M. Kundrotas. Ar eitumėte mirti už vamzdį? (19)

Alkas.lt koliažas

Alkas.lt koliažas

Lietuvos visuomenei pateikus Vyčio paminklo projektą papuošti sostinės Lukiškių aikštei ir net surinkus pinigus liberalų meras Remigijus Šimašius pareiškė, jog šis projektas nėra tinkamas. Kultūros ministerija nusprendė Lukiškių paminklo projektą patikėti Šiuolaikinio meno centrui (ŠMC).

Ši institucija gerai žinoma postmodernia meno samprata. Neva kiekvienas žmogus – menininkas, bet tik menininkai tai žino. Galima rasti sąsajų su Žano Žako Ruso idėja, kad kiekviename žmoguje iš prigimties glūdi gėris ir išmintis, tiktai bloga visuomenės santvarka žmogų sugadina. Įdomu, jei žmogus iš prigimties – geras ir protingas, kas gi sukuria tą blogą visuomenės sąrangą? Belieka paskelbti, kad kiekvienas žmogus – fizikas, istorikas, politikas…

Iš tiesų žodis „šiuolaikinis“ yra savotiška priedanga. Šiuo pavadinimu dirbtinai kuriamas konfliktas tarp seno ir naujo. Ne visa, kas sena, yra bloga. Ne visa, kas nauja, yra gera. Ir atvirkščiai. Lietuvoje turime puikių modernių paminklų: karaliui Mindaugui Vilniuje, kunigaikščiui Jonušui Radvilai Kėdainiuose. Diskutuojama dėl paminklo Romui Kalantai Kaune. Konservatyvesni žmonės jį kritikuoja: atseit – kas čia per paminklas didvyriui, kuris mindomas kojomis (paminklą sudaro laisvės liepsnos tiesiog ant šaligatvio). Bet pati idėja – įdomi ir herojiška.

Yra ir daugiau diskutuotinų paminklų. Pavyzdžiui – paminklas Vincui Kudirkai. Idėja – puiki: liesas, gal net per daug liesas, vienišas švietėjas – milžiniškų Gediminaičių stulpų ir savo sukurtos Tautiškos giesmės žodžių fone. Kyla mintis, kad išoriškai silpnas žmogus (himno autorius buvo silpnos sveikatos ir mirė nuo džiovos) gali būti dvasios galiūnas ir sukurti didžių dalykų. Vis dėlto pati patriarcho skulptūra skatina veikiau užuojautą, nei didybės pojūtį. Reikia gilaus mąstymo, kad perprastum pavaizduoto asmens didybę, o juk paminklai kuriami masėms.

Dar daugiau diskutuotini Jono Basanavičiaus paminklo projektai. Jei V. Kudirką galima atpažinti, tai J. Basanavičiaus paminklo projektai įvairuoja nuo Felikso Dzeržinskio ir Vinco Mickevičiaus-Kapsuko iki Kalėdų Senelio. Modernistai paklaus, kam tas panašumas, bet vis dėlto vaizduoti ketinama konkrečią istorinę asmenybę. Negalima taip savivaliauti.

Šiuolaikinio meno sąvoka istorine lemtimi grindžia labai konkrečią, iš esmės – dekadentišką meno sampratą. Meno paskirtis jau nėra įkvėpti didiems žygiams, bet šokiruoti, suerzinti. Pozityvų meno krūvį keičia negatyvus. Arba tiesiog visiškas prasmės vakuumas. Pavyzdys – paroda, sudaryta iš cigarečių nuorūkų. Tokia paroda atgabenta iš pačios Amerikos, už didelius pinigus. Lyg Lietuvoje trūktų nuorūkų. Žinomesnis pavyzdys – paminklas Vilniuje, prie Neries, oficialiai vadinamas „Krantinės arka“, nors visuomenėje žinomas tiesiog kaip vamzdis.

Nejau tokio meno atstovai kurs paminklą Lietuvos laisvės kovoms ir kovotojams? Kuris jų būtų norėjęs būti taip pavaizduotas? Nejau vietoje klasikinio Vyčio paminklo iškils dar vienas vamzdis?

Paminklai – tai istoriniai simboliai. Kiekvienas simbolis glaudžia savyje tam tikrą prasmę. Prasmę gyventi ir mirti. Žymus tautinės savimonės tyrinėtojas, profesorius Entonis Smitas, pažymėjo, kad prasmė gyventi glaudžiai susijusi su prasme, dėl kurios galima mirti. Norėtųsi paklausti visų postmodernistų, ar jie norėtų mirti už vamzdį?

Skeptikas paklaus: o koks gi šio straipsnio autoriaus santykis su menu? Išties minimalus. Tai – vartotojo santykis. Neutraliąja šio žodžio prasme. Tai – žvilgsnis istoriko ir politologo akimis, svarstant meno reikšmę visuomenei, tautai, valstybei. Žinia, kad muzika, dailė, skulptūra, architektūra ir kitos meno šakos daugelį žmonių įkvepia vienokiems arba kitokiems žygiams.

Lietuviai ėjo mirti už Vytauto Didžiojo paminklą ir Gedimino pilį. O ką sufleruoja dekadentinis menas? Kad gyvenimas – tiktai buitis, pramoga, o gal ir kas blogesnio. Jau sulaukėme performansų, kuriuose išsitepamas veidas, o po to valomasi į Lietuvos Trispalvę. Tai jau – tiesiog iškrypimas. Save gerbiančioje valstybėje toks „menininkas“ sėdėtų kalėjime. Bet vargu, ar sužinojęs apie tokią grėsmę, jis apskritai ryžtųsi tokiai „meninei“ išraiškai. Auka dėl savų idėjų – kokios jos bebūtų – būdinga tik žmonėms, suvokiantiems, kas yra dorybės. Kokias dorybes skatintų Šiuolaikinio meno centras ir jo paminklas Lukiškių aikštėje? Šis klausimas lieka atviras.

Kategorijos: Kultūra, Lietuvos kelias, Menas, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *