Per Jorę Kulionyse mitologas Dainius Razauskas pristatė knygelę „Bažnyčia, prasmegusi Kulionių piliakalnyje“, kurioje rašoma ir apie Velžio Alkoje prasmegusią Milžinų bažnyčią. Pasak Balio Buračo, Milžinų bažnyčią „Bažnytkalnis prarijo“…

Velžio Alka yra užliejama pieva Nevėžio kilpoje. Tokios pievos vadinamos Dievo daržais, paliudytais priežodžiuose: „Ar aš Dievo daržą nuganiau!“, „Dievo daržo nenuganiau, Velnio ropių nenuroviau“.

Negaišdami nuvažiavome į Velžį. Alką mums aprodė kapinių prižiūrėtojas Rimantas Velička. Alką ženklinantį stulpelį rado ūkininkė Aniliūtė Mikeliūnienė. Jos žirnių laukas apkabinęs saugo Dievo daržą. Mus užbūrė didinga vilnijanti pieva tarsi rugiai vėjuje. Užplūdo ramybė, sustojome lėkę, nuo žalių bangų negalėjome atitraukti žvilgsnio. Gal taip čia po darbų dūmodavo (medituodavo) mūsų protėviai? Ne veltui buvo draudžiama po Dievo daržą vaikščioti, daržą mindyti.

Per pavasario Krivulę Krivė Inija pasiūlė Romuvų bendruomenėms dievaitauti senosiose Alkose, jas lankyti, prižiūrėti. Nelauktai finansinę paramą Romuvos bendruomenei skyrė Panevėžio miesto savivaldybė. Darbus pradėjome nuo Velžio Alkos.

Tokią nepaprastą mitologinę vietą paženklinome ąžuoline lenta, kurioje akmenorius Giedrius Galiausias išdegino sakmės žodžius, Sigitas Ignatavičius nušienavo aikštelę aplink betoninį ženklastulpį, vyrai atstatė aukų akmenį lygiu paviršiumi, praskleidė krūmus, pro kuriuos kaip paveiksle atsivėrė Dievo daržas.

Liepos 14 d. suvažiavo Panevėžio romuvių šeimos su vaikais į Velžio Alką. Per Aniliūtės žirnius nubridome prie aukų akmens. Žolininkė Dalė Petraitienė savo paslaptinga smilkalų puokšte išvalė Alkos erdvę, smilkalų dūmais apvalė visus susirinkusiuosius. Tuomet Vaidila Laimutis Vasilevičius įkūrė simbolinio aukuro ugnelę ir pradėjo apeigą. Pirmuosius sveikinimus skyrėme Dievui Praamžiui, pažadėjome rūpintis jo daržu, jei jis rūpinsis mumis. Visiems Dievams ir Deivėms buvo padėkota už jų globą, visiems paaukota druskos, giros ir grūdų. Šiek tiek grūdų pasėjome ir Dievo darže…

Vieni kitiems palinkėjome pačių gražiausių dalykų. Atidengėme naują ženklą, žymintį Velžio Alką. Vaidilutės papuošė Alkos medelius kaspinais ir šiaudinėmis širdelėmis. Drąsiausieji per bruzgynus prasibrovė iki Nevėžio upės vandeniu apsišlakstyti, juk tuo vandeniu Dievas savo daržą laisto. Vaidila užmigdė aukuro ugnelę.

Nei vienas namo neskubėjo, tad patiesus balto lino staltiesę, romuviai vaišinosi skanėstais ir klausėsi Lino ir Ingos atostogų Ukrainoje įspūdžių. Vaikams labiausiai rūpėjo Aniliūtės žirnių laukas. Gal tokiame lauke Laumės žirniauja? Daug dar laiko teko sugaišti, kol visus mažuosius tame lauke sugaudėme. Brisdami link mašinų dar ir pažoliauti spėjome. Žolininkė Dalytė vis kokį augalėlį parodydavo, jo gydomąsias savybes išduodavo, o kuriam tas augalas reikalingas pasirodydavo, tas jį ir nusiskindavo.

Taip parkeliavę į ūkininkės kiemą, padėkojome už žirnius, atsisveikinome ir išvykome namo surinktų žolelių arbatų ragauti. O Velžio Alka, pabudinta iš gilios užmaršties, tapo dar viena Panevėžio romuvių globojama ir lankoma, mums ir mūsų protėviams šventa vieta. Mūsų jau laukia Vaišvilčių Alka, kur ant didžiulio akmens yra Dievo pėdos. Kai dar akmenys minkšti buvo, Jis pritrepsėjo…