J. Šatkauskaitė. Eilėraščiai (Komentarai įrašui J. Šatkauskaitė. Eilėraščiai yra išjungti)

Julija Šatkauskaitė | Asmeninė nuotr.

Julija Šatkauskaitė | Asmeninė nuotr.

Netyčiom paėmiau į širdį
Wilde’o mamos dramatinę išminties ištarmę
who has not ate his bread in sorrow… etc.
ir ilgas naktis vaikščiojau po tą sodą,
kur balti pelėsio pūkai dengia vaisius,
kur saulė springsta savo rašalo spinduliais
kur dūmai ir prakaitas formuoja nejautros sluoksnį
ant akių vokų.
Vaikštinėjau, slankiojau, spoksojau į pūlinių tvenkinėlius,
į vaikystės nuoskaudų krešulius,
į pagalvėmis uždusintus eilėraščius
ir pjeses, perrėžtomis gerklėmis.
Kaip japonas turistas holokausto memoriale,
susikrimtus, kad nepasiėmiau aparato
užfiksuoti begaliniam negyvai užkritikuotų idėjų kapinynui.
Atrodo, ir įdomu, ir verta bent pasižiūrėt…
Tai juk toks savęs pažinimas.
Tik niekaip nesupratau,
kodėl tokie išpurtę, pagiežingi,
avižinio šūdo spalvos veidai visų mano sutiktųjų.
Ko tokios balzganos, pavandenijusios jų akys,
ko rankos gniaužiasi į kumščius,
ko sprandai riečiasi į hienos keterą?
Argi ne savo noru čia atėjo,
pasižvalgyti po srutų šulinio gelmę,
pailsinti širdis nuo meilės ir šviesos,
įbraižyti rando kontūrų savo tobulam skiesto kompromiso pasauliui?
Negi visi taip atrodom mes,
kai su pasibjaurėjimo džiugesiu
kišam nosį prie dvokiančios piktvotės…
Pabundu kaip žuvis nejudriu kūnu,
įsipainiojusi į pilkšvai baltą tikrovės antklodę,
žliaugianti bėgančiais siaubo ir netikėjimo vandenimis.
Sapno čiuptuvai mėto paskutines trupančias negatyvo juostas
su blausiaveidžiais mano vidaus klonais.
Dar sykį žvilgteliu į savo veidrodžmogių armiją.
Kokio įstabaus nepakartojamo bjaurumo esu kupina –  net džiugu pasidaro.
Tada palengva nubrėžiu šermukšnio ratą savo smegenyse
ir vėl visą nuostabųjį siaubą pamiršusi
einu į šviesiąją sodo pusę.

***

Įsilydžiusi į ranktūrinį baldą
Vedu raideles į formeles,
skaičiukus į lenteles,
dienas į sutemas,
ir mintis į peleninę,
svajodama, kaip šiąnakt,
o gal už mėnesio,
po pusnakčio išgertuvių
palikusi užsitorčinusią chebrą
eisiu namo
klupinėdama achujbitelnais kablais
ir teisingai apmyžtam skersgatvy
pagaliau susitiksiu
savo išsvajotą
saldžiai herojišką
smurtinę mirtį.

***

Nėra kur pasislėpti.
Naujai prabudus
kaip drakonas arši ir alkana
sąmonės akis
negailestingai bado į kiekvieną dėmelę,
kiekvieną pamirštą, epidermio kapsule apvilktą pašiną.
Ištraukia ir išdidina iki gargantiueliško kuolo
o tada rėkia – skauda! Padėkit!
Tarsi Galilėjus per teleskopą
pirmąsyk nukreiptą į mėnulį
Žiūriu į savo šonkaulių narvelį
Persisvėrus per balsvus turėklus
delbiu akis į tą bedugnį šulinį, kur turi
gyventi mano Vasilisos lėlytė.
Šaukiu:
„Ar yra čia kas nors?“
Ir griaudintis aidas
nuspalvintas purpuro ir indigo dažais
grįžta su „ko nors“ papliūpa
lyg paintbolo šūviais
išterlioja mano veidą
rūbus, sulipina plaukus
apdergia visą tvarkingą sekretorės kabinetėlį.
Dabar jau niekaip nenuslėpsiu
nei prakeikto akademijos diplomo įdago,
nei pianino mokytojos moralais iškraipytų pirštų,
nei dvieilio apie miškus ir vilkus, parašyto ant seilinuko
visos giminės juokui.
Einu visa įsižeidus ir susigėdus,
Dabar visi – nori nenori – priversti matyti
tą „ką nors“, kas mano šuliniuose iki šiol buvo slepiama.
Ir kam reikėjo eiti pas tą psichoterapeutą –
gal būčiau sau ramiai nežinojus ir gyvenus be rūpesčių…

***

Vidutiniškai 240 dienų per metus aš dievinu Vilnių.
Kaip ir visi čionykščiai
valdininkai, menininkai, darbininkai ir maldininkai,
vaikštau jo piligriminius labirintus
nuo senųjų Gulbinų alkamiškių iki buvusių deivių šventyklų prie Liepų kalno.
Suku jo verpiančius maldos ratelius
poetinių sentimentų užverstose palėpėse,
smilkau jo ančių ir vėlių nutūptas upių pakrantes
– retkarčiais kadagiu ar mira,
bet dažniausiai tabaku.
Niūniuoju jo giesmes
žioplinėjantiems užsieniečiams ir… šiukšliniems skersvėjų sūkuriams,
o dažniausiai – dėl asmeninio malonumo
kartu su kitais kraujingais kūnais lietis jo garsų prospektais ir skersgatviais.
Vis dėlto yra dar maždaug 125 dienos saulės rate,
kai Vilnių aš žmoginu.
Įsivaizduoju jį kaip krūtingą androginą
su graikiškais kūno linkiais,
polinkiu rūkyti ir ulioti,
dažnai pasimetusį ir nesusipratusį.
Imu vesti su juo asmeninius santykius,
pykti už vandenį iš balų, kuriuo jis vaišina mano šviesųjį paltuką,
kulnais badyti pažliugusias Bekešo priekalnes ir mintyse grasinti,
kad už mėnesio, metų ar panašiai paliksiu jį dėl kito/kitos
– gražesnio(ės), įdomesnio(ės), saulėtesnio(ės) ir t. t.
Tada kursuoju po jo panages, pabambes ir slėpsnas,
kur groja bosų turtingi ritmai ir puse lūpų kalbu maldas,
o kita puse – keiksmažodžius ir priekaištus.
Ir laukiu – kada jis baigs savo avataro laikotarpį
ir vėl atsivers į dievybę
arba kada pagaliau prikaupsiu tulžies įvykdyti savo grasinimus.
Ir, žinoma, ilgainiui arba viena, arba kita nutinka.
Tik štai yra bėda – pabėgusi į kito ar kitos glėbį,
atsisvaiginusi nepažįstamais kvapais, veidais ir panoramomis,
aš jau po poros dienų imu jį sapnuoti
– tokį vylingą, augantį ir mirštantį tuo pačiu, trapų ir didingą.
Ir suprantu, kad negaliu jo iš savęs ištremti,
todėl ir pati į ilgalaikį egzodą negaliu pretenduot.
Ir visada jaučiuosi dėkinga
– ir dėl to, kad jis nė kiek neįsižeidžia dėl mano trumpalaikės neištikimybės,
ir dėl to, kad grįžusią mane pasitinka atsinaujinęs ir pasipustęs – kaip tada jo nemy…
Ai, tiesa – apie meilę Vilniuj Kunčinas jau seniai uždraudė seilėtis.

Kategorijos: Grožinė kūryba, Kūryba, Saulės arkliukai, Skaitiniai, Visi įrašai | Žymos: , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės