Kerta mūsų miškus. O mes tylime? (nuotraukos) (9)

Kerta Pasvaigės mišką, Telšių r. 2016 | Autorės nuotr.

Kerta Pasvaigės mišką, Telšių r. 2016 | Autorės nuotr.

IR ŽEMĖ TURI ŠIRDĮ… Lyg aimana ištinka… Lyg žemė dejuotų… Lyg paskutinis tvinksnis plakančios širdies… Žemės širdies. Tokią valandą imi neabejoti, kad žemė tikrai turi širdį, ir jai sopa ją skaudžiausiais sopuliais… Ta žemė, kuri augina mums viską – ir mus pačius.

Sunku rasti palyginimą, kai per lapotas skarotas vasaros saulės nutviekstas medžių-brolių šakas su ūžesiu traškesiu, su dusliu bildesiu lauždamas braukdamas viską, kas pasitaikė, krinta žemėn ką tik šaižiomis zirzynėmis nupjautas žalias galiūnas medis… Atrodo, kad tavo paties, žmogau, širdis tuoj tuoj sustos, ir krisi negyvas greta šalia medžio – lyg tėvo savo.


Stovėjau vidur balto dulkančio vieškelio, žvelgiau ton vieton, kur šimtametė giria visais amžiais stovėjo. Paretinama vis – nuręsdavo vien per speigus parinktus ir statybai tinkamus medžius. Tik rankiniu būdu dirbantys medkirčiai mokėdavo tiksliai nukreipti kritimo kryptį. Nugenėdavo, įkinkydavo porą arklių ar vieną stiprų Bėruką, ištempdavo rąstą į pakelę. Iš paskui – kitą. Likę medžiai glaudžiai augdavo toliau, brandindami savo stuomenį iki pasieks geriausią laiką… rąstu tapti, į naujos trobos ar kūtės sienojus taikyti.

Dabar kerta štai žalius medžius vidury vasaros. Kerta mano gimtojoje Telšijoje. Kerta visur. Aną savaitę teko važiuoti per Latviją – ir ten taip pat kerta. Plynai, be gailesčio. Ir išveža pasigavę tarsi paskutinę plėšiamos žemelės naudą. Išveža nežinoma kryptimi. O mums širdy, ausyse, mintyse lieka tik įsirašęs tas uragano šniokštesį primenantis žalio galiūno kritimas per kitų medžių-brolių šakas…

Kartu su juo krinta lauk lizdeliai, aplink išbaidomi paukšteliai, žvėreliai. Juk vasarą žalio medžio šakos yra miško paukštelių namai. Čia susukti lizdeliai, čia išperėti vaikeliai, čia jiems neša, deda snapelin pagautą miško vabzdį… Čia būsimi giesmininkai pirmą kartą išskečia savo gležnus sparnelius, čia pirmas jų skrydis nuo šakelės ant šakelės – juk visi mokslai prasideda nuo mažučių bandymų… Čia jie pirmą kartą pamato lapuose žaidžiančius saulės zuikučius – savo būsimo savarankiško gyvenimo buveinę. Čia pirmą lietų išgirsta – bus laikas, kai po tėvelių sparneliais nebetilps, gaus krikštą vandeniu… Čia čiulbesys, čia pirmos pamokos, kaip patiems pažinti maistą-vabzdelį ir patiems pasigauti… Čia, žalio medžio šakose, bus ir paskutinė linksmos paukštelių draugijos diena – sutvirtėjus teks kilti ir skristi į tolimus kraštus… O pavasarį vėl pargrįžti. Gal ton, gal kiton girelėn žalion – lizdelius vėl savo iš sausų žolelių ir pūkelių sukti…

Nuvertė paukštelių namus žaliai aukštus – per patį vasaros vidurį. Nuvertė visus. Duldunkst! – vėl girdžiu – per lapotas skarotas vasaros saulės nutviekstas medžių-brolių šakas su ūžesiu traškesiu, su dusliu bildesiu lauždamas braukdamas viską, kas pasitaikė, krinta žemėn ką tik šaižiomis zirzynėmis nupjautas žalias galiūnas medis…
Duldunkst – lyg paskutinis tvinksis plakančios žemės širdies…
*
Ar gali Motina Gamta dovanoti šitai be skausmo, be žaizdų, be savaime ištiksiančio atpildo? Kiek plynių likę vietoj žalių, paukšteliais linksmų girelių. Lietuvoje, Latvijoje…

Kažkokios miškų urėdijų pertvarkos vyksta. Ar dar bus likę ką tvarkyti?

Pasvaigės miškas, Telšių r. | Autorės nuotr.

Pasvaigės miškas, Telšių r. | Autorės nuotr.

***

Seniai, labai seniai mitologas Dainius Razauskas pradėjo raudoti, pykti, piktintis ir kentėjo dėl kiekvieno nukirsto Vilniaus medžio… Tačiau net jo laki plunksna nieko čia nepadėjo…

Laki ir Janinos Zvonkuvienės plunksna…  Tik ji aprauda jau ištisus miškus…  Su Janina esame sutarę ir gavę leidimą publikuoti bet kurį jos straipsnį, kuriuos ji kukliai įkelia į savo paskyrą „Facebooke“ (FB),  jei tik „Saulės arkliukams“ atrodo, kad jie svarbūs ar įdomūs.

Šis straipsnis, ne, tiksliau – širdies riksmas mums atrodo labai svarbus. Ne mums vieniems. Štai keletas J. Zvonkuvienės straipsnio komentarų FB:

Ponia Janina, taip mąstančių, kaip mūsų karta supranta, kaip reikėtų tvarkytis Lietuvėlėj, valdžioje seniai nėra ir ilgai dar nebus… Jei Gedimino kalną nuskuto plikai, tai miškus iškirst jiems tik nusipjaut… Geras gaspadorius vasaros metu į mišką su pjūklu kojos nekeldavo, o dabar, žiemą vasarą pjauna, kerta, trypia miško paklotę, užtai greit neliks nei grybų, nei uogų…“ 

„Taip, jūs teisi… liūdna tiesa.“ 

„Kokia turininga, jausminga, išraiškinga kalba, Janyte. Kiekvienas žodis reikšmingas, jaudinantis. Liūdna, bet tokia nūdiena. Vis norisi tikėti, kad kas nors sustabdys šį neūkiškumą.“ 

„Man tiesiog baisu, negaliu žiūrėti, kai niokojami mūsų amžiais auginti ir prižiūrėti miškai. Mes juk didžiavomės savo giriomis, vadinome savo plaučiais. O dabar be gailesčio tie plaučiai gabenami į svetimus kraštus, ir vis maža, reikia kažkokių reformų, kad tik visų mylima Lietuvėlė liktų bemiškė…“ 

„Kaip graudžiai aprašėte. Pernai va taip ištisomis paromis visą savaitę draskė mišką prie Kulių …. ėjau žiūrėt, verkiau… didžiulius plotus išniekino.“

„Kai pjauna mišką, man atrodo, kad rauna žemei plaukus. Griauna, pjauna, šluoja viską. Niekas nepasako: GANA! STOP!“

Ar jaučiate?Juk komentatorių žodžiai iškelia viešumon pačią giliausią, prigimtinę lietuvio ir miško sąsają. Ypač paskutinysis. Tai senoji baltų pasaulėjauta vis dar gyva žmonėse. Miškas lietuviui – ne šiaip sau medžių masė. Miškas lietuviui, kiekvienas medis – lietuviui iki šiol šventas. Prisiminkite nors J. Baranauską ir jo „Anykščių šilelį“.

Naikinamas miškas – naikinama ir pasaulėjauta! Ar mes to norime? 

Na, kur mūsų išmintingieji komentatoriai, diskutuotojai? Juk tai, apie ką rašo J.  Zvonkuvienė, seniai ir labai seniai svarbu! Kokio pobūdžio problemą turime? Kaip ją spręsti? Kur, pagaliau, mūsų valstybės galia? Negi tik lauko kavinėmis rūpintis?

„Saulės arkliukai“ 

*
Šienaujamas“ Pasvaigės miškas. Telšių rajonas. Autorės nuotraukos.  2016 m. vasara.

Kategorijos: Diskusijos, Gamta ir ekologija, Gamta ir žmogus, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Saulės arkliukai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , .

9 komentarai

  1. markas:

    Visa žiniasklaida tyli. Naujienose apie urėdijų reformą kalbama daug, tačiau nė žodžio apie esmę – šluojamus nuo žemės paviršiaus šilų-miškus ir kaip tai sustabdyti. Nors masinis kirtimas prasidėjo ne vakar ir ne užvakar. Žvėrelių, likusių be savo gyvenamosios teritorijos, drastiškas brovimasis į kiemus, į ūkinius pastatus taip pat ne vakar ir ne užvakar prasidėjo. Laikraščiai mirgėte mirga skelbimais “Perkame mišką su žeme arba išsikirsti”, “Brangiai perkame miškus”, “Perkame mišką iškirtimui” irgi jau daug metų. Jei susirūpinęs pilietis parašys Seimo nariui, gaus paruoštą atsakymą: kertami seni miškai, vyksta atsodinimas. Mes, Vilniaus rajone, kažkaip ilgą laiką išvengėme kirtimų. Girdėdavome iš kitų Lietuvos vietų gyventojų kalbas apie iškirstus miškus, bet atrodė, kad tai toli ir netiesa. Kad perdeda. Kad ko jau ko, o Lietuva be miškų-šilų, be gintarinių medžių likti negali. Tai sinonimai – Lietuva ir girios. Tai – Lietuvos įvaizdis. Emigrantams miškai visada buvo pagrindinis Lietuvą romantizuojantis dalykas. Dabar, jeigu jaunimas ir grįš, to, ką jie paliko, neberas. Bus kaip Anglijoje – plyna, jokios užuovėjos. Pats užaugau miške, visą gyvenimą praleidau miške. 2016 m. pavasarį išėjęs aplankyti tolimesnio kadaginio miškų masyvo, nustėrau – likusios tik kalvos plikos. Palikti metro aukščio kelmai. Susijaudinęs fotografavau, sakiau, siųsiu Prezidentei, kad gelbėtų. Bet nusviro rankos, suvokus, kad tai sistema. Kad bomžagalvis padaras, sėdintis Seime, savivaldybėse rado dar vieną “aukso gyslą”. Kai nieko neįdedant, nesukuriant, be ypatingų pastangų galima gauti momentinę naudą. Mat didelei daliai gyventojų apleidus kraštą, čiulpti syvus parazitiniams sutvėrimams nebėra iš ko. Visos ūkio šakos jau nudžiūvusios. O pensininkai išmiršta. Tad pušų tiesumas tapo jų žūties priežastimi. Už sienos superka brangiai. Taigi, tokio miškovežių kursavimo nuo ryto iki vakaro dar neteko matyti. Jaučiasi tokia skuba. Ir tylus susitarimas. Prie sovietų nedirbamos žemės plotai buvo apsodinami miškais, kuriamas mikroklimatas. Nuo vaikystės pamenu tą skirtumą tarp užnuodyto miesto oro ir mūsų gyvenvietės aromato. Dabar to nebėra. Didesnė dalis “plaučių” per paskutinius 10 metų pašalinta. O kalbos apie retkarčiais periodiškai būsiantį padidinta radiacinį foną ir kenksmingesnį orą pradėjus veikti Astravo AE netyla. Ir tuo pačiu metu naikinamas mikroklimatas. Demagogai prakeikti. O kur mūsų meno elitas? Kur mikutovičiai ir justės? Kur dainos apie šią problemą? Užsienyje menininkai patys pirmi prabyla apie negeroves, neleisdami blogiui patyliukais vykti. O čia – tyla.

  2. Dalia:

    Taip teisingai parašyta, kad iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog nebėra ir ką pasakyti.

    Vis dėlto: problema dar ir ta, kad privačius senelių miškus paveldi vaikaičiai, kurie – mieste ir nei moka, nei turi (dažnai) iš ko tuos miškus tvarkyti.
    Valstybė galėtų iš tokių žmonių supirkti tuos miškus ir padaryti valstybiniais.
    Vis dėlto ir čia yra blogybė, bet mažesnė… Nesiplėsiu, kad neapšauktumėte nelojalumu savo valstybei.

  3. Valentina:

    Sujaudino gerbiamos autorės mintys, atjauta ir meilė gimtinės rūbui – miškui. Be gailesčio pjaunami medžiai tik rodo bedvasius valdininkus, kurie deda parašus miškų kirtimui. Medis tapo pinigų šaltinis, geras biznis sukčiams. Būtų gerai, kad sužinotume jų pavardes, kad padarytume savą, paprastų, Lietuvą ir gamtą mylinčių žmonių teismą.
    Gal dėl to lietuviai bėga iš savo gimtųjų namų, iš tėviškių. Kas augome, grybavome, uogavome giriose, kas užvertę galvas per medžių šakas žiūrėjome į dangumi plaukiančius debesis – tiems skauda širdis kai mato tik kemsynus, tik krūmynus. Nejaugi nėra jėgos sustabdyti tą barbarišką Gimtinės naikinimą?

  4. markas:

    Aš nesuprantu tik vieno: kodėl apie tai nekalbama. Kodėl tai priimama kaip savaime suprantamas dalykas – privati nuosavybė ir laisvė su tuo daryti ką nori aukščiau visko? Pamąstymui: masinė emigracija, turbūt, yra vienas iš siaubingesnių dalykų, kurie ištiko Lietuvą. Tačiau išvykusieji gyvi ir sveiki. Daugumas čia turi tėvelius. Koks 10-20% vis tiek grįš. Tačiau miškai-šilai sunaikinami amžinai. Unikalus kraštovaizdis pranyksta amžinai. Ypatinga gyvūnija pranyksta amžinai. Liberanalinės padugnės mėgsta akcentuoti atauginimą. Taip, tai įmanoma. Po 50 metų vėl bus miškas. Bet ar atauginama? Taigi… Gana pliurpt, reikia švęst. Kol pušys dar linguoja už lango ir lyg juokaudamos numeta kokią “šišką” ant takelio…

  5. Susiraskit čia savo apylinkes:

    ir pamatysit kaip jos su laiku kito.Aplink mane nebeliko sveiko miško – vieni kvadratai 🙁 earthengine.google.com/timelapse/

  6. Žemyna:

    Beje, kaimo žmonės, o ir miestiečiai skundžiasi, kad miškų žvėrys veržiasi į kaimus ir miestus, kelia avarijas ir kt. pavojus.
    Ar tai ne beatodairiško miškų kirtimo padarinys?
    Kai kas apsirūpina šešėliniais milijonais, kai kas vaidina, jog kovoja su šešėliu,
    o tuo tarpu valstybės biudžetą susina ne tik šešėlis, bet ir išmokos, mokamos už ištryptus laukus ar nužudytus ar sužalotus naminius gyvulius…
    Tskant, „ūkiškai” tvarkosi…

  7. markas:

    // Janina Zvonkuvienė: “Dabar kerta štai žalius medžius vidury vasaros. Kerta mano gimtojoje Telšijoje. Kerta visur. Aną savaitę teko važiuoti per Latviją – ir ten taip pat kerta.” // ———— Latvijoje nuo bendro ploto miškai sudaro 54%, o Estijoje – 52%. Lietuvoje gi apie 32%. Ir tai, mus laiko miškingu kraštu. Nes Anglijoj apie 12%… Retkarčiais į svečius atvažiuoja anglas pas kaimynus. Jis niekaip negali suvokti, kad čia lyg niekur nieko yra toks miškas. Ir kad galima va šitaip laisvai vaikščioti, uogauti, grybauti, žaisti, linksmintis miške be jokio draudimo. Ir kad tai ne kokie tai menkaverčiai lapuočiai – drebulės ir kitas švalius. O pušys – ir visa tai už ačiū. Deja, sukurta ydinga sistema nepraleido to pro savo akis. Bomžagalviai parazitai negali ramiai praeiti pro visuomeninį turtą. Ir jie privatizuoja. O po to parduoda iškirtimui.

  8. Živilė:

    Medžiai masiškai kertami ne tik miškuose, – visoj Lietuvoj pakelėse, miestuose. Nežinau ar tai susiję su biokuro verslo plėtra, ar kažkaip su ES pinigų antplūdžiu, ar tai Žaliųjų (!) pinigų gysla… Prisijungčiau prie protestų prie Aplinkos ministerijos, – kažką daryti reiktų

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *