Etninės kultūros globos taryba susirūpino Lietuvos savitumo pristatymu viešosiose erdvėse (3)

Juosta_JonoV.nuotr

Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Etninės kultūros globos taryba (EKGT) aptarė kaip viešojoje erdvėje yra pristatoma mūsų valstybė ir etnografinių regionų savitumas. EKGT nariai atkreipė dėmesį į  tam tikrus šios srities trūkumus ir neišnaudotas galimybes pastebimas svarbiose, gausiai miestų svečių lankomose viešosiose erdvėse, pavyzdžiui autobusų ir geležinkelių stotyse. Atkreiptas dėmesys, kad Vilniaus geležinkelio stotyje esančiuose suvenyrų kioskuose vyrauja Rusijos kultūrą pristatančios „matrioškos“, įvairūs Azijos tautų simboliai ir kt., o kokybiškų lietuviškų suvenyrų, leidinių, praktinių aprangos gaminių su tautiškais ar baltiškais elementais (ženklais, simboliais, spalvomis, raštais) labai mažai arba visai nėra.

Tarybos ekspertai pastebėjo, kad etninės kultūros simboliai kaimyninių Latvijos ir Estijos suvenyrų rinkose išnaudojami kur kas plačiau ir kūrybingiau nei Lietuvoje. Svarstyta, kokią žinią apie Lietuvos kultūrą, istoriją, etnokultūrinių regionų savitumą per simbolius siunčiame atvykstantiems ir išvykstantiems užsienio svečiams.

Šių pastebėjimų pagrindu, EKGT sukvietė įvairių institucijų atstovus aptarti Lietuvos savitumo pristatymo klausimą. Birželio 29 d. surengtame pasitarime-diskusijoje dalyvavo EKGT pirmininkas Virginijus Jocys, Kultūros ministrės patarėjas Viktoras Bachmetjevas, LR Susisiekimo ministerijos Kelių transporto ir civilinės aviacijos politikos departamento direktorius Gražvydas Jakubauskas, LR Susisiekimo ministerijos Kelių transporto ir civilinės aviacijos politikos departamento vyriausioji specialistė Indrė Meironaitė-Gudaitienė, Vilniaus dailės akademijos profesorė dr. Aušra Lisauskienė, VU Komunikacijos fakulteto strateginės raidos prodekanas prof. dr. Rimvydas Laužikas, Vilniaus miesto turizmo ir verslo plėtros agentūros vyr. projektų vadovė Vilma Daubarienė, Vilniaus miesto visuomeninės kultūros komisijos pirmininkė Laima Nerkevičienė, Vilniaus miesto visuomeninės kultūros komisijos narė Eglė Mirončikienė, EKGT vyriausioji specialistė Audronė Daraškevičienė.

Pasitarime pastebėta, kad pastaruoju metu suvenyrų kokybė Lietuvoje gerėja, pavyzdžiui, Vilniaus miesto turizmo ir verslo plėtros agentūroje yra parduodami tik kokybiški suvenyrai. Autentiškos lietuviškos prekės ieškantys turistai gali rasti suvenyrų, kurie atspindi netgi tokius subtilius dalykus kaip Lietuvos kvapai; Vilniaus oro uoste, taip pat Klaipėdos erdvėse, kuriose išsilaipina kruizinių laivų turistai, valstybės pristatymas, vertinant parduodamus suvenyrus, yra sprendžiamas gerai. Į lėktuvą sėdantis keliautojas Vilniaus oro uoste gali nusipirkti lietuviškos duonos, kitų tautinės kulinarijos gaminių, suvenyrų  ir t. t.

Visgi, pasitarime dalyvavę institucijų atstovai pritarė minčiai, kad Lietuvoje valstybės savitumo pristatyme dar yra bėdų. Išsakytas pastebėjimas, kad viešuose užrašuose išstumdamos valstybinę kalbą ima neproporcingai dominuoti kitos kalbos. Pastebėta, kad kokybiškų lietuviškų suvenyrų pasigendama ne tik  Vilniaus, bet ir kitų miestų autobusų bei geležinkelio stotyse, kitose viešose erdvėse: suvenyrų rinkoje  didelę dalį užima ne Lietuvos kultūrą ir istoriją atspindintys simboliai, ženklai bei gaminiai. Atkreiptas dėmesys, kad turizmo sektoriuje dirbančios institucijos susiduria su kokybiško Lietuvos ar jos regionų bei miestų savitumą pristatančių suvenyrų ir kitų kultūros formų stygiumi.

Pasitarime buvo nutarta:

1. Siekti, kad savivaldos institucijos imtųsi iniciatyvos sprendžiant valstybės, etnografinių regionų savitumo pristatymo  viešosiose erdvėse klausimą.
2. Siekiant skatinti bendradarbiavimą tarp suvenyro gamintojų (tautodailininkų bei profesionalių kūrėjų) ir platintojų, surengti suvenyrų gamintojų  ir  turizmo sektoriaus, prekybos tinklų atstovų susitikimą-kontaktinę mugę.
3. Rengti etnosuvenyro kūrimo konkursą.
4. Inicijuoti profesionalių dizaino specialistų įsitraukimą į Lietuvos savitumą atspindinčių simbolių formų kūrimą.
5. Parengti ir pateikti su turizmo sektoriumi susijusioms institucijoms rekomenduotinų kokybiškų Lietuvos savitumą reprezentuojančių suvenyrų gamintojų sąrašą.
6. Pasitinkant Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio minėjimo sukaktį, toliau tęsti diskusiją dėl Lietuvos kultūros bei istorijos adekvataus ir oraus pristatymo savo piliečiams ir užsienio svečiams.
7. Aktyviai dalyvauti iškeltų klausimų sprendime, kviečiant bendradarbiauti ir kitų atsakingų institucijų atstovus ir ekspertus.

Kategorijos: Etninė kultūra, Kultūra, Lietuvoje, Naujienos, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

3 komentarai

  1. Aistis:

    Ačiū Tvėrėjui, pagaliau,po 27metų pabudo Seimo ( deja, Vyriausybė tokios komisijos neturi) Tautiškoji komisja. Ačiū Valstiečiams, bandantiems sugražinti Tautinę tapatybę lietuvių tautai, o tai būtume visai supilietieję. Pamenu, JAV dainų šventės dalyvius organizatoriai,papuošė žydiškai mėlynomis skraistėmis ir kaklažaisčiais, aiškindami, kad tai ne žydiška, bet Lietuvos dangaus spalva, tartum ČIkagos dangus ne mėlynas. Kaip būtų gražu, koks būtų gražus pavyzdys Tautai, kad į visasį didžiuosius Valstybinių švenčių miinėjimus visi Seimo ir vyriausybės nariai ateitų, viklėdami tautinius rūbus. Tik maldauju Vyriausybės, padėkite, paremkite tautodailininkus, auksarankius, kad NESUKELTŲ KAINŲ, kad ne tik turčiai, bet ir visi Lietuvos žmonės galėtų nusipirkti pigius – už prieinamą kainą tautinius rūbus ir papuošalus. Keistoka, kad Seimo komisija labai švelniai ir bailiai siūlo, bet ne ĮPAREIGOJA VYRIAUSYBĘ IR ATITINKAMAS INSTITUCIJAS, kurios seniai privalėjo tautiškumu rūpintis viešojo erdvėje , ypač
    gelež. ir auto stotyse. Ar tai ne MIESTŲ MERŲ IR SAVIVALDYBIŲ PAREIGA RŪPINTIS TAUTIŠKUMO REKLAMA?

  2. Aistis:

    Turime daugybę Lietuvos miestų ir miestelių , turinčių savus herbus, savas vėliavas, kuriomis pasidžiaugiama tik didelių švenčių metu prie merijų, kodėl jų nereklamuoti , neskelbti autobusų, geležinkelio stotyse, prie įvažiavimų į miestus – MIESTO VARTŲ , kad atvykusieji žinotų, kur atvyksta. MOkyklos nesipuošia miestų simbolika, savomis simbolikomis ir lietuviukai nesijaučia, ESĄ TAUTINĖS MOKYKLOS MOKINIAIS. O , kalbant apie priešmokyklinio auklėjimo ir mokymo įstaigas – privatininkus, tai būtent nuo čia turėtų prasidėti MEILĖ IR PAGARBA TAUTINIAM RŪBELIUI, TRADICIJOMS IR KULTŪRAI, YPAČ LIETUVIŲ KALBAI. BET SVARBIAUSIA – TAUTIŠKA ATJAUTA IR PAGARBA VIENŲ KITIEMS, ko labiausiai pasigendama, pradedant nuo auklių ir pagalbinių auklyčių.

  3. Emilija:

    Tautodailininkė, sertifikuota tradicinių amatų meistrė – įdomu, kad tarp posėdžiavusiųjų nebuvo etnologo, tautodailininko (ės), nacionalinio muziejaus atstovo, tautinio paveldo atstovo. ar yra bent vizija, kas yra lietuviškas suvenyras: guminės trispalvės apyrankės, Užkalnio glaudės su trispalve, koncervų dėžutė su gimtosios žemės mėšlo kvapu, “čierkelė” su Gedimino ar Kauno pilies bokštu, puodukas su Trakų ar kt vaizdu, raganos ant šluotos su “nuogu užpakaliu” . Kaip supratau, tie žmonės rūpinosi sklaida ir jos būdais (FORMA) bet kas pasirūpins TURINIU…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: