Mindaugo vardo reikšmė ir ką reiškia „karalius“ (23)

Mindaugas. Dail. Arūnas Slapšys, 2012 m.

Mindaugas. Dail. Arūnas Slapšys, 2012 m.

Liepos 6-ąją švenčiame Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną. Istorikai teigia, kad Didysis Lietuvos kunigaikštis ir pirmasis Lietuvos karalius Mindaugas buvęs labai valingas, atkaklus ir nuoseklus, garbėtroška, negailestingas, tačiau ir labai išmintingas.

Nesunku atspėti, kodėl lietuviai apie jį taip manė – jis tuo metu sugebėjo vykdyti tokią lanksčią politiką, kuri niekais pavertė daugelį Kryžiuočių ordino planų. Istorikas A. Dubonis knygos „Mindaugo knyga: istorijos šaltiniai apie Lietuvos karalių“ įžangoje rašo: Toks žmogus, kurio praeities šaltiniai neįstengia apibūdinti vienodai, atliko darbą, kurio vardas – Lietuvos valstybė. XIII a. šeštajame dešimtmetyje ji gavo aukščiausią tarptautinį pripažinimą – karalystės statusą. Už ją aukščiau – tik popiežius ir Romos karalius (imperatorius). Vėliau karalystė dingo, bet Lietuvos valstybė išliko.

Dažname istorijos šaltinyje Mindaugas vadinamas Išmintinguoju. Nenuostabu, jei tikėtume, kad ir vardas lemia žmogaus likimą, mat Mindaugas reiškia „daugiamintis, išmintingasis“ = min-(: liet. min-ėti, min-ti, mena; min-tis) + daug- (: liet. daug, daug-ėti). Beje, XX amžiaus pradžioje kalbininkas Kazimieras Būga rekonstravo karaliaus vardo lietuviškąją lytį – Mindaugas, o ne Mandagus ar Mindaugis, kaip anksčiau buvo manyta.

Ir šiais laikais Mindaugo vardas gana populiarus. Jo trumpiniai būtų tokie: Minas, -ė, Minius, Mindas, Mingas

Bendrinis žodis karalius – iš baltarusių, o į slavų kalbas jis atėjo iš germanų. Slavai karaliumi pirmiausia vadino viduramžiais klestėjusios didžiulės Frankų valstybės karalių Karolį Didįjį (742–814 m. po Kr.). Taigi Karolis slavams buvo tik asmenvardis, o paskui šiuo vardu jie pradėjo vadinti visus kitus karalius. 

Savo karaliumi galime vadinti tik Mindaugą. Kitų nebuvo. Jo likimas lietuvių istorinėje savimonėje – nuo gilios užmaršties iki didžiausio išaukštinimo – tai pirmojo ir vienintelio Lietuvos karaliaus pomirtinis likimas. 

Autorė yra Kėdainių rajono savivaldybės kalbos tvarkytoja, rėmėsi Lietuvių vardų kilmės žodynu (1994, Kuzavinis, Savukynas), knygele „Iš kur jie? Pasakojimas apie žodžių kilmę“ (1994, Sabaliauskas), knyga „Mindaugo knyga: istorijos šaltiniai apie Lietuvos karalių“ (2005).

Kategorijos: Istorija, Kalba, Kultūra, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , .

23 komentarai

  1. Klodas:

    Geras dėmesys Valstybės – Mindaugo karūnavimo – Liepos 6-osios dienai, Šventei dera XVI a. Jono Radvano Lietuvio atgarsis:
    Šičia stovėjo šventieji karaliai lietuvių kilimo
    Švietė aukštai ryškiais spinduliais lietuvių karalius,
    Mindaugas, jam ant galvos karūna lotynų gulėjo“.

  2. Nesutinku su alko.lt , peršama nuomone apie vienintelį karalių. Prieš Mindaugą ir po jo visi buvę Lietuvos valdovai,yra karaliai, nežiūrint ar popiežius davė karūną,ar ne. Žinau,kad alko.lt gerbiamai redakcijai tai yra puikiai žinoma, tačiau kodėl jūs laikotės tokios nuostatos? Numanau kodėl,bet prašau keisti.

    • Gerbiamas Algirdai, šis rašinys išreiškia tik autorės nuomonę. Būta ir kitų rašinių Alke:

      A. Bučys. Apie Lietuvos karalių Gediminą (I) ir (II):

      http://alkas.lt/2016/09/11/a-bucys-apie-lietuvos-karaliu-gedimina-i/
      http://alkas.lt/2016/09/25/a-bucys-apie-lietuvos-karaliu-gedimina-ii/

    • Karalius – visavaldis, visagalis, o tokių mūsų istorijoje tikrai buvo: ir iki Mindaugo, ir po jo.
      Mindaugas tik buvo pripažintas (=bandė įsitrinti į draugus) priešų, bet tai neparodo kitų mūsų valdovų teisinės padėties savo valstybėje.
      Todėl sakyti, kad Mindaugas buvo vienintelis karalius, tai sakyti, kad priešai, o ne pati valstybė nusprendžia kokia tvarka bus valstybėje, o tai jau akivaizdi nesąmonė.

      • Atmintis:

        Mindaugo karūnavimo – Valstybės dienos šventei reikia pagarbos minčių ir žodžių:
        Karaliau, tu nurodei kelią
        Kas rytą brėkštanti padangė skelbia – Lietuva gyva! Gyva gimtoji žemė ir dvasia, atbunda pievos ir miškai, kaimai ir miestai, – Laisvė sveikina ir teikia garbę būti Lietuvos padangėj.
        – Kur spindi viršūnė Lietuvos, garbė? Iš kur tauta stiprybę semia? Aš klausiu amžių, kunigaikščių ir girdžiu jų balsą – mes siekiam to, ką Lietuvos karalius Mindaugas turėjo. Senieji metraščiai mus informuoja, amžių žinią saugo kaip Mindaugui karaliui Tėvynė Lietuva rūpėjo. Kovų ir negandų grėsmėje reikėjo spręsti – ar būti Lietuvai vienai, ar su kitom tautom Europoje gyvent kartu.
        Karaliau, tu nurodei kelią: tautos galybę kūrei, atskyrei riterių planus klastingus nuo santarvės idėjų ir kraštui ateitį padovanojai. Garbė! Tautos Didžiojoj knygoj auksu įrašyta – tūkstantis du šimtai penkiasdešimt tretieji metai – karalius Mindaugas ir karalystė Lietuva.
        Nors ir daug Lietuvą, Tėvynę mūsų, vargino priešai, nors ir daug netiesos prišnekėjo – valstybės šlovė gyva. Šlovė karaliaus Mindaugo karūnai aukso! Ją saugo širdyje Tėvynė Lietuva.
        Tie pamatai valstybinei stiprybei per galią, garbę karalystės, vienybei telkia visą baltų žemę. Dabar aštuntą šimtmetį karalių šlovina tauta, prie Vorutos pilies, prie katedros pirmosios pamatų vis telkiasi Lietuva pašlovinti karalių Lietuvos.
        XIX a. Simonas Stanevičius sueiliavo:
        Sveiks, Ringaude, mūsų tėve!
        Sveiks, Mindauge, karaliūnai!
        Garbę jūsų skelbdink, Dieve,
        Kuri linksmin mumis nūnai.

  3. LIETUVIŠKOS JUNGTINĖS PAJĖGOS:

    Portugališkai, karalio – pympis (rašosi caralho). : )))

  4. O kodėl Mindaugo vardas negalėtų būti kildinamas iš minkyti, mankyti, mindžioti. O tą, kas turi mindžioti, galima vadinti – mindžius, mindus, o tas, kas tą veiksmą atlieka, pridėjus priesagą -okas būtų mindokas. Taigi Mindaugo tėvas galėjo būti Mindus, o jo sūnus – Mindokas/Mindogas/ Mindaugas. Taigi antro kamieno buvimo varde Mindaugas galima ir neįžvelgti. Juk lietuviškų pavardžių su priesaga -okas turime: Didžiokas, Stačiokas, Šeibokas, Puidokas ir t.t. Tokiu atveju turėtume pagrindo manyti, kad Mindaugo tėvas buvo Mindus/ Mintus. Tokią vardų darybą žinant, Eiliuotoje Livonijos kronikoje pakako minėti Mindaugo vardą ir iš to buvo aišku, kad jo tėvo vardas – Mindus/Mintus.
    Pagaliau vardo pirmąjį dėmenį galima sieti ir su upės Minijos, miesto Minsko, o gal – ir su Tauro kalno Vilniuje vienu iš vardų, sprendžiant iš to, kad gatvė ėjusi jo papėdėje turėjo Pa-min/mėn-kalnio pavadinimą. Žinoma, gali ir mintis rastis iš galvoje, metaforiškai sakant, vykstančio minkymo, mankymo, manymo. Taigi šaknyje min-/man- galima įžvegti kreivumą reiškiantį požymį, o tai susišaukia su Krivio, Krivaičio pavadinimais. Ką šie pavadinimai reiškė lietuvių senovėje mums yra žinoma.

    O kodėl Mindaugo vardas negalėtų būti kildinamas iš minkyti, mankyti, mindžioti. O tą, kas turi mindžioti, galima vadinti – mindžius, mindus, o taip pat pridėjus priesagą -okas būtų mindokas. Taigi Mindaugo tėvas galėjo būti Mindus, o jo sūnus – Mindokas/Mindogas/ Mindaugas. Taigi antro kamieno varde Mindaugas galima ir neįžvelgti. Juk lietuviškų pavardžių su priesaga -okas turime: Didžiokas, Stačiokas, Šeibokas, Puidokas ir t.t. Tokiu atveju turėtume pagrindo manyti, kad Mindaugo tėvas buvo Mindus/ Mintus.
    Pagaliau vardo pirmąjį dėmenį galima sieti ir su upės Minijos, miesto Minsko, o gal ir su Tauro kalno Vilniuje vienu iš vardų, sprendžiant iš to, kad gatvė ėjusi jo papėdėje turėjo Pa-min/mėn-kalnio pavadinimą. Žinoma, gali ir mintis rastis iš galvoje, metaforiškai sakant, vykstančio minkymo, mankymo, manymo. Taigi šaknyje min-/man- galima įžvegti kreivumą reiškiantį požymį, o tai susišaukia su Krivio, Krivaičio pavadinimais, o ką šie reiškė lietuvių senovėje mums yra žinoma.

    • Tvankstas:

      Vardas Mindaugas gali būti paaiškinamas tik pagal aukštąsias dvasines ir valdžios išraiškas.
      Pirmoji dalis min(t)- gali reikšti dvasios aukštį, mintį, išmintį.
      Antroji dalis daug- gali reikšti didumą, gausą, jėgą, valdžią.
      Žinant, kad Mindaugas gimė valdovų šeimoje, tai ir vardas jam buvo parinktas kriviams patarus pagal lietuvių tikėjimo ženklus – žodžius.
      Priesaga -ok- atsirado sutrumpėjus daug-, pirmiau buvo Didadaugas, Statidaugas, Šeivadaugas, Puikiadaugas, vėliau sutrumpėjo ir krikščioniškais laikais įgavo jau -ok- mažybinę, pasityčiojančią išraišką.
      Šiandien Mindaugas prasčiokiškai tariamas jau tik Mindė.

      • Vardai Vytenis, Traidenis, Lengvenis, Treniota ir kiti rodytų, kad lietuviai Mindaugo laikais vardus jau priesagiavo.

        • Tvankstas:

          Taip, XIII amžiuje jau priesagiavo.
          Bet varde Mindaugas dar išlaikyta -daug-, dėkingi turime būti kriviams, kurie tų dienų šventumą su valdovo vardu perdavė ateities kartoms.
          Vardai su -en- priesaga kilo iš žodžio ‘ainis’, -(i)ot- iš ‘aita’.
          Turėkime omeny, kad ir šiandien dar daug lietuviškų pavardžių, kaip Daunora ir Daunoras, Vizgirda ir Vizgirdas, yra su galūne -a ne moteriškos, o niekatrosios giminės.
          Lietuviškas -ainis labai gražiai šiandien išlaikytas prancūzų kalboje -ain (americain), anglų -an (american), ir t.t.
          Panašiai ir su -aita – prancūzų -ot, -otte (matelot, Charlotte) ir t.t.

  5. Miškų katė:

    Sveiki 🙂
    Man tai priimtiniausias Dainiaus Razausko požiūris Lietuvos karalių klausimu ir išsamus to požiūrio pagrindimas mokslo straipsnyje “Karalių nuvainikavimas”:
    http://tautosmenta.lt/wp-content/uploads/2013/12/Razauskas_Dainius/Razauskas_LK_2014_2.pdf
    Kviečiu visus jį paskaityti Lietuvos Valstybės dienai artėjant ir galbūt – pasijusti oriai, taip, kaip ir pridera senos, kilnios ir garbingos karališkosios tautos palikuoniui, iškilmingai švenčiančiam savo valstybinę šventę 🙂

  6. Rimas:

    Saulės Vilna dar ne visas savo etimologines pasakas susekė. Dar galėjo paminėti kinų Minų dinastiją, o ir Ho Ši Mino vardą 🙂

  7. Atmintis:

    1990 m. atkuriant karaliaus Mindaugo vainikavimo šventę nuskambėjo „Žodžiai iš Lietuvos padangės”.
    Kiekvienas tėvynės rytas prasideda ant tekančios saulės apšviestų aukštumų. Pirmieji spinduliai ant Medininkų aukštumos, ant paminklinio akmens karaliui Mindaugui. Stovi jis aukštai, lyg girių galiūnas stumbras į akmenines Medininkų pilies sienas dairosi, į praėjusių amžių galybę.
    Žvelgiu į žvakės liepsną, į atšvaitus ant paminklinio akmens, ant iškaltos karūnos bei datos 1253 ir girdžiu tų amžių balsą, karaliaus Mindaugo pasveikinimą „visiems, kuriuos ši žinia pasieks“ ir jaučiame karaliaus Mindaugo kurtą baltų žemių vienybės dvasią?
    Prakalbinkime čia istoriją, įžiebkime melsvą praeities ugnį. Išgirskime šlovės trimitų garsą. Pakilę aukštai, kartu su paukščiais žvelgiame į sostinę Vilnių, į melsvame tolyje banguojančią gintarinę Baltiją, ir girdime kaip į krantą ritasi atgimimo bangos.
    Minties ir žvilgsnio niekas nesulaiko. Net skaudi valstybinė siena už dygaus eglių viršūnių miško bejėgė paslėpti senosios Ašmenos žemės bokštus. Už jų – karaliaus Mindaugo gynybinių pilių grandinė: Krėva, Lyda, Gardinas, Naugardukas… iki pat Brastos. Tai kas, kad dalis to krašto dabar šešėlyje, kad jame šeimininkauja kiti žmonės ir kalba kitaip – praeitis mūsų, kaip ir mylintys, žvilgsniai, dėmesys glostantis atmintį jausmai – mes su tavimi.
    – Išgirskime, gaudžia amžių varpai; plaka žemės nerimo širdis. Sako, bandė pilį sugriauti, istoriją klastoti, paminklinį akmenį nuo kalno nuversti; jog tamsoje urzgia grėsmės nasrai, šnypščia klastos šliužai ir graso, – tai žemės nerimo būklė, kažkada Vorutos pilyje, dabar Baltijos kelyje ryžtas Tėvynę apgynė.
    Ar regėjote didžiavyrius į kalną keliančius atmintį, keleivius, kurie viršūnėje uždega atminimo liepsną ir pažeria žemės saują, – te kelia žolę į tėvynės padangę, sugeria pirmuosius ryto spindulius ir mūsų jausmus. Kalno papėdėje nusilenkiame amžinoje garbės sargyboje budinčiam Lietuvos kariuomenės kūrėjo-didvyrio karininko Antano Juozapavičiaus atminimui; paminkliniame akmenyje įtvirtinti jo žodžiai: „Aš esu lietuvis. Tai yra mano garbė“.
    Kasmet Liepos 6-ąją Lietuvos padangėje aušta prakilnus rytas, plaka istorijos širdis; švenčiame karaliaus Mindaugo atvertą mūsų Tėvynės nepriklausomybės galią. Atgimusi Didžioji tautos šventė 1990-aisiais metais įtvirtinta Mindaugo karūnavimo – Valstybės dienos švente.

  8. Rimas:

    “Savo karaliumi galime vadinti tik Mindaugą. Kitų nebuvo.”

    Kaip nebuvo, jeigu buvo. Mindaugas karaliumi livoniečių vadintas ir iki krikšto bei karūnacijos. Livonijos eiliuotoji kronika aprašo Ordino magistro viešnagę pas Lietuvos karalių, kurios metu jis pasiūlo Mindaugui krikštytis ir pažada išrūpinti jam karūną “net jei mirti man reikėtų”. Save Lietuvos ir Rusios karaliumi (rex) bei Žiemgalos kunigaikščiu (dux) titulavo Gediminas; taip jį titulavo ir krikščioniškieji kaimynai.
    Didieji kunigaikščiai atsirado tik po to, kai Jogaila Krėvos aktu nužemino Lietuvą iki kunigaikštystės. Kunigaikštis yra karaliaus vasalas ir valdo tam tikrą karalystės sritį. Iki 1386 m. joks Lietuvos valdovas nebuvo kieno nors vasalas.

    • Tvankstas:

      1385 m. Krėvos sutarties raštas lenkų sukurtas jau apie 1830 metus, kai nebuvo Lietuvos valstybės ir lenkai galėjo klastoti kaip norėjo. Ten surašyta lenkų sapnai.
      Pagal lenkų istorikų nuostatą, kad karaliumi gali būti tik popiežiaus palaimintas karalius, tai šiandien karaliais negali lenkai laikyti D. Britanijos, Norvegijos, Danijos, Švedijos karalių.
      Vytautas Didysis tikrovėje buvo imperatorius su šalies dydžiu apie 2,0 mln. kv. km (įskaitant vasalus), netgi buvo karaliumi katalikiškos Čekijos, tai niekaip negalėjo suprasti, kam dar kartą jam būti karaliumi pagal lenkų supratimą.
      Jis buvo valdomas, valdė valstybę, kurios dydis yra penktas per visų laikų Europos istoriją (žemės Europoje).
      Mes vis klausomės lenkų liaudies pasakų apie Lietuvos kunigaikščius, kurios sukurtos girtų lenkų katalikų užstalėje kaip grubios klastotės.

  9. Autorė mano, kad bendrinis žodis KARALIUS atėjo iš baltarusių, o pas juos iš germanų, atseit iš vardo Karolius Magnus (742-814), Šv. Romos impertoriaus. Tik niekas neaiškina, kaip pas germanus atsirado vardas, kuris lietuviškai labai lengvai paaiškinamas ir turintis labai aiškią lietuviškąetimologiją: asmuo, susijęs su karu, kariaujantis, žodis, turintis labai didelę semantinę šeimą — karys, kareivis, kardas, kerta, kirsti, kirvis ir t.t. Tokia apsuptis liudija, kad žodis karalius yra pirmapradės lietuvių kalbos savastis.
    Beje, Karolius germanų ir kitose europiečių ide kalbose jokių etimologinių paaiškinimų neturi. Kitaip sakant, kažkokia tauta ar gentis įteigė, jog tai labai gatbingas vardas, kurį tinka suteikti valdovams (panašiai kaip Aleksandras ar Henrikas).
    Spėkite iš trijų kartų, kokia paslaptinga gentis tai po Europą paskleidė? Gal mįslę galėtų padėti išspręsti E. Jovaišos kn. “Aisčiai. Lietuvių ir Lietuvos pradžia” puslapiai, kuriuose pasakojama apie galindus ne tik pamaskvėje, bet ir Galisijoje (šiaurės Ispanijoje).

  10. Žemyna:

    Iš kur kilęs, ten ir grįžo.
    Prisiminus spėjamą gotų kilmę ne tik pagal Jūratę Statkutę de Rosales tyrinėjimus, bet ir pagal Šventraščio tekstą senąja gotų kalba, …

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *