A. Švarplys. Šarlotsvilio įvykiai yra kondensuota trumpa Lietuvos ateitis (34)

Andrius Švarplys | facebook.com, asmeninė nuotr.

Andrius Švarplys | facebook.com, asmeninė nuotr.

Šarlotsvilio įvykiuose susikoncentravo kažkas labai svarbaus, netgi esmingo JAV vidaus politikai. Anksčiau tai buvo įvardijama kaip „kultūriniai karai“, „paveldo“ ar „atminties“ karai. Man atrodo, kad šie ir panašūs pavadinimai tik nuvertina politinę prasmę tų JAV visuomenės procesų. Taip, tai dar tiesiogiai neveikia Volstryto (Wall Street), akcijų rinkų, naftos kainų, ekonomikos politikos, mokesčių ar darbo vietų. Tačiau paskutiniai JAV prezidento rinkimai rodė, kad Liberal Left ir reakcija į tai yra vienas pagrindinių D. Trampo (D. Trumpo) išrinkimo politinių veiksnių.Dabar didžiųjų žiniasklaidos koncernų reakcija į įvykius rodo, kad tęsiama tokia pati vertinimo schema, susiformavusi pokario Vokietijoje (kova su nacizmu ir antisemitizmu) ir vėliau išplitusi po visas Vakarų pasaulio valstybes su sava specifika (Prancūzijoje su kolonializmo, JAV – su rasizmo). Bet nuo pokario jau nutekėjo daug vandens ir situacija yra visiškai kitokia. Nejaugi tikimasi, kad niekam nešaus į galvą paprasčiausias klausimas: o iš kur staiga vidury dienos atsiranda neonaciai, baltaodžiai rasistai, nacionalistai radikalai? Kaip, kodėl po 70 metų nuoseklaus politinio darbo šitie vėl iš niekur nieko atsiranda kaip didžiulė organizuota jėga? Kokios to priežastys? Tas pats klausimas galioja ir Vakarų Europai, kur kiekvienoje valstybėje – nuo Ispanijos iki Suomijos – kyla „radikalai nacionalistai“. Tas pats galioja ir Centrinei Europai – Vengrijai, Lenkijai, Čekijai, Slovakijai.

Reikalo esmė yra visai ne neonaciai ir ne nacionalistai. Tai, kaip minėjau, yra sena istorija. Sena ne todėl, kad jų nėra – jie yra. Esmė ta, kad pastaruosius dešimtmečius, būtent nuo 1960-ųjų anti-kapitalistinių revoliucijų laikų, emancipacinė neomarksistinė politinė programa įsidominavo universitetuose, vadovėliuose, didžiojoje žiniasklaidoje ir t.t. iki transgenderinės „tualetų politikos“ B.Obamos kadencijos metu. Liberal Left dominuoja JAV ir Vakarų Europos politikoje – tuo nesunku buvo įsitikinti paskutinių metų terorizmo ir migracijos atvejuose.

Todėl gąsdinimas „baltųjų pranašumo grupėmis“ skamba komiškai, žinant, kad tos grupės paskutiniais dešimtmečiais neturėjo jokio politinio ir socialinio svorio. Būtent Liberal Left agresyvumas ir nesibaigianti „pertvarkymo“ (emancipacinė) plėtra, pasikėsinusi į klasikines konstitucines religines teises, žodžio laisvę, tradicijas, šeimą-santuoką, lytiškumą ir t.t., yra pagrindinis konflikto katalizatorius. Kitaip tariant, neomarksistinė kultūrinė revoliucija toliau siekia pertvarkyti Progreso vardu pagrindinius tradicinius visuomenės orientyrus, taip iššaukdama vis naujus konfliktus. Tikri ir niujorktaimsų retoriškai vartosenai palaikomi „baltieji rasistai“ yra ne kažkokie iš niekur dėl nežinomų priežasčių nukritę ufonautai, bet pirmiausia tai yra reakcija į Liberal Left politiką. Agresyvi dominuojanti pažanginimo politika iššaukia agresyvią reakciją.

„Vienoj pusėj yra neonaciai, bet ir daug gerų žmonių. Kitoj pusėj irgi daug nuoširdžių žmonių, tačiau ir karo kurstytojų“. Visiškai tiksli D. Trumpo situacijos diagnozė. Tai, kad plika akimi matosi gerai organizuotas ir tikroms riaušėms pasiruošusių kovotojų prieš rasizmą gatvės frontas, neturi būti pagrindiniu argumentu. Tie, kas iš arčiau stebi „tolerancijos/lygybės/antihomofobijos/anti-diskriminacijos“ šalininkų veiksmus, jau senai mato, kad smurtas ir neapykanta yra pagrindiniai jų ginklai. Ir tai nepasikeitė nuo „marksistinio humanizmo“ (ar „represive tolerance“) ideologijos laikų, kai komunistuojantys Vakarų intelektualai pritarė Sovietų Sąjungos organizuotiems parodomiesiems liaudies priešų teismams, tarp jų ir Rytų Europos partizanų. Teroras vardan teisingų (revoliucinių) išvadavimo tikslų yra pateisinamas. Neomarksizmo guru, turėjęs didžiulę įtaką Frankfurto mokyklai, Giorgij Lukač (Gyorgi Lukacs) 20 a. viduryje savo veikla parodė kelią: sudarinėjo netinkamų „buržuazinių“ autorių sąrašus, norėjo išvalyti Vakarų literatūros kanoną nuo pavojingų „reakcingų“ veikalų.

Dabar reikia išvaduoti ir pravalyti JAV istorinę atmintį nuo baltaodžių rasistų. Tai, kad jie sukūrė pirmąjį žmogaus teisių bilį ir Konstituciją, nieko nereiškia. Yra tik juoda ir balta. Rasistų negali likti niekur. „Džordžas Vašingtonas (George Washington), Tomas Džefersonas (Thom Jefferson), mes turime susimąstyti kas toliau?“.

Kiek paradoksalu, bet būtent D.Trampas dabar išsako nuosaikią, visuomenės kraštutinumus balansuojančią retoriką. O didžioji žiniasklaida su „atsistatydinusiais prezidento patarėjais iš didžiojo verslo“ formuoja šališką, alternatyvų, nuslepiantį vaizdą, kad neva rasistai-nacionalistai staiga JAV tapo kažkokia nenugalima jėga – vienintele problemos priežastimi.

N.Pumprickaitės „Savaitės įvykiai“ pirmą kartą labai atsargiai vienu sakiniu paminėjo komunistuojančių tolerancijos šauklių agresyvumą. Ir tai laikytina istoriniu momentu Lietuvos žiniasklaidoje. Lietuvos establishmentas turės kažkaip dorotis su faktu, kad taip palaikoma tolerancijos ir „vakarietiškų vertybių“ stovykla savyje talpina ir sveikina komunistuojančius smurto karius, kurie nieko bendro neturi nei su kapitalistiniais Vakarais, nei su vakarietiškomis vertybėmis. Ir kad jų kultūrinę žinią palaiko Europos Sąjungos tolerancijos elitas (tuo pačiu potencialiai labai smerkdamas gatvinius smurto protrūkius, nors tokio pasmerkimo kol kas neteko girdėti). Tas pats elitas, kuris nori kuo greičiau pradėti „konstruktyvius santykius su Rusija“.

Šarlotsvilis yra kondensuota trumpa Lietuvos ateities projekcija. Reali ateitis Lietuvoje bus kiek kitokia, su lietuviška specifika. Tam tikra prasme toji ateitis jau prasidėjo. „Lygių galimybių“ institucijų veikla didžia dalimi eina šia linkme. Vaikų atėmimo Norvegijoje istorijos ir valstybinių institucijų/žiniasklaidos reakcija į tai buvo labai panašaus pobūdžio: marginalai pijokai buvo paauklėti iš tribūnos, kad nereikia gerti ir mušti savo vaikų, kad tik taip mes atitiksim Norvegijos (!) ir Europos Sąjungos standartus, o kol kas šeimos prašom susitaikyti su vaikų „atostogavimu“ įslaptintose norvegų šeimose ir palaukti jų geros valios atsiliepti „kada nors ateityje, kai ana pusė ratifikuos Hagos konvenciją“. Iš to sekė dirbtinis tradicinės šeimos ir vaikų mušimo sutapatinimas, europinių/norvegiškų standartų supriešinimas su rusiškais, su aiškia užuomina – kas su kuo.

Taip pat tokios juodai-baltos Just. Marcinkevičiaus revizijos ar lietuvių valstybininkų-antisemitizmo tema Antrojo pasaulinio karo peripetijose irgi priskirtinos lietuviškojo „šarlotsvilio“ linijai. Taip pat tokios gairės kaip „su migrantais islamistais pakovosime prieš homofobišką tradicionalistinę Lietuvą“ ar „paskutinis baltojo vyro pasispardymas“ (vieno žurnalisto charakteringas straipsnis 15min.lt) yra iš tos pačios serijos.

Šie įvykiai JAV rodo, į kokią beprotybę jau panirusi ši šalis. Kultūrinis marksizmas susiliejęs su didžiuoju verslu ir žiniasklaida surakino šalį į neapykantos gniužulą. Panašus procesas yra palietęs Vakarų Europą – politinių/intelektualinių/žiniasklaidos lyderių reakcija į terorizmą ir migrantų nusikaltimus rodo, kad čia veikia ta pati politinė kultūrinio marksizmo schema: „mes turime visiškai atsiverti kultūriniam Kitam, o tuos vietinius, kurie protestuos, kad tai kelia praktinių problemų, vadinsime radikaliais nacionalistais ir baltaisiais rasistais“.

Ar kas nors dar nepastebėjo, kaip po kiekvieno teroro akto atsiranda ar ekspertas, ar liudytojas, ar akademikas, kuris būtinai per visus eterio kanalus pasako, kad nereikia painioti teroristų su visu islamu? Taip terorizmas ir visa multikultūralizmo politika tampa nediskutuotina tema: arba tu priimi, arba tu rasistas. Visos praktinės problemos, kurias kelia imigrantai, keisdami vietinės bendruomenės ir platesnės visuomenės struktūrą, lieka už eterio diskusijos ribų. Arba baltasis vyras „pasislenka“, arba jis yra rasistas-nacionalistas.

Kai išgirstu Vakarų universitetą baigusį jaunuolį sakant: „Mano vertybės man neleidžia priimti diskusijos apie K.Škirpą Sugiharos namuose“, mane nukrečia šiurpuliukas. Toks lengvas „šarlotsviliškas“ šiurpuliukas. Man atrodo, tik laiko klausimas, kada į tokią diskusiją bus ateita su lazdomis ir kaukėmis. Vietoje realios civilizuotos diskusijos anksčiau ar vėliau ateis Berklio (Berkely) universiteto ir Šarlotsvilio „diskusija“. Ką galim padaryti, kad taip nebūtų?

Autoriaus įrašas skelbtas feisbuke.

Kategorijos: Akiračiai, Laiko vinys, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *