydėtinoje padėtyje 1940 m. birželio pradžioje – žemės ūkio produktų perteklius buvo neįsivaizduojamai didelis, pramonė vos kvėpavo, eksportas buvo menkas.
                Užmirštama šiandien, kaip buvo valdoma Lietuvos ekonomika, kurios geriausias įsikūnijimas yra Juozas Tūbelis, kai būdamas premjeru, gal 1936 m., buvo paklaustas dėl sutikimo leisti įvežti metalinius šaukštus ūkininkams, nes valgo vis dar mediniais, atsakė, kad tam Lietuva neturi valiutos atsargų.
                Nevertinkime pagal šiandienos švaistūniškumą anų dienų Lietuvos vadovų, nešmeižkime – jie darė tiek, kiek tai leido Lietuvos ekonomika, rūpinosi, kad žmonės bent pavalgyti turėtų sunkmečiu.

          • markas:

            // 1. Vilna: “kodėl Smetona rugsėjo 17-18 d. dienomis nepasiėmė Vilniaus, kaip savo sostinės, savo teritorijos paliktos neginamos, kai jau Lenkija kapituliavo, o Lietuva su ja de jure buvo karo padėtyje…” // ———— O kas iš to, kad būtų paėmę? Kalbėkime atvirai. Visas šitas Smetonos puolimas ne dėl Vilniaus. Vilniaus paėmimo šalininkų priekaištai Smetonai remiasi ne tiek apmaudu, kad Vilniaus negavome, nes vėliau gavome. O prielaida, kad Lietuva, paklausiusi vokiečių raginimų, Vilnių būtų gavusi palankesnėmis sąlygomis ir likusi Reicho globoje iki pat 1944 m. vasaros vidurio kaip pusiau savarankiška valstybė alia Vengrija. O po to nebūtų tapusi SSRS dalimi, bet kaip ir Vengrija turėtų socialistinės valstybės statusą. O aš tvirtinu, kad Vilniaus paėmimas iki rugsėjo 18 d. neturėtų jokios įtakos vokiečių sprendimui perleisti Lietuvą SSRS, o sovietų sprendimui ją žūtbūt gauti. Vokiečiai užėmė dideles teritorijas toli už nustatytos Narevo-Vyslos-Sano upių ribos. Jie už tai paaukojo daug savo kareivių gyvybių. Atiduoti vokišku krauju apmokėtas pergales nieko neveikusiai SSRS, manau, Reicho vadovybė, neketino. Juolab, šie rytų Lenkijos plotai jau nukariauti – daryk, ką nori, elkis savo nuožiūra. Lietuva gi – nenukariauta teritorija. Su ja bet ko daryti negali. Arba turi nukariauti. Tad, kai Stalinas pasiūlė mainus, vokiečiai lengvai sutiko. Nes pasiliko realią teritoriją (lenkiškas vaivadijas), o atidavė tik projektą X (Lietuvą). Jau ankstesniuose komentaruose rašiau, pateikdamas, mano supratimu, gana logiškus argumentus, kad vokiečių sprendimui atsisakyti Lietuvos SSRS naudai, Vilniaus neatsiėmimas iki rugsėjo 18 d., įtakos neturėjo. Ką įrodo rugsėjo 20 d. Reicho URM parengtas projektas Lietuvai ir rugsėjo 25 d. Hitlerio ūmus sprendimas pasiruošti Lietuvos okupacijai direktyvoje Nr.4. Kokie buvo pačio Smetonos motyvai nepaklausyti vokiečių raginimo prisijungti prie Lenkijos užpuolimo ir pasiimti Vilnių? Jis netikėjo Vokietijos pergale kare. Ar normalu tapti agresoriaus sąjungininku, kurio pergale netiki ir likti su juo prie suskilusios geldos? Dar vienas momentas. Net lenkai nesitikėjo SSRS įsiveržimu. Paliko rytuose menkutes pajėgas. Klausimas: jei lenkai, kuriems SSRS nebuvo draugiška valstybė, netikėjo sovietų puolimu, tai kodėl lietuviai, kuriems SSRS demonstravo draugiškumą, turėjo abejoti, kad sovietų pajėgos nesustos ties 1920-07-12 sienomis? // 2. Vilna: “Tačiau Smetona po poros savaičių Vilnių mainė iš Sovietų pagal principą “Vilnius mūsų, o mes rusų”.” // ———– Nemainė. Tai – klaidingas įsitikinimas. Vilnius nebuvo mainų objektas. Stalinas pareiškė Urbšiui: “Imsit ar neimsit Vilnių, bet įgulos į Lietuvą vis tiek bus įvestos.” Kodėl nekaltinama Estija ir Latvija, pirmiau nei Lietuva įsileidusios SSRS įgulas. Lietuva pasekė jų pavyzdžiu ir priedo gavo šmotelį teritorijos ir sostinę. Šiaip būtų galima kaltinti Smetoną, bet tą patį padarė estai ir latviai. Reiškia, tarptautinės situacijos vertinimas, pasitikėjimas SSRS ir viltis išlaukti būsimos taikos konferencijos buvo visuotinis.

            • Tvankstas:

              Geras pastebėjimas –
              “Jis (A. Smetona) netikėjo Vokietijos pergale kare. Ar normalu tapti agresoriaus sąjungininku, kurio pergale netiki ir likti su juo prie suskilusios geldos?”
              A. Smetona ypatingai prarado pasitikėjimą Vokietija po 1939.03.22, jo ištikimasis premjeras J. Tūbelis atsistatydino po poros dienų (atminkime mirė 1939.09.30, būdamas tik 57 metų – tiek žmogus įdėjo sveikatos ir sielos Lietuvos gerovei). Vokietijos elgesys Europoje tuo metu buvo lyg pamišėlio bandito.
              ” (Lenkija) Paliko rytuose menkutes pajėgas.”
              Štai čia ir yra tas raktas, kad Lenkija ruošėsi karui su Vokietija ir viską metė Poznanės kyšulyje Berlyno kryptimi. Rytuose teliko kareivinėse palikti likučiai ir naujai mobilizuotieji, kuriems susikaupus nedelsiant buvo siunčiami vakarų kryptimi.
              Nedengė Lenkija net Baltstogės, nes svarbiau buvo atkirsti tarp Dancigo ir Elbingo Rytprūsius ir taip neutralizuoti paramą Berlynui ginti.

              • Tvankstas:

                Atsiprašau dėl J. Tūbelio – atsistatydino 1938.03.24.

              • markas:

                Dėl Lietuvos aukščiausios vadovybės neryžtingumo pridėčiau dar vieną momentą. Kad Klaipėdos atplėšimas buvo vokiečių klaida kaip ir Lenkijos palaikymas 1938 m., abejoti netenka. Turiu omenyje tas aplinkybes, kai Lietuva buvo priversta nusileisti Lenkijai. Po to, kai Lietuvos žvalgyba sužinojo apie vokiečių planus konflikto su Lenkija atveju atplėšti nuo Lietuvos žemes iki Dubysos. Atkreipkime dėmesį, kad priešingai nei Vokietija, SSRS užsienio politika Lietuvos atžvilgiu buvo itin gudri – draugiška, vietomis vos ne perauganti į sąjunginišką. Kai Tautų Sąjunga Vilnių pripažino Lenkijai, SSRS protestavo ir su tuo nesutiko. Taigi, grįžtant prie Reicho nenuoseklios pozicijos Lietuvai: vokiečių veiksmai nedidino pasitikėjimo Reichu. Netgi 1939 m. prasidėjęs zondavimas buvo neoficialus ir ne aukščiausiu lygmeniu. Ką turėjo galvoti Smetona, jei imti Vilnių siūlo pasiuntinys Cechlinas ir karo atašė plk. Justas. Ir duoda garantijas nuo savęs, užtinkrindami Brauchičo garbės žodžiu. Plius, zonduoja ne Smetoną, o kariškius… Taip nedaroma. Tai galėjo tik sukelti įtarimą perversmu. Jei vokiečiai iš tikrųjų būtų labai norėję Lietuvos, jiems vertėjo iš karto po 1939-08-23 išsikviesti Smetoną ar Urbšį į Berlyną ir pareikšti: esame su rusais pasidalinę jus – jūs tekot mums. Tad jei ne imsit Vilniaus, mes per jūsų teritoriją pereisim ir patys paimsim.

                • Čia tai jau iš pokalbių prie alaus…

                  • markas:

                    Ar nors vienas iš mano paminėtų faktų yra jums nežinomas? Visi jie aprašyti, tikri. Galiu kiekvieną mano paminėtą įvykį pagrįsti šaltiniais. Gal ne iki Dubysos skraidė vokiečių žvalgomieji lėktuvai 1938 m.? Apie tai S. Raštikio prisiminimuose. Tautų Sąjunga nepripažino Vilniaus Lenkijai? Apie tai SSRS pareiškime 1923 m. Ar buvo pakviesti aukščiausiu lygmeniu oficialiai Lietuvos URM vadovas į Berlyną pas Vokietijos URM vadovą dėl Vilniaus atsiėmimo iki rugsėjo 1 d.? Ne per tarpininkus viskas vyko? Vokietija kėlė pasitikėjimą, jog realiai palaikys Lietuvą žygyje į Vilnių? Dėl pokalbių prie alaus… O ar ne iš pokalbių prie alaus yra visa sukurtoji teorija apie su Vilniaus paėmimu iki rugsėjo 18 d. neva galėjusį būti kitokį Lietuvos likimą iki pat 1944 m. Vokietijos globoje ir kitokį statusą nuo 1944 m. iki pat 1989 m.?

                    • Tie faktai per menki, nevienareikšmiai, kad jų pagrindu būtų galima daryti valstybės valdymo lygio sprendimus, ar net imti juos domėn. Toks lygis paprastai būna kolegų pokalbiuose, pašmaikštavimuose, patraukimuose vienas kito per dantį prie alaus…

            • Smetonos niekas nepuola, paprasčiausiai savo istorijos neturime meluoti patys sau. Jis vertintinas atsižvelgiant į veiksmus(neveikimą), turėtas Prezidento galias, susidariusias padėties situacijas ir pareigų – pagal tai deramą vykdymą. Vilnius tada buvo Lietuvos, kaip valstybės suvereno, teritorijos teisėta dalis, tačiau užgrobta Lenkijos. Lietuva de jure buvo karo padėtyje su Lenkija dėl Vilniaus . Smetona apie jokius rugpjūčio 23 d. slaptojo protokolo turinius negalėjo žinoti. Lenkija kaip Lietuvos teritorijos plėšikas, buvo sulaužęs Suvalkų sutartį ir ginklu atplėšęs Vilnių, bet 1939 m. rugsėjį kaimynių šalių vejamas, jį pametęs bėgo. Smetona gi per Lietuvą bėgantį savo plėšiką globojo, maitino, tačiau jo “trenkto” Vilniaus, dėl kurio Tauta dešimtmečius skandavo: “Mes be Vilniaus nenurimsim”, nepriglaudė, visišku beglobiu likusio tėviškai su kariuomene jo saugumu nepasirūpino… Tai kieno pusėje tokiu atveju buvo Lietuvos Prezidentas Smetona? Ar ne plėšiko!

              Apie rugsėjo 20 d. Reicho projektą ir rugsėjo 25 Direktyvą Smetona rugsėjo 17-18 d., akivaizdu, žinoti negalėjo. Šių dokumentų radimasis greičiau gali būti Smetonos nepasiimto Vilniaus ir Lenkijos kapituliacijos padarinių – jos kariuomenės internavimosi į Lietuvą, kitų veiksnių sąlygotas. Kaip ten bebūtų, Smetonos sprendimo nepasiimti Vilniaus iki rugsėjo 17-18 d., šie dokumentai sąlygoti negalėjo.

              Gi Lietuvai taip be kovos atsiėmus Vilnių Smetonos pareiga buvo be jokių išskaičiavimų, t.y. vykdant Prezidento pareigą valstybei ir Tautai, jį ginti, jeigu būtų prireikę, nuo Sovietų Lietuvos kariuomenės pajėgomis. Ne veltui yra sakoma – Laisvės nevertas tas, kas negina jos… Jokio teisinio pagrindo dingčiai dėl Lietuvos dėjimosi su Vokietija, jeigu ji pasiimtų jau kapituliavusios Lenkijos paliktą Vilnių, rimtai kalbant, būti negalėjo. Netgi esant Lenkijai dar nekapituliavusiai Lietuvai dėl Vilniaus atsiėmimo skelbti karo prieš Lenkiją nereikėjo, o tik atnaujinti karo veiksmus, esant dar nuo 1920 m. su Lenkija karo padėtyje dėl Vilniaus. Beje, Prezidento pareiga priešintis ginklu, ginant valstybę, buvo dar ir 1939 m. spalio pradžioje, o iš dalies dar ir 1940 m. birželį. Taigi prielaidai, kad šiais atvejais, ypač rugsėjo 17-18 d. nepasiimant Vilniaus, ne Lietuvos su Vilniumi pusėje buvo Smetona, nevykdydamas, kaip priderėjo, Lietuvos Respublikos Prezidento pareigų, yra pagrindo! Sakau, gal ne Lenkija esame, – jau nemeluotume savo istorijos patys sau…

              • markas:

                Juk Smetona kaltinamas ne tik Vilniaus neatsiėmimu. Kad tai būtų priekaištai tik dėl Vilniui atsiimti praleistos progos… Betgi išvesta visą teorija apie to nepasiėmimo pasekmes net iki pat šių dienų. O teorija ta turi silpnų vietų. tad reikėtų gal atskirti – kur konkretūs kaltinimai dėl Vilniui atsiimti praleistos progos, o kur kaltinimai, prasilenkiantys su realybe, dėl neva galėjusios būti visai kitokios sėkmingesnės valstybingumui, tautai ir teritorijai įvykių kloties. Smetona kaltas. Dėl konkrečių veiksmų ar neveiksmų. Bet ne dėl to, ko nebuvo. Ir negalėjo būti netgi teoriškai.

                • Smetonos kaip Prezidento kaltinimui pareigų neatlikimu pakanka vieno Vilniaus nepasiėmimo be jokių po to vykusių įvykių, nes dažniausiai neįmanoma vienareikšmiškai nustatyti jų priežastis. Kitas reikalas yra tada, kai turime tam tikrų sutapimų keliuose Prezidento veiksmuos. Pvz., kas Smetonos atveju akivaizdžiai yra tarp 1938 m. kovo Lenkijos ultimatumo priėmimo (leista išsityčioti iš Lietuvos suverenumo) ir 1939 m. rugsėjo, kai nebuvo pasiimtas Lenkijos neginamas paliktas Vilnius.

                  • markas:

                    // Vilna: “Pvz., kas Smetonos atveju akivaizdžiai yra tarp 1938 m. kovo Lenkijos ultimatumo priėmimo (leista išsityčioti iš Lietuvos suverenumo)” // ——— Skaitykite S. Raštikio interviu 1976 m. Ten viskas apie situaciją dėl pavojaus iš Vokietijos pusės konflikto su Lenkija atveju. Vakarinė Lietuvos dalis būtų okupuota. Todėl priimtas sprendimas sutikti su Lenkijos ultimatumu. Variantų nebuvo.

                    • Padėčių be išeities nebūna. Kai nori šunį mušti, tai ir ant ežero lazda randasi. Tai jų pačių savęs teisinimai. Kaip tik dėl ultimatumo buvo puikiausia proga Lietuvai atnaujinti karo veiksmus dėl Vilniaus. Valstybė ginama be jokių sąlygų arba atsitraukimas daromas tik taktinis tam, kad smogtum efektingesnį smūgį. Kokie prolenkiški, valdžios vyrai, tokie jų ir prisiminimai.

                    • markas:

                      O jeigu tas ultimatumo atmetimo pasekoje jau 1938 m. būtų pražuvusi valstybė ir teritorija prarasta, pasidalinus ją Vokietijai ir Lenkijai? Kas iš naujo ir kada besulipdytų Lietuvą? Tada Smetonos kritikai skustųsi, kad prapuldė šalį ir ji pateko į SSRS sudėtį jau ne kaip Latvija su Estija, o kaip autonominė Baltarusijos dalis. Juk Lietuvos vadpvybė ne kokie terminatoriai ar robotai, kad veiktų lyg užprogramuoti autmatiškai visada tik ginklu ir tik priešintis. Juk yra dar toks dalykas kaip galimų pasekmių, padarinių įvertinimas. Yra noras išlaukti ir sulaukti palankiausio momento.

                    • Su “jeigu” argumentais, tai jau neatsišaudymas… Tai erzelynės prie alaus lygis, tai pačių melavimas sau, kas man nepriimtina.

                    • markas:

                      Sutinku 100%. Bet tą “jeigu” pradėjo iš Vilniaus nepaėmimo toli siekiančias išvadas padarę teoretikai. Kaltinkime Smetoną, bet kam kurti teoriją “jeigu”, kurioje su Vilniumi Lietuva būtų kaip Vengrija iki pat 1989 m.

  8. Kemblys:

    Tu tik pagalvok… ‘markas’, ‘Vilna’, ‘Tvankstas’ gliaudo tarpukario Lietuvos vadovus kaip riešutėlius… Gaila, kad jūs 100 metų pavėlavote gimti – daug būtumėte nuveikę Lietuvai! O dabar kokia iš jūsų nauda?..

    • Tvankstas:

      Kemblys savo stichijoje – niekada nieko nepasakys, pastoviai priekabiaus dėl nelietuviškų/tarptautinių žodžių, nepajėgia net straipsnio perskaityti, bet bent komentarą parašys, gal kas į Youtube įrašys Kembliui pasiklausyti.
      Pagal parašymo laiką, tai reikia suprasti net nemigo naktį įvarė ‘paklodės’, akių negadino Kemblys, bet nerimas neleido užmigti.
      Kembliui nereikia nei skaityti, jam ir taip viskas žinoma ir aišku – Bumblauskas ir Co. rašo Lenkijos istorikų gromulius, Laurinavičius ir Co. – Maskvos gromulius, tai yra tikrrieji autoritetai.
      Kažkaip užmiršta Kemblys, kad II pasaulinio karo didžiausias istorikas yra neistorikas Viktor Suvorov, nekalbant jau apie pirklį Heinrich Schliemann, kuris nušluostė nosis visų laikų visiems istorikams.
      Kažkodėl Vasario 16 -osios aktą atrado taip neistorikas.
      Iš šio pašnekesio gal ir niekas nerašys, bet gal koks jaunas filosofas ar inžinierius pasidomės tikrai giliai ir parašys sukrečiančią istorinę knygą, kaip kad V. Suvorov ‘Ledlaužis’ nors ir po 10 ar 20 metų.
      ‘Kas kontroliuoja praeitį – kontroliuoja ateitį, kas kontroliuoja dabartį – kontroliuoja praeitį’. G. Orwell, ‘1984’
      Kas gi taip gąsdina Kembly, kas taip neramina, neleidžia užmigti ?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *