Vasaros laukuose: (I) Kad gyventum ir žydėtum, reikia tiek nedaug (nuotraukos) (0)

Aitrusis šilokas | A. Stabrausko nuotr.

Aitrusis šilokas | A. Stabrausko nuotr.

Plikasis skleistenis. (Herniaria glabra), 1 ir 2 nuotr. Užtenka vien vėjo suneštų dulkių ir trupučio drėgmės tarp šaligatvio plytų. Čia augs ir žydės. Kasdien džiaugsis saule ir retsykiais sulauktu lietumi.

Takažolė(Polygonum aviculare), 3 nuotr. „Virš manęs gal kulniukai kaukšės, / Kažkas eidamas sraigę nuo tako numes. / Esu, su tavimi aš iš kaimo atėjus, / Ir mieste aš pražysiu šalia tavęs. / Na nereikia, nereikia to viso parado, / Vis tiek kažkas eidamas sraigę tyčia sutryps. / Nesakau, kad kažkas čia kažką atrado, / Tiesiog sakau, kad manęs nieks nesutryps. / Gal tų mano žiedelių ir nesimato, / Kai prie žemės priglusi – pasimatys”. Ne tik ištverminga, ir vaistinga mūsų kiemų ir takelių žolė.

Aitrusis šilokas (Sedum acre), 4 nuotr. Jam žydint, nušvinta visi pašaliai. Kur žiemą ant šaligatvių barstytas smėlis su druska, o po to nukastas į pašalį, ant tos krūvos vasarą nušvinta šilokai, geltonieji saulės vaikai.

Miškinė kriaušė (Pyrus communis), 5 nuotr. Išdygo šalia geležinės tvoros, o saulė kasdien buvo anapus. Iškišo galvą už geležinės tvoros, augo ir stiprėjo. Kasmet iki senatvės praeivius vaišino kriaušėmis.

 Penkialapis vynvytis (Parthenocissus quinquefolia), 6 nuotr. „Saugau duris, šeimininkas labai jau ilgam išėjo“.

Aleksandro Stabrausko nuotraukos:

Kategorijos: Gamta ir žmogus, Keliauk lėtai: tėvynės pažinimas, Saulės arkliukai, Visi įrašai | Žymos: , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: