N. Marcinkevičienė. Mėnesiai ir šventės: liepa (0)

D. Rastenienės nuotr.

D. Rastenienės nuotr.

Liepa – pati vasaros branda. Mėnesio pavadinimą bus nulėmę liepos žiedų, bičių darbymečio liepynuose žaismė ir svarba.

Apie medžio galias labai vaizdžiai liepos vardu kalbėjo Eugenija Šimkūnaitė: …Mano lapuose trys galybės: nuo sumenkimo, nuo vidurių supykimo, nuo odos atkiurimo. Mano žiedų galybė – nuo krūtinės sunkumo, nuo kaulo laužymo, nuo dieglių diegimo, nuo šerpetų, nuo spuogų, nuo dedervinų. Mano žiedų galybė nuo rūpesčių, nuo susigraužimų, tai mano žiedų gražumėly, tai mano žiedų kvapumėly. Mano žiedų galybių galybė – tai medaus saldybė

Liepa jau turtinga ir uogomis, gal todėl šį menesį dzūkai ir vuoginiu šaukė. Iš visų uogų svarbiausia – žemuogė. Buvo sakoma, kad mažam, jaunam ir senam reikia tris kartus sočiai žeminių prisivalgyti. Mažam dėl augumo, jaunam kad kraujas „virtų“, senam – kad kaulai nebarškėtų. Taip jau Dievulis sutvėrė, kad šios žemės uogos (auga labai arti žemės) pasipila patakiais, pakelėmis, upelių pakriaušiais, kad kiekvienas, kad ir menkiausias žmogelis jų saldžiarūgščiu skoniu galėtų pasižiaugti. Moterys pirmąją šių metų žemuogę nusiskindavo burna, laikydamos rankas už nugaros, tikėdamos, kad neskaudės pusiaujo…

Liepos 10-oji – Septynių miegančių brolių diena. Nieks brolinių didele švente nelaikė, bet į dangų pagarbiai akis kėlė dažnas, laukdamas jų pranašingų ženklų. Legenda pasakoja, kad broliai tik gimę buvo pažymėti paslaptingais Jėzaus Kristaus šventumo ženklais. Užaugę pastatė galingą bažnyčią Kijeve ir už savo tikėjimą drauge su motina Felicija buvę nukankinti. Legenda tvirtina, kad jie nemirę, tik kietai įmigę ir kiekvienų metų liepos 10- ąją turį galimybę atbusti… Šios dienos lietus reiškia, kad broliai pramerkia akis, atgyja, ir tada tai septynioms dienoms, o dar dažniau savaitėms, nenumaldomai jų garbei pilasi į žemę lietus.

D. Rastenienės nuotrauka.

D. Rastenienės nuotr.

Va taip ilgai ir nuobodžiai bekrapnojant, brolius berūgojant ir Škaplierinės (16 d.) sulaukiama, t. y. datos, kai anglų vienuoliui Simonui Stokui vienos vizijos regėjimo metu pati Šv. Mergelė Marija įteikusi škaplierių (apsiaustą), kaip apsaugą nuo pragaro ugnies. Pakako legendoje minimo stebuklo vilčiai, kad kenčiančios sielos iš Dangiškosios Motinos malonės šią dieną išvaduojamos nuo kančių… Dėl artimųjų vėlių gerovės, viską pametus reikia švęsti. Kas ta gerove neįtikėję, tam pagrasinama: kas nešvenčia Škaplierinės, vėjai jų klojimo stogus nukilnos ir ne be įsižeidusių protėvių pagalbos.

O koks šventimas be pakermošių – giminių susiėjimų? Moterys makrinėse drobės skarose viešnagei rišasi padžiovintą sūrį, ragaišėlį su įmaišytomis raudonųjų, baltųjų serbentų uogomis, sviestvarškės molinę puodynėlę, užkvėpintą juozažolės smulkiaisiais lapais ir žiedais, krieno lapu priklotą…Vyrų kišenėje kliuksi mažas buteliukas (piemeniokas) ant ankstyvųjų vyšnių užpiltų kurtinio ašarų

Panašiai ir per šv. Jokūbą (25 d.). Krutėtų kaip įpratę laukuose, bet ir šis šventasis už darbus kasdieninius pirštu grūmoja, žaibais ir perkūnais gąsdina…

Šv. Jokūbui nepasiduoda šv.Ona (26 d). O čia tai suėjimai!  Šv. Ona ne tik prigrūda bažnyčias, šventorius senų, jaunų ir mažų, bet ir gera proga giminių susiėjimams. Netgi tikima, kad jei per šv. Oną giminių nelankysi, visus metus tik juodą ragaišį ėsi…

Oninėms (ar kiek po jų) ypatingus stalus paruošdavo dzūkai. O ypatingi jie tuo, kad stengtasi pagaminti dvylika patiekalų ir viskas iš pirmienų, t. y. viskas iš naujojo derliaus suruošta. Ir ne taip jau sunku. Anot senųjų, Dievo bobutės-Onos garbei jau galima prasipjauti rugių šviežiai duonai, po keru pasigraibyti bulvių, soduose sirpsta ankstyvieji obuoliai, vyšnios, miškuose kaišioja galvas ankstyvieji baravykai, voveraitės…

D. Rastenienės nuotrauka.

D. Rastenienės nuotr.

Ne be reikalo sakoma: Ona duonos ponia arba Atėjo Ona gėrybių pilvui pilna… Šitokie giminių suėjimai vadinti Vasariniais Dziedais ir skirti ne tik gyviesiems, bet ir mirusiesiems. Pasivaišinę, pašokę, išsikalbėję giminės suėjimą pabaigdavo malda, po to surišdavo likusius ant stalo valgius nešdavo kaimo varguoliams, kad pastarieji pasimelstų už giminės nebaščikų dūšias. Taip per auką atsidėkojama Dievui ir protėviams už naująjį derlių…

Literatūra:

Balys, J. Lietuvių kalendorinės šventės. Vilnius, 1993.
Buračas, B. Lietuvos kaimo papročiai. Vilnius, 1993.
Dundulienė, P. Lietuvių etnografija. Vilnius, 1982.
Dundulienė, P. Senovės lietuvių mitologija ir religija. Vilnius,2007
Jucevičius, L. A. Raštai. Vilnius, 1959.
Gutautas, S. Lietuvių liaudies kalendorius. Vilnius, 2012.
Klimka, L. Tautos metai. Vilnius, 2008.
Krikščioniškosios ikonografijos žodynas. Vilnius, 1997.
Šaknys, Ž. Jaunimo gyvenimo raiška. Iš: Šiaurės Lietuvos kultūros paveldas 1.Papročiai. Kaunas, 2007.
Šimkūnaitė, E. Girios medeliai, žali žaliuonėliai. Vilnius,1991.
Vyšniauskaitė, A. Mūsų metai ir šventės.Kaunas. 1993.

Untitled (10)Tęsiame spausdintinių  „Saulės arkliukų“ įdomiausių ir naudingiausių publikacijų perspausdinimą internetinėje erdvėje: šis fragmentas iš N. Marcinkevičienės ciklo „Mėnesiai ir šventės“ buvo spausdintas 2013 m., nr. 2, p. 24–25.

 

 

 

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Etninė kultūra, Etninės kultūros paveldas, Kultūra, Saulės arkliukai, Skaitiniai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *