J. S. Laučiūtė. Kokią valstybę kuriame? (32)

J.Lauciute_propatria.lt

Jūratė Sofija Laučiūtė | Propatria.lt nuotr.

1990 m. kovo 11-osios Aktu sau ir pasauliui paskelbėme atkuriantys Lietuvos nepriklausomą demokratinę valstybę. Tuo pačiu buvo pareikšta, kad Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedaloma, joje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija.

1992 m. spalio 25 d. referendume buvo priimta, o nuo 1992 m. lapkričio 2 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos Konstitucija, kuri patvirtino nepriklausomos demokratinės valstybės atkūrimą. Pirmojo Konstitucijos skirsnio „Lietuvos valstybė“ straipsniai skelbia, kad niekas negali „savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių“ (3 str.); „valdžios galias riboja Konstitucija“ (5 str.); „negalioja joks įstatymas ar aktas, priešingas Konstitucijai“ (7 str.); „valstybinė kalba – lietuvių kalba“ (14 str.). 148 straipsnyje patikslinama, kad visos šio skirsnio nuostatos gali būti keičiamos tik referendumu.

Tie ir kiti Konstitucijos straipsniai reiškė, jog atstatoma iki Antrojo pasaulinio karo ir Lietuvos okupacijos gyvavusi tautinė valstybė.

Tautinė valstybė „yra išskirtinis politikos ir kultūros junginys“ ir, vadovaujantis tautinės valstybės idėja, „visada prasmingas yra klausimas, ar praradus tautos kultūrinio savitumo suvokimą toliau verta kalbėti apie politinė nepriklausomybę“[1].

Ir ikikarinės, ir dabartinės Lietuvos Respublikos filosofai pabrėždavo, kad politinės nepriklausomybės siekiai galėjo gimti ir būti įgyvendinti tik savo kultūrinį tapatumą suvokusioje ir įsisąmoninusioje tautoje. Beje, Lietuva šiuo atžvilgiu nėra kokia nors išimtis. Panašiu keliu – per tautiškumą, savo kultūrinį išskirtinumą – į nepriklausomą valstybę ėjo ir kitos Vidurio bei Rytų Europos tautos, ir tuo jų valstybingumo raida skyrėsi nuo Vakarų Europos valstybes sukūrusių tautų.

Alvydo Jokubaičio ir Raimundo Lopatos knygoje „Lietuva kaip problema“ išryškinamas skirtumas tarp Georgo Hegelio (George Willhelm Friedrich Hegel) ir Tomo Hobso (Thomas Hobbes) atstovaujamų valstybės funkcijų bei misijos suvokimo. Hegelio nuomone, valstybė esanti „tautos dvasios ir kultūros objektyvacija“ ir kaipo tokia tampa dvasinio gyvenimo reiškiniu. Hobsui valstybė esantis tik mechanizmas, užtikrinantis piliečių saugumą [2].

Netenka abejoti – Lietuvos nepriklausomybės Sąjūdžio įkūrėjai, vedliai vedė tautą būtent į hegeliškąją valstybę.

Tačiau per 24 metus, prabėgusius po Konstitucijos priėmimo, atkurtoje (tautinėje?) Lietuvos valstybėje vyko ir tebevyksta procesai, kurie prieštarauja ir Konstitucijos raidei, ir dvasiai. Keičiasi valstybės samprata – ji artėja prie hobsiškojo jos funkcijų supratimo. Tautiškumas, tautinės kultūros puoselėjimas ne tik nebelaikomas siekiamybe, bet yra aršiai kritikuojamas, apšaukiamas „urvine vertybe“, „atgyvena“ ir pan. Peržiūrima ne viena Konstitucijos nuostata. Spartėjančius tempu siaurėja valstybinės kalbos vartojimo sfera. Ją iš daugelio viešojo gyvenimo sričių išstumia anglų kalba. Ne tik reklamoje ar firmų pavadinimuose, bet ir spaudoje, radijo ir televizijos laidose angliškų dainų, filmų, knygų ir straipsnių pavadinimai vis rečiau beverčiami į lietuvių kalbą. Nusirista iki to, kad net patys lituanistai, savo darbuose ištisomis pastraipomis cituojantys kitų šalių autorių tekstus, angliškų citatų į lietuvių kalbą nebeverčia. Naujausias tokio įžūlaus lietuvių kalbos teisių pažeidinėjimo pavyzdys – 2016 m. intriguojančiu pavadinimu išleista knyga „Lietuvių kalbos ideologija“, kurią sudarė lituanistė ir filosofas[3]. Ypač aršiai Valstybinės kalbos įstatymą ignoruoja L. Vaicekauskienė (plg. į lietuvių kalbą neišverstas citatas: p. 19, 26, 30, 31, 35, 39, 44, 45).

Susidaro įspūdis, kad Lietuvoje žingsnis po žingsnio stumiama dvikalbystės idėja, ir belieka sulaukti tik paskutinio sprendimo, kokia bus antroji kalba – anglų ar lenkų.

Tiesa, Brexito supykintos didžiosios Europos Sąjungos valstybės jau paskelbė ribosiančios anglų kalbos vartojimą ES. Įdomu, ką darys „suanglėti“ skubanti Lietuva?

Reikšmingiausias pokytis, klaustukais iš visų pusių apstatęs esminį Lietuvos Respublikos Konstitucijos teiginį apie nepriklausomos valstybės atkūrimą, buvo įsijungimas į Europos Sąjungą. Konstitucija 2004 m. liepos 13 d. buvo papildyta Konstituciniu aktu „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“, ir nuo tos dienos valstybės suvereno – tautos – valiai turintys atstovauti Lietuvos politikai tai viešai, tai patyliukais, tai savo valia, tai kitų šalių politikų spaudžiami, kėsinasi pažeisti ar iškreipti (susiaurinti) ne vieną Konstitucijos nuostatą.

2003 m. birželį-liepą Europos Konventas bendru susitarimu patvirtino Sutarties dėl Europos Konstitucijos projektą (Europos Konstituciją). Valstybių ir vyriausybių vadovai galutinį susitarimą pasiekė 2004 m., kai spalio 29 d. dvidešimt penkių valstybių narių ir trijų šalių kandidačių valstybių ar vyriausybių vadovai pasirašė Sutartį dėl Konstitucijos Europai, kuriai buvo vienbalsiai pritarta tų pačių metų birželio 18 d. Ši sutartis turėjo įsigalioti tada, kai visos pasirašiusios valstybės būtų ją patvirtinusios, laikydamosi savo konstitucinės tvarkos.

Priklausomai nuo valstybių teisinių ir istorinių tradicijų konstitucijose šiam tikslui numatyta nevienoda tvarka: arba pritariant šalies parlamentui, arba surengiant referendumą. Ir tuometinis Lietuvos Seimas, skubėdamas pralenkti kitas, labiau atsakingas, ilgesnes valstybingumo tradicijas turinčias valstybes, pažeidė Konstituciją: nerengdamas referendumo, pats sau suteikė teisę balsavimu ratifikuoti ne vieną Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą keičiančią ES Konstituciją. O juk Konstitucijos 148 straipsnyje aiškiai parašyta, kad tik referendumu gali būti pakeista Konstitucijos 1 straipsnio nuostata „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“ ir pirmojo skirsnio „Lietuvos valstybė“ bei keturioliktojo skirsnio „Konstitucijos keitimas“ nuostatos.

Tauta apdujusi tylomis stebėjo, kaip jos išrinktieji uzurpuoja tik jai priklausančią teisę.

Laimė, atsirado protingesnių valstybių, protingesnių tautų, ir ES Konstitucijos priėmimas buvo atidėtas.

Bet Lietuvos parlamentarai, spėję pajusti savo visagalystę ir nebaudžiamumą, toliau kasasi po Konstitucijos pamatais. Veikiama dviem kryptimis: mėginama apeiti Konstitucijoje apibrėžtus ribojimus dėl dvigubos pilietybės ir siaurinamos valstybinės kalbos teisės, jos vartojimo sferos, kišamasi į pačią kalbos sistemą perdirbant ją pagal kitų šalių įgeidžius. O juk lietuvių, kaip valstybinės kalbos, teisės yra įtvirtintos pirmajame skirsnyje, kurį keisti galima tik referendumu, nekalbant jau apie Valstybinės kalbos įstatymą.

Be referendumo pakeisti Konstitucijos nuostatas dėl dvigubos pilietybės vis dar nepavyksta. Bet kalbos bastionai jau susvyravo.

Šių metų pavasario sesijoje 70 Seimo narių su premjeru Sauliumi Skverneliu prešaky pateikė projektą, kuriuo išimtiniais atvejais (?) būtų leidžiama asmens ar kituose dokumentuose vardus ir pavardes rašyti lotyniško pagrindo rašmenimis, įskaitant raides q, w bei x, kaip daugumoje Europos šalių, išskyrus Lietuvą ir Latviją, kurių kalbų rašmenys yra lotyniško pagrindo.

Įdomu, kokiu pagrindu, projekto autorių nuomone, yra sudarytas lietuviškas (ir latviškas) raidynas? Graikų? Hebrajų? Ar dar kokiu? „Kokiu pagrindu“ į anglų ir kitų kalbų lotynišku pagrindu sudarytus raidynus įšoko w, kurios niekada nebuvo lotyniškame raidyne ir kurios primygtinis brukimas pareiškimus apie raidyną „lotynišku pagrindu“ daro dar mįslingesnius?

Tai ne smulkmeniškas priekabiavimas, o rimtas pastebėjimas, nes autorei asmeniškai, diskutuojant su viena gerbiama Seimo nare, teko įsitikinti, kad ji (kaip ir kiti Seimo „lotynistai“) frazę „lotynišku pagrindu“ priima kaip naujausią kalbotyros mokslo atradimą ir rimtą argumentą, leidžiantį darkyti įprastinį lotynišku pagrindu ir be lotynų kalbai svetimos w sukurtąjį lietuviškąjį raidyną.

Nestebina, kad projektą stumia niekada kalbos jautrumu ir simpatijomis tautinėms tradicijoms nepasižymėję liberalai bei socialdemokratai su lituanistikos studijų taip ir nebaigusiu kalbos darkymo idėjiniu lyderiu Gediminu Kirkilu. Tačiau jiems puolė talkinti bene po dvidešimt konservatorių, iki šiol nuosekliai (išskyrus Andrių Kubilių) pasisakiusių prieš svetimkūnių invaziją į kalbą, raidyną, valstybinius dokumentus, ir „valstiečių“, atėjusių į Seimą su pažadu apginti tautiškumą ir tradicijas. Tai – naujausias politinės veidmainystės ir demagogijos pavyzdys.

Tiesa, šeši konservatoriai – Audronius Ažubalis, Arvydas Anušauskas, Agnė Bilotaitė, Vytautas Juozapaitis, Laurynas Kasčiūnas ir Stasys Šedbaras – pateikė alternatyvų projektą, kuris asmenvardį nelietuviškais rašmenimis leistų rašyti tik papildomame paso ar jį atitinkančio dokumento puslapyje. Iniciatorių teigimu, jų siūlymas ne tik užtikrintų vardo ir pavardės, kaip pagrindinių asmens tapatybės žymenų, teisinę apsaugą, teisę į bendrą šeimos pavardę, bet ir „konstitucinį imperatyvą saugoti valstybinę lietuvių kalbą“. Kitaip šis variantas vadinamas „latviškuoju“, mat, jį jau sėkmingai taiko Latvijos Respublika.

Šitas projekto variantas geriau atitinka Konstitucijoje įteisintos valstybės idėją, bet koks bus galutinis rezultatas, dar nežinia.

„Trijų raidžių“ projekto autoriai ir stūmėjai lyg vėliava mojuoja būtinybe gerinti Lietuvos ir Lenkijos santykius, kuriuos neva itin sušildytų nuolaidžiavimas Lietuvos lenkų įgeidžiams. Reikalavimas reformuoti lietuvišką raidyną taip, kad Lietuvos lenkai pasijustų „kaip namie“, glostyte glosto kartas nuo karto Lenkijoje vis pasireiškiančius imperinių ambicijų gaivintojus. Apie jų pretenzijas bei reikalavimus išsamiai ir argumentuotai kritiškai ne kartą rašė Ryšardas Maceikianecas, bet, atrodo, nei G. Kirkilas, nei A. Kubilius tekstų lietuvių kalba nebeskaito. Gaila… Jie būtų sužinoję Lietuvos lenko nuomonę apie profesoriaus iš Lenkijos, Nacionalinės plėtros tarybos prie Lenkijos prezidento nario Przemyslawo Žurawskio vel Grajewskio veiklą bei jo skelbiamus tekstus lenkų spaudoje. Tai žmogus, reiškiantis abejones dėl dabartinių Europos sienų, garsiai skelbiantis atvirus grasinimus Lietuvai ir garbinantis tarpukariu Lenkijos įvykdytą dalinę Lietuvos okupaciją. Žodžiu, lenkiškasis odioziškojo Rusijos politikos Vladimiro Žirinovskio klonas…

Priminęs šviesaus atminimo intelektualo Jurgio Giedraičio pastabą, jog „Lenkijos istorija yra viena ir labiausiai suklastotų istorijų, kokias aš žinau“, R. Maceikianecas perspėja skaitytojus, taigi ir G. Kirkilą su A. Kubilium, ir sutuoktinius lituanistus Ireną bei Antaną Smetonas, ir tuo pačiu istoriką Alvydą Nikžentaitį, kad „nebaudžiamas dezinformacijos skleidimas ir istorijos klastojimas, ypač prisidengus moksliniais titulais ir aukšta padėtimi valdžioje, yra itin kenksmingas dalykas, nes paprastai sukelia recidyvus, ir priešiškai nusiteikę asmenys gali skleisti tai kaip tariamai mokslinius įrodymus“[4].

Istorija liudija: jei dėl kokių nors sumetimų imperijai ar imperinių ambicijų turinčiai daugiatautei valstybei nepavyksta iškart įtvirtinti „vienos tautos, vienos kalbos“ idėjos ir jai tenka tam tikrą laiką žaisti „tautinių kultūrų puoselėjimo“ žaidimus, pono Žuravskio vel Grajewskio tipo ideologai negaili nei lėšų, nei pastangų vykdyti „sukirmijusio obuolio“ politiką. Iš pirmo žvilgsnio nepastebimomis ar nekaltai atrodančiomis „veislei pagerinti“ priemonėmis dar gražiai žydintis tautinės kultūros sodas apsėjamas kirmėlių kiaušinėliais, iš kurių išsiritusios kitos kultūros nešėjos kirmėlaitės graužia tautinės kultūros vaisius iki pat šerdies, neleisdamos užsimegzti naujo derliaus sėkloms.

Panašu, kad tokią „sukirmijusios obuolio“ politiką pastaraisiais metais vykdo vadinamoji „strateginė partnerė“ Lenkija, mažais žingsneliais stumdama į priekį lenkų ir lietuvių dvikalbystės idėją Lietuvoje, nuo kurios iki Dievų Tautų Respublikos restauracijos – tik vienas žingsnis. Tai, kas Sąjūdžio laikais ar pirmaisiais atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos metais atrodė absurdų absurdas, pamažu apauga realių nutarimų ir sprendimų raumenimis.

Šiame etape didžiausias polonofilų laimėjimas yra tas, kad be odiozinio Valdemaro Tomaševskio ir kai kurių lituanistikoje nesusigaudančių politikų, į lietuvių kultūros ir istorijos lenkinimo procesą pavyko įtraukti ir keletą įtakingų, aukštus administracinius postus užimančių specialistų – lituanistų, kalbininkų ir istorikų. Vertybių skirtumai, skirtingas tautos praeities vertinimas ir skirtingos ateities vizijos paprastai pirmiausia išryškėja tarp humanitarinį išsilavinimą turinčių specialistų, nes tiek istorija, tiek sociologija, politologija yra labiausiai ideologizuotos mokslo sritys. Tiesa, totalitarinėse valstybėse politizuotais tampa ir kiti mokslai, pavyzdžiui, biologija, genetika Stalino imperijoje SSSR, antropologija nacionalsocialistinėje Vokietijoje. Ten gi, kur įsivyrauja imperiniai interesai į imperijos orbitą įtraukti kaimynines tautas ir net valstybes, politikos įrankiu tampa kalba ir kalbos mokslai.

Kaip ir Stalino laikais Rusijoje, šiandien Lietuvos mokslininkų bendruomenės viduje netrūksta įvairių grupių, kurios aktyviai naudojasi kiekvienu valstybės užsienio politikos vingiu, kad su valdžios aparato pagalba pasiektų trokštamas karjeros aukštumas. Todėl valdžiai nesunku rasti žmonių, ne tik lojalių naujas (geo)politiniam mąstymui, bet ir karštai remiančių naująją ideologiją. Pavyzdžiui, po 1923 m. sovietinėje kalbotyroje buvo prasidėjusi „naujoji era“, kuriai būdinga tai, kad, sekdami akademiko Nikolajaus Maro pavyzdžiu, mokslininkai rinkosi ne mokslinių, kalbos faktais pagrįstų tyrimų kelią, o pagal iš anksto sugalvotus rezultatus atrinkdavo ar net klastodavo kalbos duomenis. Šiandien panašiai elgiasi ir kai kurie lietuvių kalbininkai, dėl kitakalbių šalies gyventojų ar bemokslių politikų įgeidžių pritardami asmenvardžių ir net vietovardžių išeliminavimui iš kalbos sistemos.

Atsirado kalbininkų, pritariančių absurdiškam teiginiui, kad pavardė – ne kalbos sistemos reiškinys, o privati nuosavybė, savotiškas prekės ženklas (jau ir žmonės tampa preke?), nepaklūstantis nei kalbos dėsniams, nei valstybės įstatymams. Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK), ypač kai jai vadovavo Irena Smetonienė, pritariamai linksėjo, kai politikai užsimanė diktuoti kalbos vartojimo taisykles ir normas, pareikalavo „išimti“ iš jos asmenvardžius bei „praturtinti“ lietuvišką abėcėlę perteklinėmis, jokio specifinio garso nereiškiančiomis raidėmis. O istorikas Alvydas Nikžentaitis savo ruožtu ėmė kurti pasakėles apie tai, kad, lyginant su kitomis tautinėmis bendrijomis, lenkų tautinė bendrija Lietuvoje turinti ypatingas teises[5].

Nei vieni, nei antri neatkreipė dėmesio į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (KT) pastabą, kai, interpretuodamas Konstitucijos 37 straipsnyje įtvirtintą nuostatą dėl tautinių bendrijų teisių, 1999 m. spalio 21 d. nutarime KT konstatavo, kad, garantuojant tautinio tapatumo išsaugojimą, asmens tautybė negali būti pagrindas asmeniui reikalauti, kad jam nebūtų taikomos taisyklės, kylančios iš valstybės kalbos statuso, nes kitaip būtų pažeistas konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas.

Kai kas puolimo prieš valstybinį lietuvių kalbos statusą pradžia laiko A. Kubiliaus vyriausybės parengtą ir Lenkijos anuometinio prezidento Lecho Kačinskio (Lech Kaczysnki) vizito į Lietuvą 2010 m. pavasarį išvakarėse Seimui pateikto vardų ir pavardžių dokumentuose rašymo ne tik lietuviškais, bet ir kitais lotyniško pagrindo rašmenimis projektą. Tačiau pirmąjį akmenį iš valstybinės lietuvių kalbos pamatų išjudino dar sovietmečiu kompartijos pavedimu sudarytoji Kalbos komisija prie Mokslų akademijos. Ji buvo spėjusi parengti nutarimą, leidžiantį labai siaurų specialių mokslo sričių lietuvių kalba leistuose leidiniuose nesilaikyti visuotinai įsigalėjusio tikrinių svetimybių lietuvinimo ir tenkintis asmenvardžių nurašymu. Atgavus nepriklausomybę, šis nutarimas buvo prisimintas, išplėstas ir imtas taikyti bemaž visoms bendrinės kalbos atmainoms. Tą nutarimą ir jo pasekmes detaliai savo knygoje analizavo ir kritikavo profesorius Vincas Urbutis, vadindamas jį „60-uoju numeriu“[6].

Ėmus taikyti šį nutarimą, pakriko ir išretėjo knygų skaitytojų gretos. Knygų mėgėjams buvo įprasta dalintis knygų naujienomis su draugais ir kolegomis. Dalintis ne raštu, o žodžiu, nes ir pats kalbos pavadinimas susijęs su veiksmažodžiu „kalbėti“, t.y. balsu, garsais (o ne raštu!) reikšti mintis, dalintis jomis su kitais. Bet pamėgink dabar žodžiu, o ne raštu dalintis mintimis, jei nebežinai, kaip ištarti rašytojo pavardę, kai ji paraidžiui perrašyta iš jo gimtosios kalbos, nenurodant, kaip ją reikėtų tarti lietuviškai!

Įdomu, jei paklaustume pačių autorių, rašytojų, poetų, kurių kūriniai verčiami į kitą kalbą, kas jiems svarbiau: ar kad svetima kalba spausdintame tekste jie „atpažintų“ save, t.y. kitos kalbos tekste pamatytų savo pavardę gimtosios kalbos rašmenimis, ar kad ją sugebėtų perskaityti, įsimintų skaitytojas ir ja dalintųsi (o ne vien „fotografuotų akimis“ ir tuoj pamirštų) su kitais? Jei autorius ne koks nors save, savo atvaizdą įsimylėjęs narcizas, o homo sapiens, jis, be abejo, norės tapti savu, „ištariamu“ ir kita kalba kalbantiems skaitytojams.

Antrąjį akmenį iš valstybės ir jos kalbos pamatų išjudino 2005 m. kovo mėnesį įvykęs Lietuvos ir Lenkijos prezidentų susitikimas Lietuvoje, kurio metu prezidentas Valdas Adamkus, matyt, bus davęs tokių pažadų dėl lenkų pavardžių rašybos, kurie prasilenkė ir su Konstitucija, ir su jo kaip prezidento įgaliojimais. Lietuvos visuomenė apie tai buvo informuota menkai. V. Urbutis cituoja viename dienraštyje paskelbtą žinutę: „Susitikimo metu prezidentai išsprendė netgi tokus smulkius klausimus, kaip lenkiškų pavardžių rašymas“, o kitas šaltinis pridūrė, jog formalumus pavesta sutvarkyti vyriausybei, t.y. Teisingumo ministerijai [7].

Ministerija dokumentą parengė greitai, ir tų pačių metų rudenį pavadinimu „Lietuvos Respublikos vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymas“ jis buvo atiduotas teisininkų ekspertizei.

„Išlukštentas iš pseudolingvistinio ir juridinio apvalkalo, projektas tiesiog stulbina savo antilietuviška dvasia, lietuvių kalbos niekinimu. Lietuvių kalba čia nustumta į pašalį, bemaž likusi už įstatymo ribų“, – taip jį apibūdina V. Urbutis [8]. Kritiškai mokslininkas įvertino nemokslinį ir tarpvalstybinių santykių reguliavimo taisyklėms prieštaraujantį pretekstą – vardan gerų santykių su lenkais darkyti lietuvių kalbos rašybą, morfologiją, griauti kalbos sistemą eliminuojantis iš jos tam tikrą tikrinių vardų grupę: „Abiejų šalių vyriausybės buvo įveltos į keistas ir nepateisinamas derybas dėl kalbos sandaros ir rašybos, o tai, kaip nesunku suprasti, visai ne tarpvalstybinių svarstymų ar susitarimų objektas. Tai bene bus pirmas atvejis tarptautinės politikos istorijoje, kai vienos valstybės vyriausybė įtaigoja kitos, tokios pat savarankiškos valstybės vyriausybę pasirūpinti, kad pastarosios (tos antrosios valstybės) valstybinė kalba būtų priderinta prie pirmosios valstybės oficialiosios kalbos ir šitaip būtų pašalinta kliūtis tautinei mažumai, vartojančiai pirmosios valstybės kalbą, savo asmenvardžius matyti nė kiek nepakitusius ir antrosios valstybės pagrindinėje kalboje.“[9]

Panašiai kaip profesorius V. Urbutis, griežtai neigiamai politikų pastangas reguliuoti kalbos vartojimą pažeidžiant Konstitucijos nuostatas, įvertino (ir tebevertina) kalbininkas Pranas Kniūkšta: „Atrodo, kad tokio projekto sumanytojams labiausiai rūpėjo įstatyme užfiksuoti reikalavimą nelietuviškus tikrinius vardus rašyti originalo rašmenimis, kad paskui juo galėtų ir kitose srityse pasiremti.“[10] Nepritariančių tokiam projektui kalbininkų yra ir daugiau, tačiau jų nuomonė ignoruojama.

Pateikus projektą svarstyti Seimui, balsų dauguma jis buvo atmestas. Galbūt anuomet į Seimą buvo išrinkta daugiau nuovokių ir Sąjūdžio bei pirmųjų atkuriamos tautinės valstybės idėjai ištikimų deputatų.

Per visus tuos metus iki šių dienų užsieniečių pavardžių rašymas dokumentuose bei raidyno „tobulinimo“ klausimai ne kartą buvo aptarinėjami įvairiose konferencijose, spaudoje, interneto svetainėse. Nepaisant aktyvios politikų ir jiems pritariančių kalbininkų, žurnalistų propagandos, daugiau sulaukta nepritariančių nei pritariančių nuomonių.

Raginimai neišduoti tautos ir tautinės valstybės dvasios pasigirdo jau Steigiamajame Sąjūdžio suvažiavime. Algirdas Patackas perskaitė manifestą simbolišku pavadinimu „Neišduokime“, kuriame akcentavo, kad turime likti ištikimi Vinco Kudirkos, Vydūno ir Stasio Šalkauskio dvasiniam palikimui. Netrūksta ir apžvalginių darbų, analizuojančių valstybinės kalbos ir valstybės santykius. Paminėtinas Mildos Vainiutės straipsnis apie kalbos kaip valstybinės konstitucinį statusą[11].

Ar kalbos darkytojai kada nors pagalvojo, kam yra skirta dokumentuose įrašyta informacija (vardas, pavardė): ar pavardės savininkui (kad kartais neužmirštų?), ar visuomenei, įstaigoms, dokumentų tvarkytojams? Ar knygos autoriaus pavardė, dainos, filmo pavadinimas anglų, vokiečių ar kita užsienio kalba, perrašyti paraidžiui, tikrai yra aiškūs ir suprantami lietuvių skaitytojui? Juk akivaizdu, kad taip apsunkinamas informacijos plitimas.

M. Vainiutė pateikia vienareikšmišką atsakymą. Ji pabrėžia, kad pagrindinis kalbos politikos subjektas yra valstybė, kuriai labai svarbu, kad visuomenei jos perteikiama informacija būtų tiksli, suprantama, neiškraipyta. Vadinasi, valstybiniuose dokumentuose teikiama informacija yra (turi būti!) skirta valstybine kalba kalbančios ir skaitančios valstybės visuomenei, o ne pavienių asmenų, už užsieniečių ištekėjusių moterų ar jų vaikų savęs identifikacijai. Tačiau to nesupranta net VLKK nariai, o ką jau kalbėti apie politikus.

Kaip padaryti, kokiomis taisyklėmis privalu vadovautis, kad valstybine kalba pateikiama informacija būtų tiksli ir suprantama titulinei valstybės nacijai – lietuviams, jau seniai suformulavo profesorius V. Urbutis: „Sprendžiant apie pavardės formos lietuviškumą, reikia žiūrėti ne atskirų raidžių ar vien abėcėlės, o apskritai rašymo (rašybos) /…/.“ To negana: „Rašymas – antrinis dalykas. Pavardė savo pavidalu tikrai lietuviška yra tada, kai ji tariama ir kaitoma (linksniuojama) irgi lietuviškai“ /…/ (pabraukta mano – J. S. L.)[12].

Kai kurie apžvalgininkai pastebi paniekinamą požiūrį į lietuvybę jau taip giliai įsišaknijus, kad raginimai ją saugoti, puoselėti daugeliui lietuvių sukelia nuoširdų pasipiktinimą, tarsi tai būtų pasikėsinimas į pažangą, trukdymas visuomenės modernėjimui. Tai neturėtų kelti nuostabos šalyje, kurioje gyvenimą rikiuoja rinkos ekonomika, o kultūros ir švietimo politiką iki šaligatvio lygio nureguliavo liberali ideologija. Tos ideologijos puoselėtojai apsižiūrėjo, kad iš lietuvybės gauti pelną nėra paprasta (sunkiau nei iš kultūros). Tad materialinės vertybės, turto kaupimas, vartojimas lietuvių sąmonėje į antrą vietą nustūmė dvasiškąsias, o kartu buvo vertinti ir profesionalūs, sąžiningi mokslininkai, dirbantys vardan pažinimo, o ne dėl karjeros. Pastaroji aplinkybė ypač išryškėjo pastaraisiais mėnesiais Nepriklausomybės Akto originalo paieškų kontekste.

Šiandien ypač populiaru spekuliuoti liberalizmu ir būtinybe atsiverti pasauliui. Tvirtinama, kad Lietuvą (su lenkų pagalba) sumodernins ir nuo galimų grėsmių apgins naujos abėcėlės raidės. Tačiau politikams į galvą neateina mintis, kad dirbtinis, iš kalbos sistemos neišplaukiantis atsivėrimas svetimybėms mažos tautos kalbai gali būti itin kenksmingas, o gal ir pražūtingas…

Nesupranta šito ir istorikas A. Nikžentaitis. Gindamas lenkų teisė reikalauti, kad į lietuvišką abėcėlę būtų įspraustos lietuvių kalbai visai nereikalingos raidės (nes atitinkamiems garsams reikšti mes jau turime sukūrę raides ir raidžių junginius), ignoruodamas istorijos ir demografijos statistikos faktus, istorikas tvirtina, kad lenkai Lietuvoje gyvena ištisus šimtmečius. Nors jis ir žino, kad dauguma Lietuvos lenkų yra neseniai – mažiau nei prieš šimtmetį – sulenkėję lietuviai, visus juos, kartu su kiek seniau (po Lenkijos-Lietuvos valstybės padalijimo ir Lietuvos prijungimo prie Rusijos imperijos) į Lietuvą iš Lenkijos migravusiais lenkų kolonistais, vadina lenkų kilmės Lietuvos piliečiais[13]. Maža to, nepaisydamas jokios logikos, tiems prievarta sulenkintiems lietuvių kilmės lenkams reikalauja ypatingų teisių rašyti savo pavardes lenkiškomis raidėmis, nes, esą, „tiesiog nepadoru reikalauti iš lenkų kilmės Lietuvos piliečių atsisakyti savo šeimos istorijos“.

Jei jau prisimenama moralė, padorumas, tai pirmiausia nepadoriai elgtųsi (manau, kad iš tikrųjų tokių nėra arba jų labai nedaug) būtent sulenkintieji lietuvių kilmės lenkai, kurie atsisakytų teisės savo pavardę pamatyti parašytą taip, kaip ji buvo tariama ilgus šimtmečius prieš prievartinę Vilniaus krašto polonizaciją, ir tuo išties išsižadėtų nesenos savo šeimos istorijos. Na, o vėlyviesiems kolonistams reikalauti kažkokio neva padorumo iš valstybę kūrusios ir su Lenkija dėl jos kariavusios tautos – išties nepadoru.

Norint keisti sistemą, taisykles ar įstatymus, privalo vadovautis nuostata, kad bet kokios pataisos, pakeitimas tas taisykles, sistemą turi gerinti, tobulinti, o ne išderinti, sujaukti. Todėl ir kalbininkai, ir sistemą keičiantys politikai privalo pagalvoti ir visuomenei atsakyti į klausimą, ar pagerės mūsų raidynas papildžius jį naujomis raidėmis? Ar patogiau ir lengviau bus juo naudotis lietuviams, žmonėms, kalbantiems ta kalba, kurie paskelbta valstybe ir kuriai buvo kuriamas esamas raidynas, geriausiai, tiksliausiai atliepiantis lietuvišką, o ne lenkišką garsyną? Per šešiasdešimt tūkstančių siūlomą naujovę atmetančių piliečių parašų į tą klausimą jau atsakė.

Argumentas, kuriuo kalbos darkymą nori pateisinti G. Kirkilas ir A. Kubilius su bendraminčiais, yra ne lingvistinis, o politinis: atseit, taip pagerinsime santykius su lenkais. O kas tuos santykius sugadino? Neteisėti, antikonstituciniai politikų pažadai! Tai tegu jie ir prisiima asmeninę atsakomybę, o ne kiršina abi tautas. Juk nekelia lenkai pretenzijų Anglijai, nors lenkų ten daugiau negu Lietuvoje. Baltarusijoje susitaiko su net ne lotynišku pagrindu sukurtuoju baltarusių raidynu. Vadinasi, sveiko proto lenkams nestinga, kai jie susiduria su tokiais pat sveiku protu, savo įstatymais besivadovaujančiais ir savo valstybės Konstituciją gerbiančiais partneriais.

Bet kuriam išsilavinusiam ir logiškai protaujančiam lenkui bei lietuviui aišku: tiems lenkams, kurie kelia pretenzijas mūsų raidynui, vadinamosios „trys raidės“ – tik įžanga į kur kas rimtesnius, Lietuvos valstybei ir tautai pavojingesnius reikalavimus. Tai lyg pirmosios Viduržemio jūra į Europą atplaukusios valtelės su pabėgėliais, kurios tebuvo įžanga į nebevaldomą antplūdį. Todėl vėl ir vėl tenka priminti tą tautos sampratą, kuria persunkta daugiau nei prieš keturis šimtus metų Mikalojaus Daukšos rašyta „Postilės“ prakalba. Pasak M. Daukšos, tautos esmę sudaro teritorijos, papročių ir, svarbiausia, kalbos bendrumas. O „atsigręžiant į praeitį ir kartu šių dienų kontekste žvelgiant į ateitį, suvokiant kalbos reikšmę valstybės ir visuomenės gyvenime, svarbu įvertinti ir tai, kokių padarinių kalbos išlikimui ir raidai gali turėti vis labiau įsibėgėjantis europeizacija ir globalizacija. Visiems šiems procesams neabejotiną įtaką gali daryti formuojama kalbos politika, t.y. valstybės priimami sprendimai dėl kalbos statuso, vartosenos, vartojimo sričių ir vartojimo teisių. Remiant daugiakalbėje Europoje paplitusias nuostatas ir tendencijas, kad būtina išsaugoti kalbų įvairovę, svarbu pabrėžti, kad kiekvienos nacionalinės kalbos apsauga ir plėtra yra valstybinės politikos dalis.“[14]

Taigi kalbos apsauga ir plėtra, o ne kalbos vartojimo sferos siaurinimas ir raštijos, rašytinių tekstų darkymas svetimybėmis yra valstybinės politikos dalis – jei mes vis dar tebekuriame savarankišką, nepriklausomą Lietuvos valstybę.

[1] Jokubaitis A., Lopata R. Lietuva kaip problema: filosofiniai istoriniai politikos tyrinėjimai. Vilnius, Tyto alba, 2014, p. 34.
[2] Ten pat, p. 38.
[3] Lietuvių kalbos ideologija. Norminimo idėjų ir galios interpretacija. Sudarė Loreta Vaicekauskienė ir Nerijus Šepetys. Vilnius, Naujasis židinys-Aidai, 2016.
[4] R. Maceikianec, Pats laikas atsiprašyti Lietuvos.
[5] A. Nikžentaitis, Trys raidės ir penkių problemų sprendimas.
[6] Visą nutarimo tekstą žr.: Lietuvių kalbos komisijos nutarimai. 1977-1998. Vilnius, 1998, p. 67, 71-72.
[7] Urbutis V. Lietuvių kalbos išdavystė. Vilnius, Margi raštai, 2007, p. 7.
[8] Ten pat, p. 14.
[9] Ten pat, p. 5-6.
[10] Kniūkšta P. Vardų ir pavardžių rašymo asmens dokumentuose įstatymo projektas užgauna lietuvių kalbą // Lietuvos aidas, 2000 m. balandžio 7 d.
[11] Vainiutė M. Lietuvių kalbos kaip valstybinės konstitucinis statusas: pagrindiniai aspektai.
[12] Urbutis V. Lietuvių kalbos išdavystė, p. 10.
[13] Nikžentaitis A. Trys raidės ir penkių problemų sprendimas.
[14] Vainiutė M. Lietuvių kalbos kaip valstybinės konstitucinis statusas.

Žurnalą „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ galima įsigyti Vilniaus universiteto knygyne, knygynuose „Litera“, „Akademinė knyga“, Nacionaliniame muziejuje, Signatarų namuose bei Kauno centriniame ir prenumeruoti visuose pašto skyriuose. Prenumeratos kaina metams – 8 eurai.

Kategorijos: Kalba, Kultūra, Laiko vinys, Lietuvos kelias, Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

32 komentarai

  1. L. Ž.:

    Labai reikalingas straipsnis, nes Lietuvą siekiama įtraukti į žaidimus atkurti Abiejų tautų respubliką. Ir tą daro siaurapročiai mūsų politikai, istorikai ir kosmopolitai lituanistai, kuriems už Lietuvos skaldymą akivaizdžiai kažkas moka. Kai kurie veikia sąmoningai ar nesąmoningai (greičiau sąmoningai) pasisakantys prieš lietuvių kalbą apsimetę, kad taip reikia įtikti vietiniams lenkams ir už užsieniečių ištekėjusioms moterims, bet nežiūrėdami, kad reikia ginti valstybės interesus, o ne norus pavienių kitataučių žmonių, kurie daugiausia buvo sulenkinti arba atkelti į Lietuvą iš Baltarusijos.

  2. Pikc:

    Labai geras tekstas (tik “Dievų Tautų Respublikos” reiktų pataisyti į “Dviejų Tautų Respublikos” bei “lojalių naujas (geo)politiniam mąstymui” – į “lojalių naujam (geo)politiniam mąstymui”) – bet keista, kad autorė, kritikuodama lietuvių kalbos darkymo projektą, mini tik Kirkilą su Kubiliumi – o juk pirmoje vietoje po tuo projektu yra ne Kubiliaus ar Kirkilo, o Anūko pavardė. Jei jau sakome tiesą, tai nereikėtų jokių išimčių ir nutylėjimų.

  3. Vienintelė išeitis Lietuvai iš prapulties tai, kaip sakė Oskaras Milašius, Lietuva turi su Lenkija nesidėti, t.y. neturėti jokių artimesnių santykių tarp šalių, žmonių bendravimų. Lietuva ir Lenkija turi gyventi kas sau. Kas dėl pavardžių rašymo, tai Lenkija pretenzijas Lietuvai reiškia 1994 m. Lietuvos ir Lenkijos bendrumo sutarties 14 str. Lietuva turi teisę Lenkijai pareikšti, kad šios sutarties naujam 5 metų terminui netęsia. Taip ji pasibaigtų. Dabar einantis 5 metų terminas baigiasi 2019 m. pirmoje pusėje. Pranešti kitai šaliai, kad sutartis naujam terminui netęsiama, reikalinga likus iki jos termino pabaigos ne mažiau negu metams. Netęsimo priežastį nurodyti nėra būtina. Taigi siekiant Lenkijos reikalavimams padaryti galą yra pats laikas reikalauti Prezidentės, Seimo, kad jie diplomatine tvarka praneštų Lenkijai, kad sutarties kitam 5 metų terminui netęsia. Kitaip, nors tu kuolą tašyk jiems ant galvos, kaip buvo galima įsitikinti ,- nieko nebus.

  4. Seniai:

    nera valstybės. Pardavėte už alų ir miltelius. Dabartinis Lietuvos statusas ewrosojūzo kolonija. O kolonijoje tvarka nustato metropolijos atstovai.

  5. VERTA PAKLAUSYTI:

    Rytinę ŽR laidą „Atviras pokalbis”
    http : // www . ziniuradijas . lt/laidos/atviras-pokalbis/d-kuolys-istorija-mums-spiria-i-uzpakali-o-mes-nejauciam?video=1

    • Tikrai verta tą laidą paklausyti. Joje Mindaugas ir apskritai istorijos įvykiai vertinami ir objektyviai ir lietuviškai. Galima būtų tik patikslinti Kuolį toje vietoje, kur kalbant apie Mindaugo valdytas teritorijas į Rytus. Iš jo galima buvo suprasti, kad Mindaugo laiku Lietuvos teritorijos Naugarduko nesiekė. Tačiau iš šaltinių yra žinoma, kad Mindaugas 1242 metais, t.y. greitai po Saulės mūšio, pastatė Naugarduko pilį. Tokiu atveju būtų pagrindo laikyti, kad etninių lietuvių žemių riba buvo netoli Minsko. Taip pat negalima daryti kartu su Valiušaičiu jo paminėtos prielaidos, kad, galbūt,1939 m. rugsėjį Vilniaus ir teritorijų atsiėmimą būtų galima laikyti dūriu Lenkijai į nugarą. Pirma, tuo metu Lietuva su Lenkija de jure buvo karo būklėje. Antra, Vilnius 1920 metais buvo Lenkijos užgrobtas sulaužius sutartį, pagal kurią Vilnius buvo Lenkijos pripažintas Lietuvos teritorija, taigi jis buvo Lenkijos užgrobtas apgaule. Tad vertinti Vilniaus atsiėmimą tuo metu, kaip negarbingą dūrį į nugarą, nėra jokio objetyvaus pagrindo. Čia dar galima pridurti, kad Lenkija kapituliavimo metu pati per savo įgaliotąjį ministrą Kaune galėjo pasiūlyti Lietuvos kariuomenei užimti Vilnių. Tačiau net ir to nebuvo daryta. Taigi Lenkija Lietuvos atžvilgiu iki pat savo pabaigos išliko okupantė. O okupantas juk „nugaros“ neturi…

      • Tvankstas:

        Pasižiūrėkime vietovardžius Maskvoje ir aplink, dėl kurių lietuviškumo neabejojo V. Toporov : Mazgava/ Maskava/ Moskva, Istra, Možajsk,…
        Paskaitykime ‘Russkaja pravda’ teisyną, kurio seniausias pavyzdys iš 1480 m. ; ‘tivun bojaresk’,…
        Kronikose pirmajame tūkstantmetyje rašoma ‘Smaleniska’, dab. Smolensk, negi lietuviui dar reikia versti ?
        Iki 985 m. krikšto visos tos žemės kalbėjo neabejotinai lietuviškai, genčių vardai neabejotinai lietuviški (užrašyti graikiškai iki krikšto) : ‘drougubiton’ (drauguvytonys), ‘derbanon’ (devanonys).
        Dab. ryt. Baltarusijoje kaimuose lietuviškai kalbėta bent iki 19 amžiaus ( nuo Liublino unijos stiprėjo polonizavimas iš vakarų, tuo pat metu vyko atkaklus rusinimas su stačiatikybe iš rytų – 1553 m. Maskva tapo antruoju Konstantinopoliu), turėkime omeny, kad daugiausia iš dab. Baltarusijos po 1655 m. Vilniaus nusiaubimo 0,5 mln. lietuvių (katalikų) buvo išvaryti už Uralo Sibiro įsavinti – tuo metu tiek gyventojų turėjo Nyderlandai ar dab. Belgija.
        Apie 1990 m. man teko kalbėtis su baltaruse iš Briansko srities (gim. apie 1935 m.), tai daugybė namų apyvokos daiktų ir žodžių buvo kone lietuviški, ji pati tai papasakojo, mat ištekėjo už lietuvio ir jai buvo nuostaba – baltarusiški žodžiai iš Briansko srities turėjo lietuviškas šaknis.
        Smaleniska Algirdo ar Vytauto laikais tikriausiai buvo vadinama aplink kaimuose gyvenusių žmonių senu Smalėniška vardu, tai galėjo trukti iki tol, kol atiteko Rusijai ir dar bent šimtmetį po to užtruko kaimų rusinimas.
        Lietuvių valdovai atsiimdavo lietuviakalbes žemes rytuose, kuriose jau buvo įsišaknijusi stačiatikybė.
        Žvalgantis po Rusijos sritis žemėlapyje, užkliūna gražūs lietuviški vietovardžiai : Šeksna (Šėkšna), Tver (Tveris ar Tvėris),…
        Grafas Levas Tolstojus didžiavosi savo protėviais Indriu, Ilgiu, A. Suvorovas savo protėviu variagu (varingiu) Suvar(as).
        Tiek rusinimas užtruko ilgai ir lietuviškumų nepaslėpė nei A. Dalio 3 tomų žodyne, nei vietovardžiuose, nei žmonių pavardėse (Paršukov – Paršiukas, Kulnev – Kulnys, Skobelev – Skobelis, Gruzdev – Gruzdys,…), nei vietovardžiuose – kaimų, miestų, upių, ežerų, girių varduose, tiek vėlyvas rusinimas ar jau baltarusinimas dar mažiau paslėpė lietuvybę.
        Kadangi gerb. S.J. Laučiūtės straipsnis, tai kaip tik graži akimirka priminti jos puikų darbą apie Polesės vietovardžius (kur, atseit, yra slavų protėvynė – tai virtų kiaušinių vandens vertės teorija, šį melą įrodinėja ešelonai makulatūros slavų istorikų ir kalbininkų darbais), nepaneigiamai nušluostant laikmečių dulkes nuo buvusios lietuvybės.

  6. Rimas:

    > Seniai
    Pavardžių rašybą ir kitus vidaus dalykus nustato ne “metropolijos atstovai” – nekarksėk ir neapsispjaudyk kaip kremlinis. Lygiai tokį pat statusą turi Lenkija, Latvija, Estija, Suomija, bet ten neatsiranda nei kirkilų-šiaulienių, nei kubilių-g.landsbergių, o tų šalių prezidentai antikonstitucinių pažadų kaimynams nežarsto.

  7. kaunietė:

    Ačiū už teisingas ir savalaikes mintis. Gerai būtų, kad jas perskaitytų Seimo nariai ir pamąstytų. Reiktų šį tekstą siųsti į jų el. paštus.

  8. Šiaip:

    Kad nusišnekėjo bezbožnai. Ko čia dabar ją giriate. Faktus ne tik maišo, bet ir iškraipo, kai ką meluoja (nes negali nežinoti), kai ko nesupranta. Žodžiu, kaip kalbininkei – visiškai silpna, kaip politikiekrai – gal ir nieko.

    • taigi kad:

      Visiems, kurie užsiėmę tik pavardžių rašybą, atrodo, kad jie yra patys didžiausi kalbininkai, o lituanistai nustumiami šalin ir dergiami. Tad nieko naujo ir nepasakei, tik papylei purvo. Deja, ant savęs.

      • Šiaip:

        Norit faktų? Prašom:
        Citata Nr 1: „pateikė projektą, kuriuo išimtiniais atvejais (?) būtų leidžiama asmens ar kituose dokumentuose vardus ir pavardes rašyti lotyniško pagrindo rašmenimis, įskaitant raides q, w bei x“ Nieko naujo čia Skvernelis nepateikė – 1993 metų AT nutarimas, kuriame leidžiama išimtinais atvejais tas raides rašyti (pasirašytas Landsbergio) tebegalioja, niekas jo neatšaukė. Laučiūtė to nežino? Vadinasi: sąmoningai klaidina skaitytoją.
        Citata Nr. 2: „įšoko w, kurios niekada nebuvo lotyniškame raidyne“. Netiesa. Lotyniškasis raidynas, kaip ir visi raidynai, nuėjo savo raidos kelią, kurio kažkuriuose etapuose buvo ta raidė. Laučiūtė to nežino? Žino. Vadinasi, meluoja.
        Citata Nr. 3: „iki šiol nuosekliai (išskyrus Andrių Kubilių) pasisakiusių prieš svetimkūnių invaziją į kalbą, raidyną, valstybinius dokumentus“ Tas pats 1993 m. AT nutarimas – pasisakantieji prieš „invaziją“, pasisako prieš įstatymą. Laučiūtė to nežino? Sąmoningai sumaištį sėja žmonių galvose.
        Citata Nr. 4: „pirmąjį akmenį iš valstybinės lietuvių kalbos pamatų išjudino dar sovietmečiu kompartijos pavedimu sudarytoji Kalbos komisija prie Mokslų akademijos“ – ypač įžūlus melas, faktus apverčiantis aukštyn kojomis. Iš tiesų komisija net ketverius metus kovojo už europietišką pavardžių rašybą, o kompartijos veikėjai tam trukdė. Beje, tarp „pirmojo akmens“ judintojų buvo ir Justinas Marcinkevičius. Šiomis temomis rašantysis negali nežinoti nesunkiai prieinamų to meto komisijos posėdžių protokolų. Todėl Laučiūtė ne šiaip meluoja, bet tam pasitelkia iškraipytus istorijos faktus.
        Citata Nr. 5: Cituoja Kniūkštą 2000 metų ir greičiausiai sąmoningai (kalbininkė negalėjo nepastebėti ir nežinoti) nutyli Kniūkštos straipsnį 2017 m. kuriame jis rašybos išimtis dokumentuose su tomis trimis raidėmis pripažįsta. Šiaip tai yra sąmoningas nuomonės ir faktų klastojimas.
        Ir t.t., ir pan. Dar tikriausiai dešimtį tokių citatų galima prirankioti. Tai faktai.

        • Tvankstas:

          Lietuvos Respublikos Konstitucija nuo kada galioja ?
          Visi tie pasirašymai, nuomonės, pritarimai, atmetimai yra niekiniai po Konstitucijos įsigaliojimo ir jos 14 straipsnis : ‘Valstybinė kalba – lietuvių kalba’, paverčia Lietuvos pardavikų pastangas tik jų išsiniekinimui lietuvių tautos akyse.
          EŽTT labai aiškiai yra pasakęs, kad visiškai pritaria 14 straipsniui.
          Visa kita yra tik ‘laikinai perstumtų sienų’ (2010.04.08, Lechas Kačynskis Vilniuje : ‘tymczasowo odsunięte granicy’) Lenkijos revizionizmas, pažeidžiant 1975 m. Helsinkio susitarimą dėl pokario sienų neliečiamumo, ir nepaliaujamai keliamos bangos, gal pavyks šį kartą krantą nuskalauti ir nuversti – gal kablelis ne ten bus padėtas, gal kas ką leptels, gal kas ką šnipštels ir taip pasaka be galo ir pabaigos, na taip, kol Lenkijos šiaurinė siena bus bendra su Latvija.

        • taigi kad:

          Viską Laučiūtė žino, tik tamsta skaityti nemoki arba faktų nežinai. Pvz., to dėl W lotynų raidyne: klasikiniame senajame lotynų kalbos raidyne W nėra. Į lenkų kalbą jis atėjo iš Vokietijos, o vokiečių kalboje atsirado iš gotų kalbos.

          Reikia daugiau skaityti ir plačiau žinoti apie ginčytinus dalykus, o ne brukti pasenusias žinias.

  9. Romas:

    Išsamus ir reikalingas straipsnis. Nuolaidžiavimas ir padlaižiavimas didesniam visada būna pražūtingas…
    Labiausiai patiko mintis apie vardo ir pavardės užrašymą pase. KAM TAI SKIRTA? Ir paaiškinimas, kad tai (visų pirma) skirta valstybės institucijom… Asmens intereso ir ambicijų negalima statyti į vieną gretą su valstybės interesu.
    Asmens interesas galėtų būti patenkintas kitame, ne tituliniame puslapyje, apie tautinę priklausomybę, kuo pilietis save laiko (lietuvis, lenkas, rusas…). Čia galėtų būti vardo, pavardės užrašymas tos tautos rašmenimis. Kaip, kad verstinės knygos autoriaus pavardė ir panašiai.

    • Valentinas Šapalas:

      Neklysk ir neklaidink kitų. Kitos tautos rašmenimis dokumentuose negali būti rašoma, nes tada dokumentuose reikės rašyti dešimtimis ar šimtais pasaulio kalbų, kurių visų Lietuvoje niekas nemoka ir net negali mokėti. Tai kam tada taip rašyti, kad perskaitytų tik to dokumento turėtojas ? Juk jis ir taip žino kas esąs. O dokumentas yra Lietuvos valstybės, o ne kokio tai piliečio ar nepiliečio. Todėl jame ir turi būti rašoma tik valstybine kalba. Kitokiais rašmenimis rašyti yra visiška nesąmonė, kuri nieko naujo neduoda, o tik tenkina šovinistiškai, revanšistiškai nusiteikusių asmenų ir valstybių interesą. Nekibkime ant jų kabliuko, nors ir masalas gali būti labai patrauklus.

      • Žemyna:

        Leiskite nesutikti su tamstos teiginiu, jog visus registruoti tom pačiom 3 raidėm niekam nieko neduoda! Dar ir kaip duoda! – VIARSLUI, kuriam visiškai nusispjauti į asmens pavardės originalą, nes jam tik pelnas egzistuoja, jam reikia KUO PIGIAU ten kažką įrašyti. Todėl ir IMITUOJA pavardės rašymą. Juk verslas nekvailas, paskaičiuoja, kiek darbuotojų reiktų išlaikyti, jeigu rašytų pavardes originaliai, o ne SAVO šalies kalba. Iš čia ir kilo tos trys raidės, kuriomis lyg užkalbėtu tualetiniu popieriumi patikėjo 2K. Arba apsimetė, jog patikėjo. Jei apsimetė, tai kas tam pastūmėjo? 🙂 Negi toks gilus jų abiejų NEišsilavinimas 🙁

  10. Svarbiausio dalyko pavardžių rašymo klausimu, t.y. kad nebūtų tęsiama naujam 5 metų terminui 2019 m. besibaigianti 1994 m. Lietuvos ir Lenkijos bendrumo sutartis, esanti teisiniu pagrindu Lenkijai kištis dėl pavardžių, komentatoriai taip ir nečiumpa jaučio už ragų… Matyt, jiems maloniau turėti galimybę vis trypti apie jaučio uodegą užuot jį čiupus ir ėmusis kitų lietuvybės puoselėjimo veiksmų.

  11. Valentinas Šapalas:

    Bravo Jūrate. Nuostabus, tiesiog fantastiškas straipsnis. Viskas sudėliota į vietas. Geriau ir negali būti. Sveikinu ir labai džiaugiuosi. Kad tik daugaiu žmonių jį paskaitytų ir daugiau nebalsuotų už politikus išdavikus. Tautiečiai, turėkime bent truputį savigarbos.

  12. T0mas J.:

    Autorė – protinga moteris. Pagarba.

  13. T0mas J.:

    Pacitavau Laučiūtę komentaruose po straipsniu:
    delfi.lt/veidai/uzsienio-zvaigzdes/garsenybiu-vardai-kuriuos-veikiausiai-tariate-neteisingai.d?id=75220070&com=1&s=2&reg=0&no=0&r=4248&reg=0#c126889108

  14. Girdėjau:

    Išmetė p. Jūratę iš darbo. Prisišnekėjo?

  15. Vytautas iš Šlavėnų kaimo:

    Manau, šis tekstas turėtų rastis mokyklų vadovėliuose. Arba šio teksto pagrindu. Norint gerų santykių su Lenkija (su lenkais mes lyg ir sutariame), privalome žinoti TIKRĄJĄ ISTORIJĄ, o ne jos bumbliausk-niekženčio interpretacijas. Anūkėlis Gabrielius žavisi Jogaila ir jam priskiria Lietuvos suartėjimą su Europa. Kas tai V. Landsbergio – dieduko kerštas už netapimą prezidentu? Juk visas šaršalas vyksta todėl, kad iš pat pradžių nebuvo ”pateikta sąskaita Lenkijai”. Kas tada buvo vadas ”ant Lietuvos”. Yra norinčių prisipažinti ir gauti papildomų privilegijų?
    Matau komentatorių zonoje gandą, kad p. Jūratę išmetė iš darbo? Nieko nuostabaus būtų. Valstybė (dar šiek tiek valstybė) užvaldoma. Ir sistema jau lyginama su rusiškąja sovietija.

  16. Tvankstas:

    Nuostabi žinia – pietryčių Lietuvoje vietoj rusiškų TV kanalų bus rodomi lenkiški TV kanalai.
    Lietuvos vadovai nusprendė vykdyti tuteišių polonizaciją, kad greičiau išmoktų lenkų kalbą.
    Pelėsio taktika pasiteisina Lietuvos vadovams – slapta nuo Lietuvos žmonių vykdomi įsipareigojimai Lenkijai, nutylint planus ir pasirengimą ir tik supažindinant plačiąją visuomenę pagal jau pasibaigusį įvykį.
    Kažkodėl iki šiol nėra Latvijos TV jokio kanalo – 27 metų neužteko ?
    Susidaro įspūdis, kad iki šiol visi Lietuvos vadovai yra slaptai įsipareigoję Lenkijai ir vykdo lėtai slenkančią Lietuvos polonizaciją, kas puikiai yra nusakyta K. Koženiovskos lyg glaustoje instrukcijoje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *