V. Rubavičius. JAV prezidento „operacija“ Europoje ir jos atgarsiai (23)

Vytautas Rubavičius | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Vytautas Rubavičius | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Jungtinių Valstijų prezidentas Donaldas Trampas apsilankė Europoje. Džiaugsmingai buvo sutiktas Lenkijoje, pabuvojo Vokietijoje surengtame didžiųjų valstybių dvidešimtuko vadovų susitikime.

Tos jo kelionės nekantriai laukta. Jau prieš vizitą netrūko įvairiausių komentarų bei spėlionių, nes politinę europinio elito vaizduotę ypač jaudrino keletas tos kelionės „taškų“ – apsilankymas Lenkijoje ir susitikimas akis į akį su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu.

Prezidento Trampo kelionė pranoko daugumos lūkesčius, tačiau komentaruose ryškėja keli dalykai, svarbūs pačiai europietiška save vadinančiai politinei savimonei ir dabartinei Europos Sąjungos būsenai nuvokti. Atkreiptinas dėmesys ir į mūsų vietinės žiniasklaidos komentatorinę tendenciją, kuri jau aiškiai pagrįsta tam tikromis ideologinėmis nuostatomis.

Apsilankymas Lenkijoje buvo svarbus dėl kelių geopolitinių priežasčių. Laukta, kad Jungtinių Valstijų prezidentas aiškiai išsakys savo poziciją dėl Rusijos keliamos grėsmės NATO šalims ir patvirtins įsipareigojimą ginti jas agresijos atveju. Šitai ir buvo padaryta. Tačiau Trampo kalba gerokai pranoko vienų lūkesčius, o kitų – europinio politinio elito ir jį aptarnaujančios žiniasklaidos bei vadinamųjų ekspertų – nuogąstavimus.

Savaime suprantama, kad kalbą rašė ne pats prezidentas, o jo komandos nariai, tačiau ji nustebino, sakytume, konceptualine branda. Joje Lenkijos žmonių pavyzdinio patriotiško pasipriešinimo pagrindu paryškinti esminiai patriotiškumo sandai – Dievas, tėvynė, šeima, suverenitetas, tikėjimas, tradicijos. Kokių ES didžiūnų kalbose kas girdėjo tokius žodžius, kurie jau senokai tapo nepriimtino politinio elgesio ženklais, visomis „politinio korektiškumo“ priemonėmis trintinais iš viešosios žiniasklaidinės erdvės ir viešojo gyvenimo. Kaip drįstama kalbėti apie Dievą, suverenitetą ir tautą, kai ES politinis elitas intensyviai kuria naująjį ES raidos scenarijų, pagal kurį turi būti įgyvendinta galutinė ES federalizacija ir valstybių narių išvalstybinimas bei ištautinimas išstumiant Dievą, tautą ir suverenitetą į nesusipratėlių marginalų mintijimo sritį. Juk suverenitetas ir tauta – tai pats baisiausias nacionalizmas. Kalboje tiems dalykams teikiama ir civilizacinė reikšmė – jie kaip tik laikomi reikalingomis europinės raidos gairėmis.

JAV prezidento pasisakymams būdinga stipri energetinė įtampa, net iškrova, kuri labai veikia visus klausytojus – tiek jį palaikančius, tiek koneveikiančius. Tad emocingas jo pasisakymas Lenkijoje, parodęs puikų šios šalies nesenos istorijos, jos kančių ir šlovės išmanymą sužavėjo įvairiausių orientacijų lenkus. Tačiau, suprantama, liberaliajam kairuoliškam europiniam politiniam elitui tai buvo tarsi raudona skraistė buliui, tačiau… Reikalai klostėsi taip, kad prieš nepaprastai svarbų dvidešimtuko vadovų susitikimą „deramą atsaką“ Trampui teko patikėti žiniasklaidoje veikiančiam aptarnaujančiam ekspertų pulkui, kurio pasisakymus gerokai supaprastinę pertransliavo ir Lietuvos komentatoriai. Tie ekspertai ėmė svarstyti, kaip Trampo kalba skaldanti Vakarų vienybę, nes teigiant visai kitas nei europines vertybes, o pastarosios esančios – pliuralizmas, žmogaus teisės, tolerancija… Galima tik įsivaizduoti, kaip lenkams būtų patikusi kalba, raginanti priešintis galimai agresijai dėl neva tokių svarbiausių gintinų vertybių.

Jungtinių Valstijų prezidento kalboje paryškintas svarbus Lenkijos vaidmuo NATO sąjungoje dėl jos geopolitinės padėties ir dėl sukauptos patirties ginant laisvę ir Tėvynę. Tačiau toks Lenkijos, o sykiu ir dabartinės jos valdžios iškėlimas vargu ar malonus eurobiurokratiniam elitui, kuris nesiliauja kaltinęs Lenkijos valdžios elitą, neva tas negerbiąs minėtų europinių vertybių. Nei Briuseliui, nei Vokietijos ir Prancūzijos duetui nėra prie širdies stiprėjantis Lenkijoje nacionalinių interesų suvokimas, taip pat ir glaudūs sąjunginiai ryšiai su Jungtinėmis Valstijomis. Stiprėjanti Lenkija stiprina ir Rytų bei Centrinės Europos šalių nacionalinių interesų raišką, o šitai kertasi su naujaisiais ES raidos scenarijais. Tad politikos komentatoriams yra apie ką pamąstyti, tačiau galima drąsiai teigti, kad Lenkijoje pasakytos Trumpo kalbos mūsų visuomenė nei išgirdo, nei suvokė, kas joje sakoma Europai ir pasauliui, nes mūsų politiniam elitui, taip pat ir prezidentei Daliai Grybauskaitei pakanka vienos frazės – „mus gins“.

Didžiausio komentarų srauto susilaukė Trampo ir Putino pokalbis, užtrukęs gerokai ilgiau, nei planuota. Svarstyta apie įvairiausias smulkmenas, giliamintiškai aiškinta, kiek laiko turėjęs Trumpas skirti Putinui, kad tas nebūtų pasijautęs laimėtoju. Nutarta, kad pusvalandžio būtų pakakę išsakyti Kremliaus šeimininkui aiškią Vakarų poziciją svarbiausiais klausimais ir iškilmingai pasišalinti. Deja, pokalbis užtruko. Tas detales įvairiai perpasakojinėjo ir mūsų komentatoriai. Tokių komentarų skleidėjams pravartu būtų bent pabandyti įsivaizduoti, kaip jaučiasi pasaulio reikalų tvarkytojai ir koks pasaulinių reikalų svoris gula ant jų pečių. Leiskime didiesiems pasaulio lyderiams kalbėtis tiek, kiek jie mano esant reikalinga, ir tikėkime, kad aptarinėti svarbias problemas yra geriau, nei nesikalbant dauginti konfliktinių regionų. Tokiuose pokalbiuose ne tik artimiau susipažįstama, pagaunama partnerių mąstymo ir kalbėjimo ritmika, bet ir dedami pagrindai būsimiems sutarimams ar konfliktams. Juk Sirijoje reikalai šiek tiek pajudėjo. Kalbėdami akis į akį prezidentai atstovauja ne tik savo šalims, bet ir esamiems ar potencialiems sąjungininkams, tad tenka atsižvelgti į gausybę publikai nenuvokiamų geopolitinių niuansų. Galima nujausti, kad Trampo ir Putino pokalbyje vienaip ar kitaip dalyvavo ir abiejų šalių didysis „partneris“ – Kinija. Ypač kai kalbėta apie Šiaurės Korėjos problemą ar šiuolaikinės globalizuotos pasaulio ekonomikos reikalus. O juk Kinija tampa ne tik didžiausia ekonomine ES partnere, bet ir konkurente, sėkmingai perimančia svarbius daugelio Europos šalių ekonomikos sektorius. Vėlgi yra apie ką galvoti bandant įsivaizduoti tuos pasaulio raidos scenarijus, kuriuos stengiasi įgyvendinti didžiųjų šalių lyderiai. Ypač regint vis ilgiau trunkančius Vokietijos kanclerės Angelos Merkel ir Prancūzijos prezidento Emanuelio Makrono apsikabinimus.

Kategorijos: Akiračiai, Laiko vinys, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , .

23 komentarai

  1. “Patriotiškumo sandai – Dievas, tėvynė, šeima, suverenitetas, tikėjimas, tradicijos” pagal ES valdymo sąrangą yra palikti pačių jos šalių kompetencijai, todėl “ES didžiūnų” kalbos šia prasme su Trampo kalbos turiniu nelygintina. Apie tai kalbėti paprasčiausiai yra ne “didžiūnų” kompetncija. Visa tai ES yra nacionalinių valdžių tarp jų ir JAV kaip nacionalinės šalies reikalas, taigi Varšuvoje ir akcentuota būtent nacionalinių dalykų pusė. Todėl “ES didžiūnų ” atžvilgiu Rubavičiaus priekaištaujama nekompetatingai – tendencingai. Tai metodologiniai struktūriniai nesusivokimai.

  2. Getas:

    JAV labiausiai pasitiki Lenkija, nes abi pabrėžia savo nacionalinius interesus, Dievą, Tėvynę, Šeimą, nes šiuo keliu suka ir JAV, po liberalmarksisto Obamos paklydimų. Deja Merkel ir Makronas dar vis laikosi Briuselio nerinktų biurokratų politkorektiškumo, kuris veda prie stagnacijos, ypač politinės minties stagnacijos, kuri baigiasi socialiniais neramumais ir galiausiai diktatūra arba autoritarine valdžia. Istorija apie tai jau ne kartą bylojo.
    Aišku jaučiasi ir JAV noras ir lenktyniavimas su Vokietija ir dabar jau prisidėjusia Prancūzija dėl įtakos Rusijoje, todėl ir buvo pasirinkta Lenkija, kaip vykdanti nepriklausomą nuo Briuselio nacionalinę politiką. Užduokite sau klausimą, kodėl Makronas pirmasis pasikvietė Putiną į Paryžių ir nė vienas liberlamarksistinis žiniasklaidos “šuo” apie tai net nesulojo, o kaip dergė Le Pen, kai ji susitiko su Putinu?
    Šaunuolis D. Trampas, tik kur miega mūsų Prezidentė ir Linkevičius, kai juos įžeidinėja Lenkijos užsienio ministras
    (apkaltino, kad skriaudžiami Lietuvoje pseudolenkai) prieš pat JAV prezidento atvykimą į Europą.

    • Pikc:

      Mūsų valdžia (ne tik Grybauskaitė su linksevičium) didžiam pasimetime, nes nežino, prieš kurį poną pilvu šliaužioti: kaip ir prieš lenkus reiktų, ba “strateginis partneris” (žr. lenkiškų įrašų lietuviškuose pasuose klausimą) – bet ant lenkų Briuselis pyksta, tai kaip ir prieš Briuselį reiktų šliaužiot. Antra vertus, nuo rusų gi Briuselis neapgins, čia jau Amerika autoritetas – bet ten gi Trampas prezidentas, o juk jis ne liberastas, tai kaip ir neteisingas. Vienžo, dilema dilemoj… 🙂
      Beje, keli momentai ir Trampo kalbos, paaiškinantys, kodėl liberastai jo taip nekenčia:
      “We must work together to confront forces […] that threaten over time […] to erase the bonds of culture, faith and tradition that make us who we are”. Taigi če seubas! Tiesioginis puolimas prieš europines viartibes! O pabaiga tai išvis klaiki: “So, together, let us all fight […] for family, for freedom, for country, and for God.” Čia gi kiekvienam save gerbiančiam liberastui isterijos priepuolis su putom iš nasrų turi prasidėti! Tai ko stebėtis mūsų purvasklaidos reakcija? 😀
      P.S. Jei kam įdomu, pilną kalbos variantą nesunku rasti – užtenka į gūglę suvesti “Remarks by President Trump to the People of Poland”.

  3. Lietuva nacionalinių jėgų neturi dėl to, kad jos visos taikančios į nacionalinių vietą yra daugiau mažiau prolenkiškos. Žodžiu tęsiasi tas pats bobiškas tarpukarinis prolenkiškas žioplinėjimas, uodegavimas Lenkijai… Kas faktiškai yra ilgų laikų kauniška politika Lietuvoje.
    Kas dėl Briuselio, tai jis nacionalinių politikų ES šalims nediktuoja. Jo kompetencijoje yra žmogaus teisių, demokratijos ir rinkos principų ūkyje laikymosi priežiūra.
    Taigi renkant Lietuvos nacionalinę valdžią (Prezidentą, Seimą, Premjerą) pirmiausiai žiūrėtina į asmens prolenkiškumo nuostas. Jas apie dalyvaujančius poltikoje asmenis Tautai, rinkėjams reikalinga žinoti gerokai iš anksto. Antai, Skvernelis tapęs Premjeru pirmiausiai “užgiedojo”, kad Lenkija strateginis partneris ir tuojau pat Lenkijos Pranciškonų ordinui atidavė neįkainuojamą Tautos istorinį paveldą dar karaliaus Vytenio 1311-1313 pranciškonams statytą bažnyčią su vienuolyno pastatais. Kur nacionalinių jėgų protesto balsai, kur jų reikalavimai Prezidentei, Seimui atstatydinti Skvernelį. Tyla, visiška tyla. Tai ar čia Briuselis įsakęs taip daryti (?!)…

  4. Valentinas Šapalas:

    Puikus straipsnis. Bravo jo autoriui. Širdis atsigavo ir nuotaika pakilo jį perskaičius. Tokių straipsnių reikia daugiau, bet matyt nėra kam juos rašyti, nes mūsų žurnalistai pučia į ES liberastų dūdelę ir mulkina mūsų žmones, o tie lengvai pasiduoda. Bravo Vytautai.

  5. Trumpas bent žino, kur Lenkija yra, o apie jūsų šalį išvis nieko nėra girdėjęs.

    • Žemyna:

      Milijardai žmonių nežino, kur yra daug didesnės šalys, negu Lenkija, o juolab Lietuva… Ir kas?
      O ar Lietuva nėra ir TAMSTOS šalis? Argi nėra TAMSTOS TĖVYNĖ?
      Keistas tamstos komentaras – lyg svetimos šalies rezidento, atsiųsto čia su nedraugiška spec. užduotimi 🙁

      • Pikc:

        Tas veikėjas – greičiausiai kompleksų kamuojamas nutautėlis, labai norintis būti lenku, bet suprantantis, kad taip ir liks “lianku”. Užtat ir drabstosi tulžingomis putomis, vargšelis. 🙂
        O Trampas su lenkais LABAI išmintingai pasielgė: puikus kalbą rašiusių darbas su “gūgle”, leidžiantis parodyti, kad Trampas Lenkijos istoriją žino, kad Lenkija jam – ne tuščia vieta, plius krūvos ditirambų, nuo kurių lenkai gali tiesiog sprogti iš pasididžiavimo. Čia vienu šūviu du zuikiai: iš vienos pusės, Lenkija jaus Amerikos užnugarį ir drąsiau kartu su Vyšegrado šalimis stos prieš Briuselio diktatūrą (plius, Trampas palaiko ir Trijų jūrų iniciatyvą (žr. “THE JOINT STATEMENT ON THE THREE SEAS INITIATIVE”, “Factbox – Three Seas Initiative summit in Warsaw” ar “Three Seas Initiative: Trump in Warsaw supports the project”), kurioje Vokietijos ir Prancūzijos nėra), o antra vertus, kylant įtampai tarp Briuselio ir Vašingtono, dabar Varšuva garantuotai stos pastarojo pusėn. Žodžiu, tikrai puikus ėjimas.

        • Lietuviai pavydi lenkams didelės teritorijos, stipraus valstybingumo ir turtingos istorijos. O Trumpui Lenkija yra svarbi, o jūs ne, nes esat maži ir visada tokie būsite, o mes galime didėti ir plėstis, o jūs esat nykštukai ir to padaryti negalėsite Mirkit iš pavydo LITWINAI.

          • Tvankstas:

            Kunigaikštis Jurgis Giedraitis ( Jerzy Giedroyc) : “Lenkijos istorija – tai pavogta Lietuvos istorija. Labiausiai suklastota istorija Europoje yra Lenkijos istorija.”

            • Pikc:

              Nekreipkite dėmesio – tiesiog, kaip ir sakiau, kompleksuotas ligonėlis tulžimi spjaudosi. Eilinis įrodymas, kaip svarbu išlaikyti savo tapatybę, nes kitaip štai ir išsivysto tokie pagieža trykštantys padarai, kurie norėtų būti “kažkas”, bet patys supranta, kad yra “niekas” – užtat ir siunta.

          • Kemblys:

            lenkas… kažkodėl tiek daug dėmesio skiria tiems LITWINAMS…
            Ko tam lenkui trūksta? Proto? Gal nesijaučia stiprus nors ir diiidelis?..

      • Nuvažiuok į Lenkijos vakarinę dalį ir paklausk ten gyvenančio eilinio lenko – ką jis žino apie Lietuvą – jis tau nieko neatsakys. Lygiai tas pats bus jei nuvažiuosi į Baltarusiją ar į Rusiją. Lietuva visada buvo, yra ir bus Europos užkampis.

        • na taip, – baugu juk už kampo… lietuviškojo paveldo tyruose pasiklysti,
          tai ir nuo prigimimo (ir DNR lietuviškojo gymio nešiojantis) “aplinkslavišku”
          liežiuviu užsislaptinėjant r y š k i a i saugiau; tad nepasiklyski gentaini paslėptasis,
          “už kampo” kai grįžusiųjų tarpan nuo Užuralės iki pat pat Reino vandenų pabraidyt
          l i e t u v š k i a u s i ų j ų DNR tarpe teks (mat lenkų-lietuvių skirtybės DNR,
          gausiausiai iki pat Kazanės ir Pirėnų pasklidę…). O Liubline vien šia tvirta sąjunga
          ir išsaugo ta visa Eurpoa, visai dab. Europai, t.y. net ES su Gudija, Ukraina, Moldavija ir

  6. Juozas P.:

    Tie pastoviai ir KASDIEN alkas.lt keikiami Rusijos TV srautų srutuose dažnai sudalyvauja ne tik kaip ”malčiki dlia bitja”, paguglint reikia ir pažiūrėti

    Якуб Корейба: Если вы такие хорошие, почему вас так не любят? Структура момента. 09.02.2016

  7. Tikrai taip:

    Lietuviai galime tik pavydėti lenkams – jie turi daug patriotizmo, jie drąsiai gina tautines vertybes, šeimos vertybes, jie nepamiršo savo istorijos savo didžios tautos siekių dominuoti Europoje.
    O Lietuva ir lietuviai esame tik nuolankūs Briuselio tarnai, kurie atiduoda viską : kalbą, kultūrą, istorinę atmintį, suverenitetą, net litus jau palaidojome. O Lenkijoje gyvuoja zlotas, Lenkija nepriima migrantų ir nebijo Briuselio.
    Ponai Lenkijos mylėtojai: Kubiliau, Kirkilai, Landsbergi, Šiauliene – kodėl jūs neimate pavyzdžio iš Lenkijos? Kodėl Jūs nesididžiuojate savo lietuvių tauta, kodėl neginate tautos ir šeimos vertybių, kodėl nesaugote lietuvių kalbos, žemės, tradicijų ir t.t.??
    Tai kaip iš tiesų – ar mylite Lenkiją, ar ne? Tai elkitės išdidžiai taip kaip lenkai ir nesilankstykite, neatsiprašinėkite kaip ministras Linkevičius neaišku už ką ir dėl ko. Todėl ir žemina mus Lenkijos Užsienio reikalų ministras pareiškęs, kad “Lietuvoje lenkai tiesiog persekiojami”. Kur NOTA, kur paneigimai į tokį baisų melą?

    • Pikc:

      Na, teisybės dėlei reikia pasakyti, kad yra nemenkas skirtumas tarp “lietuviai” ir “kai kurie valdžios atstovai”. Tikrai nevertėtų atskirų atmatų “nuopelnų” prikerginėti VISAI tautai. Užbėgdamas už akių “argumentams” iš serijos “patys išsirinkom” priminsiu, kad daugelio jų NĖ VELNIO niekas nerinko, o tie, kuriuos rinko, prieš rinkimus kalbėjo VISAI ne tai, ką daro dabar (geras straipsnis apie tai – Vytautas Sinica. “Aukos ant populizmo altoriaus”).

  8. Tai kas čia per logika pasipylė. Kaltinimi dėl lietuvių kalbos, kultūros, istorijos ir t.t laidojimų metami Briuseliui. Briuselis dėl lietuviškumų gyvavimų neturi Lietuvai jokių priekaištų. Gi lietuvių kalbą, kultūrą, istoriją, suverenitetą per atitinkamus asmenis Lietuvoje (kirkilus, kubilius, skvernelius, bumblauskus ir kt.) “graužia” būtent Lenkija, o kaltinimai dėl to metami Briuseliui. Kas tikrai, tai tikrai – Lenkija “nepamiršo” didžiuotis kitų sąskaita. Antai viduramžiais tai darė LDK sąskaita, dabar siekia “užsikarti” pajodinėti ant Trijų jūrų asociacijos – faktiškai buvusio Lietuvos “Vilniaus dešimtuko”… Taip, iš tikrųjų Lenkija tokio savo būdo “nepamiršo”…

  9. Skalvis:

    Kaip žinia, Tuskas įvardijo JAV kaip vieną iš trijų didžiausių grėsmių Europai, o Trumpo administracija pareiškė, kad nepraeis nei porą metų ir JAV, panaudodama valstybinį nacionalizmą, sugriaus Europos Sąjungą: jei Lenkija JAV Trojos arklys Europoje – kas Lietuva ?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *