G. Karosas. Vilties deklaracija, arba kodėl privalome ateiti (16)

Mitinge kalba Vilniaus tarybos narys Gintaras Karosas | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Mitinge kalba Vilniaus tarybos narys Gintaras Karosas | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje atsiranda pasisakymų, kad Lietuvoje stiprėja dešiniosios politinės jėgos. Mano manymu, toks įvardinimas nėra tikslus. Lietuvoje yra vyraujančios partijos, kurių, nežiūrint deklaruojamų ideologinių nuostatų, realius veiksmus drąsiai galėtume priskirti dešinės politikai. Vienas šį teiginį patvirtinančių rodiklių – daugumą šalių lenkianti ir daugumą piliečių žeidžianti atskirtis tarp turtingųjų ir nepasiturinčiųjų. Vadinasi, dominuojančios partijos per daugiau kaip ketvirtį amžiaus vykdė stambiojo kapitalo atstovams naudingą politiką, iš esmės buvo dešiniosios.

Vis labiau nusivildama ligšioline šalies vidaus ir užsienio politika, Lietuvos visuomenė pradeda bręsti. Socialinį neteisingumą ir nejautrumą įtvirtinantys įstatymai didina ženklios gyventojų dalies nepasitenkinimą, kuria nepasitikėjimą tokia valstybe. Dauguma dabartinių politikų, parankiai prisidengę įsipareigojimais Europos Sąjungos biurokratinei doktrinai, vykdo dideliais finansiniais ištekliais disponuojančių subjektų pageidavimus. Toks požiūris tapo tarsi nekvestionuotina norma, viršesne nei nuoširdus rūpestis pačia Lietuva. Visuomenės nepasitenkinimas kol kas reiškiasi tyliu protestu – gausia darbingų gyventojų emigracija svetur. Lietuva tuštėja.

Viena pagrindinių problemų, kodėl murkdomės labai neapibrėžtoje padėtyje, trukdančioje šalies pažangai, yra partijų populistinis požiūris, kuris pasireiškia dažnu vykdomos politikos neatitikimu net jų pavadinimams. Panašu, kad vadovaujamasi principu pirmiausia bet kokia kaina laimėti rinkimus, na, o po to žiūrėsim… Vertybinės nuostatos, kurias viena partija per praėjusius Lietuvos Seimo rinkimus iškėlė kaip esmines, daliai visuomenės suteikė vilties. Tačiau, nors ir yra tam tikri teigiami poslinkiai, nerimą kelia aukštų valstybės pareigūnų drastiški pareiškimai, o ir veiksmai, nesiderinantys su priederme dirbti savai valstybei ir visuomenei. Kad ir keletas pavyzdžių iš skirtingų valstybės sričių: prieš Seimo rinkimus valdančiosios partijos lyderių deklaruotą paramą visuomenės iniciatyvai „TALKA už Lietuvos valstybinę kalbą“ siūlančiai išmintingai spręsti asmenvardžių klausimą ir visai neseną Vyriausybės iniciatyvą dar labiau pasirūpinti tik turtingiausiais.

Iniciatyvinė grupė „TALKA: už Lietuvos valstybinė kalbą“ prie VRK | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Iniciatyvinė grupė „TALKA: už Lietuvos valstybinė kalbą“ prie VRK | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Valstybinės lietuvių kalbos statuso sumenkinimas, prisidengiant pažanga ir siūlant įtvirtinti „triraidį“ abėcėlės pagerinimą, kuris yra akivaizdžiai diskriminacinis kitų piliečių atžvilgiu, pavardėje neturinčių šių nelietuviškų raidžių, rodo kai kurių politikų mentalinę krizę. Sunkiai suvokiamas aktyviai stumiamas vadinamųjų „originalių“ pavardžių rašymas nelietuviškais rašmenimis tik pailiustruoja eklektiško mąstymo vyravimą ir negebėjimą atsispirti svetimo poveikio įtakai. Beje, remiantis tyrimais (akad. Z. Zinkevičiaus), dauguma pietryčių Lietuvos originalių pavardžių turėtų būti lietuviškos, vadinasi, norint rašyti jas originaliai, reikėtų pavardes atlietuvinti, o ne bandyti įteisinti vėlesnius Rusijos ir Lenkijos okupantų primestus suslavintus pavardžių variantus. Panašu, kad bandant silpninti lietuvių kalbos statusą, paminant piliečių orumą deklaruojamas susitaikymas su mintimi, kad savarankiškos Lietuvos valstybės išgelbėti nebeįmanoma, o patys, be Europos Sąjungos biurokratų (konkrečiai šiuo atveju – Varšuvos) nurodymų nebegalėsime toliau jos valdyti, kurti savo valstybės tapatumą saugančių įstatymų.

Tokį valdžios požiūrį į lietuvių kalbą labai vaizdingai pailiustravo visai nesenos vieno festivalio rengimo pasekmės Liaudies buities muziejuje. Simboliška. Kai kultūros paveldo vertybės tampa pigių renginių erdve, tenkinant žemiausius individo instinktus, sunaikinamos ir pačios vertybės, kurios turėtų tarnauti daugeliui kartų. Vertybinių linijų neturėjimas, lietuvių kalbos, kaip tautos kultūrinio stuburo, saugojimo svarbos nesuvokimas išties pavojingas. 

Kai deklaruojant kovą su skurdu mažinami mokesčiai turtingiesiems, įvedant „Sodros“ mokesčių lubas, apima gėda. Panašaus išties ciniško veiksmo nedrįso žengti dar nė viena ankstesnė valdžia, nors apie tai (greičiausiai tuometinio patarėjo iš banko agituojamas) buvo užsiminęs prezidentas Valdas Adamkus. Žinia žmonėms tokia: nesitikėkite iš mūsų nieko, nes mums svarbu, kad maždaug pusantro tūkstančio „gabiausiųjų“ dar labiau praturtėtų.

D. Radzevičiaus nuotr.

D. Radzevičiaus nuotr.

Svarbus ne apsimestinis, o tikras rūpestis sunkiai besiverčiančiais ar mažiau pasiturinčiais žmonėmis. Pirmiausia tai – mažesnes pajamas gaunančių žmonių, smulkių verslo subjektų, nevyriausybinio sektoriaus ženkliai mažesnės mokestinės naštos nustatymas. Sudaryti realias sąlygas šalyje dar likusiems žmonėms atsilaikyti prieš, beje, visų ligšiolinių valdžių konstruotą, iš esmės tik stambiam verslui palankią mokestinę sistemą, dėl kurios veikimo turime milžinišką atskirtį tarp turtingųjų ir nepasiturinčių. Taip nebegali daugiau tęstis, mes turime iš pagrindų keisti požiūrį: valstybė privalo tarnauti visiems, o pirmiausia – silpniausiems jos nariams.   

Prasmingas siekis blaivybės srityje, būtina ir svarbi valdžios iniciatyva pažaboti girtuoklystes. Dauguma išties pažangių šalių alkoholio prieinamumą seniai riboja ir tai pasiteisino, demokratija nežlugo ir visuomenė nesiskundžia. Lietuvoje atvirkščiai – vis bandoma skatinti visuomenės degradaciją. Prisiminkime kad ir XIX a. vidurį. Carinei Rusijai buvo parankios surusėjusios ar sulenkėjusios Lietuvos gubernijos, kurių prasigėrusius gyventojus būtų lengviau administruoti. Ir ne be šviesaus vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjūdžio Lietuva priartėjo prie Nepriklausomybės atkūrimo aštuonioliktaisiais. Viskas būtų labai gerai, jei ne veiksmų kontekstas: kovojama su skurdu siekiant dar labiau praturtinti turtinguosius ir, gavus žmonių palaikymą, vykdyti užkulisinius susitarimus su Lenkijos nacionalistais. Tad lieka neatsakytas klausimas: ar išties svarbi blaivios Lietuvos idėja nebus tik parodomasis rūpestis žmonėmis?

Per daug netikrumo, keliančio nepasitikėjimą. Nė vienas iš viešai žiniasklaidos vardijamų galimų kandidatų į Lietuvos Respublikos prezidentus 2019 m. rinkimuose neatrodo tinkamas ir galintis pasipriešinti apgaulei. Ateiname mes, ne dešinieji, o nuoširdžiai tikintys teisingesne Lietuva, jai pašventę savo gyvenimo darbus, kad Lietuvos vairą galėtume kreipti link Savos valstybės. Kad pagaliau apsibrėžtume valstybės prioritetus: ne dešimtimis puslapių niekam neįdomių atgrasančių strategijos sakinių tekstuose, o aiškios krypties sąjūdyje, kurio tikslas – Lietuvos tapatybės išsaugojimas ir šalies tapatybę išsauganti bei stiprinanti pažanga. Ir, labai svarbu, realus rūpestis teisingesne Lietuva be atskirties.

Ateiname be pykčio: ne keršyti, o vienyti, būti sąžiningi, nors tai ir nepopuliaru. Daug metų tikėjome, kad mūsų politikai pasirūpins mūsų šalimi. Mes nesiruošiame nubraukti pasiekimų – jų išties daug. Pirmiausia tai Lietuvos įsitraukimas į transatlantinę NATO organizaciją, pačią Europos Sąjungą, kitas tarptautines organizacijas. Yra žengti išties svarbūs esminiai žingsniai vaduojantis iš sovietinės priespaudos. Tai privalu pripažinti ir tinkamai vertinti. Tačiau dabar mūsų politinis elitas, sugebėjęs atvesti Lietuvą į tarptautines organizacijas, yra akivaizdžiai nutolęs nuo pačios Lietuvos ir nuo Atgimimo Sąjūdžio apibrėžtos Lietuvos vizijos. Panašu, kad norintieji toliau valdyti šalį politikai nebepajėgūs išsaugoti pačios valstybės.

Privalome ateiti, kad išsaugotume Lietuvą, persmelktą svetimų ir savų egoistinių interesų, kad rūpestis ja būtų tikras, o ne apsimestinis. Kad valstybėje išlaikytume balansą. Kad netektų vienvaldyste Lietuvoje, paminant mūsų tapatybę, džiaugtis eurobiurokratams ir Rusijos, Lenkijos ar Briuselio lojalistams. Blogiausias pasirinkimas, mano nuomone, jei 2019 m. šalies prezidento postą užimtų vienas iš jų – vėl klaidintų visuomenę „nekvestionuojamomis“ šalies kryptimis ir vėl nematytų pačios Lietuvos, tebeskendinčios milžiniškoje socialinėje atskirtyje.

Ar mus tenkina valstybė su perduotomis valdyti „lenkams“ pietryčių Lietuvos žemėmis ir lig šiol ten mokyklose lenkinamais vietiniais žmonėmis, skendinčiais tapatumo nežinomybėje? Ar ne laikas, kad prolenkiškų manipuliacijų įtaką patiriantys vietiniai pietryčių Lietuvos gyventojai po kojomis pajustų mūsų valstybės lopšio žemės vertę ir savo ateitį sietų su grįžimu prie tikrų lietuviškų savo šaknų? Nekeisdami padėties, vėl patys to nė nepastebėdami, prarasime savo valstybę.

Mūsų daug, bet dar tebetylinčių. Privalome dalyvauti valdant valstybę, kad išsaugotume žmogaus orumą būti Lietuvos piliečiu. Visus, norinčius demokratijos keliu pakeisti Lietuvą, nepaisant partijų, tautybės ar išpažįstamos religijos, kviečiu telktis jau stiprėjančiam Sąjūdžiui, kurio misija kaip niekad dabar aktuali ir svarbi – Sava ir Teisinga Lietuva.

Autorius yra nepartinis Vilniaus rajono savivaldybės tarybos narys, mišrios frakcijos „Kartu – už pažangą Vilniaus rajone“ seniūnas, skulptorius, Europos parko ir Liubavo muziejų įkūrėjas, Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos narys, Nacionalinės pažangos premijos laureatas

Kategorijos: Kalba, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

16 komentarų

  1. Kodėl Alkas nieko nerašo, apie Sikorskio slaptus pokalbius su Orlen Lietuva vadovu Kraviecu, apie Lietuvą.

  2. Juk jūs žinote, kad Sikorskis siūlė paauklėti lietuvius.

    • Tvankstas:

      Gerb. Justinai, lietuviai chamai gavo dviejų Lenkijos aristokratų poniškos kalbos perlą, tai ir negali atsigėrėti kaip sk..wysyny, susipažįsta su aukštąja lenkų kultūra, gromuliuoja, mokosi kalbos ir W.
      2K nesusipranta padėkoti už tokią pagalbą.
      Vienžo, lietuviai chamai apakinti lenkų aristokratų R. Sikorski ir J. Krawiec maloningu dėmesiu, sutrikę ir nežino kokiais žodžiais atsidėkoti, gal Vilnių atiduoti ?

      • Aš tik siūlau Alkui apie tai straipsnį parašyt.

        • Tvankstas:

          Negaliu tverti juokais, kaip aptariama tai Lenkijoje, kaip aiškinama – Lenkija gelbėja Lietuvą ir jų Mažeikius, padeda broliams lietuviams.
          Esmė tame, kad Orlen pirko Mažeikius dėl vienos paprastos priežasties (žr. WikiLeaks) – kad mūšį dėl savo energetinės nepriklausomybės pradėti Lietuvoje prieš Rusiją.
          Mažeikių pajėgumai yra 15 mln. tonų naftos perdirbti per metus, o Plocko 14 mln. t., dar turi Orlen nedideles gamyklas Lenkijoje – Trzebinia ir Jedlicze ir Čekijoje – Litvinov, Kralupy (3,3), Pardubice(5,5), viso perdirbo Orlen praeitais metais 31,9 mln. t per visas gamyklas.
          Ko išsigando Lenkija, kad pirko Mažeikius ?
          Jei nupirks pvz. Rosneft, tai atsukusi vamzdį, pradės perdirbti 15 mln. t per metus, gaminius galės galimai žemiausiomis kainomis pardavinėti Lenkijoje.
          Lotos Gdansk temps gal pusmetį ir bankrutuos, dar po pusmečio ar po metų užsilenks ir Orlen, žinoma, rusams jas supirkti bus juokų darbas, kaip bankrutavusias ir bevertes, ateis kaip gelbėtojai.
          Tiesiog visos šios visų lenkų visą laiką nuo Mažeikių pirkimo kalbos yra kvailų asilų kalbos įsivaizduojant ponais aristokratais, kai nemato savo lopytų rūbų.

    • Žemyna:

      O ką čia apskritai rašyti?
      Tiems, kas buvo jo kalbų ir elgsenos Lietuvoje bei su lietuviais liudininkai, nieko naujo tai neatskleidė. Nei pridėjo, nei atėmė. Ir jis pats veltui laiką gaišta, žalčiu rangosi, nusiplauti bando. Juk tą patį liudija ir oficialūs to meto viešų jo kalbų ir laikysenos vaizdo, garso ir teksto įrašai! Be to, jis naivus, jei galvoja, jog kitur, ne Lenkijoje, niekas daugiau neturi ir slapčia padarytų įrašų. Gal nori pasigėrėti? Jis visas – atversta knyga, iš kurios liejasi pagieža. Gal kokios nors priklausomybės sukeliama? 🙂

      • Tvankstas:

        R. Sikorskio žmona yra Anne Applebaum – įžymi JAV žurnalistė, Pulitzer premijos laureatė, stogas garantuotas politiškai korektiškose MIPP, todėl jam nusispjauti ant visokių ten lietuvių ir jų mažos šalelės.

  3. Gintaras:

    Ką jis gali auklėti lietuvius, jeigu pats Sikorskis neišauklėtas? Jo era pasibaigė.

  4. Algimantas:

    Geros mintys ir siekiai-pritariu joms,bet kaip autorius išsireiškė “vykdyti užkulisinius susitarimus su Lenkijos nacionalistais”-nepritariu,nes dabartinio pasaulio propagandos mada -tautiškumą,kitaip sakant nacionalizmą (apginti savo šalį,kalbą,papročius)suplakti su šovinizmu(siekiančiu sumenkinti kitas tautas ,naikinti jų kalbas ir tuo pačiu užgrobti jų žemes).

  5. Kai lenkų futbolo sirgaliai iškėlė plakatą “Lietuvių chame klaupkis prieš lenkų poną” tai Alkas apie tai rašė, o dabar nerašo apie tai, kaip Sikorskis siūlė “lietuvius paauklėti”

  6. Gintaras:

    Visatos dėsnis sako: “Materija negali egzistuoti be antimaterijos”. Kaip pliusas su minusu sudaro harmoningą porą, nors jie yra priešybės. Bet būtent tai ir sudaro veiksmo judesį – kaip kryptingas įelektrintų dalelių judėjimas. Nes žaltys juda šliauždamas zigzagais. Taigi ir sinusoidės principas, kai spirale vystosi laiko tėkmė. Svarbiausias dėsnis sako: “Yra priešybių sumos pusiausvyros dėsnis”, todėl ir tarp valstybių – Lenkija yra Lietuvos antimaterija. Kaip žinome, konfliktai skatina judėti į priekį, ir jeigu sugebame ne griaudami beprasmiškais karais, o diskutuodami bendrauti – tada viskas gerai.

  7. Aistis:

    Skaitau gerą, analitinį – patriotinį straipsnį ir širdyje jaučiu didžiausią nusižeminimą prieš mūsų Tautos Išrinktuosius – sauvaliautojus – kubilius, kirkilus, butkevičius, skvernelius ir net pranckiečius bei kitus, praradusius arba niekad neturėjusius pagarbos ir meilės savajai Tautai ir savajai gimtajai Lietuvių kalbai… ir jų meilę ir pagarbą užsieniniams pinigams- kyšiams už išdavystę. Seimą būtina mažinti ir kuo greičiau: kad išvijus iš Tautinio Seimo visas pataikūniškas šiūkškles, nesąžingiausius – tautos išdavikus, kuriems jau seniai ne vieta prie Valstybės vairo.
    Ir kaip liūdna, kad , ko gero, Karbauskio siekiai sumažinti alkoholizmą yra tik priedanga didžiausio išnaudijomo išlikimui Lietuvoje. MOkytojų, gydytojų algos – ašaros už nuoširdų darbą. JUk jie beveik skurdiškose šeimose augina savo “vidurinės” klasės vaikelius. Ir čia pat seimūnų, valstybinio sektoriaus darbuotojų algos, lyginant su vargstančiais – pasakiškos. Ir nesigėdija “vargstantieji” išrinktieji dar reikalauti ilgesnių ir sotesnių atostogų, lyg po žeme kasantiems anglis.
    Tauta renka , tikisi geresnių – DORESNIŲ išrinktųjų, O jie patekę į Seimo senbūvių sauvališką aplinką – tiesiog IŠTVIRKSTA, pritampa ir net su dar didesniu uolumu įsijungia į sauvalės- skurdesniųjų didesnio pažeminimo plėtrą Lietuvoje. Kaip svarbu kuo greičiau atsisakyti tų – Tautą skaldančių patrijų. Mūsuose išsivystė DEMAGOGIJA, per gobšuolių – turtuolių paperkamą ir perkamą demokratiją. Vergiškasis – alkoholikų sindromas žiauriai įaugęs į tautos išrinktuosius, dėl to jiems visiškai nesvarbus Tautos likimas, naikinamas išsigimėlių “patriarchų”, pralobusių tautos apvogimu per prichvatizavimą.
    Tautoje yra viena ir svarbiausia – NELIEČIAMA VERTYBĖS: MŪSŲ LIETUVIŲ KALBA IR TAUTINĖ KULTŪRA, PAPROČIAI, ISTORIJA, diegiami per mūsų Tautinę mokyklą. Meilė Lukšienė, Zigmas Zinkevičius ir kiti patriotai taip troško sukurti tikrą Tautinę mokyklą, kurioje augtų mūsų lietuviukai mylintieji savo tautą, kalbą ir kraštą. Ir tik “demokratiškosios tėvyniečių- socdemų partijos – vienos poros dvi vyžos” sugriovė mūsų patriotų mokslininkų ir visos Lietuvių tautos didžiuosius patrjotinius siekius. Ir ne tik sugriovė, bet ir toliau begėdiškai siekia griauti mūsų Tautiškiausias NELIEČIAMUS NEPRAUSTABURNIAMS VERTYBES. Fizikas kubilius – purvinomis vyžomis drįsta bristi į ŠVENČIAUSIĄ TAUTOS LOBĮ – LIETUVIŲ KALBĄ. Tačiau, kai pagalvoji, kad iš vargingai gyvenusiųjų pensininkų pagrobęs pinigėlius ir jų nesirengiantis grąžinti, ir dar drįstantis eiti į Seimą, TV kameras be jokio gėdos ir atsakomybės jausmo,-TO UŽKIETĖJUSIO PIKTADARIO – iš jo tik dar didesnio blogio galime tikėtis. Todėl jo kaip galima greičiau reikia atsikratyti iš Valstybės valdymo , o po to teisti, kaip didžiausią Tautos NIEKADĖJĄ IR KENKĖJĄ, VAGĮ. to verti ir kiti antielietuvininkai, tautos vagys.
    Labai liūdna, kad straipsnio Autoriaus rašinyje jaučiasi daugiau bejėgiškas nusiskundimas, negu kvietimas vienytis prieš sauvaliautojus, kad sekančiuose rinkimuose išsirinktume tikrai dorus tautos atstovus.

  8. Gintaras:

    AISTI, kad Lietuvoje kaip ir neliko dorų žmonių, tai ką mes išrinksime… be pasirinkimo?.. Kiek protingesnis žmogus, jei jau patenka į valdžios koridorius, pasikeičia nebeatpažįstamai – lyg kas būtų skėlęs su kuoka per galvą… Tiesiog košmaras – ir taip kas metai vis prastyn ir prastyn. Sako, su virgulėmis tyrė Seimo teritoriją, tai, pasirodo, – Seimo pastatas pastatytas ant geopatogeninės zonos, mat požeminiai vandenys nenormaliai prateka ir veikia žmonių psichiką. Tik taip dar ir būtų galima paaiškinti nelogiškus seimūnų sprendimus.

  9. LIETUVIŠKOS JUNGTINĖS PAJĖGOS:

    Dar vienas išpuolis prieš Lietuvą.
    Internetiniame šiukšlyne, mūsų Vytis pavadintas balvonu ir LRT (siauru_vizos – kasper_vizijos) veikėjų pagalba tai (su pasitenkinimu) paskleista Tautai. Paklausykim kaip niekinama Lietuva ir Tauta,
    va čia nuo (1:13:00)
    http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1013673412/ryto_garsai_2017-08-08_06_30

  10. padėka autoriui:

    Ačiū p. Gintarui Karosui už straipsnį, už išvardintus mūsų Tautos skaudulius. Raginame Jus aktyviau dalyvauti Lietuvos politiniame gyvenime ir konkrečiais veiksmais prisidėti prie Lietuvos sugrąžinimo į tiesesnį kelią nei mes, jau daugiau kaip ketvirtį amžiaus, klajojame klystkeliais.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *