V. Šilas. 1918 m. Vasario 16-osios Lietuvos nepriklausomybės akto priešistorė (0)

A. Matulevičius, MLRT atssakingoji sekretorė B. Kurgonienė, MLRT pirmininkas V. Šilas | J. Česnavičiaus nuotr.

A. Matulevičius, MLRT atssakingoji sekretorė B. Kurgonienė, MLRT pirmininkas V. Šilas | J. Česnavičiaus nuotr.

Artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, tikrai verta atsigręžti ne tik į Vasario 16-osios signatarus, bet ir jų brandos kelio genezę. Taigi ir į ankstyvąją lietuvių tautinio atgimimo žiniasklaidą. Pirmiausia, į Aušros ir Varpo žurnalus. Jų tematiką nagrinėjo literatūrologai Adolfas Sprindys, Irena  Kostkevičiūtė, literatas Juozas Tumas, kalbininkas Arnoldas Piročkinas, istorikai Vytautas Merkys, Rimantas Vėbra, bibliografas Vaclovas Biržiška, knygotyrininkas Domas Kaunas ir kiti. Savo skelbtuose prisiminimuose apie Aušrą ir Varpą kalbėjo ir juose rašę aušrininkai dr. Jonas Basanavičius, Martynas Jankus, Jonas Šliupas. Kad ši tema dar nėra išsamiai aptarta, verta visuomenės dėmesio,  atskleidžia ir 2017-ųjų vasarą išėjusi žinomo Mažosios Lietuvos istoriko, enciklopedisto, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos nario dr. Algirdo Matulevičiaus knyga Tautos žadinimo šaukliai: aušrininkų, varpininkų ir dvasininkų korespondencija lietuvių tautunio atgimimo klausimais.

Knygos autorius pateikia ir aptaria neskelbtą, todėl mažai kam žinomą Vilniaus universiteto ir Lietuvos Mokslų akademijos bibliotekų archyvinę rankraščių medžiagą apie aušrininkus ir varpininkus, jų rankraščius ir korespondenciją, šių laikų tyrinėtojų įžvalgas. Aušrininkai savo minčių, aštriai kritikuojančių Rusijos carizmo rusinimo ir pravoslavinimo politiką Didžiojoje Lietuvoje, o Mažojoje Lietuvoje – Prūsijos valdžios vykdomą germanizavimo politiką, to meto politinėmis sąlygomis savo leidinyje publikuoti negalėjo. Taigi, paimkime į rankas šią kiek didoko formato beveik 150 puslapių studiją. Tikėdamiesi sužinoti tai, ko dar nežinojote, neapsigausite.

Lietuvių tautinis atgimimas išryškėjo po 1863 m. sukilimo kaip reakcija į Rusijos režimo įvestą lietuviškos spaudos draudimą, mokyklose uždraustą lietuvių kalbos vartojimą. Tuomet atsirado reikalas katalikiškos Lietuvos šviesuoliams kviesti į talką liuteroniškos Mažosios (Prūsų) Lietuvos šviesuolius bendrai kovai prieš lietuvių nutautinimą (rusinimą, lenkinimą, vokietinimą), už lietuvių kalbos teises ir tautos prestižą.

Pirmieji tautinio atgimimo veikėjai buvo švietėjiškų pažiūrų ir siekė tautinės kultūros ūgdymo per spaudą. Bene pirmasis, dar 1858 m. iškėlęs mintį, kad didlietuviams reikia lietuviško periodinio laikraščio, buvo publicistas Mikalojus  Akelaitis. Lietuviškos spaudos draudimo įvedimas 1864 m. neleido jo leisti Rusijos imperijos valdomoje Lietuvoje. Maskvos universitete studijavę lietuviai J. Basanavičius, J. Šliupas ir kiti užmezgė ryšius su Mažosios Lietuvos spaudos darbuotojais Martynu  Šerniumi, Adomu Einoru, Jurgiu Mikšu, Martynu Jankumi. Taip kilo mintis čia lietuviškais lotyniškais rašmenimis (Mažosios Lietuvos lietuviams ėję laikraščiai buvo leidžiami gotiškais rašmenimis) leisti laikraštį Aušra (iš tikro – mėnraštį) Mažojoje Lietuvoje – ėjo Ragainėje, Tilžėje, M. Jankaus tėviškėje Bitėnuose. Veikalo autorius dr. A. Matulevičius nustatė, kad, nors pavadinimą Aušra  sugalvojo J. Basanavičius, jo negalima laikyti vienintėliu tokio leidinio sumanytoju. Panašų laikraštį leisti siūlė dar ir J. Šliupas, A. Vištelis, M. Šernius, J. Mikšas.

Aušra siekė gaivinti lietuvių tautinę savigarbą, spausdino daug istorinės  medžiagos, ypatingą dėmesį skyrė pačiai lietuvių kalbai. Išėjus pirmiesiems Aušros numeriams sulaukta entuziastingų atsiliepimų (Antano Juškos, Mikalojaus Akelaičio, Petro Vileišio, Stanislovo Dagilio, Vinco Pietario, Mečislovo Davainio-Silvestravičiaus-Silvestraičio). Dauguma lenkų polonizatorių mėnraštį laikė carizmo intriga prieš juos. Tačiau tai nebuvo lenkų tautos kritika. A. Matulevičius cituoja M. Jankaus pastebėjimą: „kunigija, kuri lenkystės buvo prisigėrusi, „Aušrą“ prakeikė ir draudė žmonėms (jos) nelaikyti ir neskaityti“. Visgi, pastebėjo A. Matulevičius, apie 10 lietuvių kunigų bei klerikalų rašė į „Aušrą“.

„Kokios krypties laikytis „Aušrai“ – klausė M. Jankus. – „Gal griežčiau prieš rusus pasisakyti, bet tai nepadės, tuo laisvės negausi“. Iš pradžių aušrininkai tikėjosi, kad Rusijos carizmas grąžins lietuvišką spaudą ir leis mėnraštį spausdinti Lietuvoje (J. Basanavičius nusiuntė prašymą reakcingam vidaus reikalų ministrui grafui Dmitrijui Tolstojui, bet atsakymo negavo). A. Matulevičius nagrinėja J. Mikšo, J. Šliupo, M. Davainio-Silvestravičiaus, M. Jankaus dažnokai karštą korespondenciją. Pavyzdžiui, 1883 m. laiške M. Jankus smerkia abejingus tautiniam atšgimimui kunigus, tarp jų net vyskupą Antaną Baranauską, kuris, pagal jį, galėtų sušelpti pinigais lietuviškų knygų leidybą; „bet šis dvasininkas išdidus ir nėra ko laukti iš tokio naudos tautai“. Iš dr. A. Matulevičiaus pateiktų citatų skaitytojas sužino apie „Aušros“ leidėjų ir bendradarbių nesutarimus, apie imperialistinio Rusijos režimo bendradarbiavimą su Prūsijos vokiečių valdžia, persekiojant lietuvišką spaudą bei jos redaktorius ir skaitytojus. Veikalo autorius A.Matulevičius pažymi, kad Rusijos kolonijinė valdžia Lietuvoje vykdė lietuvių kultūros etnocidą.

1883 m. balandžio pradžioje net 1000 egzempliorių tiražu pasirodęs mėnraštis Aušra, vėliau mažesniu tiražu leistas, 1886 metų liepą nustojo ėjęs. Aušrininkus vienijo kalbos išsaugojimo ir jos ugdymo siekis, bet skyrė požiūris į  veiksmų taktiką, leidinio tematiką. Aušrą sužlugdė M. Jankaus, J. Basanavičiaus, J. Mikšo, gal ir J. Šliupo, idėjiniai nesutarimai, taip pat lėšų trūkumas. Dr. A. Matulevičius padarė išvadą: „Aušros laviravimo politika, noras suvienyti skirtingas idelogines sroves nepasiteisino, idėjinis laikraščio bendradarbių skilimas jau buvo pakankamai gilus“. Kaip teigia akad. prof. dr. Zigmas Zinkevičius, „Nuo Aušros prasidėjo nauja lietuvių tautos epocha, paskelbusi tikrąją tautos aušrą. Ji turėjo lemiamą reikšmę ir dabartinės bendrinės lietuvių kalbos susiformavimui“. Prof. dr. Arnoldo Piročkino teigimu, aušrininkai sugriovė dvasininkijos ideologinio veikimo monopolį – nacionalinė idėja pasirodė veiksmingesnė už religiją, nes sujungė skirtingų valstybių ir skirtingų religijų Mažosios ir Didžiosios Lietuvos lietuvius“. Iš kitos pusės, J. Basanavičiaus nuomone, Aušra pažadino iš snaudulio kunigiją, kuri pasirūpino įsteigti „tyrai katalikiškus“ laikraščius Šviesą, Apžvalgą.

1888 m. lapkričio mėnesį Vincas Kudirka iš Varšuvos pranešė M. Jankui į Bitėnus apie sumanymą leisti naują laikraštį – Varpą ir pakvietė jį būti atsakomuoju redaktoriumi „prieš vyriausybę ir ekspeditoriumi į užrubežį“. Jam sutikus, pirmieji šio literatūros, politikos ir mokslo žurnalo numeriai išėjo 500 egzempliorių tiražu (ėjo Tilžėje, Ragainėje ir vėl Tilžėje).  Knygoje cituojamas žurnalisto Varpo  redaktoriaus Juozo Bagdono tvirtinimas: „kiekvienas Varpo egzempliorius, patekęs į Rusijos okupuotą Lietuvą, ėjo iš rankų į rankas ir taip pasiekdavo apie 7000 skaitytojų akis“. Varpas  kėlė lietuvių tautos savarankiškumo, tautinės kultūros, demokratijos, žmogaus teisių principus, susiedamas juos su ekonominės veiklos poreikiais; žemės reforma, kreditavimu, smulkiuoju verslu, mokyklos ir sveikatos reikalais. Jis ragino lietuvius pasikliauti savimi, stengtis sustiprėti ekonomiškai, pabrėžė Rusijos carizmo daromą skriaudą lietuvių tautai.

O. Mauderodes spaustuvėje ėjo paskutiniai „Varpo“ numeriai | Archyvinė nuotr.

O. Mauderodes spaustuvėje ėjo paskutiniai „Varpo“ numeriai | Archyvinė nuotr.

Didesnė dalis lietuvių liberalų inteligentų, tautinio sąjūdžio veikėjų negatyvios dvasininkijos poziciją smerkiančios archyvinės medžiagos, patiems vengiant konfliktuoti su Katalikų bažnyčia, liko gulėti žurnalų Varpo ir jo priedo Ūkininko redakcijų archyve. Dalį jų dr. A. Matulevičius publikuoja savo knygoje. Pavyzdžiui, J. Basanavičius, kuris lietuvių vienybės vardan vengė užgauti kunigus, straipsnyje Lietuvos lenkinojų kompanija rašė apie kunigų, tarp jų vyskupo, bendradarbiavimą su polonizacijos vykdytojais (anot kunigo Juozo Novicko, „lietuviai inteligentai esą didžiausi bedieviai, kurie naudojasi lietuviškomis knygomis ir laikraščiais tik bedievystei platinti: juos reikia visokiais būdais persekioti“).

Tos lietuvių dvasininkijos dalies, kuri vienokiu ar kitokiu būdu dalyvavo tautiniame sąjūdyje, nuomonę atspindi cituojamas kunigo Marcijono Povilo  Jurgaičio 1889 m. laiškas, kuriuo jis prašo M. Jankaus prisiųsti 60 egzempliorių Varpo ir ragina inteligentus ir dvasininkus nesivaidyti, vienytis ir gyventi taikiai, nepaisant tikėjimo ir pasaulietinių dalykų skirtumų – Tuokart Dievas bus su mumis, priešininkai atradę tarp mūsų vienybę, neįkąs. Beje, mažlietuvių ir didlietuvių atgimimo veikėjai ne tik susirašinėjo laiškais, bet ir yra suėję kartu, pavyzdžiui, 1892 m. Mažosios Lietuvos veikėjo Jono Smalakio ūkyje Didžiuosiuose Algaviškiuose mažlietuvių ir didlietuvių vienybės klausimams aptarti  susitiko Vincas Kudirka, Petras Kriaučiūnas, Enzys Jagomastas, Jurgis Lapinas, Martynas Jankus – iš viso apie 30 žminių). Apie tai knygoje nepastebėjau nė užuominos (gal akademinėse bibliotekose apie tai autorius neužtiko jokių žinių arba tiesiog pamiršo įrašyti).

Knygos skyrelyje apie didlietuvių ir mažlietuvių inteligentijos ryšius knygos autorius aptaria daug mažlietuviams nusipelniusio vokiečio demokrato Jurgio Zauerveino (Georg Sauerwein) veiklą. Tai intelektualas, ginęs Mažosios Lietuvos lietuvių bendruomenę nuo suvokietinimo, aktyvus Birutės draugijos narys, kvietęs lietuvininkus neatsižadėti savo gimtosios kalbos, bendravęs su mažlietuvių spaudos leidėjais M. Šermiumi, J. Mikšu, M. Jankumi, didlietuvių veikėjais  J. Basanavičiumi, J. Šliupu, A.Višteliu. Plačiajai lietuvių visuomenei J.Zauerveinas  labiausiai žinomas kaip Mažosios Lietuvos himnu tapusio eilėraščio „Lietuviais esame mes gimę“  autorius.

Daugelis aušrininkų ir varpininkų rankraščių, kuriuos šios knygos autorius panaudojo ir gausiai cituoja, yra jo rinkti ir tirti studijuojant Vilniaus universitete, vėliau ta medžiaga karts nuo karto buvo papildoma. Suprantama, jų neskelbti raštai dėl griežtos  cenzūros sovietmečiu buvo sunkiai prieinami mokslininkams. Tai, kad A.Matulevičius buvo Istorijos ir filologijos fakulteto Studentų mokslinės draugijos (SMD ) pirmininkas ir Vilniaus universiteto SMD pirmininko pavaduotojas palengvino kelią jam gauti Lietuvos Mokslų Akademijos prezidento akad. prof. dr. Juozo Matulio, Vilniaus universiteto rektoriaus akad. prof. dr. Jono Kubiliaus ir kitų aukštųjų pareigūnų leidimus rinkti tokios nepageidaujamai „slidžios“ temos archyvinę medžiagą ir ją tirti. A. Matulevičius norėjo rašyti disertaciją nacionalinio judėjimo tema, tačiau Istorijos instituto vienas vadovų akad. prof. dr. Juozas Jurginis draugiškai patarė jos neplėtoti – netgi jis pats nesiimąs jos nagrinėti. Tuomet A.Matulevičius ėmėsi tirti mažai  žinomą Mažosios Lietuvos istoriją, kurią jau pradėjo gvildenti dar būdamas studentu. Dėl itin įtempto istoriko darbo Enciklopedijų (buvo vyresnysis mokslinis redaktorius) leidybos įstaigose (1972-2015m.) dr.  A. Matulevičius tik išėjęs į pensiją rado laiko apibendrinti ir parengti spaudai aušrininkų, varpininkų ir dvasininkų korespondenciją lietuvių tautinio atgimimo klausimų medžiagą. 

tautos-zadinimo-saukliai-alkas.lt-nuotrVeikalą Tautos žadinimo šaukliai poligafiškai kokybiškai išleido nedidelė Andrenos leidykla, 2010 metais išleidusi straipsnių rinkinį Mažoji Lietuva: Lietuvininkų kovos (knygos mokslinis redaktorius – dr. Algirdas Matulevičius).  Knyga gausiai iliustruota – įdėtos net 27 aptariamų politikos, visuomenės ir kultūros veikėjų portretinės nuotraukos (manyčiau, jos galėjo būti kiek didesnio, ne enciklopedinio formato, tą pabrėžčiau ypač dėl prof. F. Kuršaičio nuotraukos). Įdėtos žurnalų Aušros, Varpo ir Ūkininko faksimilės irgi galėjo būti didesnės, kad smalsus skaitytojas  galėtų  paskaityti kiek nors jų teksto. Pasigedau dažnai cituoto mažlietuvių laikraščio Lietuviška Ceitunga faksimilės. Dar būtų smalsu pamatyti vieno kito rankraščio (laiško) nuotraukų – jų neįdėta nė vienos. Tačiau gerai nuteikė į viršlapius įdėti istoriškai sietinų 1918 metų Vasario 16-osios – Didžiosio Lietuvos nepriklausomybės Aktas, išspausdintas vasario 19 dieną laikraštyje Lietuvos Aidas, taip pat Vokietijos valstybiniame archyve 2017 m. prof. Liudo Mažylio rasto Akto rankraštinis originalas, o knygos pabaigoje – Mažosios Lietuvos nepriklausomybės Aktas (Tilžės Aktas,1918m.lapkričio 30d. ). Veikalo viršelį puošia penkių žymiausių Aušros ir Varpo organizatorių redaktorių ir leidėjų portretai.

Dr. Algirdo Mastulevičiaus knyga Tautos žadinimo šaukliai, be abejo, rimtai prisidės prie Lietuvos valstybinės politinės, visuomenimės ir kultūrinės atminties gaivinimo ir stiprinimo, taps darniu Lietuvos valstybės nepriklausomybės šimtmečio minėjimo akcentu.

Autorius yra Mažosios Lietuvos tyrėjas, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Literatūra, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *