Z. Zinkevičius: To negalima leisti (27)

Zigmas Zinkevičius | Alkas.lt , J. Vaiškūno nuotr.

Zigmas Zinkevičius | Alkas.lt , J. Vaiškūno nuotr.

Dar prieš dvidešimt metų profesorius Zigmas Zinkevičius buvo tikras, kad lietuvių kalbos pozicijos įtvirtintos tiek, jog jai niekas nebegresia. Tačiau, baigiantis trečiajam nepriklausomos Lietuvos dešimtmečiui, su nuostaba stebime paradoksalią situaciją lituanistikos nebelieka tarp prioritetų. Galbūt nebeliko grėsmių lietuvių kalbai? 93-iuosius einantis vienas iškiliausių šių laikų lituanistų, dešimčių reikšmingų veikalų autorius, aštuntosios Vyriausybės švietimo ir mokslo ministras Z. Zinkevičius įspėja: jei tuoj pat nesusiimsime, prarasime gimtąją kalbą – šiandien ji išgyvena pačius sunkiausius laikus.

Profesorius visada pasižymėjo kalbėjimu be užuolankų, aštriu žodžiu. Sulaukęs garbaus amžiaus jis apgailestauja, kad šiandien šis ginklas ir telikęs. „Siunčiu velniop visus, kas kėsinasi į lietuvių kalbą“, – grūmoja Zigmas Zinkevičius. Gal kas ims ir paklausys?

– Jus tikriausiai pasiekė naujienos apie šiuo metu vykdomas pertvarkas Vilniaus universitete. Filologijos fakultete, kuriame dirbote 50 metų, nebeliks iki šiol buvusių katedrų (tarp jų Lietuvių kalbos, Baltistikos ir visų kitų), o jų vietoje atsiras penki nauji dariniai – Literatūros ir kultūros tyrimų, Anglistikos, romanistikos ir klasikinių studijų, Taikomosios kalbotyros, Baltijos kalbų ir kultūrų bei Užsienio kalbų institutai. Kaip tai vertinate?

– Neseniai kartu su kitais mokslininkais pasirašiau prašymą Vilniaus universiteto rektoriui, kad neatsakingos iniciatyvos būtų sustabdytos, bet jokio atsakymo negavau.

Tai dabar Filologijos fakultetas bus toks – sudėliotas iš institutų, visiškai neatspindinčių Vilniaus universiteto tradicijų? O kur lituanistika, kur baltistika? Tai į kokius institutus bus išskirstyti dabar dirbantys lituanistai? Fakultete, visais laikais buvusiame lietuvybės bastionu, nebelieka įsipareigojimo lituanistikai? To nebuvo net sovietų laikais. Lietuvių kalbos katedra, kurios vadovu buvau, išgyveno įvairių sukrėtimų, tačiau kad būtų kėsinamasi į ją kaip instituciją, to tikrai nebuvo.

Jei žinotų, kas dabar dedasi, pats Muravjovas-Korikas paplotų per petį reformatoriams ir pasakytų „maladiec!“

Tam, kam šauna į galvą tokie pertvarkos scenarijai, norėčiau priminti, kad lituanistikos prioritetas įtvirtintas mūsų šalies įstatymuose. Kitas dalykas: kas būtų Vilniaus universitetas be lituanistikos, baltistikos studijų? Būtent jos yra mūsų išskirtinumas ir stiprybė, tuo esame žinomi pasaulyje. Po šitų reorganizacijų atrodys, kad Filologijos fakultetas pradeda savo istoriją tik nuo 2017 metų.

Man visiškai nesuprantama, kam prireikė atsiriboti nuo tradicijos, nubraukti tai, kas iki šiol padaryta per tiek metų. Per lituanistiką, baltistiką Vilniaus universitetas išėjo į pasaulį. Jei ne šie mokslai, jis būtų tiktai eilinis provincijos universitetas. Dabar norima visa tai nubraukti.

– Ar per visą jūsų patirtį Vilniaus universitete buvo toks laikotarpis, kad nebūtų egzistavusi Lietuvių kalbos katedra ar rektorius, kuris būtų siekęs ją naikinti ar sujungti?

– To nebuvo ir būti negalėjo. Tokį rektorių pasiųsčiau velniop. Dar visa laimė, kad, kaip suprantu, bent klasikinės filologijos pavadinimas išlieka, nors ir sujungtos su kitomis specialybėmis į kažin kokį dirbtinį darinį. Panaikinti klasikinės filologijos padalinį būtų pati didžiausia kvailystė. Pats Vilniaus universitetas prasidėjo nuo lotynų kalbos studijų, t.y. nuo to, ką dabar vadiname klasikine filologija. Be klasikinių kalbų ir lituanistika sunkiai įsivaizduojama. Net pirmoji lietuvių kalbos gramatika buvo parašyta lotyniškai, o kur dar Pilypas Ruigys, Mykolas Lietuvis, Kojelavičius ir kiti? Tai į ką čia panašu, kad Lietuvoje niekas nemokės perskaityti jų raštų? Pats mūsų bendrinės kalbos tėvas Jonas Jablonskis buvo lotynų kalbos mokytojas. Į visa tai dabar numoti ranka, naikinti? Sunkiai suvokiama nesąmonė.

– Kaip būtumėte reagavęs, jei tokia iniciatyva būtų iškelta jums einant švietimo ir mokslo ministro pareigas?

– Aišku kaip dieną: neprileisčiau to. Apie grėsmes lituanistikai Vilniaus universitete mano laikais ir pagalvoti nebuvo galima. Aš būčiau iš karto velniop pasiuntęs tokius pseudomokslininkus, kurie kelia ranką prieš gimtąją kalbą.

Negalima savo rankomis griauti tai, ką universitetas yra sukūręs. Didžiąją gyvenimo dalį tyriau lietuvių kalbą, jos istoriją, kartu ir pačios mūsų tautos istoriją. Švietimo ministro pareigos man buvo kaip teorinių lituanisto tyrimų praktinė tąsa. Kaip ugdysime jaunąją kartą, tokią ir ateitį turėsime. Tada svarbiausias uždavinys buvo sudaryti Rytų Lietuvos moksleiviams galimybę mokytis lietuvių kalba. Nors visko, ką buvau užsibrėžęs, pabaigti nepavyko, džiaugiuosi, kad pasiekiau tam tikrą lūžį, kurio jau niekas nepanaikins.

Negaliu suprasti, kokia tos pertvarkos priežastis. Kaip jie tai aiškina?

– Na, teigiama, kad dėl šių permainų taps efektyvesnė universiteto vadyba, universitetas pakils tarptautiniuose reitinguose…

– Kokia čia dar, atsiprašant, vadyba? Tai griovimas. Kaip universitetas kils, jei išdraskoma tai, kas iki šiol gerai veikė? Kils universitetas tik tada, kai tarnaus mokslui, savo šaliai ir Tautai, o ne kažin kieno ambicijoms ir neatsakingiems, sunkiai suvokiamiems užmojams. Tokie reformatoriai žiūri vienadienės naudos. Jiems nerūpi, kas bus po kelių dešimtmečių. O man rūpi ateitis, o ne artimoji jo būklė. Dėl to aš jiems kartais užlipu ant nuospaudos. Dabartinėje situacijoje tik tą ir tegaliu. Nesuprantu, kodėl dabar tam niekas rimtai nepasipriešina?

– Galbūt lituanistikoje nebeliko tokio masto asmenybių, kokių buvo Jūsų kartoje.

– Iš tiesų gaila, kad Amžinybėn jau išėjo tokie mano kolegos kaip Aleksas Girdenis, dialektologijos specialistas, kartu su kuriuo kadaise paskelbėme naują lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją, ar mano bičiulis Vytautas Mažiulis, didžiausias prūsų kalbos specialistas. Jie to neleistų. Darėme viską, kas įmanoma, kad išsaugotume lituanistiką net gūdžiausiu sovietmečiu. Deja, mano senųjų bičiulių nebėra, o ir man nedaug beliko.

– Kaip paaiškintumėte paradoksą, kad lituanistika, mūsų laikais, kaip atrodo, stumiama į užribį, augo tais laikais, kai ją slėgė sovietmečio suvaržymai?

– Lituanistika mums buvo tarsi Tautos dvasios apraiška. Studijuoti lietuvių kalbą, jos tarmes, istoriją, baltų kalbotyrą mums buvo tarsi paties Dievo įsakyta. Nuo septintojo dešimtmečio pabaigos Vilniaus universitetas pradėtas vadinti pasauliniu lituanistikos ir baltistikos centru. Pradėjome leisti žurnalą „Baltistica“, netrukus turėjome jau ne vieną mokslų daktarą (dab. habilituotą daktarą – red. past.), pasirodė virtinė reikšmingų lituanistikos mokslo darbų. Taip kūrėme lituanistikos židinį Vilniaus universitete. Praleidau prie jo visą gyvenimą.

– Galbūt lituanistikos institucinis atstovavimas nebereikalingas, nes mūsų dienomis lietuvių kalbai nebeliko jokių rimtų grėsmių?

– Grėsmės niekur nedingo. Imkime svetimų asmenvardžių rašybą. Tas įstatymas turi būti priimamas labai apdairiai, kitaip valstybė turės bėdų. Na, gerai, kažkas gauna naują asmens dokumentą – su pirmajame lape originaliai įrašyta pavarde, su visomis lenkiškomis raidėmis. Tada tą rašybą reikia įvesti į visas sutartis, visas bankų sąskaitas, visokios rūšies kvitus ir t.t. Nes kitaip ateina žmogus į banką, ir niekas jam nieko neduoda, nes pavardė užrašyta ne taip. Visa tai padaryti – milžiniškos išlaidos. Dėl to įstatymą reikia taip suformuluoti, kad visas tas išlaidas, susijusias su naujai įrašyta tapatybe, žmogus dengtų iš savos kišenės, o ne iš valstybės, t.y. mūsų visų. Tad jeigu tai neišvengiama, tada bent turi būti aiškiai pasakoma: nori keisti pavardės rašybą – teks pačiam mokėti visas su tuo susijusias išlaidas.

– Prezidentė savo metinėje kalboje itin daug kritikos pažėrė švietimo reformatoriams, supeikė jų neįgalumą. Ar pelnytai?

– Jau anksčiau esu sakęs, kad reformuojant švietimą ne išviršines jo formas reikia kaitalioti, bet žiūrėti turinio. Ugdyti Tėvynės meilę ir patriotizmą, neniekinti tokių sąvokų kaip tautiškumas ir lietuvybė. Tėvynės meilės ir patriotizmo diegimas yra reikalinga kaip oras.

Nereikia žavėtis tokiomis neva moderniomis pažiūromis kaip tvirtinimas, esą šiandieniniame pasaulyje tautinės valstybės modelis jau yra pasenęs, kad tautos sąvoką reikia sutapatinti su pilietinės visuomenės sąvoka ar panašiai. Mums dažnai trūksta tvirto tautinio stuburo. Valdžios vyrai turėtų atsisakyti nuolatinio dairymosi baikštaus zuikio žvilgsniu į kaimynus, atsikratyti baiminimosi, ką šie pasakys. Gana žemintis. Reikia neniekinti lietuvių kultūros, o Vakarais reikia sekti apdairiai ir kritiškai. Iš Vakarų imkime tik tai, kas mums naudinga, nepasiduokime trumpalaikėms madoms. Mados ateina ir praeina, o pamatiniai dalykai lieka amžini. Kas nors šią akimirką gali atrodyti ultra madinga, o po keliolikos metų mada pasikeis ir dėl to gali būti net sarmata. Tai, kas tikrai svarbu, liks svarbu visada. Auginkime Tėvynę mylinčią jaunąją kartą ir prieš nieką nesižeminkime.

– Atrodo, niekas valstybėje jau nežino, kaip tai pasiekti.

– Pradėkime nuo konkrečių dalykų. Pirmiausia reikia sustabdyti lietuvių kalbos ir lituanistikos griovimą. Ne naikinti lituanistines katedras Vilniaus universitete, ne jungti su kažkuo į dirbtinius darinius, o priešingai – stiprinti, saugoti ir puoselėti. Kaip minėjau, lituanistikos prioritetas yra šalies įstatymuose, o įstatymus reikia vykdyti. Kokia nauda iš įstatymo, jei gyvenime jis nevykdomas? Atrodo, reikia konkretesnių, aiškiau apibrėžtų teisinių priemonių lituanistikos prioritetui įgyvendinti. Kitaip tai liks tik tušti žodžiai.

Galbūt mano pažiūros mūsų dienų „moderniems“ žmonėms pasirodys pasenusios, bet aš jų nekeisiu. Mano pažiūros susiklostė dar prieš karą ir karo metu Ukmergės Antano Smetonos gimnazijoje. Per savo gyvenimą mačiau daug valdžių, bet pažiūrų niekada nekeičiau. Toks jau esu, toks ir mirsiu.

– Profesoriau, ar nėra keista, kad šiandien, užuot žengę į priekį, turime įtikinėti dėl savaime suprantamų dalykų, kad iš naujo mokytumės vertybių?

– Prieš keliolika metų rašiau, kad į ateitį žiūriu optimistiškai, kad lituanistikos židinys, prie kurio teko išbūti visą gyvenimą, niekada neužges. Bet dabartinės naujienos iš Vilniaus universiteto nedžiugina. Tada rašydamas tuos žodžius nelaukiau, kad vos po keliolikos metų lituanistikai Vilniaus universitete iškils ta grėsmė. Tai kažkoks farsas. Juk mūsų laikai atnešė tiek daug gero. Vien techninės galimybės ko vertos. Jei dabar būčiau jaunas mokslininkas, išnaudočiau moksliniame darbe visas tas puikias technines galimybes, kurių tada nė nesapnavome. Gal tuo tik mano gyvenimas ir skirtųsi, jei reikėtų jį nugyventi ir vėl. Bet pagrindinis principas išliktų nepajudinamas: mokslas turi tarnauti gyvenimui ir savajai Tautai.

Per savo ilgą gyvenimą esu matęs ir šilto, ir šalto. Dabar mano gyvenimo kelias jau artėja prie saulėlydžio, aš tai žinau ir jūs tai žinote. Man skaudu matyti tas tragikomiškai neatsakingas iniciatyvas, apie kurias kalbėjome. To negalima leisti. Turime būti tvirti ir išmintingi.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“

Kategorijos: Kalba, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Vaizdai ir garsai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , .

27 komentarai

  1. Bartas:

    Akademikas Z. Zinkevičius: „Siunčiu velniop visus, kas kėsinasi į lietuvių kalbą“.
    Aš , kad ir mažas žmogutis, prisidedu. Siunčiu velniop visus, kas kėsinasi į lietuvių kalbą. Labai norėčiau dar ir apspjauti. Atsiprašau tų , kurie skaitys, bet tik ne tų niekšų.

  2. Kemblys:

    „Siunčiu velniop visus, kas kėsinasi į lietuvių kalbą“, – grūmoja Zigmas Zinkevičius.

    Velniop – reiškia myriop?

    Zigmas Zinkevičius:
    ,,iniciatyvos, tradicijų, bastionu, sovietų, instituciją, reformatoriams, scenarijai, prioritetas, studijų, reorganizacijų, istoriją, provincijos, klasikinės, specialybėmis, gramatika, pseudomokslininkus (?), teorinių lituanisto, praktinė, ambicijoms, situacijoje, kolegos, specialistas, klasifikaciją, sovietmečiu, baltistikos centru, daktarą, originaliai, kvitus, suformuluoti, reformuojant, formas, patriotizmą, moderniomis, modelis, kritiškai, madoms, ultra madinga (?), konkrečių, prioritetas, konkretesnių, optimistiškai, farsas, techninės, principas, tragikomiškai, iniciatyvas…”

  3. Atas:

    Visiškai pritariu akademiko nuomonei.

  4. Vytautas iš Šlavėnų kaimo:

    Bet išeiviai iš VU mielai prisideda prie kalbos ”tobulinimo”. Tos trys raidžiukės, kaip niekur nieko, su kalbininkų palaiminimu ruošiamasi ištraukti iš po skverno ir pateikti Lenkijai ant baltai raudono padėklo. . Šita ”naujoji” karta ir užsilikusių sovietinio internacionalizmo likučiai, pasiruošę sunaikinti tautinę tapatybę ir laukia nesulaukia, kada anapilin iškeliaus tautiškumą palaikantys…

  5. Kad filologija Vilniaus universitete degraduoja, jau matėsi senokai, bet kad išvis atsižadama ir lietuvių kalbos ir baltų kalbotyros, didelė ir šlykšti naujiena. Vietoj to, kad universitetas ugdytų pasididžiavimą, jog kalbame veik visų indoeuropiečių prokalbe ir daugiau kaip trys milijardai žemiečių kalba mūsų kalbos tarmėmis (nors jaunimėlis to net neįtaria), ką ne tik Lietuvos baltistai, bet ir akademikai Vladimiras Toporovas ar Viačiaslavas Ivanovas visam pasauliui pareiškė, mulkiai iš VU nori ištrinti visa tai iš Tautos atminties.
    Pirma, ką skubiausiai reikia padaryti, tai išleisti Olego Poliakovo puikią knygą “Pasaulis ir lietuvių kalba” (jos vertimą iš anglų kalbos) ir finansuoti tai iš pinigų, skirtų emigracijos sulaikymui, o dar geriau iš gynybos fondo, kad jaunieji kariai žinotų, kokią žmonijai vertingą kalbą saugo lietuviai.
    Antra, visi VU filologijos studijas baigusieji turi jungtis į kovą….

  6. Jei Zinkevičius, būdamas Švietimo ir mokslo ministru, šalia jau esamo Lietuvos lenkų pavadinimo būtų įvedęs ir naują oficialų Lietuvos tūteišų pavadinimą bei šalia lenkų mokyklų įsteigęs pradžioje nors pradines tūteišų mokyklas poptostuo kalba lietuvių rašmenimis, tai šiandieninių problemų dėl asmenvardžių rašymo dokumentuose ne lietuvių kalba, apskritai tomaševskinių problemų vargiai ar turėtume. O padaryti tai tuo metu, esant ministru, be abejonės buvo galima.

    • Algimantas:

      Negi nežinote ,kad gerb.Zigmas Zinkevičius buvo pašalintas iš ministrų (prie Adamkaus).

      • Bet gal visgi buvo galima spėti padaryti ar nors bandyti padaryti per tą laiką, kai buvo ministru. Be to, gal tas ir Adamkui būtų patikę, juk tai iš esmės ir demokratiška ir liberalu…

        • Algimantas:

          Kokias čia pasakėles skiedžiate?

          • Iš tikrųjų, akademikas buvo iš ministro posto nušalintas, kai pradėjo statyti pradines dviejų aukštų mokyklas — apačioje klasės, antrame aukšte butas jaunai mokytojų šeimai. Taip buvo daroma ir tarpukaryje, tad Lietuva labai greitai tapo raštinga. Nušalintas tuomet, kai iš tuometės valdžios paprašė penkių milijonų litų šiam projektui užbaigti ir nukreipti jaunus Pedagogus į šį kraštą. Projektas buvo užgniaužtas, kad nesuardytų autonomininkų planų. Suktai pasielgė ir lenkų katalikai, iš Lenkijos į Gnezno vyskūpystės žinioje iki 1993 metų išlaikytą Vilnijos kraštą sukišę jaunus kunigėlius iš Lenkijos, todėl nuo to laiko tik vienoje iš 49 bažnyčių buvo bent teoriškai galima išgirsti mišias lietuviškai. Tik tada, kai šie nauji kadrai atsikraustė, buvo teiktasi Vilnijos kraštą perduoti Lietuvos kardinolo pavalduman.
            Tad nebuvo galima spėti padaryti daugiau.

            • Dalė:

              Ne šiaip sau tas Gedimino kalnas griūva. ……..🙄

              • Vilniukas:

                Įtariu, kad tai Aukščiausiojo ženklas mums…

                • Tvankstas:

                  2000-2001 metais dar prieš pradedant statyti Valdovų rūmus, sakiau, kad jie kainuos ne 100 mln. litų, bet 500 mln. litų (150 mln. eurų), ir kad atsiras Gedimino kalno šlaitų bėdos.
                  Nieko naujo – tik išplauti biudžeto pinigai, svarbiausia AMB ragų kolekcijai rodyti, ir jau griūvantis Gedimino kalnas.
                  Dar tas keltuvas, nutukusiems nuo pinigų užvežti užpakalius į viršų.
                  Labai mažai žinovų, matančių nepagražintą ateitį, kurie prieštarautų pinigų maišams, nes praras darbus, ir atvedė prie šios dienos padėties.
                  Demokratijos turistų pergalės veda į pragaištį.

  7. rusas:

    Bla bla bla, nebūtų lietuviai, pakudakavo komentaruose ir toliau veršiškai žiūri kaip naikinama jų valstybė.. Pamenu jaunystėje kai mokiausi lietuviškoje mokykloje Vilniuje, per šokius atėjo vietiniai lenkai kurie pradėjo skėryčiotis ir tampyti mūsų merginas. Įsivėlėm į muštynes, visi bendramoksliai lietuviukai (Dainorėliai ir šokėjėliai) išsilakstė, o mokyklos garbę sudaužytais kumščiais ir kraujuojančiomis nosimis apgynėme keli rusai, kaip mus paniekinamai mokykloje už akių vadino “kacapai”. Prie rusų Lietuva buvo puiki vieta gyventi, prie vakariečių tapo baigiančia ištuštėti išvietė, pavadinimu Lithuilostanas.

    • Tvankstas:

      Sovietiniais laikais buvo taip, kad jei lietuvis išjungdavo rusą ar lenką, tai jam prikišdavo tautinę neapykantą tarybinėms tautoms, todėl ir rinkdavosi lietuviai savo kojų eiklumą, kad nebūtų apkaltinti.
      Rusija dabar siūlo labai patrauklias sugrįžimo programas rusams, kam gaišti laiką Lietuvoje, juk tai prarastas gyvenimas.

    • Kemblys:

      Man pasakojo ukrainietis, kad Ukrainoje gyvenantys rusai laaabai veržiasi pakariauti su rusiškais rusais rytų Ukrainoje…

  8. rusas:

    jo jo, dainorėli, kojų eiklumas svarbu. Be to kas tau sakė, kad aš gaištu laika prasigeriančioje ir baigiančioje išmirti Lithuilostanijoje? Aš jau seniai išvykau kartu su visa šeima ir savo paralyžuotą tėvą pasiėmiau, nes tvartuose kuriuos kažkodėl vadinate ligoninėmis tik gyvulius galima slaugyti ir tai nepatartina. Nors Lietuvoje buvau sukūręs puikią šeimą, auginau valstybės patriotus kurie giedojo gimną, taip pat visada mokėdavau mokescius valstybei neprasydamas is jos nieko isskyrus išskyrus, kad nesikištų su savo tikrinimais ir kysiu reikalavimais, duodavau darbo kitiems (paskutinėje įmonėje pas mane dirbo aštuoniasdešimt žmonių). Kol viso to iš manės prieš seimą gyvenanti šiukšlė per teismus ir parsidavusią teisėsaugą neatėmė ( be je aršus Lietuvos patriotas vis man prikišdavęs kacapiškumą). Pradžioje norėjau nudėti šiukšlę, bet vėliau krikščioniškai atleidau, susirinkau šeimą ir vienu mašiniuku su manta išvažiavau. Dabar nesigailiu. Na nereikia kacapų Lietuvai jokių problemų, tvarkykitės patys, juk puikiai gaunasi, ar ne?

  9. Per savo gyvenimą mačiau daug valdžių, bet pažiūrų niekada nekeičiau:

    Kaip nepaprastai skaudu matant, jog,
    kol šis Žmogus, nežiūrint sunkios amžiaus negalių užkraunamos naštos, dar ieško savyje dvasios jėgų susikaupti ir tolau, kaip ir visą gyvenimą, garbingai iki galo tarnauti savo profesinei pareigai,
    kiti tuo metu, užuot padėką ir gilią pagarbą žilagalviui išreiškę, užuot mokėsi iš jo ištikimybės jį užauginusiai žemei, gėrėjęsi jo dvasios jėga, su buhalterio kruopštumu ieško jo žodyne priežasčių priekaištams, jo minčių sumenkinimui. Ar tą pagiežą sukelia šio Asmens profesinė ir pilietinė išmintis, pažiūrų tvirtumas, ištikimybė Tiesai?…

    „ …Mums dažnai trūksta tvirto tautinio stuburo.
    Valdžios vyrai turėtų atsisakyti nuolatinio dairymosi baikštaus zuikio žvilgsniu į kaimynus, atsikratyti baiminimosi, ką šie pasakys. Gana žemintis. … Vakarais reikia sekti apdairiai ir kritiškai. Iš Vakarų imkime tik tai, kas mums naudinga, nepasiduokime trumpalaikėms madoms. Mados ateina ir praeina, o pamatiniai dalykai lieka AMŽINI. Kas nors šią akimirką gali atrodyti ultra madinga, o po keliolikos metų mada pasikeis ir dėl to gali būti net sarmata. … “

  10. Irena:

    Linkiu kuo geriausios sveikatos Z. Zinkevičiui, mūsų tautos Didžiavyriui. Puikiai prisimenu tuos pora metų, jam būnant ministru: jo paprastumą, prieinamumą, ir nepaprastą išmintį. Švietime pajutome žmogišką atmosferą, buvo prasidėję visai kitokie santykiai, kitokia atmosfera. Jis formavo ateitį, kuri atsitiko ir tėvų ir Tautos interesus. Tai ne visiems patiko. Apie tai pasakoja pats savo knygoje. Tos jėgos tęsia savo juodą darbą ir, gaila, yra įtakingos. Ji u

    • Tvankstas:

      Akad. Z. Zinkevičius yra ‘agresyvus skaistybės simbolis’ (G.Orwell, ‘1984’) savo išmanymu, elgsena, todėl ilgai užsibūti tarp demokratijos turistų, vyraujant viendieniams tikslams – vadovauti ir pralobti – buvo rąstu jų akyse.

  11. Birutė:

    Su didžiule pagarba menu visus VU Filologijos fakulteto profesorius kalbininkus, iš jų ne tik mokiausi gimtosios kalbos bendrinės tarties, kirčiavimo, tarmių, istorinės gramatikos, lietuvių kalbos kilmės mokslų, susipažinau su latvių, prūsų, lotynų kalbomis, jų svarba mums, lietuviams, pajutau didžiulę meilę lietuvių, rusų, Vakarų literatūros literatūros klasikai. Visada jutau didžiulę kultūros, erudicijos galią, pagarbą žmogui, orumą, ko tenka visą gyvenimą mokytis ir siekti. Graudu, kai dabar VU, kuris deklaruoja savo institucijos autonomiją, yra maišomas su politika, bankais ir t.t. Lituanistikos profesūra yra tas tikrasis tautos elitas, kokiu dabar nėra nei žiniasklaidininkai, kokiu nesame mes nei vienas. Tai buvo didysis dvasios inkubatorius lituanistikos studentams. Vargu ar mes bent vienas tapome tokios dvasios šilumos židinys, koks buvo VU Fakultetas. Visam gyvenimui susirgome grožinės literatūros, poezijos žodžio, gimtosios kalbos gelmenų pažinimo alkiu. Mūsų kursą vienas bendrakursis pavadino revoliuciniu, tai buvo šviesūs Atgimimo laikai, didžiulių lituanistinių atodangų laikas. Dabar kitas laikas, kitos mados, didžiulis nedvasingo žodžio, populizmo proveržis, visi ką nors darome – kas rašo eiles, leidžia knygas, romanus, kas dar ką nors… Na, o apie pavardžių rašymą… Jas, manau, tikrai reikia rašyti taip, kaip reikalauja garbūs kalbininkai… Mūsų, lietuvių, pavardės yra akademiniame Lietuviu pavardžių žodyne, ten pateiktos jų etimologijos, kilmė, dėl jų rašybos jokios diskusijos negali būti, kitataučių pavardės turi būti rašomos taip, kad jas mokėtume teisingai ištarti mes, lietuviai, kad mes gerbtume kitataučius ir kad mus gerbtų… Beje, su gerbiamu profesoriumi ir akademiku Z.Zinkevičiumi reikia sutikti ir kitu klausimu – karalius nuogas… tikrai nuogas…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *