B. Puzinavičius. Ar tikrai Lukiškių aikštė formuojama kaip pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė su laisvės kovų memorialiniais akcentais? (11)

1 pav. ŠMC Lukiškių aikštės vizualizacija | ŠMC nuotr.

1 pav. ŠMC Lukiškių aikštės vizualizacija | ŠMC nuotr.

Ir Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija, ir Vilniaus savivaldybė viešojoje informacinėje erdvėje skelbia, jog  Lukiškių aikštė rekonstruojama ir formuojama pagal 1999 m. vasario 11 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimą Nr. VIII-1070 „Dėl valstybės sostinėje esančios Lukiškių aikštės funkcijų“.  Šio nutarimo preambulėje ir pirmajame straipsnyje sakoma, cituoju:

Lietuvos Respublikos Seimas,

atsižvelgdamas į Lietuvos sostinėje Vilniuje esančios didžiausios Lukiškių aikštės istorinę ir urbanistinę reikšmę bei aplinką, taip pat į jos numatomą valstybinę funkciją,

pritardamas Vyriausybės 1997 m. gegužės 23 d. nutarimo apibrėžtam tikslui – prieš aikštę esantį pastatą Gedimino pr. 40 (buvusieji NKVD, Gestapo ir KGB rūmai) ateityje visiškai perduoti mokslinio centro ir muziejinei šviečiamajai paskirčiai ir sukurti jame Lietuvos laisvės kovų memorialą,

pabrėždamas tiesioginę Lukiškių aikštės sąsają su okupacinių režimų represijomis ir laisvės kovų istorija,

primindamas jau esančius Lukiškių aikštėje kovų už laisvę memorialinius akcentus – 1863-1864 m. sukilėlių egzekucijų atminimo lentą ir akmenį Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo (nežinomo kario) būsimam paminklui,

numatydamaskad visoje didelėje aikštėje turi atsirasti ne tik memorialinė, bet ir rekreacinė bei piliečių bendravimo zona, per Aukų g. ateityje susieta su Pamėnkalniu (Taurakalniu) bei jo perspektyvine kultūrine funkcija, nutaria:

1 straipsnis.                                               

Lukiškių aikštė Vilniuje formuojama kaip pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė su laisvės kovų memorialiniais akcentais. (Visą cituojamą  1999 m. vasario 11 d. Seimo nutarimą rasite ČIA).  

Man regis, kad cituojamoje minimo nutarimo preambulėje ir  jo pirmajame straipsnyje aiškiai nurodoma, kokia yra pagrindinė Lukiškių aikštės paskirtis ir svarbiausios funkcijos, nors neneigiama ir jos  rekreacinė bei  visuomeninė piliečių bendravimo funkcija.   Šią aikštės funkcijų paskirstymo dilemą, manau,  labai teisingai siūlė spręsti dailininkas A. Každailis. Savo publikacijose jis teigė, kad rekreacinei funkcijai pakaktų gana plačių ir ilgų, visą aikštės perimetrą supančių liepų alėjų (žiūrėti A. Každailis ,„Ar Lukiškių aikštė taps Valstybės aikšte“// Delfi.LT 2016-01-13).  Piliečių bendravimas, be abejo, galėtų vykti ir kitose aikštės vietose.

2. ŠMC Lukiškių aikštės vizualizacija-K100

2 pav. ŠMC Lukiškių aikštės vizualizacija | ŠMC nuotr.

Bet, sprendžiant iš  agentūros BNS ir daugelio informacinių portalų  š. m. liepos 28 d. pranešimų, Šiuolaikinio meno centre (ŠMC) surengtame  pristatyme beveik nesigirdėjo pastangų deramai įvykdyti minėtojo Seimo nutarimo nuostatas, paskirstyti aikštę į tam tikras zonas, aiškiai apibrėžti jų paskirtį ir funkcijas, nebuvo diskusijų, koks turėtų būti valstybę reprezentuojantis monumentas ir laisvės kovotojų atminimą įamžinantis memorialas. Visai neminima ir  apie 1983-1984 m. sukilėlių egzekucijų atminimo vietą, Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo (nežinomo kario) atminimo įamžinimą.

BNS  bei  informaciniai portalai skelbia, kad  minėtame Šiuolaikinio meno centro renginyje Lukiškių aikštės valstybę reprezentuojančio monumento ir laisvės kovų memorialo projektų vizualizacijos nebuvo parodytos ir pristatytos. Bet  pačios Lukiškių aikštės, tiesa be jokio monumento, tik su Vyčio vėliava, vizualizacijos (negalutinės, darbinės ) informaciniuose pranešimuose, paprastai, pateikiamos. Nurodomas ir tų vizualizacijų šaltinis. Tai  ŠMC intrnetinės  svetainės puslapis, skirtas informacijai apie  Kūrybines dirbtuves Lukiškių aikštės memorialui sukurti (žiūrėti:  ŠMC internetinė svetainė. Kūrybinės dirbtuvės Lukiškių aikštės memorialui sukurti).

Vienoje vizualizacijoje matome žaliojoje aikštės zonoje  nerūpestingai, sakyčiau netgi paikai, pramogaujančius žmones – leidžiamus muilo burbulus, grupelės draugų pikniką ant žolės, vedžiojamus šunis, kitoje, kietąja danga dengtoje dalyje, ir, reikėtų spėti  būsimo  monumento artumoje ar vietoje, – koncertinę estradą su grupele, tikriausiai, pramoginės muzikėlės atlikėjų, dar kitoje, irgi kietąja danga dengtoje, taigi taip pat priešais būsimą monumentą ir memorialą, – linksmus riedutininkus, dviratininkus, kurie pramogauja šalia senjorų, besiilsinčių vietoje, kuri primena aikštėje įrengtą lauko kavinę.

Žodžiu, – tose, tikiuosi provizorinėse, ŠMC vizualizacijose, faktiškai visa aikštė skiriama rekreacijai, pramogoms, linksmybėms, kurios, bent jau kai kuriais atvejais, primena tuštybių mugę, hedonizmo ir banalių linksmybių  puotą šventoje vietoje. Nejaugi  tokie turėtų būti valstybę reprezentuojančio monumento ir  memorialo žuvusiesiems atminti vaizdai?

3. ŠMC Lukiškių aikštės vizualizacija-K100

3 pav. ŠMC Lukiškių aikštės vizualizacija | ŠMC nuotr.

O gal tos ŠMC vizualizacijos – tai savotiška provokacija, užuomina projektų kūrėjams, kad jie nepamirštų, jog, ŠMC Kūrybinių dirbtuvių organizatorių nuomone, svarbiausia Lukiškių aikštės funkcija – rekreacija ir pramogos, nors toks  požiūris akivaizdžiai prieštarauja rašinio pradžioje minimo Seimo nutarimo nuostatoms. (Žiūrėti aukščiau cituojamą Seimo nutarimo ištrauką ir  Šiuolaikinio meno centro  Lukiškių aikštės vizualizacijas, – 1, 2 ir 3 pav. Vizualizacijų šaltinis – ŠMC internetinė svetainė. Kūrybinės dirbtuvės Lukiškių aikštės memorialui sukurti).

O gal jos rodo, kad  kurti ir statyti realų ir tikrą monumentą bei memorialą net ir neplanuojama? Gal ketinama jį pakeisti virtualiu, proginę vaizdo instaliaciją ar televizijos realybės šou primenančiu reginiu? Gal todėl ir nebuvo  pristatoma, kaip turėtų atrodyti valstybę reprezentuojantis monumentas bei laisvės kovotojus įamžinantis memorialas?

Tokią prielaidą provokuoja Vilniaus miesto vyriausiojo architekto M. Pakalnio pasisakymai, kuris esą sakęs, kad  kai kuriuose tobulinimui atrinktuose projektuose siūloma skenuoti aikštės  lankytojų veidus,  ir, tokiu būdu, suteikti galimybę kiekvienam  pabūti monumentu, pastovėti virtualioje garbės sargyboje (realios, šiukštu, nereikia), pagulėti ant šlaito nugara į buvusius KGB rūmus ir veidu į bažnyčią, tam tikromis progomis įžiebti ir apšviesti kai kurias,  gal būt, stiklines aikštės grindinio trinkeles (žiūrėti: „Lukiškių memorialas: rinksis iš penkių darbų, kaip jie atrodo nepristatoma“ // portalas  Lietuvos žinios, 2017-07-28.).

O gal būsimų monumentų projektų vaizdai neparodyti todėl, kad bijomasi visuomenės neigiamos reakcijos,  pasipiktinimo? Gal paskutiniu momentu bus bandoma į aikštę „prastumti“ kokias nors bjaurastis, pvz., už gerą kainą „įvolioti“ kokį surūdijusį vamzdį, „įtempti“ spygliuotos vielos gniužulą, buldozeriais sustumti  žemės kauburėlį, sukrauti akmenų krūvelę,  arba pastatyti ką nors panašaus  į šiuolaikinio meno apologetų giriamus kūrinius –  V. Urbonavičiaus „Krantinės arką“, R. Antinio ,,Puskalnį“  ar M.  Navako ,,Dviaukštį“ ?

Mano nuomone, glausti pristatytų projektų aprašymai, projektų vertintojų pasisakymai ir publikuojamos vizualizacijos  kelia rūpestį, kad gali  pasitvirtinti pačios niūriausios prognozės, išsipildyti juodžiausi scenarijai.  Gali atsitikti, kad visą aikštę, ar bent jau didesniąją  jos dalį, bus siekiama paversti banalių linksmybių ir pramogų, mugių vieta, o  valstybę reprezentuojantį monumentą bei laisvės kovotojų atminimo memorialą, gali pakeisti tik  kažkokie virtualūs projektai, laikinos instaliacijos, ar VEKS (Vilnius- Europos kultūros sostinė) pobūdžio kūriniai.

4.1863 m. sukilimo vadų žūties vieta Lukiškių aikštėje-K100

4 pav. 1863 m. sukilimo vadų žūties vieta Lukiškių aikštėje |

Gal projektuose jau nebeliks nei kryžiaus, nei kitokio ženklo, žymėjusio 1863 m. sukilimo vadų žūtį [jis publikacijose neminimas, jo nesimato ir aikštės vizualizacijose, kurios aprėpia to ženklo (kryžiaus) buvimo vietą ( žr. 1, 2, 3, 4 pav.)].  Ir apskritai – atrodo,  kad  pristatyme nebuvo minimas joks konkretus ir tikras (ne virtualus) valstybę reprezentuojantis monumentas, žuvusiųjų atminimą įamžinantis ženklas, ar ženklai. Iš glaustų pateiktų projektų aprašymų susidaro įspūdis, kad, ko gero, ženkliai  pasistūmėta nuo ankstesniems Lukiškių aikštės konkursams teiktų realių, monumentus primenančių, link virtualių projektų ir vaizdo instaliacijų (žiūrėti 5, 6, ir 7 iliustracijas, kuriose – kelios anksčiau teiktų projektų vizualizacijos).

5. K.Antanėlio ir kitų projekto vizualizacija-K100

5 pav. K. Antanėlio ir kitų projekto vizualizacija | Lietuvos architektų sąjungos nuotr.

Sakoma, kad reikia ne tik kritikuoti, bet ir siūlyti išeitis, problemos sprendimo būdus. Mano nuomone, memorialą turėtų sudaryti vienokios ar kitokios,  gal labiau tradicinės, bet kartu ir daugiau ar mažiau  stilizuotos, šiuolaikinės formos ir išraiškos valstybę reprezentuojantis monumentas su Lietuvos valstybės herbu (taigi ir Vytis turėtų būti, bet nebūtinai kaip atskira skulptūra), taip pat su  Lietuvos istorinį kelią  menančiais įrašais ir ženklais. Tokios tradicinės, bet kartu ir šiuolaikinės formos pavyzdžiu, simbioze, ar samplaika, manau, gal galėtų būti pvz., Paryžiau Didžioji (ar Naujoji) arka La Defense verslo rajone.

6. Arch. J.Anuškevičius ir kt. projekto vizualizacija -K100

6 pav. Arch. J.Anuškevičius ir kt. projekto vizualizacija | Lietuvos architektų sąjungos nuotr.

Geriausias žuvusiųjų ir nužudytųjų už Tėvynę atminimo simbolis – Amžinoji ugnis, kuri turėtų liepsnoti priešais minėtąjį monumentą.   Geriausias pagarbos ir dėkingumo ženklas, kuris praktikuojamas daugelyje šalių, taip pat ir mūsų kaimyninėse bei šiek tiek tolimesnėse valstybėse – Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje, Čekijoje, Vengrijoje – besikeičianti karių garbės sargyba prie Amžinosios ugnies aukuro, ar kitose valstybę reprezentuojančiose vietose.  Skaudu, bet atrodo, kad  Lietuvai kažkodėl to nereikia…

7. Projekto vizualizacija Žurnalo MIŠKAI nuotrauka.-K100

7 pav. Lukiškių aikštės projekto vizualizacija | Žurnalas „Miškai“ nuotr.

Šalia monumento dar turėtų plevėsuoti Lietuvos valstybinė, istorinė, Vilniaus miesto ir, gal būt, Europos Sąjungos bei NATO vėliavos. Garbės sargybos kariai, tikriausiai, neturėtų prie memorialo budėti ištisą parą, todėl būtų rengiami šio ritualo  pradžios ir pabaigos ceremonialai, kurie būtų ir gražus, prasmingas reginys,  ir patraukli pramoga aikštės lankytojams, turistams (visur taip yra, kur tokie ritualai atliekami).

Valstybinių švenčių dienomis ir kitomis progomis monumentas ir aikštė galėtų būtų šventiškai, progai pritaikytu būdu apšviečiama, monumentai papildomi gerai parengtomis vaizdo ir garso instaliacijomis, šalimais esančios Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčios kariliono varpų dūžiais. Bet minėtieji „pagulėjimai“ nugara į buvusius KGB rūmus ir veidu į Bažnyčią, manau, yra banalus, netgi vulgarus, ir tokiai vietai netinkantis dalykas.

Tokia yra mano  tradicinė valstybę reprezentuojančio monumento  ir kovotojų atminimą įamžinančio memorialo vizija. Manau, kad profesionalų užduotis būtų  – visus tuos tradicinius monumento ir memorialo komponentus tinkamai pavaizduoti, sukomponuoti į vieną darnią, lakonišką ir estetiškai atrodančią visumą. Nereikėtų čia išradinėti jokių naujų „Amerikų“, nes jų paprasčiausiai nėra. Nebūtina stengtis kažką padaryti nors ir nežmoniškai, bet būtinai kitoniškai, nes iš to dažniausiai išeina tik šnipštas ir pajuokų objektas.

Juk visi žinome, kad Neries krantinėje stovinti  V. Urbonavičiaus „Krantinės arka“ paprastai yra vadinama „surūdijusiu vamzdžiu“, o jos apologetai – „vamzdininkais“.  Kito, priešais Edukoligijos universiteto pastatą stovinčio VEKS projekto – R. Antinio „Puskalnio“, –  ertmės dabar prigrūstos visokių atliekų ir šiukšlių, kitaip sakant,  paverstos šiukšliadėžėmis. Gal čia ne tiek vandalizmo, kiek daugelio žmonių požiūrio į tokius kūrinius ir jų paskirtį išraiška? Nejaugi to nesupranta ŠMC korifėjai?

Galėtume jų paklausti, – sakykite, kaip atrodytų, pvz., karių garbės sargybos postas prie ŠMC „modernistų“ giriamo minėtojo „Puskalnio“? Didesnio farso, absurdo spektaklio ar tragikomiško reginio, turbūt, negalima  nė įsivaizduoti. Šis palyginimas, manau, daug pasako, koks turėtų, ir koks neturėtų būti valstybę reprezentuojantis ir kovotojus įamžinantis memorialas.

 O gal ŠMC  „modernistams“ visai nė nerūpi jų pačių kūriniai ir jų likimas, žmonių požiūris ir vertinimas, svarbu tik paimti gerus pinigus už juos, kaip buvo 2009 metais, kai „modernistai“  gražino Vilnių  jį paskelbus Europos kultūros sostine ? Gal šiuolaikinio meno gerbėjai  panašiais kūriniais norėtų  reprezentuoti valstybę ir Lukiškių aikštėje, taip ją  „išpuošti“ bei panašiu būdu įamžinti žuvusiųjų atminimą?

Manau, netgi esu įsitikinęs, kad, šventa Lukiškių aikštės žemė neturėtų būti paversta  kažkokių  neva tai labai modernių, šiuolaikinių  menininkų kūrybinių ieškojimų ir eksperimentų lauku.  Tokiems dalykams yra kiti renginiai ir vietos, pvz., kūrybos plenerai, meistriškumo mokyklos, kūrybinės dirbtuvės. Ir eksponuoti tokius kūrinius yra kur. Tai ŠMC, kitos modernų meną toleruojančios galerijos, Europos ir kiti skulptūrų parkai.

Ir apskritai – į valstybę reprezentuojantį monumentą bei laisvės kovotojus įamžinantį memorialą neturėtų būti žvelgiama tik  iš  modernaus meno kūrėjų  perspektyvos.  Manau, kad pirmiausia turėtų būti siekiama juos įvertinti pagal tai,  kaip jie atliepia ir išryškina  reprezentacinę ir memorialinę prasmes, žinoma, nepamirštant ir projektų profesionalumo. 

Patyrę,  pripažinti architektai, skulptoriai ir kiti kūrėjai, pasiūlytų projektų vertintojai, manau, turėtų įsiklausyti į visuomenės daugumos, ypač Tėvynės gynimo ir patriotines idėjas puoselėjančių organizacijų, politinius kalinius, rezistentus ir tremtinius  atstovaujančių asmenų, aktyvių visuomenininkų  pageidavimus, jiems padėti, siekti jų idėjoms ir pasiūlymams  suteikti profesionalumo lygmenį, o ne arogantiškai, išdidžiai, iš „aukšto“  juos traktuoti, atmetinėti jų idėjas kaip nieko vertas ir primetinėti  savo,  kartais sunkiai suvokiamas, kontraversiškas, neigiamas emocijas ir atmetimo reakcijas provokuojančias vizijas, kurios, jas realizavus, lengvai gali tapti ne pagarbos, bet pajuokos ir paniekos objektais,  kaip kad atsitiko su kai kuriais „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ projektais.

8. Didžioji arka Paryžiuj e -K100

8 pav. Didžioji arka Paryžiuje |

Vis dėlto, tikiuosi ir viliuosi,  kad visuomenė, patriotinės organizacijos, aktyvūs piliečiai, visuomenininkai neleis visos Lukiškių aikštės paversti dar viena  banalių pramogų ir linksmybių, hedonistinio šėlsmo zona,  kad joje ir toliau bus pažymėta  1863 metų sukilimo vadų žūties vieta, sukurti ir pagarbiai traktuojami valstybę reprezentuojantis monumentas ir visų laikų laisvės  kovotojų atminimą įamžinantis memorialas, kad  šitos reprezentacinė ir memorialinė zonos netaps kažkokių nepamatuotų ir dar niekur neišbandytų  modernistinių eksperimentų  lauku, vien tik virtualių projektų ir  laikinų vaizdo instaliacijų arena,  garbingai įamžins  visų laikų laisvės kovotojų,  tarp jų ir kovose su lenkais dėl Vilniaus bei visos Lietuvos laisvės  žuvusiųjų karių,  1940-1941 m. sovietinės okupacijos laikotarpio, Antrojo pasaulinio karo ir pokario aukų, partizanų, tremtinių, visų rezistentų,  Sausio 13  aukų, Medininkų poste nužudytųjų  ir kitų po Kovo 11 akto paskelbimo žuvusiųjų atminimą.

Manau, kad sprendžiant Lietuvos valstybę reprezentuojančios aikštės rekonstravimo,  formavimo  problemas pirmiausia ir daugiausia reikėtų kalbėti ir  rašyti būtent apie valstybę reprezentuojančio monumento ir laisvės kovotojus įamžinimo memorialo sukūrimą, o ne apie dar vienos vietos pritaikymą visokioms linksmybėms ir pramogoms  bei  kažkokioms, dar neįsitvirtinusioms, abejotinos vertės modernaus meno išraiškos formoms ir atskiriems  jų komponentams realizuoti.

Kategorijos: Architektūra, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *