R. Cibas. Abejingumas (11)

Romas Cibas | asmeninė nuotr.

Romas Cibas | asmeninė nuotr.

Šventraštyje apie abejinguosius yra pasakyta – „Kadangi tu nei karštas, nei šaltas, o drungnas, tai aš tave išspjausiu…“

Panašia tema žurnalistė Daiva Žeimytė, valstybinės dienos proga kalbino prezidentą Valdą Adamkų. Pokalbio pradžios negirdėjau. Kai įsijungiau tą kanalą, kalba ėjo apie Lietuvos visuomenę, apie „tyliąją daugumą“. Kodėl ši – „tylioji dauguma“ tokia abejinga? Šis žurnalistės klausimas mane iškart suintrigavo. Su dideliu dėmesiu laukiau atsakymo. Bet taip, deja, ir nesulaukiau… Prezidentas tik išsakė apgailestavimą, kad jis jau turbūt nebesulauks… O ji, jos karta – gal būt.

Praėjo „mindauginės“, naujos dienos atsineša kitus įvykius ir rūpesčius, bet šis klausimas ( bent jau man) nepasimiršta…

 Kodėl vieni žmonės yra aktyvūs, turi ne vieną hobį, tampa kokios nors srities lyderiais, o kiti taip ir lieka „drungnais“? Nuo ko tai priklauso? Nuo charakterio, genų? Nuo atsinešto į šį pasaulį „įdirbio“ ar nuo aplinkos, nuo to kokioje visuomenėje gimstame? Manau visi paminėti ir nepaminėti faktoriai turi įtakos.

Dar mokykloje ar anksčiau pas vaikus išryškėja tam tikri polinkiai ar gabumai. Vienam lengvai „skyla“ matematika ar fizika, kitas turi gerą muzikinę klausą, trečias nepranokstamas sporte. Kaip taisyklė, tam kas lengvai sekasi, kur žmogus gali pasireikšti, save realizuoti, atsiranda ir potraukis. Vėliau šis potraukis dažnai perauga į hobį ar net tampa darbine veikla – pragyvenimo šaltiniu. Tokiems žmonėms abejingumas negresia, jie darbe randa pasitenkinimą. Pasakymas – „gydytojas iš pašaukimo, mokytojas iš pašaukimo“ – tai apie juos…

Kuo žmogus gabesnis, tuo labiau jam viskas sekasi, tuo daugiau jis bet kokioje veikloje ras pasitenkinimo. Tuo stipresnis pas jį imunitetas nuo abejingumo. Gal kaip tik tai turėdamas galvoje, prezidentas, kaip viltingą argumentą pažymėjo tai, kad Lietuvoje daug talentingų žmonių.

Kita vertus žurnalistės klausimas buvo truputi kitokio pobūdžio. Ji klausė apie abejingumą pilietinį. Kodėl „tylioji dauguma“ (suprask eiliniai piliečiai) yra tokie abejingi visuomeniškai. Prezidentas aiškaus atsakymo nedavė. Gal reikėjo paklausti ko nors iš tos „tyliosios daugumos“?

Ta dauguma ne visada buvo „tylioji“. Prieš nepilnus tris dešimtmečius jinai dainavo mitinguose, susikibusi rankomis stovėjo Baltijos kelyje. Tada ta dauguma tikrai nebuvo abejinga, ji kūrė istoriją. Ji buvo kitokia nei dabar. Tada dar visi buvome lygūs, neturėjome savų valdovų, kurie visą valstybės kūrimo procesą paėmė į savo rankas. O tai daugumai (piliečiams) paliko tik vieną priedermę – Valdovus rinkti. Taip elgiasi nesąmoningi tėvai, visus darbus nudirbdami patys. Atseit tegu vaikai turės laimingą vaikystę. O kas iš tokių vaikų išauga???

Visas blogis pasaulyje atsiranda iš klaidingo tapatinimosi. Gyvename Lietuvoje, kur netrūksta lietaus ir grybų. Turbūt nerasite lietuvio, kuris nežinotų, kas yra grybas. Bet tai, ką mes renkame ir valgome yra tiktai grybo vaisekūnis…

Panašiai yra ir su žmonėmis, tai ką mes matome gatvėse ir veidrodyje, tai tik laikina forma. Šiandiena ji yra, rytoj – nebe… Tai netikrieji „aš“, nes – laikini, su ego sąmone ir iš to sekančiom pasekmėm…

Tikrasis „AŠ“ – tik vienas,  (bendras visiems). Jis nematomas, beformis, amžinas – negimstantis ir nemirštantis. Tai Beribė Sąmonė iš kurios atsiranda visi pasauliai. Rytuose ji vadinama Brahmanu, o vakaruose – Dievu. Iš tikrųjų yra tik jis, o visa kita – „maja“  (iliuzija), nes laikina.

Mes esame ir viena, ir kita. Esame laikinai įsikūnijusi dvasia. Tai tiktai „Lila“ – žaidimas. Klaidinga tapatintis su laikinu pavidalu. Tai tas pats kas tapatintis su drabužiu. Ta amžina kova, tarp gėrio ir blogio, tarp šviesos ir tamsos gaunasi dėl mūsų dvejopos prigimties. Kiekvienas žmogus nors kartą, kitą, nors labai trumpam prisiliečia prie tikrojo „AŠ“. Tokie „prisilietimai“ – brangiausios akimirkos… Kas jų nepamiršo, tas nedaro skirtumo tarp savęs ir kito žmogaus. Prieš nieką nesilanksto ir prieš nieką nesipučia. Nes tenai – tikrovėje, viskas yra – Viena…  Dideli ir maži, „ponai“ ir tarnai sugalvoti kitur…

Demokratijos pagrindinis principas tame, kad mažuma paklūsta daugumai. Nors tai įstatymiškai įteisinta mūsų konstitucijoje, bet tikrovėje yra priešingai – dauguma paklūsta mažumai. Visą valdžią turinti mažuma su piliečiais nesitaria, jų neatsiklausia. Kur gi čia demokratija??? Tai visiškai priešingas dalykas. Tai partinė autokratija. Tai dar ne vieno asmens ar šeimos autokratija, kaip, kad Šiaurinėje Korėjoje, bet esminis principas tas pats – dauguma paklūsta mažumai.

Rezultate paradui vadovauja mamona. Nes mažuma yra nuperkama. Tokiu (pirmuoju) „pirkiniu“ laisvoje Lietuvoje tapo teisėjų ir prokurorų klanas. Antroji (Gedimino Vagnoriaus) vyriausybė jiems pakėlė algas. Ne dešimt ar dvidešimt procentų, ne. Naujos jų algos nuo daugumos piliečių skyrėsi keliolika kartų… Tai buvo akibrokštas. Niekas to nesitikėjo. Ar kas nors pasipriešino? Piliečiai, laisvoji spauda? Ne. Visi tylėjo. Visi buvo nuščiuvę…

Tada mes dar buvome vaikiškai naivūs. Pasitikėjimas sąjūdžio lyderiais buvo toks didelis ir besąlygiškas… Man tai primena Jono Biliūno apysaką „Brisiaus galas“. Mūsų ištikimybė buvo, kaip to šuns…

O jie tuo pasinaudojo. Jie nužudė. Tik ne Brisių, o – demokratiją. Dėl šūdo garo – dėl pinigų.

Juk valstybės biudžetas yra ne vyriausybės, ne seimo ar kitokios mažumos. Tai visų piliečių pinigai. Jie privalėjo atsiklausti ar piliečiai sutinka mokėti tokius atlyginimus savo teisėjams ir prokurorams. Bet jie to nepadarė. Suveikė paprasčiausias lovio principas… Tuo „dainuojanti revoliucija“ ir pasibaigė. Kas ją uždegė, tas ir užgesino. Dabar, kalbant terminais kriminaliniais, dauguma yra „ne prie reikalų“. Nes viską tvarko valdžią turinti mažuma.

 Kada dauguma pačios Sistemos yra nušalinta nuo visų reikalų, kada ji nieko nesprendžia –  yra NIEKAS, ji automatiškai pasmerkta ABEJINGUMUI.

Ir priešingai, kada visus sprendimus daro mažuma (nekontroliuojama daugumos), tada, dėl ego sąmonės, neišvengiamai atsiranda pagundos… Plaunami valstybės pinigai, klesti „rubikonai“ ir „holdingai“.

Dabartiniai „valstiečiai“, esantys valdžioje, yra paskutinė viltis, kada dar galima pakeisti ydingą Sistemą be jokių revoliucijų ir „maidanų“.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *