A. Aleksandravičius. Mėgėjiškos Kremliaus klastotės (85)

Nekelianti abejonių nuotrauka. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Kęstučio apygardos partizanas Antanas Seneckis-Žaibas su prisijaukintu balandžiu | Lietuvos genocido aukų muziejaus nuotr.

Nekelianti abejonių nuotrauka. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Kęstučio apygardos partizanas Antanas Seneckis-Žaibas su prisijaukintu balandžiu | Lietuvos genocido aukų muziejaus nuotr.

Prieš mėnesį  Šiaurės Atlanto sutarties organizacija (NATO) socialiniuose tinkluose paskelbė trumpą filmuką apie Baltijos šalių partizanus „miško brolius“ – gana santūrų  ir politiškai korektišką  pasakojimą,  kaip latviai, estai ir ypač lietuviai vienų vieni 10 metų priešinosi sovietinei okupacijai.

Bet ir tas atsargus 8 minučių vaizdo klipas atidengė Kremliaus propagandos silpnąsias vietas. Matyt, rimtai diskusijai apie Lietuvos  laisvės kovas  1941 m. ir 1944-1955 metais Rusija nesiruošė, todėl dabar paskubomis išsitraukė  ir kasdien  bombarduoja Lietuvą senomis sovietinėmis  propagandinėmis klišėmis, esą  visi lietuvių partizanai buvo nuo  pažangiosios  žmonijos teismo  slapstęsi  žydšaudžiai, o Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis su sovietų  vidaus kariuomene ir Kremliaus pastatyta marionetine vietos administracija vengė kovoti, tik  žudė kitus lietuvius, kurie  patikėjo naująja  santvarka ir stojo į kolūkius.

„Ūkininko patarėjo“ kalbinti  fotografijos specialistai tvirtino, kad Rusijos užsienio reikalų ministerija  net nesivargina kruopščiau sukurpti savo dezinformacijų – tomis pačiomis suklastotomis, beveik neretušuotomis  nuotraukomis, anksčiau panaudotomis informacinėms atakoms prieš Ukrainą, Maskva  iliustruoja savo siaubo istorijas apie „miško brolių žvėriškumus  kolūkiniame  Lietuvos kaime Kalėdų išvakarėse“. Anot  Lietuvos partizanų bunkerių, slėptuvių   tyrinėtojų, Kremliaus propagandininkai visiškai  nieko neišmano apie  jų nekenčiamų „lietuvių  miškinių“ kasdienį gyvenimą, partizanų būrių, tėvonijų,  apygardų struktūrą, pogrindinės spaudos leidybą. 

Sudurstytos nuotraukos

Garsų fotomenininką, fotografijos istorijos tyrinėtoją  Stanislovą Žvirgždą Lietuvos visuomeninės organizacijos dažnai  prašydavo ištirti, ar neryškios, tarsi iš kelių dalių sudurstytos  ir iš priešingų  kampų, skirtingų aukščių fotografuotos  „istorinės“ nuotraukos,  kuriomis remdamiesi Kremlius, Izraelio Simono Vyzentalio centras ir Lietuvos generalinė prokuratūra lietuvių 1941 m.  Birželio sukilėlius ir pokario  partizanus apkaltindavo „masinėmis žydų žudynėmis“ – nesuklastotos.

S. Žvirgždas „Ūkininko patarėjui“ tvirtino, kad 1940 m. liepą sovietai  laikraščiuose  spausdindavo  ilgiausius reportažus apie  darbo žmonių, raginančių   Liaudies seimą visiems laikams susieti Lietuvos likimą su Rusija , „šimtatūkstantines“ eitynes, nors atidžiau patyrinėjus išdidintas  mitingų nuotraukas, aiškiai matyti, kad Rusijos proletariato vadų portretai virš minios pripaišyti vėliau, o  fotografuota visai ne Kauno Laisvės alėjoje pirmosiomis sovietų okupacijos savaitėmis, bet Čikagos Marketo parke per JAV komunistų gegužinę, net klastotojų neatidžiai ištrinto garsios Vakarų naftos  bendrovės pavadinimo nuotrupą  ant vieno „revoliucinio agitacinio“ plakato galima perskaityti.

Dievas atėmė protą

„Neseniai man parodė nuotrauką, kurioje neva lietuvių pagalbinės policijos vyrai  Minske ar Mogiliove varo žydus, įdavę  šiems kastuvus masinei kapavietei išsikasti.  Be vargo nustačiau, kad tai kadras iš sovietų dokumentinio filmo, sukurto jau gerokai po karo. Tolumoje už žudynių vietos matyti penkiakampė žvaigždė. Negi vokiečiai ar „lietuviai žydšaudžiai“ būtų palikę sovietinę atributiką?“ – kaip atpažinti  istorijos perrašinėtojų  klastotes   nuodugniai aiškino fotografijos specialistas.     

Po NATO filmuko Maskva į interneto platybes išmetė dešimtis   neva  Paneriuose, „Lietūkio“  garaže ar dar kitose masinėse Antrojo pasaulinio karo  žudynių vietose fotografuotų nuotraukų, kurias Šaltojo  karo laikais  sovietų propaganda ištraukdavo, kai reikėdavo „demaskuoti“ Amerikoje prieglobstį radusius  „hitlerininkų pagalbininkus“  ukrainiečius ar  latvius.  Net į Kremliaus politinių žmogžudysčių tarnybos  NKVD-MGB-KGB  „operatyvines“  bylas įsegtas sovietų išniekintų lietuvių partizanų palaikų  turgaus aikštėse nuotraukas  Maskva  pradėjo naudoti informaciniam karui su NATO.   Bet ne atgailaudama  dėl savo nusikaltimų, o…  „lietuvių miško brolių žvėriškumams atskleisti“.    

Reikia holokausto sensacijų

„Geriausias įrodymas, kad nuotrauką  čiupinėjo Rusijos specialiųjų tarnybų agentai – virš  mūsų partizanų galvų ar ant jų krūtinių užrašyti numerėliai. O kitoje nuotraukos pusėje prie skaičiaus pažymėta – toks ir toks banditas likviduotas  (nurodyti metai, mėnuo ir diena, kai susidorota  su auka). Žinoma, internete ar laikraštyje  to nepamatysite… Legendinis partizanų vadas Juozas Lukša-Daumantas  su  kovos draugais Klemensu Širviu-Sakalu ir  Benediktu Trumpiu-Ryčiu 1950  m. iš Vakarų lėktuvu atskrido ir parašiutais nusileido sovietų okupuotoje Lietuvoje, bet pateko į rusų pasalą. Paskui sovietai Lietuvoje ir užsienyje platino  suklastotą nuotrauką, kurioje šalia Daumanto stovi  rusų saugumo smogikai, užsimaukšlinę kepures su Vyčiu. Tikrose partizaniškose nuotraukose matome uniformuotus, disciplinuotus vyrus,  o sovietų „operatyviniuose dokumentuose“ – numestus patvoryje,  pusiau nurengtus, nuautomis kojomis, išpešiotais marškiniais ir atsegtomis kelnėmis lavonus, kurių batus ir vertingesnius daiktus pasidalijo žudikai rusiškomis uniformomis. Deja,  mūsų žiniasklaida mano tyrimų  išvadų nenori  skelbti. Jai sensacijų reikia“, – apgailestavo  fotomenininkas S. Žvirgždas.  Pavyzdžiui, kad  „baltaraiščių vadas“ kunigas prieš 75  metus trankė žydų  vaikų galvas į pušį, kuri iš tiesų pasodinta prieš 30 metų.

Gėda  ypatingajam  archyvui

Į savo propagandinį arsenalą Maskva įtraukė 1965 m.  Lietuvos SSR kino studijoje sukurtą vaidybinį filmą „Niekas nenorėjo mirti“, kurį buvęs Lietuvos krašto apsaugos viceministras Edmundas Simanaitis pavadino „meniška niekšybe“, ir teatrologės Rūtos Vanagaitės „dokumentinį –literatūrinį holokausto paminklą“, beletristinį romaną „Mūsiškiai“. Anot  fotografijos specialisto S. Žvirgždo, praktiškai visos nuotraukos, kuriomis iliustruoti „Mūsiškiai“, yra falsifikatai. Autorė tvirtina, kad jas gavo iš Lietuvos ypatingojo  archyvo. Tokiai svarbiai įstaigai turėtų būti gėda rengti „virtualias parodas“ apie Vilniaus geto tragediją  Antrojo pasaulinio karo metais, bet po nuotraukomis, kurios Izraelio „Jad Vašem“ muziejuje eksponuojamos kaip „hitlerininkų bei jų vietinių talkininkų kruvini nusikaltimai Varšuvos gete ir Liepojos priemiestyje Škedėje“, parašyti „masinės žydų žudynės Paneriuose“.   

Žuvo ne nuo spragilų

Lietuvos laisvės kovos įamžintojų sąjūdžio narys, Lietuvos nacionalinio muziejaus Archeologijos skyriaus mokslinis darbuotojas Gediminas Petrauskas  iš pradžių su kolegomis archeologais kasinėjo XIII–XV amžių pilkapius, senovines baltų gyvenvietes. Nuo 2011 m. G. Petrauskas tyrinėja antisovietinių Lietuvos pogrindžio  karių  bunkerius.  Archeologas  visiškai  atmeta  Rusijos informacinio karo  strategų prasimanymą, esą  lietuvių  partizanai susiorganizavo į  kovinius būrius, tėvonijas ir apygardas, leido pogrindinę spaudą, trukdė okupantams  kaimuose  įtvirtinti rusiškus įstatymus tik   todėl, kad  dėl sunkių Antrojo pasaulinio  karo nusikaltimų partizanams  nebuvo kelio į   „ramų civilinį sovietinį gyvenimą“.  G. Petrauskui   vien juoką sukelia Kremliaus  istorikų  propagandinis štampas, neva  1944– 1955 metais Lietuvoje vyko pilietinis karas.  Pasak  muziejininko, partizanų amžiaus vidurkis buvo 22-24 metai, daugelis kovotojų neturėjo nė dvidešimties,  tad 1941 m., nacionalsocialistinei Vokietijai okupavus Lietuvą ir prasidėjus žydų žudynėms, būsimieji pokario partizanai dar buvo vaikai. Per didvyriškos antisovietinės kovos dešimtmetį žuvo 25 tūkst.  lietuvių laisvės kovotojų. Ir tikrai ne nuo besiginančių kaimynų  kolūkiečių spragilų ar dalgių, bet nuo rusų kareivių kulkų.    

Miškuose – nenugalėta Lietuva

„Į partizaninį karą stojo daug lietuvių. Bet dar platesnis buvo partizanų rėmėjų, ryšininkų tinklas. Jų  galutinis tikslas buvo laisva, demokratiškai sutvarkyta Lietuva. Jeigu į tą didžiulę, vienybės, centralizuotumo siekusią  pogrindžio armiją  ir pateko  vienas  kitas buvęs žydšaudys, partizaninio pasipriešinimo esmės tai nekeičia (sovietų parankinių, vadinamųjų „naikintojų“ būriuose žydšaudžių, kurių Maskva pasigailėjo, buvo dešimtis kartų daugiau – red. past.)“, –  „Ūkininko patarėjui“ aiškino G. Petrauskas.

Archeologas perskaitė daug partizaniškų  dienoraščių. „Mūšių aprašymai – tik dalis jų turinio. Partizanai buvo jauni žmonės, idealistai. Net ir tokiomis  baisiomis sąlygomis jie tuokėsi, susilaukdavo vaikų. Miestuose buvo okupuota LSSR, o miškuose – laisva, nenugalėta Lietuva“ , – herojišką  laikotarpį apibendrino  Lietuvos laisvės kovos įamžintojų sąjūdžio narys G. Petrauskas.  Ši  organizacija  ir Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas kasmet  rugpjūtį  aukštųjų mokyklų studentus bei  vyresniųjų klasių moksleivius kviečia į vasaros seminarą-stovyklą „Laisvės kovų atminimas“  Elžbietos ir Stanislovo Sajų sodyboje Balandiškyje ( Radviliškio r.).  Tai ypatinga vieta– 1949 m. vasario mėnesį partizanų vadai ten rašė  Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio deklaraciją. Stovyklautojai  ieško likusių bunkerių ir mūšių vietų, lanko  partizanų ryšininkų ir rėmėjų sodybas.

Sąmoningų žmonių propaganda neveikia

Kol kas Lietuva  tik socialiniuose tinkluose atremia  Kremliaus klastotes apie lietuvių  partizanus.  Bet  mūsų šalies  miestelių pagrindinėse aikštėse tebestovi  raudonarmiečių paminklai, o jų papėdėse ant granito plokščių rusiškai skelbiama, kad rusų kareiviai  1944-1945 metais neva išvadavo Lietuvą iš hitlerininkų, o po karo gynė Lietuvos liaudį nuo vietinių Hitlerio talkininkų.

Klastotė. Rusų kareivis vagia dviratį iš Rytų Prūsijos gyventojos, tačiau Kremliaus propaganda šiandien šią nuotrauką pateikia kaip „miško brolių siautėjimo pokario Lietuvos miestelyje“ pavyzdį | r Vokietijos valstybės archyvo nuotrauka

Klastotė. Rusų kareivis vagia dviratį iš Rytų Prūsijos gyventojos, tačiau Kremliaus propaganda šiandien šią nuotrauką pateikia kaip „miško brolių siautėjimo pokario Lietuvos miestelyje“ pavyzdį | r Vokietijos valstybės archyvo nuotrauka

 „Žinoma, mirusiųjų vieta – kapuose,  galima  visus sovietų kareivių palaikus perlaidoti  ir pakeisti lenteles ant  jų paminklų, bet tai būtų lengviausias kelias. Reikia išaiškinti visuomenei, ypač jaunimui,  kad Stalino saulė Lietuvai buvo  kone mirtina. Sąmoningų, apsišvietusių, skaičiusių objektyvius istorijos  šaltinius žmonių jokia propaganda  apie „sovietinį rojų ir žmogžudžius miško brolius“ nepaveiks“, – „Ūkininko patarėjui“ teigė  Seimo Valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas Arūnas Gumuliauskas.

Autorius yra „Ūkininko patarėjo“ korespondentas ir informacijos skyriaus vedėjas

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

85 komentarai

  1. Algimantas:

    Ką veikia valdžios institucijos Lietuvoje?

  2. Tvankstas:

    Įsiklausykime :
    “…Deja, mūsų žiniasklaida mano tyrimų išvadų nenori skelbti. Jai sensacijų reikia“, – apgailestavo fotomenininkas S. Žvirgždas.”
    Paprastas atsakymas, kieno interesus gina MIPP, kilusi iš ‘Komjaunimo tiesos’ ir pasidauginę klonai, kai valdžioje buvę ‘partinio ir ūkinio aktyvo aktyvistai’.

  3. markas:

    // A. Aleksandravičius: “Kol kas Lietuva  tik socialiniuose tinkluose atremia  Kremliaus klastotes apie lietuvių  partizanus.” // ———— Soctinklai, mano subjektyvia nuomone, yra pagrindinis šių dienų savišvietos šaltinis jaunimui. Jeigu atremtų soctinkluose, tai jau būtų pusę pergalės. Toli grąžu. Palyginkime su ukrainiečių videoklipais jutube. Senos dainos, perdainuotos ir aranžuotos šiuolaikiniais metodais, įtaigūs ir informatyvūs vaizdai – visa tai prisidėjo prie nacionalizmo pozicijų sustiprėjimo. Aišku, juos šalina iš jutubo, bet tai tik rodo, kiek jie yra veiksmingi.

    • markas:

      Toli gražu. Nuo mažens įstrigo, kad gražu su nosine. Nors tu kuolą ant galvos tašyk.

    • Tvankstas:

      Kitaip ir būti negali Lietuvoje : istorikai pasidaliję darbdaviais – kas Varšuvai, kas Maskvai, užskėtę savo ‘profesūromis’, valdžios vyrai vėlgi tariasi slapta nuo tautos ir prisižada velniaižin ką Lenkijai, tai ir vyksta šių dienų P. Rimšos ‘Vargo mokykla’ internete slopinant ir baudžiant Lietuvos valdžiai antikonstituciškai lietuvybės (QWX) ir laisvos minties apraiškas.

  4. Straipsnis vienpusiškas: jei jau rašom apie miškinius, tai reikia pasakyti, kad ne visi jie buvo verti partizanų vardo.
    O partizanai, lietuvių gynėjai, tikrai buvo.
    Kaip tik filmas ” Niekas nenorėjo mirti” ir vaizduoja tuos nepartizanus.
    Miškiniai nebuvo rinkti, neturėjo lietuvių tautos įgalinimų, nevaldė šalies, neaprūpino lietuvių pragyvenimu, todėl neturėjo teisės nei teisti, nei bausti lietuvių, kurie ėjo dirbti, nes privalėjo išlaikyti šeimas ir pan.
    Kas kita,jei tai buvo mūšis – tuomet savigyna, žinoma, būtina.
    J. Žemaitis – Vytautas buvo partizanų, o ne miškinių vadas.
    Iki 1949m., kada atsirado bendra vadovybė, bendra tvarka, bendra programa, miškiniai civilių gyventojų atžvilgiu dažnai taikė terorą ir tai pripažino. Kaip tik po 1949m. vasario 16d. tokia veikla buvo nutraukta.

  5. Skalvis:

    NATO aiškina Rusams, o ką mes tiksliai žinom ? Kiek buvo tikrų laisvės kovotojų, o kiek apsimetėlių, kiek buvo stribų, kiek buvo smogikų ? Ar išsiaiškinom kas ką darė ir pridarė ? Ar rinko, renka kas nors įrodymus ? Kaip būtų , jei laikai pasikartotų ? Stribų nebebūtų ? Ar viską palikim NATO ir jie tenaudoja, kai užeis noras ką paerzinti.

    • Kemblys:

      Dar vienam čia reikia viską TIKSLIAI žinoti…

      Atėję rusai neva nešė KOMUNIZMO vėliavą. Atsirado lietuvių išdavikų, kurie padėjo rusams žudyti, prievartauti, tremti, plėšti lietuvius. Viskas buvo daroma ŠVIESAUS KOMUNISTINIO RYTOJAUS vardan. Žmonės pasipriešino atėjūnams ir saviems išdavikams. Beveik penkiasdešimt metų VISUS pasipriešinusius lietuvius gaudė ir labai žiauriai baudė, žudė KOMUNISTINĖS išgamos. KOMUNISTINĖMS išgamoms atsibodo SOCIALIZMAS ir patys, spjovę ant ‘marksizmo-leninizmo’, pasidarė KAPITALISTAIS. Kodėl tada žudė, kankino kitus lietuvius? Deja, NEI VIENAS rusas, žydas… lietuvis išdavikas KOMUNISTAS neatsakė už savo piktadarybes padarytas lietuvių Tautai.

      Šlykštu, kai Pokario Pasipriešinimo Kovų Dalyvius, paskandintus savo kraujyje, nuolat gretina su nusikaltėliais, o rusai, žydai… lietuvių išdavikai KOMUNISTAI lieka tartum nekalti, nes niekas jų nebaudė.

      • Maišai žodį komunistas (nuo žodžio commūnis – bendruomeninis, dėl ko kurio geriausias komunisto – nesavanaudiškumo pavyzdys buvo Kristus) su stalinistais, kurie nors ir slėpėsi kurį laiką po komunizmo skraiste (dar daugiau laiko jie vadinosi bolševikais), bet iš tikrųjų tokie nebuvo.
        Tai įrodo ir jų elgesys tuomet, kada, besibaigiant anai tvarkai, jie tvarkingai perėjo į kapitalistus.
        Stribai (liaudies gynėjai) irgi buvo ne visi vienodi – tiek juose, kaip ir dalyje miškinių, buvo dalis – banditai, kurie ne gynė žmones nuo tų miškinių, kurie banditavo, o darė juodus darbus.

      • tundra:

        Na, Kambly, mane tu šįkart sužavėjai, nes visada šaudavai pro šalį, taip pat ir kalbos reikaluose, o dabar… čia gal rugpjūčio 23-os įkvėptas? beje, kodėl apie tai šiemet žiniasklaidoj nė mur-mur? laukiame antikristo ruso? apskritai tie visi reitingai rodo, kokia skurdi mūsų žiniasklaida, kaip ji orientuojasi tik į “čia ir šiandien” atsilaužti saldesnio pyrago…

        • Kemblys:

          tùndra [suom. tunturi — bemiškė, plika aukštuma]

          Reitingas – (angl. rating) – sociologijoje – asmens, instancijos ar reiškinio kiekybinis įvertinimas, padedantis palyginti vieno objekto vietą kito objekto atžvilgiu.

          Antikristas – (gr. Antichristos Naujajame Testamente (1Jn 2,18)): 1. Apokalipsėje (viena seniausių Naujojo Testamento knygų) Jėzaus Kristaus priešininkas, pasirodysiąs prieš pat pasaulio pabaigą ir atitrauksiąs nuo krikščionybės daugelį žmonių, bet būsiąs Kristaus nugalėtas; 2. šnek. netikėlis, blogas žmogus; velnias,
          piktoji dvasia.

          orientãcija [pranc. orientation < lot. oriens (kilm. orientis — rytai]:
          1. savo buvimo vietos nustatymas; padėties pasaulio šalių atžvilgiu nustatymas; 2*. susivokimas aplinkoje, situacijoje;
          3. kokios nors pakraipos, krypties palaikymas, palankus nusistatymas jos atžvilgiu.

          Ar moki tas kalbas, kurių žodžius vartoji?

        • Gustavas.:

          Prisidedu prie tundros žavesio Kembliu.

  6. Albinas Vaškevičius:

    Stribai turėjo šiltus, sausus kabinetus miestuose. Miško broliai – šaltas, drėgnas žemines daugiausia miškuose, kuriose dėl blogo klimato per penkis metus net sveikas ir stiprus vyras susirgdavo. Dauguma atlaikydavo tik apie du metus. Iš žemės ėjo radioaktyvios radono dujos (sukelia plaučių vėžį). Mažai vėdinamoje žeminėje degant žibalinei lempai ore kaupdavosi smalkės, suodžiai. Saulės šviesa nepatekdavo į žeminę – neišnaikindavo bakterijų.

    Stribai gaudavo atlyginimus. Miško broliai – ne. Stribams apsilankius šeimininkai privalėjo jiems suruošti pietus. Man žinoma viena neturtinga šeima, kuri stribams pareikalavus pietų atsakė: Gauni atlyginimą – nusipirk. Po pusės metų ta šeima buvo išvežta į Sibirą.

    Stribai gaudavo ginklus ir transportą iš okupacinės valdžios. Miško broliai – ne.

    Stribai laisvai vaikščiodavo po miestą. Partizanai – ne.

    Stribai naudojosi paštu, telefonais. Miško broliai – tik ryšininkų pagalba.

    Tauta apie miško brolius kūrė taurias dainas, o apie stribus – tik pašiepiančias dainas.

  7. Skalvis:

    Ką žinom apie stribus ? Kiek jų buvo ? Kokie kur būriai veikė ? Kokiose operacijose dalyvavo ? Kiek išžudė ? Kiek buvo smogikų ? Nejaugi niekam Lietuvoje nerupi Lietuvos okupacijos procesas ? Kaip mes statysim Gėdos stulpą Lukiškių aikštėje, jeigu visiškai nieko nežinome ? Prašysim NATO info ?

    • Kemblys:

      Žodžiu… ‘Skalviui’ kažkodėl laaabai reikia, kad, kol VISKO neišsiaiškinome apie STRIBUS, tol nesmerktume KOMUNISTINIŲ išgamų 🙂 🙂 🙂

      • Skalvis:

        Nebutinai visko. Bent ką nors. Kodėl nenorima nieko apie juos žinoti ? Jei vaikai ir anūkai klaus: o kuo atsirūgo tėvynės išdavikams ? Kaip jiems tauta atsilygino ir kaip atsidėkojo anti tarybiniams ? Ar visiems akivaizdu, kad dabar komunistai ir komjaunuoliai nagus graužiasi, gailisi ir atgailauja, o pasipriešinimo dalyviai vadovauja valstybei ir rodo pavyzdį tautai. Kuo būtumėte pats , jei laikai pasikartotu ?
        P.S. Kol nepripažinsim, neįvardinsim savo Tautos gėdos, kol neprikalsime jų visų ant gėdos stulpo, tol negalime reikalauti ir iš svetimų tautų atgailos. Tol su niekuo, tuo labiau kaimynais, neturėsime nuoširdžių santykių.

  8. Vilnietis:

    Siūlau nereaguoti į to “tikro lietuvio” nesąmoningus pareiškimus, nes jis – arba kremlinis trolis, arba ligonis. Nežinau, kas blogiau…

  9. T0mas J.:

    Amžina šlovė tėvynę gynusiems partizanams.

  10. Skalvis:

    Perrengti stribus laisvės kovotojais ir pasiusti juos žudyti nekaltų žmonių , buvo pusė darbo. Pagrindinis darbas buvo patikėtas rusų riporams- propagandistams, kurie visur šaukė ir vapeno : va, žiūrėkit kokie tie jūsų laisvės kovotojai. Tikri banditai žmogžudžiai. Jei stribai jau nebedirba savo darbo, tai stribų propagandistai dar labai aktyvūs. Kad ir čia…

  11. be pokšto:

    jau vata prilipo ir prie Alko, svarbu visur kenkti, tokios galimai “zadanijos” trolių “markų” ir “tikrų lietuvių”

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *