A. Švarplys. Prorusiškas ES ekonomizmas (15)

Andrius Švarplys | facebook.com, asmeninė nuotr.

Andrius Švarplys | facebook.com, asmeninė nuotr.

Kai tiktai JAV savo sankcijomis palietė any company that contributes to the development, maintenance or modernization of Russia’s energy export pipelines (visas kompanijas, dalyvaujančias Rusijos energijos eksporto linijų tiesime, priežiūroje ar modernizavime), iš karto paaiškėjo Europos – Rusijos meilės šaknis. Tai energetika. Ypač abu NordStream‘ai.

Meilė tokia didelė, kad Žanas-Klodas Junkeris (Jeanas Claude Juncker) net pradėjo kalbėti apie „atsakomąsias priemones“ bausti JAV (kaip taikinys minėtas JAV viskio importas). EK Pirmininkas dar kartą parodo, kokia yra Europos Komisijos paskirtis, o tuo pačiu ir kokia ES prigimtis – prekybos ir verslo sąlygų gerinimas, ekonominio augimo užtikrinimas.

Ukrainos gynybinis karas, valstybingumo žaizda, su visomis aukomis atsiduria kažkur kamputyje. Rusijos pretenzija ginčyti tarptautinio saugumo tvarką rinkos komisarams atrodo kažkoks nereikšmingas dalykas. Žiūrint iš dabartinių Europos vadovų pusės, sankcijos Rusijai apskritai yra varginančios, kažkoks blogis, neša grynus nuostolius – ir tai buvo matyti nuo pat sankcijų politikos pradžios.

Vokietija palaikė sankcijas, bet tuo pačiu tyliai realizuoja Nord Stream`us, taip į šipulius daužydama vieningą ES energetikos politiką ir sėsdama ant Kremliaus adatos (matyt, laiko patikimu ekonominiu partneriu, turi V. Putino garantijas).

Tai kaip po to Centrinei Rytų Europai tikėti Junckerio ir Vokietijos „Europos vertybėmis“? Ar jos yra kas nors daugiau nei diplomatinė formulė, naudojama pridengti grynąjį ekonomizmą?

Mūsų regiono interesai akivaizdžiai šliejasi prie JAV politikos Rusijos atžvilgiu, kurią šiandien rodo Kongresas. Tik aklas gali nematyti, kad „Europos vertybės“ mūsų jau neapgins. Europos vertybės išsigimė į neoliberalistinį ekonomizmą. Kol Ukraina kraujuoja, Junckeris ruošiasi skelbti ekonominį karą JAV. Pridėkime naują Prancūzijos nusiginklavimo bangą ir gausime tobulai pragaištingą ekonomizmo ir pacifizmo junginį. Vakarai renkasi riebesnį kąsnį tardami, kad taikos ir rinkos civilizacija nugalės agresyvius barbarus Rytuose.

Kiek dar reikės įrodymų, kad dabartinė ES pirmiausia yra ne vertybės, o pinigas ir ekonominis augimas?… Na, ir dar susirūpinimas, kad jokia mažuma nebūtų įžeista retorikoje, kas iš esmės reiškia žodžio laisvės užgniaužimą, vertybinio žodžio nunykimą (nunyksta gėrio-blogio, bjauraus-gražaus, tiesos-melo kriterijai, viskas tampa egzistuojančiu tik kalboje, o ne realybėje), ir galiausiai – atvirumą radikaliam islamizmui kaip ilgai Vakarų baltojo rasizmo kankintam „Kitam“.

Lietuvos establishment`as atsidūrė keistoje padėtyje: lygiai tokio pačio ekonomizmo (neoliberalizmo) vedinas jis paėmė Pažangos kursą ir dėl jo represuoja tamsų antiliberalų, antisemitinį, tradicionalistinį, galimai prorusišką visuomenės segmentą (kuris sudaro daugumą). Jis nori būti Pažangus ir antirusiškas. Bet Europos ekonominė Pažanga, kaip matome, yra prorusiška. O antirusišką apsaugą teikiančios JAV prezidentas – išrinktas to paties „tamsaus“, antiliberalaus, tradicionalistinio elektorato. Iš tiesų Lietuvos establishmentas yra sutrikęs, bet turi inerciją laviruoti mechaniškai. Jis vis dar Europos Sąjungą tapatina su saugumu ir Pažanga, nors tai jau tapo vidujai pieštaringu junginiu.

O iš tiesų, dalykų padėtis yra tokia: jeigu hipotezė, kad grynu ekonomizmu paremta politika (globalus neoliberalizmas) ir kultūrinis savęs neutralizavimas (liberal left inspiruota mažumų „Kito“ dominavimo politika) yra natūraliai nutolę nuo vertybinės politikos ir yra nepajėgūs susidoroti su saugumo problemomis, yra teisinga, tai vienintelis saugumo politikos kelias veda į nacionalinių valstybių ir jų blokų egzistavimą. Mes turime galvoti kaip išsaugoti pažangą, bet ne per globalistinę (pacifistinę, leftistinę) pasulėžiūrą, tačiau per nacionalinę. Bet nacionalinis posūkis numato elitistinės demokratijos „pastūmimą“ link piliečių, t.y. numato realų ekonominio turto ir politinių galių perskirstymą – sudemokratinimą. O tai juk reiškia, gerovės ir galios „atidavimą“, establishmentas tam nėra pasiruošęs, todėl poliarizacija didėja. Ir kuo ji bus didesnė, tuo ji reikalaus radikalesnio „populistų“ anti-demokratinio atsako (ar tik ne šia kryptimi pasisuko Lenkijos ir Vengrijos kelias?).

Ukraina yra gyvas įrodymas, kad tik nacionalinis stuburas gali pasipriešinti kruvinai agresijai. Trumpo išrinkimas ir Brexitas panašia – nacionaline – linkme pasuko JAV ir Jungtinę Karalystę. Ne sutapimas, kad šios šalys geriausiai supranta Ukrainą ir jos kaimynes, o vokiška J. C. Junckerio Europa – nesupranta. Ukraina šiandien yra Tikroji Europa, arba dabartinės Europos Sąjungos sąžinė. (Natūralus paradoksas, kylantis iš Ukrainos geopolitinės padėties, kad ji automatiškai veržiasi į ją išduodančią ekonomistinę-pacifistinę pseudo-Europą).

Neoliberalizmo ir liberal left keliama isterija dėl nacionalizmo yra palydima interesų status quo gynimu – verslo ir mažumų interesų. Rinkos interesai Centrinėje Rytų Europoje „užmiršta“ kokią kainą turi mokėti visuomenės dėl jų įsidominavimo, pvz., Lietuva turi didžiausią soc. atskirtį ES. Vakaruose globalaus verslo interesus geriausiai įgarsino tarptautinė žiniasklaida, ji juk pranašavo U.K. galą „Brexito“ atveju, kaip velnias kryžiaus bijojo „radikalios dešinės“ triumfo Italijoje, Nyderlanduose, Prancūzijoje, Vokietijoje. Liberal left interesai sutampa su Rinkos interesais, nes reikia performuoti tas tradicionalistines visuomenes Rytų Europoje ir sulaikyti „fašistinius/rasistinius“ Dešinės radikalus Vakaruose, nes jie tradiciškai neigiamai žiūri į LGBT.

Tačiau galbūt ta isterija labiau paremta interesais, o ne objektyvia dalykų padėtimi? Galbūt post-neoliberalistinis nacionalizmas yra daugiau anti-neoliberalus, o ne fašistinis? Galbūt Lenkijos ir Vengrijos vidaus reformos iš pažiūros būdamos labai neliberalios, anti-demokratinės, tačiau savo esme yra bandymas sutramdyti neoliberalizmą, todėl jos negali būti vertinamos 20a. demokratijos-fašizmo kategorijomis, o turi būti vertinamos tik per po-Šaltojo karo triumfavusio Pažangaus neoliberalizmo dominavimo prizmę? Įvykiai Lenkijoje ir Vengrijoje pateikia per daug nežinomųjų x, kad būtų galima vienareikšmiškai į tai atsakyti.

Bet kokiu atveju tiktai itin ne kritinis žvilgsnis gali analizuoti Centrinės Rytų Europos padėtį tarsi joje nebūtų 20a. pab.-21a. pr. neoliberalizmo paliktų padarinių. O jie yra panašūs į išdegintą žemę. Išties sėkmingi šalies vystymosi makro ekonominiai ir saugumo (narystė NATO ir ES) rodikliai yra lydimi vidinės erozijos: atskirties, emigracijos ir elitistinės demokratijos.

Būtent neoliberalizmas ir liberal left, tiksliau jų dominavimas paskutiniais dešimtmečiais, yra pokyčių priežastis tiek Vakaruose (Dešinės iškilimas), tiek Centrinėje Rytų Europoje (nacionalistinių režimų kursas). Šių pokyčių demonizavimas yra status quo suinteresuotų Rinkos ir Liberal Left interesų išraiška. Beveik apčiuopiamai aišku, kad tik nacionalinė bendruomenė, kuri savaime per beveik 30 metų jau yra įtakota atvirumo, multikultūriškumo, pasaulio įvairovės, individualistinės pasaulėžiūros, gali būti rimtas demokratinis (ne formos, bet piliečių interesų prasme) atsakas ekonomizmu persunktam Rinkos elitizmui.

Bet kaip įmanomas demokratinis liberalus nacionalizmas post-neoliberalistinėje epochoje – klausimas atviras. Juolab, kad praktiškai visa žiniasklaida kartu su Rinkos ir Liberal Left politiniu elitu pasiruošę demonizuoti bet kokio nacionalizmo pasireiškimą.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Komentuoti: Getas Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: