G. Burneika. Kuo mažiau seki Biblijos mokymu, tuo daugiau išsaugai tautinės tapatybės (34)

Francisko Gojos (1746-1828) paveikslo „Inkvizicijos naktis“ fragmentas

Francisko Gojos (1746-1828) paveikslo „Inkvizicijos naktis“ fragmentas

Vos pamėgini argumentuotai apginti tautinę tapatybę, meilę savo kraštui, savo prigimtinį tikėjimą, senas tūkstantmetes tradicijas, iš oponentų iškart pasigirsta pikti lozungai apie grėsmę humanizmui, demokratijai, priešiškumą kitoms religijoms ir kurstomą konfliktą. Mariaus Kundroto buvau pavadintas džihadistu, nors „švento karo“ terminas labiau tinka krikščionims. Čia tiktų pacituoti Lietuvos filosofijos klasiką prof. Arvydą Šliogerį: „…krikščionybė įsitvirtina kaip maištas ar šėtoniškas įsiūtis prieš vadinamąją pagonybę“ [1].

M. Kundrotas mano „polinkį peikti“ kitą tikėjimą, krikščioniškąjį, užuot teigus ir grindus savąjį, vadina keistu, bet aš nematau tame nieko keista. Turiu pilną moralinę teisę kalbėti apie krikščionybės ydas, nes krikščionybė ilgą laiką buvo mano paties religija: esu buvęs uolus krikščionis, rimtai studijavau Bibliją.

Dabar pamėginsiu atsakyti į M. Kundroto rašinyje „Krikščionybė ir tautiškumas: karas ar darna?“ išsakytus priekaištus mano straipsnio „Kaip krikščionybė kėsinasi į lietuviškąją tautinę tapatybę“ teiginiams:

1) M. Kundrotas nepaneigė mano teiginio, kad Biblijos Dievas, išsirinkdamas žydų tautą, tuo savaime sumenkino kitas tautas – padarė jas, Izaijo pranašystės (40, 17) žodžiais tariant, „bevertes“ (Kosto Burbulio vertimas) arba „visiškai nieku“ (Antano Rubšio vertimas). Argi tai nereiškia ir lietuvių tautos sumenkinimo?

2) M. Kundrotas teigia, kad esminis tikėjimo kriterijus yra tiesa ir kad kiekvienas tikėjimas turėtų būti „argumentuojamas taip, kad jis objektyviai teisingesnis už kitus, kuria geresnį žmogų ir teisingesnę visuomenę, bet ne kilme“. Sutinku, bet ar tai tinka krikščionybei? Biblijoje [2] Kristus liepė savo sekėjams daužyti pagonis tarsi molinius indus (Apr 2, 26–27), ir Bažnyčia tai darė kone du tūkstančius metų. Ar taip „kuriamas geresnis žmogus ir teisingesnė visuomenė“? Kur kilo du žiauriausi pasauliniai karai – ar ne krikščioniškoje pasaulio dalyje? Biblija įteisina vergovę: „Kalbėk, kad vergai būtų visame kame klusnūs savo šeimininkams, stengtųsi jiems įtikti ir neprieštarauti“ (Tit 2, 9). Ir Lietuvoje baudžiava buvo įvesta kaip tik priėmus krikščionybę. Biblija žemina moterį, jai neleidžiama ne tik vadovauti tikinčiųjų bendruomenei, bet net kalbėti bendruomenės susirinkimuose: „Aš neleidžiu, kad moteris mokytų nei kad vadovautų vyrui“ (1 Tim 2, 12). „Moterys tegul susirinkimuose tyli; kalbėti joms neleidžiama, jos turi būti pavaldžios, kaip skelbia Įstatymas“ (1 Kor 14, 34). Tokių pavyzdžių būtų galima patiekti daug. Tad argi šis tikėjimas „objektyviai teisingesnis“?

Anot M. Kundroto, „pats argumentavimas kilme tikėjimo atveju – ydingas iš esmės. Jei būtumėte papuasas, Jūsų protėviai būtų kanibalai. Ar tai reiškia, jog turėtumėte laikytis jų papročių? Tikėjimo atveju vienintelis esminis kriterijus yra tiesa.“ Kitaip tariant, perėjimas į kitą religiją pateisinamas, jeigu ji yra kilnesnė ir geresnė. Mielai su tuo sutikčiau ir tam netgi pritarčiau, tik mes dabar kalbame apie biblinę krikščionybę, o ne apie kažkokią religiją, žymiai geresnę už papuasų ar actekų, aukojusių žmones ir išplėšdavusių jiems gyviems širdį. Ar tikrai krikščionybė geresnė? Arvydas Šliogeris: „Pavyzdžiui, graikai skerdžia gyvulėlius, actekai – žmones. Krikščionybė giriasi, kad panaikino auką. Tai melas. Jeigu suskaičiuočiau, kiek per du tūkstančius metų paskersta vien žmonių (eretikų, kitatikių), paskutiniai plaukai man nukristų nuo galvos. Sunaikintos ištisos kultūros. Jos buvo apšmeižtos: esą tai laukiniai, pagonys, šėtono išperos, todėl juos reikia arba atversti, arba paskersti kaip kiaules. Actekai tiek žmonių nepaaukojo, kiek jų nužudė (paaukojo) krikščionys.“ [3]

Beje, Senovės Izraelyje buvo aukojami ir žmonės – pavyzdžiui, Teisėjų knygoje (11, 29–40) Izraelio teisėjas Jeftė paaukojo savo dukrą kaip deginamąją auką Jahvei. Ar ne M. Kundroto papuasai iš tikrųjų buvo išrinktoji tauta?

3) M. Kundrotas pripažįsta, kad krikščionys perėmė žydų paveldą, Abraomo palaiminimą. Tačiau klastingai nutyli mano pateiktą esminę mano cituoto Laiško galatams (3:29) dalį: „…esame Abraomo palikuonys“. Ne tik paveldėtojai. Tiesą sakant, – žydai. Nutylėjus šią pagrindę priežastį, dėl kurios prarandama sava tautinė tapatybė, žinoma, kalbėti galima ką nori. Taip, apaštalo Paulius sako: „Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi, nebėra nei žydo, nei graiko“ (Gal 3, 28). Bet tai tik išsisukinėjimas, nes kaipgi žydas gali būti nebe žydas, likdamas Abraomo palikuonimi? Tačiau  žodžiai „nei graiko“ jau turi realų pagrindą, nes graikas, tapęs Abraomo palikuonimi, tikrai nebėra graikas – de jure jis jau žydas. Dar ten pat pasakyta, kad „nebėra nei vergo, nei laisvo; nebėra nei vyro, nei moters; visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!“ M. Kundrotas čia įžiūri socialinę lygybę – bet prisiminkime ką tik cituotus to paties Pauliaus žodžius apie vergų ir moterų teises!

Kita M. Kundroto nurodyta Biblijos vieta (1 Kor 7, 17–20) išvis nei į kuolą, nei į mietą – ten kalbama ne apie tautiškumą, o apie apipjaustymą. Pirmieji krikščionys, per krikštą tapę Abraomo palikuonimis ir įsiskiepiję į taurųjį Izraelio tautos alyvmedį, norėdavo dar ir kūniškai būti apsipjaustyti, kad būtų visai tikri žydai. Paulius (1 Kor 7, 18, 20) aiškina, kad kūniškai to daryti nebereikia, o Laiške galatams (skyriuose 3–5 ištisai) tokius griežtai bara ir įspėja, kad jeigu jie apsipjaustys, turės vykdyti visus Senojo Testamento ritualus. Pavyzdžiui: „Pakartotinai įspėju kiekvieną, kuris leidžiasi apipjaustytas; jis tampa įpareigotas laikytis viso įstatymo“  (Gal 5, 3). Kur čia tautiškumas? Priešingai, čia tik dar aiškiau matyti, kaip noriai nuo pat pradžių krikščionys buvo linkę nutautėti.

4) M. Kundrotas teigia, kad nei kryžiaus žygių, nei eretikų bei raganų persekiojimo „nėra krikščioniškos doktrinos šaltiniuose“. Na, nebent Biblija nelaikytume „krikščioniškos doktrinos šaltiniu“.

Štai kryžiaus žygių prieš „pagoniškas“ tautas tikrosios šaknys: „Tuo pačiu metu Jozuė paėmė Makedą, ištiko ją ir jos karalių kalaviju. Miestą ir visus žmones jis skyrė sunaikinti, nė vieno nepaliko gyvo“ (Joz 10, 29). „Visą šių miestų grobį, įskaitant galvijus, izraelitai pasiėmė kaip karo laimikį. Tik visus gyventojus jie žudė kalaviju, kol visiškai išnaikino, nepalikdami nė vieno gyvo. Kaip Viešpats buvo įsakęs savo tarnui Mozei, taip Mozė įsakė Jozuei, taip Jozuė ir pasielgė. Jis nepaliko nieko nepadaryta, ką Viešpats buvo Mozei įsakęs“ (Joz. 11:14-15). Ne genocidas? Dar vienas „Viešpaties“ įsakymas, tikras „Dievo žodis“: „Užtat dabar nužudykite visus mažus berniukus, nužudykite ir visas moteris, pažinusias vyrą, o jaunas mergaites, nepažinusias vyro, pasilikite sau gyvas“ (Sk 31, 17). Kad neliktų nė sėklos jokių tautų, o tik viena „išrinktoji“. „Tuo metu, žygiuodamas iš Tircos, Menahemas užpuolė Tifsachą ir visus miesto bei visus jo srities gyventojus. Kadangi jie nenorėjo pasiduoti, išžudė žmones ir perskrodė visas nėščias moteris“ (2 Kar 15, 16). Iš Naujojo Testamento: „Mano priešus, nenorėjusius, kad būčiau jų karalius, atveskite čionai ir nugalabykite mano akyse“ (Lk 19, 27). „Tam, kuris nugali ir iki galo laikosi mano darbų, aš duosiu valdyti pagonis; jis ganys juos geležine lazda, ir jie bus sudaužyti tarsi moliniai indai, kaip ir aš esu gavęs valdžią iš savo Tėvo“  (Apr 2, 26–28).

Eretikų ir raganų persekiojimo šaknys: „Viešpats tarė Mozei: Paimk visus tautos vadus ir viešai pasmeik juos ant baslio Viešpaties akivaizdoje, kad Viešpaties pykčio įniršis būtų nugręžtas nuo Izraelio. Mozė tarė Izraelio teisėjams: Kiekvienas jūsų turi užmušti visus tuos savo žmones, kurie prijunko prie Peoro Baalo“ (Sk 25, 4–5). Jau Izraelio karalius Saulius „išnaikino iš krašto vėlių iššaukėjus ir žynius“ (1 Sam 28, 9). „Jei pasirodytų tarp jūsų pranašas ar sapnuotojas, duotų tau kokį ženklą ar padarytų stebuklą ir sakytų: Sekime kitus dievus, – kurių jūs nebuvote pažinę, – ir jiems tarnaukime“, tai „anas pranašas ar sapnuotojas buv nubaustas mirtimi, nes skelbė išdavystę Viešpaties, jūsų Dievo“; „Jei tave gundytų kas nors, net jei tai būtų tavo brolis ar tavo motinos sūnus, net jei tai būtų tavo paties sūnus ar duktė, ar žmona, kurią myli, ar artimiausias bičiulis, sakydamas: Eime ir garbinkime kitus dievus, kurių nei tu, nei tavo protėviai nesate pažinoję, kurį nors iš aplinkinių tautų dievų“, tai: „Užmuškite jį. Tebūna tavo ranka pirmoji pakelta prieš jį, baudžiant jį mirtimi, o po tavęs ir visų kitų žmonių rankos. Užmušk jį akmenimis, nes jis stengiasi nuvilioti tave nuo Viešpaties, tavo Dievo“ (Įst 13, 2–18). „Nebus tarp jūsų tokių, kurie leistų savo sūnų ar dukterį per ugnį, nei ateities spėjėjų, nei ženklų aiškintojų, nei kerėtojų, nei burtininkų, nei žavėtojų, nei mirusiųjų dvasių iššaukėjų, nei žynių, nei raganių. Visi, kurie taip daro, yra pasibjaurėjimas Viešpačiui, ir už tokias bjaurystes Jis išnaikins tas tautas, prie tau užimant kraštą“ (Įst 18, 10–12; Kosto Burbulio vertimas).

Tad Bažnyčia turėjo kuo ištikimai sekti.

Argi tikrai „nekorektiška ir melaginga teigti, kad šie krikščionys tikėjo be rimtesnio Biblijos pažinimo“, kaip man prikiša Kundrotas? O gal veikiau jis pats nepažįsta Biblijos arba – dar blogiau – sąmoningai nutyli nepatogias jos vietas. Kita vertus, nepažinti Biblijos gali būti gerai: tik taip ir tegalima išsaugoti bent kiek tautiškumo… Ar ne todėl lietuviai, nors dauguma laiko save krikščionimis, kartais nuoširdžiai myli Tėvynę ir ją pasirengę ginti? Nors nepamirškime, kad pernelyg daug mūsų Lietuvos labai lengvai išsižada. Bene sekdami Lietuvos prezidentu Antanu Smetona, tikrai išsilavinusiu krikščionimi ir nepraleidusiu progos, užpuolus priešui, laiku pasprukti. Nors priklausė tautininkams, kaip ir Kundrotas.

5) M. Kundrotas daro išvadą: „Apibendrinant krikščionybė nėra prieštara tautiškumui“, o Biblijoje „tautos pateikiamos kaip Dievo plano dalis“. Tokią išvadą autorius bando pagrįsti Michėjo knyga (4, 1–3), Izaijo pranašyste (60, 2) ir Apreiškimu (7, 9). O juk po gražiais, komunistinę propagandą primenančiais Dievo karalystės paveikslais, piešiamais šiose eilutėse, kaip tik slypi dvasinio ir politinio tautų pavergimo programa. Jose aprašoma būsima žydų tautos religinė ir politinė valdžia visam pasauliui iš centro Jeruzalėje, į kurią plūs tautos (Mch 4, 1–2), kur bus sprendžiamos visų tautų tarpusavio bylos, kur nebebus karų (3), ir visiems bus labai gerai (4). Visos tautos šlovins Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievą (Apr 7, 9–10). Ir tik iš kitų Švento Rašto vietų paaiškėja, kad iš tikrųjų tai žiauri visų kitų tautų priespauda, nuožmus pažeminimas ir vergiškas išnaudojimas: „Te viešpatauja jis nuo Jūros ligi jūros ir nuo Upės ligi žemės pakraščių. Dykumų klajokliai klūpės prieš jį, o jo priešai laižys žemės dulkes. Taršišo ir Salų Karaliai mokės duoklę, o Arabijos ir Šebos Karaliai neš dovanas“ (Ps 72, 8–10).

„Visi karaliai garbins jį [Izraelio karalių], visi pagonys tarnaus jam“ (Ps 72, 11; K. Burbulio vertimas). „Tautos vaikščios jo šviesoje, ir žemės karaliai atsineš į jį savo puošnumą. […] Ir į jį bus sugabenti tautų lobiai ir brangenybės“ (Apr 21, 24, 26). Ar tai neprimena viduramžių Romos popiežių išsvajotos valdžios?  Visos tautos bus verčiamos atlikti išrinktosios tautos apeigas ir garbinti jos karalių: „Jei kuri žemės giminė neateis į Jeruzalę pagarbinti Karaliaus, kareivijų Viešpaties, tai pas juos nebus lietaus. Jei neateis Egipto giminė, juos ištiks tas pats maras, kurį Viešpats siųs pagonims, neateinantiems švęsti palapinių šventės. Tai bus bausmė Egiptui ir visoms tautoms, kurios neateis į Palapinių šventę“ (Zach 14, 17–19; K. Burbulio vertimas). Ar tai neprimena „trečiosios Romos“ – Maskvos svajonių, kuriomis ji kliedi iki šiol?  Pasaulį valdys 144 tūkstančiai asmenų iš 12 Izraelio giminių, iš kiekvienos giminės po 12 tūkstančių (Apr 7, 6–8). Jų vardai bus įrašyti būsimosios Jeruzalės vartuose (Apr 12, 12). Vardas Biblijoje išreiškia charakterį, o kas tai per charakteriai, galima sužinoti Pradžios knygoje (37, 1–32; 49, 1–28). Tad argi priimtinas toks Biblijos Dievo planas kitoms tautoms? Argi jis tikrai atitinka lietuvių tautos viltis?

Kiekvienas lietuvis, laikantis save krikščionimi, tad turėtų savęs labai rimtai paklausti, kas jam yra aukščiau – Vatikano valstybė, savo valdžią grindžianti ką tik cituota Biblija, ar tėvynė Lietuva su jos dainomis ir pasakomis, sakmėmis ir padavimais? Taip jis iš tikrųjų nustatys savo tautinę tapatybę, aiškiai ir sąmoningai, ir tegu nebemeluoja nei sau, nei kitiems. 

____________

[1] Arvydas Šliogeris, Virginijus Gustas. Pokalbiai apie esmes. Vilnius: Tyto Alba, 2013, p. 122.

[2] Jei nenurodyta kitaip, Biblija visur cituojama iš Antano Rubšio versto Senojo Testamento ir Česlovo Kavaliausko versto Naujojo Testamento.

[3] Arvydas Šliogeris, Virginijus Gustas. Pokalbiai apie esmes, p. 110.

Kategorijos: Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Religija, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *