K. Garšva. Nuo Tarmių metų iki Regionų metų (109)

Kalbininkas habil. dr. Kazimieras Garšva | Asmeninė nuotr.

Kalbininkas habil. dr. Kazimieras Garšva | Asmeninė nuotr.

Tiems, kas kalba ir kalbės tarmiškai, Tarmių metai nesibaigs iki jų mirties. Tarmė yra žmogaus savastis, tik tarmiškai dabar jis dažnai kalba tada, kai kiti negirdi – su giminėmis, draugais. O kas apie tarmes neturi elementarių žinių, tam bent 10 minučių gyvenime galėtų skirti. Tų trumpų žinių galima gauti ir iš šio straipsnio.

Regionų metai apie tarmes šiek tiek primins. Tarmės – etninės ir tautos kultūros pagrindas, patikimiausiai nubrėžiantis ir kultūrinių regionų ribas. Gaila, kad per būsimus Regionų metus numatoma kalbėti ir apie mažiau
svarbius etninei kultūrai dalykus – kraštovaizdį, architektūrą, tautinius kostiumus, kulinarinį paveldą, etnografinius papročius. Dabar daug kas nebegyvena XIX a. mediniame name su šiaudiniu stogu, nevilki lininių drabužių su senoviškomis juostomis, nežino, koks valgis yra paliepsniai ir koks – kakorai, per Sekmines vainikais nepuošia karvių ir nedainuoja sutartinių ar kupolinių, bet su tarme vis tiek išlaikė tūkstantmetę kultūrą. Minėti kiti dalykai taip pat labai svarbūs, bet jie labiau praeinantys, mažiau visuotiniai – kaip atsiradus tarmėms tų dalykų dažnai dar nebuvo, taip jau 100 ar 50 metų daug kas jų šalia savęs neturi.

Dar dedamos pastangos organizuoti Lietuvių kalbos metus, įtraukti lietuvių kalbą su archajiškomis tarmėmis į UNESCO Pasaulio kultūros paveldo sąrašą.

Kas buvo mūsų protėviai?

Lietuvių kalba priklauso indoeuropiečių kalbų šeimai, o tomis kalbomis kalba beveik pusė pasaulio gyventojų. Daugumą jie sudaro Europoje, Amerikoje, jų yra Azijoje, net Afrikoje. Indoeuropiečių kalbos atsirado iš indoeuropiečių prokalbės prieš 4000 metų. Lietuvių kalba mažiausiai pakito iš visų indoeuropiečių kalbų, išlaikydama senuosius balsius, priebalsius, žodžius, jų linksniavimą. Kai kurie lietuvių kalbos žodžiai mažai skiriasi ne tik nuo seniausių indoeuropiečių kalbų, bet ir nuo bendrosios tų kalbų indoeuropiečių prokalbės: akmuo, avis, duktė, sūnus, penki, vilkas ir kiti. Lietuvių kalbai artimiausia latvių kalba, atsiskyrusi prieš 1500 metų, atitraukė kirtį, pakeitė kai kuriuos priebalsius, dvigarsius, numetė trumpąsias galūnes, plg. pieci „penki“, vilks „vilkas“.

Vienos lietuvių kalbos giminaitės visai išnyko (gotų, hetitų, lotynų, sanskrito kalbos), o kitos (senosios airių, islandų, graikų, slavų) pakito tiek, kad tų pačių tautų palikuonys šių kalbų nebegali suprasti. Anglų kalbos rašyba nepakeista, bet tartį tenka aiškinti kitu žodžiu.

Lietuvių kalba atspindi visų indoeuropiečių tolimųjų protėvių kalbą, kultūrą. Kiek tūkstančių metų ji dar pajėgs išsilaikyti, praradusi valstybę nuo Baltijos iki Juodosios jūros, daugumą giminių (prūsai, jotvingiai, Dniepro baltai, kuršiai, žiemgaliai, sėliai ir kt.), savo vaikus atidavusi kitoms tautoms, išbarsčiusi juos po visą pasaulį ir neturinti labai aiškios vizijos savo tautai ir kalbai išlaikyti, nelabai girdinti nei M. Daukšos, nei S. Daukanto šauksmo? Ar rūpi Europos Sąjungai seniausią kultūrą išlaikyti, ar tai rūpi Baltarusijai, Lenkijai, kuriose liko dar šiek tiek nenutautintų etninių lietuvių žemių?

Prieš 2000 metų baltai gyveno tarp Maskvos ir Varšuvos. Baltarusijoje kuo arčiau Lietuvos siena, tuo daugiau lietuviškų vietovardžių. Pati žemė iki šiol tebekalba, kokia buvo jos kalba ir kultūra. Kalba ji taip pat iki Balstogės, iki buvusios Žalgirio mūšio vietos. Keliautojui verta tuos užrašus paskaityti. Tarp Smolensko ir Minsko tebeteka upės Druc, Obal, Jesa, Klava, Ula, Sula ir t. t., pasienyje yra Pastavy, Lyntupy, Svir, Lida, Skidal, Zelva. Ne specialistui tuos slaviškai pakartotus vietovardžius (pakeisti balsiai, priebalsiai, kai kur – numestos galūnės) tai lengviau suprasti, tai – sunkiau. Lenkijoje likusioje Mažosios Lietuvos pietinėje dalyje yra Deguci, Grauže, Szoltany (Šaltėnai), Karwiny, Szarejki, ką sakyti apie kalbą išsaugojusių etninių lietuvių žemių Oszkinie, Szlinokiemie, Widugiery, Wilkopedzil ir t. t. Jiems po apačia antrą kartą po uždažymų parašyta Oškinai, Šlynakiemis, Vidugiriai, Vilkapėdžiai, nors tie pavadinimai yra tikrieji (autentiški) ir vien jie turėtų būti rašomi, o ne kaip antraeiliai ir tik Punsko valsčiuje.

Dabar ir Vilniuje kai kas reikalauja rašyti Antokol, Boltupie, Ponary, Vilniaus rajone – Blusino, Doržele, Kiewlomiedzie, Miszkinele, Naragina, Rodowsie, Santoka, Siurbla, Szaszkucie, Wilkorojscie, Wižukalnia, Šalčininkų rajone – Bolondzie, Bujwidy, Dojlidy, Dajnowa, Gudakompie, Musiakolnie, Žemojtele ir t. t. Tai rodytų, kad ir čia nebėra Lietuvos – neveikia Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymai ir dėl to autentiški vietovardžiai kraipomi.

Praeities didybė ir sunykimas

Tokią knygą neseniai parašė akad. Zigmas Zinkevičius. Mokslininkų duomenimis, lietuvių tarmės intensyviau pradėjo formuotis karaliaus Mindaugo laikais, tada jų plotas buvo didžiausias, o nyko nykstant valstybei ir ją padalijus. Taigi kalbant apie savąją etninę kultūrą negalima nutylėti valstybingumo reikalų.

Kalbant apie senąją Lietuvos valstybę skelbiamos dvi netiesos: kad lietuviai buvę pagonys ir gyvenę tik kunigaikštystėje. Žodis „pagonys“ yra Lietuvos priešų dezinformacija. Karas vyksta ginklu ir žodžiu, taigi žodis „pagonis“ buvo išgalvotas dėl to, kad būtų galima kraujo liejimą ir plėšikavimą pateisinti. Lietuviai taip pat turėjo savo tikėjimą, tik kitokį – labai seną baltų tikėjimą. Literatūra, kurioje vartojamas žodis „pagonis“, yra nemokslinė – propagandinė, antilietuviška.

Karalystė yra ne tik asmens, bet ir valstybės privilegija. Nužudžius karalių Mindaugą, jo sūnus, pavogus Vytauto karūną karalystė neprapuola, kaip pavogus nuosavybės dokumentus nuosavybė lieka teisėtam šeimininkui. Reikia aktyviau vaduotis iš Lenkijos propagandos, esą Lietuva pradžioje buvusi viename valsčiuje, esą amžinai turime būti dėkingi lenkams už „apkrikštijimą“ ir t. t. Lenkai atėjo į Lietuvą ne gero daryti (todėl kalbėjo nesuprantama kalba ir lietuviškai nesimokė), o sau naudos ieškoti – plėsti savo tautą ir valstybę.

Akademikas Z. Zinkevičius nurodo, kad Lietuva tada buvo septynis kartus didesnė už Lenkiją, bet ši, piktnaudžiaudama karalystės statusu prieš turimą kunigaikštystę, visą laiką Lietuvą stengėsi prijungti ir sulenkinti. Į padanges lenkų istorikai kelia Jadvygos nuopelnus Lietuvos kraštui, nors ji net nebuvo atvykusi krikštyti, o Lenkija kaip Jadvygos kraitis pagal to meto papročius galėjo būti ir ginčijama Lietuvos dalis. Dėl vėlyvo ir nepalankaus krikštijimosi antrą kartą buvo prarastos gretimos baltų gentys, vėlai sukurtas ir dar vėliau įsigalėjo raštas, švietimas gimtąja bei valstybine lietuvių kalba, todėl didžiuliai Lietuvos plotai nutauto ir dabar nutausta (ypač už respublikos ribų), nes nėra konstruktyvios ir vieningos valstybės politikos tuo klausimu. Nesuprantama, kad Lietuva – lietuvių tautos valstybė, o tautiškumas – kelias į žmoniškumą.

Tarmės ir etnografiniai regionai

Tarmių ir regionų skaičius bei ribos nesutampa: tarmių skiriama dvi (aukštaičių ir žemaičių), patarmių – penkiolika, o regionų – penki. Dėl to visada bus diskutuojama, nes nesutampa mokslininkų (kalbininkų bei etnografų) duomenys, regionų ribas sunku pravesti, jie tik dabar intensyviau imti aptarinėti bei formuoti. Jeigu kada nors bus tikslinamas Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymas, gal pavyks paredaguoti ir jo 2 straipsnio 10 dalį: „etnografinis regionas – istoriškai susiformavusi teritorijos dalis, kurioje išlaikyta savita tarmė, tradicijos ir papročiai, integruotas baltų genčių palikimas“. Kalbos duomenys ypač nesutampa su Dzūkijos (Dainavos), Suvalkijos (Sūduvos), Mažosios Lietuvos samprata, ribomis, skiriamaisiais požymiais, diskutuojama net dėl jų pavadinimų.

Aukštaitija kaip „Lietuvos karaliaus žemė“ minima 1294–1300 m. kryžiuočių kronikose. Vytautas Didysis aiškino, jog ši žemė yra aukščiau už žemaičių žemę, taip šie pavadinimai ir atsiradę. Nuo XIII a. Aukštaitija smarkiai plėtėsi, sudarydama lietuvių tautybės bei Lietuvos valstybės pagrindą.

Nuo 1965 metų aukštaičiai skirstomi į 3 dalis: vakarų (dalis vad. suvalkiečių), pietų (dauguma vad. dzūkų) ir rytų (etnografų priskiriamų „aukštaičiams“), kuriuos sudaro 7 gana skirtingos patarmės. Iš jų šiaurės panevėžiškiai yra jungiamoji aukštaičių ir žemaičių grandis. Iš aukštaičių jie labiausiai skiriasi nuo bendrinės kalbos ir galėtų būti priskirti net žemaičiams, nes su jais turi daug panašumų (net daugiau negu su dauguma aukštaičių). Taigi einant iš vakarų į rytus, rytų aukštaičius sudaro: šiaurės ir pietų panevėžiškiai, uteniškiai, kupiškėnai, anykštėnai, širvintiškiai, vilniškiai. Dalis jų dabar yra perėję (prieš 100–300 metų) į išmoktinę gudų, lenkų ar rusų kalbą.

Žemaičiai skiriami pagal trejopą garsų ie, uo tarimą, taip atskiriantį juos nuo bendrinės kalbos ir visų aukštaičių. Visiškai nepagrįstas „atskiros žemaičių kalbos“ propagavimas, taip pat tarmiški vietovių užrašai, kadangi reikia užsiimti rimtesniais tarmių ir patarmių išsaugojimo reikalais.

Sūduvių gentis paminėta II a., Sūduva – XIII a. Nuo 1795 m kraštas vadintas Užnemune, 1867–1915 m. – Suvalkų gubernija. Anksčiau panaikinus baudžiavą, XIX a. pabaigoje čia kilo lietuvybės sąjūdis. Čia gyveno 6 iš 20 Vasario 16-osios signatarų.

Mažoji Lietuva formavosi XIII–XIX a. Čia mūsų raštijos centras, 1918 m. lapkričio 30 d. Tilžės aktu Europos tautų tarybą prašęs „leisti Mažajai (Prūsų) Lietuvai šlietis prie Lietuvos“.

Išsamiau:

GARŠVA, Kazimieras. Lietuvių kalbos paribio šnektos (fonologija). Vilnius, 2005.
GARŠVA, Kazimieras. Tarmės – etninės kultūros pagrindas. Iš: Gimtasai kraštas, 2012, Nr. 5, p. 7–12.
Lietuvių kalbos enciklopedija. Sudarė K. Morkūnas. Vilnius, 2008.
POLIAKOVAS, Olegas. Pasaulis ir lietuvių kalba. Vilnius, 2008.
ZINKEVIČIUS, Zigmas. Lietuviai. Praeities didybė ir sunykimas. Vilnius, 2013.www.tarmes.lt

Saules_arkliukai_2013_Nr_4_Virs_1Tęsiame svarbiausių ir įdomiausių spausdintinių „Saulės arkliukų“straipsnių perkėlimą į internetinę erdvę. Šį kartą Jūsų dėmesiui – žymaus kalbininko habil. dr. Kazimiero Garšvos straipsnis. Saulės arkliukai, 2013, nr. 4, p. 10–12.

 

 

 

Kategorijos: Diskusijos, Kalba, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Saulės arkliukai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .

109 komentarai

  1. Gintaras:

    Man labai patiko mintis: “Tautiškumas – kelias į žmoniškumą”. Man “Sinonimų žodynas” – kaip tikintiesiems maldaknygė, vis pavartau įdomumo dėlei. Kaip gerai būtų, jeigu į mokyklos programą moksleiviams įvestų atskirą discipliną apie tarmiškų žodžių supažindinimą, – juk tai taip įdomu!

  2. Pagarba autoriui – žiemgalių genties palikuoniui.

  3. Gintaras:

    Autorius tikriausiai suklydo, paminėdamas, kad sanskrito kalba – mirusi. Kiek man yra žinoma, šiuo metu sanskrito kalba Indijoje kalba apie 3 milijonus žmonių.

  4. Atmintis:

    Įsidėmėtina, K. Garšva taria tvirtai ir aiškiai – „Žodis „pagonys“ yra Lietuvos priešų dezinformacija. Karas vyksta ginklu ir žodžiu, taigi žodis „pagonis“ buvo išgalvotas dėl to, kad būtų galima kraujo liejimą ir plėšikavimą pateisinti. Lietuviai taip pat turėjo savo tikėjimą, tik kitokį – labai seną baltų tikėjimą. Literatūra, kurioje vartojamas žodis „pagonis“, yra nemokslinė – propagandinė, antilietuviška”.

    • Kemblys:

      Baltarusiai savo Vytį vadina POGONIA. Gal ,,pagonys” nuo žodžio GINTI?.. Savaime suprantama, kad mūsų protėvių priešams nepatiko būti genamais. Dar yra lietuviškas žodis ,,naktigonis”.

      • Gintaras:

        Baltarusiai sakydavo (pacituosiu ne gudų kalba): “Litovskaja pagonia – Belaruskaja pagonia – ni kto nidagonit, ni kto nidagonit…). Išvertus reikštų: “Gūdų Vytis ir Lietuvių Vytis – niekas niekada jo nepavys!”

        • Pagonys iš lotynų kalbos – kaimiečiai (suprask – atsilikėliai).
          Kadangi anie smurtu norėjo užkariauti, teisindami tai kitos tikybos užnešimu (kuri, kaip ir bet kuri tikyba, yra durnių išmįslas dar durnesniems kvailinti ir lietuviams anei kiek nebuvo ir nėra reikalinga), tai nepasiduodančius bandė kolioti tokiu žodžiu.

  5. Tvankstas:

    Puikus straipsnis.
    Malonu skaityti drąsius žodžius apie lietuvių kalbos vyravimą senovėje.
    Truputį papildysiu.
    1. Žodis ‘vilkas’ yra iš pradinio žodžio ‘varagas’, šiandien vengrai turi ‘farkas’ (tarti farkaš), skandinavų kalbose ‘f’a’rg’.
    2. ‘Gotų’ kalba turėtume sakyti gudų kalba. Ispanai ir šiandien 5 amžiuje atėjusius lietuvius vadina ‘visigodos’ arba nesunkiai atstačius ‘vytigudai’ ( yra miestelis yra vakarus nuo Salamankos Vitigudino (Vytigudyna)).
    Dabartinė Katalonija 9 amžiuje vadinama ‘Gothalanda’ arba ‘Gothamarca’, katalonų tarmėje labai daug gražių lietuvių kalbos išliekų, pvz. ‘passeig’/praėjimas, kai isp. ‘pasaje’, pranc. ‘passage’, dar isp. Ibiza, o katal. Eivissa,…
    Germanų kalbose ir šiandien dievas vadinamas ‘gud’, ‘Gott’, ‘god’, tai yra ‘godas’ arba ‘gudas’ – tai negali būti atsitiktinumas, tai parodo gudų dvasinę viršenybę. Dėl šio žodžio (pirminis ‘gadava’) ir hetitų varde (hattu) prašosi atskira knyga.
    3. Graikų ‘keltoi’/ keltai turi tik lietuvišką veiksmažodį ‘kelti’ ir žvelgiant į visų be išimties keltų žodynus ten gryni lietuviški žodžiai, gana iškraipyti graikiškai ar liaudyniškai kalbėjusio ir užrašiusio skribo, su pradangintais garsais Č, Š, Ž.
    Prancūzų kalboje, gaulių kalbos paveldėtojoje, vėl išnyra Š ir Ž, taip negali būti, juos tarė visą laiką Gaulios gyventojai.
    Kiek prirašyta nesąmonių apie keltų kalbas, tai tiesiog lietuvių kalbininkų uždavinys atstatyti tiesą.
    4. Dar graikai kažkada užrašė labai aiškiai lietuviškai be Š : Smaleniska, mums nesunku suprasti Smalėniška, tai gal ir vadinkime taip Smolensk miestą.
    Minsk vėlgi išaiškintas Č. Gedgaudo – Mainiškas.
    Ypatingai džiaugiuosi žodžio ‘pagonis’ paaiškinimu – lietuvis niekada nebuvo pagonis (išvytasis), jau liaudynai naudojo ‘paganus’, žmones, kurie už įprastų gyvensenos taisyklių pažeidimus būdavo išvejami arba pabėgdavo (yra toks liaudyniškas žodis ‘beginus’) arba gaudomi sakalais (sakalyba, graikai vadino tokius pagautus žmones ‘sklabenos, -oi’) ir parduodami graikams ar romėnams.

    • Nusišnekėjai:
      1. dėl vilko, nes kalbininkas teisus – mes nei iš niekur žodžio nesiskolinom;
      2. gotai ir gudai nėra vienas ir tas pats, nes gudai – kitokie (žr. į Didyjį lietuvių kalbos žodyną);
      3. apie žodžio pagonis kilmę ir reikšmę rašiau aukščiau esančiame komentare.

    • Tvankstas:

      1.Dėl vilko vardo.
      Jau ir taip mano pasisakymai ilgi, norėdamas trumpinti atskirus paaiškinimus aprašau vienu sakiniu. Galiu visada paaiškinti plačiai ir išsamiai, ką parašau, tai šįkart paaiškinsiu dėl žodžio ‘vilkas’.
      Žmogus ir šuo – šis sugyvenimas prasidėjo nuo pirmųjų žmonių medžioklių, šunys prisijungdavo savanoriškai, taip ir susigyveno. Šuns kūno temperatūra yra 2 laipsniais aukštesnė, tai man peršalus ar skaudant kurią kūno dalį, ateina dobermanė kalaitė, miegame pora valandų ar per naktį greta ir atsikeliu sveikas. Nėra ištikimesnio ir jautresnio šuns už dobermanę kalaitę. Taip buvo visais laikais.
      Prieš 30-35 tūkst. metų Sibiro platybėse, tuo metu tai vidutinio klimato kraštas, stepės, stepės ir miškai, tikėtina, staiga išmirė žmonės ir šunys liko vieni, jiems reikėjo išgyventi. Štai ir taip atsirado vilkai.
      Kalbiniu požiūriu matome, kad tuo laiku žmonių sutikti sulaukėję šunys – vilkai, buvo pavadinti žodžiu ‘varagas’ (vns. vardininkas). Iš to ‘varagas’ šiandien mums lietuviams liko ‘vilkas’, kai R virto L dėl mongolizmo (Down sindromo) įtakos, madjarai išlaikė artimą pirminiam ‘farkaš’ (rašo ‘farkas), skandinavai labai mažai naudoja L, tai ir išlaikė R ‘f’a’rg (tarti ir ‘ferg’ norvegiškai, ir ‘feri’ švediškai).
      Lietuvių veiksmažodis ‘vilk-ti’ taip pat yra iš pirminio ‘varaga’-ti, čia -ti santykinis, pažymėti bendratį.
      2. Žodis ‘gadava’ savo pirminėmis reikšmėmis yra senas, siekia 70 tūkst. metų, turiu tai įrodinėti nemažu straipsniu ir DLKŽ čia nėra autoritetas, bet autoritetas yra jo išplitimas pasaulio kalbose, kad ir ‘hattu’ vardas, kaip ir nutrupėjęs, bet išlikęs ‘Atlantides’ vardas, pirmojoje dalyje iki L turintis ‘gadava’.
      3. ‘Paganus’ – tas pat, kaip ir su ‘gadava’, tik prasideda gal prieš kelis tūkst. metų, dar prieš Taurėjos žūtį 1186 m. pr. Kr.

  6. Gintaras:

    Neklaidink žmonių, visų pirma, suomiai ir vengrai nepriklauso indoeuropiečių šeimai. Antra, “vilkas” ir ” varagas” net neturi bendros šaknies, tai visiškai skirtingi žodžiai savo sandaros prigimtimi.

  7. Pikc:

    “Gaila, kad per būsimus Regionų metus numatoma kalbėti ir apie mažiau svarbius etninei kultūrai dalykus – kraštovaizdį, architektūrą, tautinius kostiumus, kulinarinį paveldą, etnografinius papročius.” – GAILA??? Pagal analogiją, koks nors “modernistas” gali pareikšti, jog gaila, kad numatoma kalbėti apie tarmes – juk ne XIX amžius,
    dabar daug kas tarmiškai nebešneka, tad pamirškim neaktualią praeitį ir žvelkim pirmyn. Ir, beje, kalbėdamas apie “nebeaktualų” kulinarinį paveldą, autorius “pražiūrėjo”, kad kartu su patiekalais dingsta ir jų pavadinimai – t.y. tų pačių tarmių žodynas.

  8. Gintaras:

    Gerbiamas Tvankstai, patarčiau literatų knygomis netikėti. Geriau paskaityti, ką rašo prityrę mokslininkai kalbotyrininkai. Pavyzdys: profesorius Zigmas Zinkevičius, tik vargiai Tu jo knygas rasi, nes knygynų tinklas Vilniuje išdraskytas, Lietuva švietimu nesidomi, vien, pinigai pinigai…

  9. Dėl to to “vilko” nėra reikalo kur toli eiti. Viena iš liet. vilkti reikšmių yra nešti. Sakoma vanagas vištą nenešė, taipsakoma tada, kai čiumpa ir gyvą nusineša. Vilkai avis gyvas vilkdavosi – iš šonų sustoję jas varydamiesi. Indoreupočių avių turėta nuo seno. Taigi toks gyvos avies nusivilkimas (nusinešimas) buvo būtent vilkų darbas, dėl to šis žvėris ir galėjo gauti vilko pavadinimą. Bet toks pavadinimas gali būti ir iš to, kad vilkai medžiodami eina tvakingai – vilkstine – vienas paskui kitą. Tad netgi labiau panašu, kad toks jų būdo požymis, gali būti nulėmęs pavadinimą – vilkas. Be to, galimas ir spalvinis pavadinimas iš pilkas – sakoma vilkas pilkas, galėjo vilkų būti ir vario spalvos, tai rodytų pradinis “varagas”, tačiau šis žodis gretintinas ir su lietuvių vanagas ir su varna, kurie -pirmasis vištas nusinėša, o pastarioji – viščiukus. Taigi mažiausiai sanskrito laikų senumo “vilko” tyrinėjimai keblūs. Be to, regis ukmergiškiai tarmiškai vilką vadino -“žiogaras”.

    • Tvankstas:

      Nesuprantu, kas Jus gąsdina dėl tolimo ėjimo.
      Madjarai gal prieš 8-9 tūkst. metų nuo Uralo patraukė į Baikalo kraštą, ten paliko dalį savo brolių (šiandien jakutai) ir Kristaus laikais grįžo į pietinį Uralą, protėvių žemę. Todėl jų kalboje toks ryškus ‘varagas’ išlikęs, tiesa, pradeda švepluodami.
      Kiti Uralo gyventojai patraukė į Skandinaviją (saamiai ar lapiai), bet vėliau atėję norvegų/švedų protėviams patiko ir liko, užmiršo jie germaniškąjį (protėviai kurdai) šiandieninį ‘wolf’.
      Turime būti dėkingi madjarams už ‘farkas’.
      Mes lietuviai turime iki pašaknų, kodėl mūsų kalba seniausia pasaulyje ir kaip ji išlaikė senovinius žodžius, taip pat turime žinoti, kaip pasikeitė ir lietuviški žodžiai nuo pirminių, kad argumentuotai atremti kritiką.

  10. Gintaras:

    Iš to išeitų, jog GELEŽINIO VILKO LEGENDA bylotų, kad VILNIUS ir VILKAS pagal žodžių panašumą – labai tikra?? – Kiek čia gali būti tiesos dabar sunku teigti.

  11. Gintaras:

    Nors istorikai sako, kad VILNIAUS vardas atsirado nuo upelio VILNIA (VILNELĖ). Mat miestai senovėje įsikūrę prie upės gaudavo ir tą pavadinimą.

    • senis:

      norėčiau tarti. Žodis vilnius, rašomas mažąja raide, turi prasmę : vilnius – žmogus, dirbantis vilną. Senovės baltai ne vieną vietovardį sukūrė nuo veiklos, vykusios toje vietoje ( Lyda – kur lydoma, Vilnius – kur dirbama vilna, Odesa – kur dirbamos odos, Gardinas (Gardynas) – kur aptvarai, gardai, Pervalka – kur pervelkami laivai ir t.t.) Kildinti Vilniaus vardą nuo upelio Vilnelė – nežinau. Niekuo nesiskiriantis upeliokas, kokių Lietuvoje daug. O štai nuo ūkinės veiklos vilnos dirbimo – kitas reikalas, Vilnius – kur dirbama vilna, Vilnelė – kur plaunama vilna.
      Keletą žodelių norėčiau ir apie Ukmergę. Kildinti Ukmergę nuo Vilkmergės – neatlaiko jokios kritikos. Lietuviški pavadinimai taip nekinta. Tačiau nuo Ūkmergės (ūkų mergos, mergos ūke – melo, mistikos ir visko kas neaišku, neapibrėžta, deivės.) būtų galima kildinti. Juolab tai diktuoja pati aplinka – Neries slėniai, kilpos ir t.t. ( Be to norvegai turi tokią melo deivę Leirą, viduramžiais buvo net leiringų ordinas, nuo to upė Leira ir miestas prie upės – Leirsund. Leiringu paskirtis buvo melą naudoti kaip didelę jėgą, saugant ir žinant tikrąją tiesą. Apeigos vykdavo upės ūke ant veido užsidėjus sidabrines kaukes)

  12. Gintaras:

    Vilnelė nuo žodžio “vilnis” – banga.

  13. Gintaras:

    Tačiau žodis “vilkas” kilęs iš žodžio “vilkti” – labai įtikėtina!!

    • Antraštė:
      vil̃kas
      Straipsnelis:
      Pr. wilkis ‘vilkas’, plg. lie. vil̃kas, s. sl. vlъkъ, s. ind. vŕ̥kaḥ ir t. t. yra paveldėti iš idg. wĺ̥kʷos ‘t. p.’
      Šaltinis:
      Euler 1985b, 91

      • Tvankstas:

        Tai kodėl sanskrite ‘vrkah’, kas visiškai patvirtina mano duotą pirminį ‘varagas’, tai kodėl be L, o su R ?
        Juk rašiau apie tai, o pačiam teko save apsidirbti iš to didelio noro virš bambos iššokti.
        Klaidinga ir šaknis ‘idg.’ wlk’os, kai bendra šaknis prieš išsiskiriant lietuvių ir sanskrito kalboms buvo ‘varaga’, be jokių ten laipsniuose rašomų w ir tai įvyko prieš 12 tūkst. metų, tai dar prieš Tvaną (prieš 9,5 tūkst. metų).
        Tos w ir kitos raidės laipsniuose yra kalbininkų nesusivokimas – senosios kalbos buvo aiškios savo tartimi.
        Dabartinė kalbotyra yra beveik ezoterinis mokslas, tik kalbininkams patiems suprasti, didžiuotis savimi narciziškai savo dramblio kaulo sostuose, kitus kvailiais laikyti savo nesąmonėmis be jokios aritmetinės logikos.
        Man tekę nemažai autorių darbų perskaityti įvairiomis kalbomis ir visur tas pat – beveik kiekvienas traukia antklodę ant savęs, ypatingai kraupūs lenkų išvedžiojimai.
        Jei kurio kitakalbio autoriaus darbe nesiremiama lietuvių kalbos žodžiais kaip pagrindu, tai net nevertas toks darbas skaityti.
        Tas apibrėžimas ‘indo -europiečių kalbos’ sukelia juoką, nes kur tada tocharų kalba (dabartinių uigurų protėviai, vėliau suturkinti), o ‘idg.’ (indo-germanų) sukelia visiško paklusnumo įspūdį germanų rasės tikslams, nes nelieka nei graikų, nei albanų, nei anatolų, romanų, nei slavų, nei lietuvių – latvių kalbų, kurios turi didesnes likutines vertes kalbotyrai.

        • Tu čia jau maskolių propagandą pradėjai varyti.
          Ko ir buvo galima tikėtis.

          • Tvankstas:

            Ar paties jėgoms ir kalbotyrininkų jėgoms suprasti, kokia loginė nesąmonė kartojama :
            —Pr. wilkis ‘vilkas’, plg. lie. vil̃kas, s. sl. vlъkъ, s. ind. vŕ̥kaḥ ir t. t. yra paveldėti iš idg. wĺ̥kʷos ‘t. p.’—
            Pagal kokius dėsnius L virsta į R, patys kalbotyrininkai neigia tokią galimybę, už tai galimybė R virsti L yra pripažįstama.
            Visa paties duota ištrauka neturi prasmės dėl sanskrito ‘vrkah’.
            Dėkui už išvadinimą maskolių agentu – tai jokerine korta eini ginče ?

          • Tvankstas:

            ‘tikras lietuvi’, tai gal kaip mentas gali paaiškinti ?
            Ar kaip mentas (žinia, buvusių nėra) amžinai turi dirbti internete pasamdytas pjudyti lietuvius, pats giriesi, kad 220 komentarų esi parašęs per parą, tai gal gali pasakyti ir kiek tau užmokėjo ?
            Esi, ‘tikras lietuvi’, rusų pasamdytas šūdabarsčiu dirbti Alke ?

            • Apie save rašai – su kuo ir sveikinu.
              O tuos 200 komentarų parašiau Delfyje, kada buvo maža kovotojų už tai, kad iš Lietuvos nepaimtų 500 000 000 lt vertės prieškario ortodoksų bendruomenių turto visokie apsišaukėliai.
              Tai buvo 2007m. Kur pats tada buvai, kad negynei Lietuvos turto?
              Ir kodėl rusicizmus čia transliuoji – lietuvių kalbos nemoki?

              • Tvankstas:

                Jei jau pratrydai, ‘tikras lietuvi’, tai sustabdyti niekaip nesigauna. Kiek suprantu, tai visą gyvenimą sergi mėnesinėmis, kasdien plėšia pilvo apačią, todėl ir pykina bet kas.
                Jei esi rusas ortodoksas, tai ir pasirašinėk ‘tikras rusų ortodoksas lietuvis’.

                • Apie save šneki ir lietuviškai nemoki – mentai yra rusiškas žodis.
                  Ar lietuvių kaba tau neaiški?

                  • Tvankstas:

                    Mentas yra daugelyje kalbų gatvės žargonu vadinti milicininką/ policininką.
                    Nieko nėra juokingiau, kai suvalkietį kažkoks rusas ortodoksas, pasirašinėjantis ‘tigras lietuvis’, kaltina rusicizmais.
                    Žmogeli, ant tiek tu bukas nuo mento kepurės, tai ir tik trydą kasdien gali varyti, visus apsmardinti ir tada gali eiti miegoti teisuolio miegu.
                    Kokias problemas slepi ? Erekcijos nebuvimą ar ejakuliacijos trikdžius ar abi iš karto ?
                    Galiu patarti : paprašyk plentinės kekšės, kad orališkai pradžiugintų, tik neapkrėsk savo supuvusiais kiaušiniais salmonelėmis.

  14. Matau, kad autorius ne labai gerai žino Lenikijos ir Lietuvos istoriją. Lietuvą krikštijo ne Jadvyga, o Jogaila. Jadvyga buvo Jogailos submonarchė ir vykdė Jogailos nurodymus. Be to Krėvos uniją inicijavo ne lenkai , o Jogaila, nes jis savo seserį Aleksandrą išleido už Mozūrų kunigaikščio Ziemovito, mainais už tai Ziemovitas atsisakė pretenzijų į Lenkijos sostą. Jeigu atidžiai išanalizuotumėt Jogailos politiką iki 1386 metų, kai jis tapo Lenkijos karalium pamatysite, kad jis žinojo, kad taps Lenkijos karalium, nes Liudvikas buvo senas ir neturėjo palikuonių, tik dvi mažas dukras. Jogaila laukė kol Liudvikas mirs ir kai jis mirė pradėjo kovoti dėl Lenkijos sosto. Tai tiek.

    • Tu mokslų daktarą pamokysi. 🙂 🙂
      K.Donelaitis tokiems kaip tu sakė:
      – vabole juodoji, kur tu skubi – kur tu rėplioji? 🙂

    • Jeigu jau Jogaila “žinojo, kad taps Lenkijos karaliumi”, tai gal prie Jogailos kovos dėl Lenkijos karaliaus sosto gali būti jau priskirtinas ir Jaunučio pašalinimas iš Vilniaus, beje, padedant Kęstučiui bei vėliau ir paties Kęstučio sudorojimas Krėvos pilyje. Be abejonės negalėjo likti Kęstučio nepastebėti tokie Jogailos tikslai, tad suprantama jis buvo kliūtimi juos įgyvendinant, taigi Jogailai siekiant savo tikslų jį buvo būtina pašalinti, kaip kliūtį. Beje, neatmestina ir tai, kad ta Krėvos vardu įvardinta pilis iš tikrųjų galėjo būti viena iš Vilniuje buvusių pilių – Kreivoji pilis, kuri, matyt, galėjo būti dar Kęstučio žinioje. Nužudžius Kęstutį Krėvos (Kreivojoje) – pagridinėje Vilniaus pilyje atsisėdo Jogailai ir be jokių kliūčių joje organizavo Krėvos sutartį, pagal kurią atsisėdo į Lenkijos karaliaus sostą kartu prie Lenkijos prijungdamas visą to meto didžiulę LDK teritoriją. Taigi ar ne Liudvikas sumanė ir kėravojo visus šiuos veiksmus. Juk regis apie 1351 metus tas pats Liudvikas siūlė Kęstučiui ir net jėga vertė jį krikštytis ir tapti ko gero Lietuvos karaliumi Lenkijos karalystės vasalu. Akivaizdu, kad Jogailos tapimas Lenkijos karaliumi veikiant minimu būdu, kad taip būtų užvaldyta ir Lietuva, buvo svetimųjų, matyt, labiausiai Lenkijos siekis, nes Jogaila Lietuvą “sukišo” būtent Lenkijai…

      • Gintaras:

        A. Šapokos “LIETUVOS ISTORIJA”: 10. Vytauto savarankiškumo didėjjimas/ Vytauto santykiai su Jogaila./ – (…) Taigi ir Salyno sutartis buvo sudaryta jo paties autoritetu: Jogaila ten nė žodžiu neminimas. Vytautas pats, nesiklausęs Jogailos, padarė su ordinu taiką ir net užleido ordinui didelius jam pavestos valstybės plotus./ Jogaila apie tą sutartį žinojo iš anksto, tačiau nenorėjo jos sutrukdyti: mat jis buvo apsivylęs Lenkų karūna. Lenkijoje jį labai varžė ponai, todėl jis pats norėjo, kad Lietuva išliktų tvirtoje didžiojo kunigaikščio valdžioje. Kadangi Vytautas visada sakėsi esąs tik jo vietininkas, tai Jogaila jam nekliudė. Jogaila niekuomet neketino atsisakyti nuo Lietuvos, tikėjosi, kad jei ne jis pats, tai bent jo laukiamieji vaikai gaus tvirtą, Vytauto sutvarkytą Lietuvą.”/

        • Pamiršai paminėti 3 dalykus. Pirmiausiai Salyno sutartimi Jogaila įpareigojo Vytautą atiduoti ordinui Žemaitiją. To įrodymą nesunku surasti, nes kaip žinome Salyno suvažiavime dalyvavo Jogailos atstovai. Pakartotinai Žemaitija Ordinui buvo Jogailos atiduota Racionžo sutartimi 1404. Ši sutartis pakartojo Salyno sutartį. Antras dalykas, kurį pamiršai paminėti yra tai, kad ne Vytautas, o Jogaila dalijosi su ordinais įtakos sferas Naugarde ir Pskove. Ir paskutinis dalykas yra tai, kad 1392 Rūgpjūčio gale Jogaila slaptu laišku įpareigojo Vytautą visas sutartis nuo šiol pasirašinėti tik savo vardu nepridedant Jogailos vardo. Tai gana keistas dalykas, bet galima manyti , jog Jogaila kaip ir jo tėvas buvo slapukas, uždarokas žmogus, todėl darė viską, kad išlaikytų savo sumanymuose gilią paslaptį, O Vytautas nebuvo vien tik Jogailos politinės programos vykdytojas.

          • Gintaras:

            Cituoju iš A. Šapokos “Lietuvos istorijos”: “Vytauto apgarsinimas Salyne Lietuvos karalium ( 122 psl.). Kiek savarankiškai jautėsi Vytautas, parodo jau vien tik Salyno sutartis. Bet Salyne įvyko dar vienas faktas, kuris liudija, kad ir Lietuvos bajorija jautėsi nepriklausoma ir savo valdovu laikė tik vieną Vytautą. Per suvažiavimą ordino magistras buvo iškėlęs puotą. Jos metu Lietuvos bajorai triukšmingai apgarsino Vytautą savo karalium. Jis pats iš to nepadarė jokių išvadų: viskas pasibaigė paprastu puotos epizodu. Bet jau pats faktas rodo, kad, dar tebebūdamas Jogailos vietininku, jis buvo tiek iškilęs, jog Lietuvos bajorai jį vieną telaikė savo valdovu. Jis pats tuo tarpu tenkinosi faktiškąja savo galybe, nė kiek nesirūpindamas, kad juridiškai buvo laikomas tik Jogailos vietininku. Jis dar turėjo didelių planų, todėl jam būtų buvę nenaudinga garsintis nepriklausomu nuo Jogailos, nes būtų tekę sueiti į konfliktą su juo ir su Lenkija. Jis norėjo dar palaukti.”

      • Pirmiausiai, tu, suklydai – ne Jaunučio pašalinimas. Manau, tu, turėjai omenyje Jogailos nuvertimą 1381 metais. Jogaila, kaip politikas sugebėjo kurti labai keistas politines kombinacijas – aš tau galiu šį įvykį aprašyti plačiau. . Taigi, kaip žinai buvo sudaryta Dovydiškių sutartis – Joje dalyvavo ne tik Jogaila bet ir Vytautas ir svarbiausia kryžiuočių magistras. Labai naivu manyti, kad Vytautas nieko nežinojo apie šią sutartį, jis išdavė savo tėvą ir dalyvavo sąmoksle prieš jį. Samokslo esmė tokia – Jogaila sudaro sutartį prieš Kęstutį, tada ordino magistras pasiunčia pas Kęstutį jo gerą bičiulį Kuno von Lybenšteiną, kad šis praneštų Kestučiui apie Jogailos išdavystę( Tai jau Dovidiškėse buvo susitarta tarp Jogailos ir magistro). Lybenšteinas pakursto Kęstutį nuversti Jogailą ir praneša ne tik apie jogailos išdavystę, bet ir apie neva Vaidilos įtaką šios sutarties inicijavime o Vytautas( kuris dalyvauja sąmoksle) neva tuo netiki ir išvyksta į Drohičiną. Tada Kęstutis suplanuoja perversmą, o Jogaila, Skirgailą su kariuomene, išsiunčia į Polocką. Jogaila žino, kad Kęstutis jį nori nuversti, bet nieko nesiima. Tada Kęstutis Žygiuoja į Prūsiją, bet užlankiu pasuka į Vilnių ir miestas pasiduoda nes Jogailos įsakymu niekas nesipriešina. Kęstutis suima Jogailą, jo brolius ir motiną Julijoną ir pilies archyve randa tą slaptą Dovydyškių sutartį( ant jos jis be jogailos antspaudo dar randa ir Vaidilos antspaudą( Jogaila jį ten uždėjo norėdamas suversti kaltę Vaidilai) Tada Kęstutis išsikviečia Į Vilnių Vytautą. Kadangi Jogaila yra algirdaitis ir į sostą turi didesnę teisę nei Kęstutis, tai Kęstutis su juo elgiasi švelniai. Dėl sutarties iniciatyvos apkaltinamas Vaidila( jam Jogaila suvertė visą kaltę) jis pakariamas, o Vytauto dėka Jogaila paleidžiamas ir gauna valdyti Krėvą ir Vitebską. Tuo tarpu Skirgaila( kaip su Jogaila jau ankščiau buvo susitarta) pabėga į Livoniją. Tada 1382 metų gegužės menesį Kęstutis apgula Jurbarką, tačiau Jogailos pakurstytas sukyla Kaributas (Jogailos brolis) . Kęstutis palieka Vilniuje budėti Vytautą ir išvyksta malšinti maišto. Tuo tarpu Vytautas 1382 birželio 11 dieną perduoda Vilniaus pilių raktus Hanului ir išvyksta į Trakus,o Hanulas birželio 12 naktį su Vilniaus vokiečiais padaro perversmą ir perduoda Vilniaus pilis Jogailai. Vytautas birželio 12 dieną atvyksta prie Vilniaus su kariuomene – ten jis bando paimti Vilnių bet nepavyksta ir pasitraukia į Gardiną, kad Jogaila galėtų paimti Trakus, Jogailai į pagalbą ateina Skirgaila iš Livonijos, ir su jo bei kryžiuočių pagalba jis paima Trakus. Tada Vytautas praneša Kęstučiui apie Vilniaus ir Trakų praradimą ir Kęstutis atvyksta prie Trakų, kur jo laukė Vytautas, ten Jogaila pakviečia Kęstutį taikos derybų į Vilnių ( joms tarpininkauja Vytautas) ten jie suimami ir įkalinami Krėvoje – Kęstutis nužudomas( Kaip Jogailos ir Vytauto buvo susitarta), o Vytautą Jogaila paleidžia iš kalėjimo ir jis pabėga pas kryžiuočius. Jums iškils 2 klausimai; Kam Jogailai reikėjo, kad kęstutis jį nuverstų. Aš galiu pasakyti tik savo nuomonę – Jogailai norint paimti Trakus reikėjo susikurti tokias aplinkybes, kad Kęstutis būtų išvykęs kur nors toli, nes Kęstučiui paiimti Vilnių buvo daug lengviau nei Jogailai Trakus( žiūrint geopolitiškai ir strategiškai) 2 klausimas kuris jums iškils; Kodėl Jogailai reikėjo, kad Vytautas bėgtų pas kryžiuočius? Aš vėlgi galiu pasakyti tik savo nuomonę. Man atrodo, kad tai buvo jų dar ankstyvas planas ir susitarimas išstudijuoti Ordiną iš vidaus. Kaip žinome Vytautas per tuos 10 metų gerai išstudijavo ordino administraciją , žvalgybą, karybą ir šios žinios labai pravertė Žalgirio mūšio metu., O dėl Liudviko galiu pasakyti, kad ne jis inicijavo Jogailos tapimą Lenkijos karalium, nes viena – jis jau buvo miręs, o antra jo dukra Jadvyga, dar maža jau buvo sužieduota nes su Jogaila, o su Vilhelmu Habsburgu iš Austrijos, tai rodo kad Liudvikui Lietuva buvo neįdomi. Tai tiek.

        • Platesni paaiškinimai niekuo neįtikina, jie daugiau išrodo, kaip literatūriniai, negu kad būtų grindžiami šaltinių faktais. “Po Gedimino” Kęstutis nuo Vilniaus valdymo, taigi kartu ir iš Vyriausiojo kunigaikščio pareigų, nušalina Jaunutį ir šias pareigas perduoda, kaip tinkamesniam jas vykdyti, Algirdui, o šiam mirus sutinka, kad Vyriausiuoju kunigaikščiu taptų Jogaila, savo ruožtu šis nesipriešina, kai po kelių metų su kariuomene atvykęs Kęstutis jį nušalina nuo Vyriausiojo kunigaikščio pareigų. Visa tai rodo, kad Lietuvos vyriausiuoju valdovu – karaliumi, monarchu buvo Kęstutis. Be to, šių rodomų galių pagrindu galima manyti, kad jis galėtų būti “Gedimino” broliu, o ne sūnumi. Istorinių faktų, kad po mirties valdovais tampa, ne mirusiojo sūnūs, o broliai, – daug ieškoti netenka. Todėl Kęstučiui kaip aukščiausiajam Lietuvos valdovui esant gyvam, Jogailai sudaryti Krėvos tipo sutartį nebuvo teisinių galimybių. Taigi, panašu, kad, kaip ir savo metu Mindaugą, svetimiesiems pasinaudojant išdavikais prireikė organizuoti Kęstutį nužudyti. O tai, kaip rodo tolimesni įvykiai veda į Lenkijos interesus, kurie, beje, galėjo rūpėti ir Liudvikui. Nors jis mirė 1382 metais, t.y. Jogailos įvykiams link sosto tik prasidėjus,tačiau neatmestina, kad buvusius sumanymus dėl Lenkijos sosto galėjo įgyvendinti tuo suinteresuota atitinkama aplinka…

          • Tu, klysti, Kęstutis nebuvo vyriausiasis valdovas monarchas, to įrodymą nesunku surasti – kai Kęstutis nuvertė Jogailą jis neturėjo teisės su juo griežtai ir žiauriai elgtis, nes Jogaila buvo algirdaitis ir gimęs valdovo šeimoje, be to ką reikštų susidoroti su Jogaila? Tai reikštų nuteikti visus algirdaičius prieš save,o jų buvo labai daug. tuo tarpu Kęstutis buvo tik antras žmogus valstybėje ir į sostą turėjo mažesnę teisę nei Jogaila. O dėl to tavo pasakymo kad neva kol kęstutis buvo gyvas tai Jogaila negalėjo sudaryti krėvos tipo sutarties. Tu iš dalies esi teisus, bet tik iš dalies. Jogailai norint apkrikštyti Lietuvą ir įvesti išorinio dualizmo valdymo sistemą tarp Lietuvos ir Lenkijos ir norint panaikinti vidinio dualizmo sistemą tarp Trakų ir Vilniaus kunigaikštijų reikėjo nužudyti Kęstutį, o visa Vytauto ir Jogailos tarpusavio kova nuo 1382 iki 1392 metų buvo išorinio dualizmo tarp Lenkijos ir Lietuvos Įvedimas, Trakų kunigaikštija buvo prijungta prie Vilniaus kunigaikštijos, kai Skirgaila Trakuose buvo pasodintas,o Vėliau jau Vytautas tuos du domenus visiškai sujungė. O, Lenkija prie Kęstučio nužudymo ir Mindaugo nužudymo niekaip neprisidėjo – apie kęstučio nužudymą jau rašiau, o Mindaugo nužudymas buvo Treniotos ir Daumanto kerštas Mindaugui už pagrobtą žmoną ir susidėjimą su krikščionimis., O dėl Liudviko tai aš tau dar kartą pasakysiu, kad ne lenkai inicijavo Krėvos uniją, o Jogaila. Vengrai čia išvis ne prie ko. Liudvikas mirė 1382 metais ir paliko tik 2 mažas mergaites, jos jau buvo sužieduotos su vokiečiais, pvz; Jadvyga buvo sužieduota su Vilhelmu iš Austrijos ir kai ji tapo Lenkijos karaliene( Lenkijos karalium) Jogaila padarė slaptą diplomatinę misiją į Krokuvą ir Budą – jos tikslas įtikinti lenkų ponus, vengrus ir Jadvygą dėl unijos ir vestuvių. Ši diplomatinė misija pavyko. Tada lenkai iškėlė unijos ir vestuvių sąlygas ir kartu su vengrais atvyko į Krėvą. Tada įvyko sutarties pasirašymas, o paskui Jogaila į krokuvą nusiuntė Skirgailą kaip įkaitą,(taip Jogaila norėjo užsitikrinti Lenkijos sostą,) dar prieš tai Jogaila dėl Lenkijos sosto susitarė su Mozūrų kunigaikščiu Ziemovitu, kuris vedė Jogailos seserį ir atsisakė pretenzijų į Lenkijos sostą Jogailos naudai., o Vilhelmui Jadvygos sužadėtiniui Jogaila sumokėjo didžiulę pinigų sumą,kad šis atsisakytų Lenkijos sosto, o po to jau įvyko tai ką jau visi žinome. Tai tiek.

            • Visa tai ką dėstote yra šimtus kartų girdėta lenkiška Lietuvos istorija, kurioje aiškinant to meto santykius visiškai nepaisoma teisės dalykų bei pagal ją veikusių istorinių subjektų vidaus padėčių, ypač iš vienos ir kitos pusės (iš LDK ir Habsburgų) kylančių Lenkijai ir Vengrijai jų užvaldymo grėsmių. Lenkija čia galėjo išsigelbėti tik prarydama LDK, kas ir įvyko pasinaudojus Jogailos išdavyste. Mindaugo ir Kęstučio nužudymai istoriškai yra tapatūs ir tai – tų pačių svetimųjų jėgų, veikusių kartu su Lietuvos išdavikais prieš vakarietiško(krikščioniško) tipo Lietuvos karalystės atsiradimą, veiksmų pasekmė.
              Jau anksčiau išdėsti istoriniai faktai ir dar kiti yra pakankamas įrodymas, kad teisiškai Lietuvos monarchu (karaliumi) buvo Kęstutis. Algirdas buvo tik karvedys (submonarchas) rytinėje LDK pusėje, panašiai kaip Vytautas tapo tik karaliaus Jogailos, Lenkijos karalystės karvedys. Beje, šią santykių (pareigų pasiskirstymo) analogiją galima įžvelgti ir Mindaugo Treniotos atveju.

              • Ir vėl klysti. Galima sutikti, kad Lenkija išsigelbėjo sudarydama uniją su Lietuva, tačiau išsigelbėjo ir Lietuva.
                Lietuvos padėtis tuo metu buvo verta trilerio, galima sakyti, kad įvyko stebuklas, kad Jogaila galėjo tapti Lenkijos karalium ir išgelbėti Lietuvą,nes Lietuva daugiau nebegalėjo išlikti pagoniška -reikėjo krikšto, nes ir Ordino puolimo mašina tik intensyvėjo, o Lietuvos jėgos seko ir vienintelė šalis iš kurios Lietuva galėjo priimti krikštą buvo Lenkija. Tačiau Lietuvai norint išsigelbėti iš trilerio, nepakako vien iš Lenkijos priimti krikštą, dar reikėjo, kad mūsų vienas iš valdovų taptų Lenkijos karaliumi, nes tik tada įmanoma sustabdyti ordino agresiją – ne tik krikštu ,bet ir ginklu. Norint tapti Lenkijos karalium ir išgelbėti Lietuvą iš baisios padėties Jogaila turėjo sutikti su visomis lenkų sąlygomis. O dėl Algirdo ir Kęstučio, tai galiu pasakyti, kad submonarchas( kęstutis) tik iš šono atrodo, kad jis buvo Lietuvos valdovas, tačiau Algirdas visada veikė per Kęstutį( Kadangi Algirdas slapukas, o Kęstutis viską daro labai atvirai), kitaip tariant Algirdas veikė Kęstučio rankomis, lygiai tas pats buvo ir tarp Jogailos ir Vytauto – iš pažiūros atrodo, kad Jogaila -niekam tikęs, o Vytautas -didis, tačiau iš tikrųjų Jogaila veikia Vytauto rankomis ir jis tarsi įsikūnija į Vytautą, jį padaro didžiuoju,o pats lieka tarsi lūzerio vietoje. Tai lietuviško dualizmo vienas iš savybių, kad vienas monarchas slapta veikia per kitą monarchą ir jį išaukština, o pats lieka lūzerio vietoje. Algirdas tarsi valdo svetimas rusiškas žemes ir reziduoja Vitebske, o Kęstutis valdo Lietuvą, o Jogaila reziduoja Krokuvoje, o Vytautas valdo Lietuvą. Tai tiek.

                • Visa tai ką dėstote yra gryniausia, šaltinių faktams prieštaraujanti, be to, dar ir lenkiška Lietuvos istorijos beletristika. Tokie argumentai, kaip kad “Algirdas slapukas”, “lietuviškas dualizmas” ir kita valdymo mistika, galėjo tikti 19, bet ne 21 amžiui. Žodžiu, lenkiška beletristinė Lietuvos istorija nedomina, taigi toliau kalbėti nėra prasmės.

  15. Tu, ne tikras Lietuvis, nes net nežinai gerai savo tautos istorijos. Gėda, gėda ir dar kartą gėda. Pasikeisk savo pavadinimą į “NIEKO NEIŠMANANTIS, IŠ GILAUS KAIMO IŠLINDĘS, NUO LIETUVOS IR PASAULIO REALIJŲ ATITRŪKĘS LIETUVIS”

    • Aš lietuvių istoriją žinau – iš kur trauki priešingas žinias, kuo remi?
      Niekuo.

      • Gintaras:

        Teksto citata iš garsios Ch. L. T. Pichel knygos “ŽEMAITIJA” (iš anglų kalbos vertė profesorė Vyda Kęsgailaitė-Ragulskienė): “Vienintelis būdas išlieti lietuviams būdingą energiją, žadantis greitą ir lengvai įgyjamą sėkmę, buvo plėšiamieji žygiai. Jų metu atsiskleidė ne tik įsiveržėlių žiaurumas, bet ir lietuvių energija bei galia, noras įsigyti turtų, daiktų iš labiau išsivysčiusių tautų”./ “Visai suprantama, kad pirmiausia buvo plėšiamos tos šalys, kurios buvo arčiausiai Lietuvos. Užpuolimų padariniai joms buvo apgailėtini, tad, norėdamos priešintis grėsmei, jos turėjo savanoriškai aukotis. Greta Lietuvos buvusios šalys leido grobikiškiems būriams laisvai eiti į tolesnes sritis, kurių turtai masino lietuvius. Slavų žemės, išskyrus Polocką, buvo silpno politinio sąmoningumo. Jos netrukus ėmė bendradarbiauti su lietuviais – įspėdavo apie esamą ar artėjantį pavojų, tiekdavo maistą, padėdavo persikelti per upių brastas ir t.t. Lietuviai savo ruožtu, žygiuodami per šias teritorijas, jų nesiaubdavo. Tokie susitarimai būdavo naudingi abiems pusėms”./ Lenkų metraščiai ir kronikos, aprašančios lietuvių (aisčių) įsiveržimus į Mazoviją (Varšuvos sritis) arba Liublino, Lečijos ir kitas teritorijas, dažnai mini, kad daug gyventojų buvo grobiama ir parduodama Rytams. Taigi lietuvių gentys anuomet kariaudamos ieškodamos naudos, o ne siekdamos išlikti.”

        • Seniai įrodyta, kad ta knygiūkštė – išmįslai nuo pradžių iki galo.
          Nebeminėk tokių nesąmonių čia – čia renkasi rimti žmonės, kurie istoriją išmano.

          • Gintaras:

            Tu iš viso nė vienos istorijos knygos nesi perskaitęs, tau – svarbiau kietą vyruką pavaidinti, tai todėl tu čia atsibeldei be jokių argumetų puldinėti komentatorius, nes pats neturi, ką pasakyti originalaus…

            • Vien namuose turiu apie 2000 knygų, o kiek dar perskaičiau nuo antros klasės, kada mes mokykloje perskaitydavom po 50 iki 100 knygų per metus, kuomet tarybmečiu knyga buvo svarbiausias ir visiems prieinamas menas?
              Taip, kad paistai.
              Matyt, apie save šneki, nes visąlaik stumi visokias nesąmones: perskaityti dar ne viskas – dar reikia mokėti kritiškai įvertinti.
              Ne visiems tai duota.

      • Gintaras:

        Tai papasakok, ką tu jau taip žinai, nagi, laukiam, pirmyn…

  16. Gintaras:

    Straipsnio autorius turėtų perskaityti bent A. Šapokos sudarytą “Lietuvos istoriją”. Jadvyga dar buvo paauglė, kai Jogaila jos rankos paprašė.

  17. Gintaras:

    Štai pacituosiu iš A. Šapokos “Lietuvos istorijos”: “4. Lietuvos krikštas (1387 m.). – Krikštas – Jogaila, vesdamas Jadvygą ir tapdamas Lenkų karalium, pasižadėjo patsai krikštytis ir krikštyti Lietuvą. Jis ir kunigaikščiai, jį lydėję į Krokuvą, krikštijosi dar prieš karūnaciją. Po karūnacijos Jogaila apvažinėjo Lenkiją ir nuvyko į Lietuvą, kur turėjo sutvarkyti krašto valdymo reikalus ir krikštyti šalį. Jis vyko su būriu lenkų ponų ir dvasininkų. Lietuvoje katalikų kunigų dar nebuvo, o naujai atvykę lenkai nemokėjo susikalbėti su lietuviais. Jiems teko kalbėti per vertėjus, todėl jie nesugebėjo gerai išaiškinti tikėjimo tiesų. Krikštui sušaukdavo apylinkės žmones į vieną vietą; kad greičiau eitų krikštas, žmones krikštijo būriais. Vienas būrys buvo krikštijamas vienu, kitas kitu vardu ir t.t. Kaip krikšto dovana, Jogailos vardu buvo dalinami balti vilnoniai marškiniai, simbolizuoją nekaltą sielą. Kadangi tais laikais lietuviai paprastai nešiodavo lininius apdarus, tai daug kas ėjo krikštytis jau vien dėl marškinių. Be abejo, greitomis atliktas krikštas nieko nepakeitė krašte: žmonės liko, kaip buvę, pagonys; dar praėjo pora amžių, ligi buvo išnaikinta pagonybė Lietuvoje. Tą iš lengvo atliko suorganizuotoji Bažnyčia. Bet atlikus krikšto apeigas ir suorganizavus Bažnyčią, pasauliui jau buvo galima skelbti, kad Lietuva esanti krikščioniškas kraštas, kad ordinas, nesiliaudamas ją pulti, nusikalstąs. Lietuvos vadovams tai ypačiai ir rūpėjo./ Krikšto apeigos pirmiausia buvo atliktos Vilniuje, o paskui Jogaila važinėdamas krikštijo visas kitas žymesnes Lietuvos vietas. Nekrikštyti liko tik žemaičiai.” Taigi – apie Jadvygą – nepaminėta nė žodžio.

  18. Gintaras:

    VAIVA (laumė, dievo Perkūno žmona): 22+1+9+22+1 = 55 (grožio pajauta). Pritaikykime skaitmens 55 charakteristiką, kuri, savais žodžiais kalbant, bylotų: “Po savo vyro Perkūno nuotykių kupinos kelionės padangėmis – nušvinta jo ištikimos žmonos – laumės Vaivos – nutviekstas spalvingas tiltas debesų properšoje – po šilto vasaros lietaus”. LAIMA: 12+1+9+13+1 = 36 (linksmi nerūpestingi žaidimai). Laima – deivė, vaisingumo ir gyvybės globėja. MILDA: 13+9+12+4+1 = 39 (stimuliuojantis mąstymą). Milda – meilės ir laisvės deivė. AUŠRA: 1+21+19+18+1 = 60 (ištobulintas pareigingumas). AUŠRINĖ: 1+21+19+18+9+14+5 = 83 (rizikingas paslankumas, norint atsidurti ant pavojingo tramplino viršūnės, kad galėtum manevruodamas išnarplioti pribrendusias problemas). VAIVORA: 22+1+9+22+15+18+1 = 88 (labai atsakingo žmogaus nusiteikimas profesionaliai pagelbėti žmonėms). Aušrinė, Vaivora – žvaigždės, Saulės dukterys. GABIJA: 7+1+2+9+10+1 = 30 (kūrybingumas). Gabija – ugnies deivė. AUSTĖJA: 1+21+19+20+5+10+1 =77 (emocinio proveržio ženklas). Austėja – bičių deivė. RASA: 18+1+19+1 = 39. Rasa – deivės Kaupolės duktė.

  19. lyvis:

    K Garšva teikia kad lietuvių kalba yra iš indoeuropiečių prokalbės tai klaida. lyvis

    • Gintaras:

      Viso pasaulio kalbotyrininkai priapžįsta, jog lietuvių kalba yra artimiausia indoeuropiečių prokalbei. Ja domisi kalbininkai baltistai kaip lyginamosios kalbotyros indoeuropiečių kalba, norint įminti visas indoeuropiečių mįsles, nes lietuvių kalba yra mažiausiai iš visų žinomų kalbų nutolusi nuo indoeuropiečių prokalbės, nes išlaikė daug indoeuropiečių prokalbės bruožų. Baltų kalbos (ir daugelis slavų kalbų) išlaikė žodžių linksniavimą galūnėmis. Lietuviai išlaikė senovinį skirtumą tarp indoeuropiečių ilgųjų ir trumpųjų balsių, daugelį senųjų dvibalsių, žodžių galūnes. Tai rodo, kad aisčiai senovėje gyveno palyginti ramiai, nesimaišydami su kitomis tautomis. Iš tarmių išsirutuliavo prūsų, lietuvių ir latvių kalbos. Lietuvių kalba yra labai svarbi indoeuropiečių kalbų mokslui kaip gyvos kalbos tyrinėjimo pripažintas pasirinkimas.

  20. Gintaras:

    Man pavyko a t r a s t i lietuvių kalbos žodžių iššifruotę. Principas yra toks. Žinia, lietuviškas žodis “sula”, – skaitomas iš kito galo, reiškia “alus”. Sula – medžių kraujas. Alus – atvirkščiai – gėrimas, nuodijantis žmogaus kraują. “Aš” – “ša”, “saug-oti” – “gaus-iai”, “šąl-a” – “laš-a”, “ged-i” – “deg-a” (- dega gyvybės ugnis), “šar-vas” – “raš-tas” (supraskime, kad “apsišarvuoju kantrybe, bet jeigu atsipalaiduoju, – rašau, išsakydamas mintį”). Mūsų tolimieji protėviai, kurdami lietuvių labą, intuityviai kūrybiškai įprasmindavo žodžius. KOKIA GENIALI LIETUVIŲ KALBA!!!

  21. Lenkai inicijavo Žygimanto Kęstutaičio nužudymą, o ne Kęstučio ar Mindaugo. Beje Žygimanto Kęstutaičio nužudymo planas buvo sukurtas Jogailos 1434 metais prieš pat mirtį, tik paskui tą planą įvykdė Jogailos dešinioji ranka Zbignevas Olesnickis . Zbignevas Olesnickis tapo Jogailos favoritu,kai išgelbėjo Jogailos gyvybę Žalgirio mūšyje. Jis užsitarnavo Jogailos palankumą ir buvo paskirtas kardinolu( Jogailos sekretoriumi) o paskui Jogailos malone tapo Krokuvos vyskupu. Po Jogailos mirties jis vykdė Jogailos priešmirtinę ir dinastinę programą. Jis Vladislovą Varnietį padarė Vengrijos karalium, o Kazimierą – Lietuvos valdovu. Kazimierą po Žygimanto kęstutaičio nužudymo į Lietuvą pasikvietė
    Alšėniškiai, o Kazimiero motina buvo Sofija Alšėniškė, todėl nieko nuostabaus, kad jis tapo Lietuvos valdovu. Tai tiek.

    • Gintaras:

      Vis dėlto mįslingiausia Lietuvos istorijoje – tai Vytauto karūnos pagrobimas.

      • Aš tau galiu atsakyti – niekas nepagrobė.

        • Gintaras:

          A. ŠAPOKOS “LIETUVOS ISTORIJA”: “Vytautas, susitaręs su imperatorium, ruošėsi karūnuotis. Jo pasiuntiniai pareiškė Jogailai ir lenkams, kad Vytautas, esą, vis tiek karūnuosis, nes tik karūnavęsis tegali nuplauti padarytą gėdą ir pasirodyti iš tikrųjų laisvas./ Lenkai dar visaip bandė sutrukdyti Vytauto sumanymą, prašė Vytautą nesiskubinti ir buvo pasiūlę jam įteikti net Lenkų karūną (tuo būdu Jogailai būtų tekę atsisakyti nuo sosto). Tačiau Vytautas viską atmetė. Tada lenkai pradėjo ginkluotis. Buvo paruoštos betgi ir Vytauto jėgos. Jis jau paskyrė karūnacijos terminą (rugsėjo 8 d.), susikvietė svečių ir laukė imperatoriaus atsiunčiamos žadėtosios karūnos su karūnacijos dokumentais. Bet lenkai buvo pasiryžę nieku būdu neleisti įvykdyti karūnacijos. Todėl jie suėmė imperatoriaus pasiuntinius, ir Vytautas net ir po to neketino nusileisti. Imperatorius tuojau pažadėjo kitais keliais, nebe per Lenkiją. Buvo jau paskirta nauja karūnacijos data, bet Vytautas jos jau nebesulaukė./ Vytauto mirtis. Paaštrėjus ginčui dėl karūnacijos, 1430 m. rudenį į Vilnių atvyko Jogaila. Susitikę abudu pusbroliai tuojau sutarė: Vytautas sutiko garantuoti, kad po jo mirties Lietuva neatiteks niekam kitam, kaip tik Jogailos sūnui, o Jogaila davė sutikimą dėl karūnacijos. Dabar Jogailai dar reikėjo gauti savo ponų tarybos sutikimą. Tuo reikalu į Krokuvą buvo išsiųsti su Jogaila į Vilnių atvykę Lenkų ponai. Bet Vytautas ponų susitarimo jau nebesulaukė: j i s m i r ė 1 4 3 0 m. s p a l i ų m ė n. 2 7 d.; mirė jau senelis, turėdamas 80 metų su viršum. Mirties priežastį vieni šaltiniai nurodo votį ant peties, kiti susitrenkimą. Suvažiavusių į karūnaciją svečių akivaizdoje iškilmingai priimdamas Jogailą su palydovais, jis nuvargo ir, raitas jodamas su svečiais iš Vilniaus į Trakus, nukrito nuo žirgo. Susitrenkęs nebegalėjo toliau joti, todėl važiavo žmonos vežime. Nuvykęs į Trakus, atsigulė ir daugiau nebekėlė.”//

    • Kas dėl Mindaugo nužudymo, apskritai karališkosios šeimos išžudymo dera trumpai pridurti, kad tuo istoriniu laikotarpiu pagrindiniais lenkiškais veikėjais prieš Mindaugą, prieš Lietuvos karalystę dar buvo Mozūrai.

  22. Vytautas buvo nunuodytas per tą suvažiavimą.

  23. Plačiau tau gali apie tai pasakyti istorikas Algimantas Liekis, kuris rado šaltinį, kuriame sakoma,kad Vytautas buvo nunuodytas vieno iš Alšėniškių.

  24. BROLYČIAI ir DAMOS:

    Brolyčiai, gebantys rusų k. diskutuoti (nežiūrėjau, gal ir lenkų k. reikia),
    verta būtų atsiliepti į komentarus
    Литовцы Польши изложат премьеру Литвы свою озабоченность
    … /ru.delfi.lt/news/live/litovcy-polshi-izlozhat-premeru-litvy-svoyu-ozabochennost.d?id=75482125

    (Lenkijos lietuviai išreikš LT premjerui savo susirūpinimą)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *