A. Beinorius. Prigimtinė japonų tradicija – šintoizmas (3)

Apeiginis šinto vaidilučių (miko) šokis | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Apeiginis šinto vaidilučių (miko) šokis | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Šintoizmas (shintō, 神道 „dvasių  ar dievybių kelias“) – tai prigimtinė japonų tradicija paremta protėvių ir dvasių kultu, žmogaus ir gamtos sąveikos darna, pasaulio kaip šventybės samprata. Šintoizmas yra etninė religija, gimusi iš agrarinių kultų ir istorijos bėgyje turėjusi ir valstybinės religijos statusą. Tai tarsi iššūkis mūsų įprastam religingumo modeliui, kilusiam iš judėjiškų abraomiškų šaknų, savotiškas „religinis anchronizmas“ ar autentiška egzotika. Šiuo metu Japonijoje šintoizmas sinkretiškai susipynęs su budizmu ir konfucianizmu, bet gyvuoja gana autonomiškai; animistinės jo šaknys ir vėlesnės kultūrinės įtakos dar gerai atsekamos. Tai maždaug tas pats, jei senovės baltų religinė sistema būtų išsilaikiusi iki šių dienų drauge su valstybine nepertraukiama tradicija. Kita vertus, kai kurie šintoizmo vaizdiniai, ritualai ir praktikos sutampa su baltiškų religijų elementais, todėl šintoizmas mums ir yra toks įdomus.

Šintoizmą nuo VI a. antrosios pusės ėmė veikti iš Kinijos atkeliavusios religijos – konfucionizmas ir budizmas. Užuot, kaip tokiais atvejais įprasta, gynybiškai atsiribojęs nuo jų ir arogantiškai pabrėžęs savo išskirtinumą, šintoizmas pasirinko kūrybišką dialogo ir bendradarbiavimo kelią. Taip buvo sukurta jo sintezė su budizmu Riobu Šinto (Ryōbu Shintō, 両部神道), asimiliuojant persikūnijimo doktriną ir stoišką santykį su mirtimi, su konfucianizmu Suiga Šinto (Suiga Shintō, 垂加神道), receptuojant socialinus ir etinius pastarojo aspektus, su konfucianizmu ir budizmu drauge (arba šintoizmo apologetika Juitsu Šinto (Yuiitsu Shintō, 唯一神道). Tuo metu suformuojami ir pagrindiniai mitiniai-istoriniai šventraščiai:  Kodžiki (Kojiki, 古事記, „Senovės reikalų užrašai“, 628 m.) – seniausia japonų istorijos knyga aprašanti Japonijos kilmės mitus, Nihon Šioki (Nihon Shoki, 日本書紀) (720 m.) kuriame pirmą kartą minimas terminas „šintoizmas“, kiek vėlesni šventraščiai Rikokuši (Rikkokushi, 六国史)  ir Džino Šiotoki (Jinnō Shōtōki, 神皇正統記). Šie šventraščiai sistematizuojami pagal budistinių ir konfucionistinių šventraščių kanonų pavyzdį.

Skiriamos kelios šintoizmo formos: šeimos kultas, kaimo kultas, šventyklų kultas, valstybinis imperatoriškas kultas. Visi šie kultai turi atitinkamas tradicijas, ritualus, šventyklas, o pagrindinės šintoizmo dievybės – tai kami panteonas. Tai ir dievai, ir deivės, deivilai, dvasios, ir protėviai, ir gamtos galios, ir „visi japonai“, nes kiekvienas mirusysis tampa kami. Nieko keisto, kad kami yra šimtai milijonų ir jos neatsiejamos nuo giliai visose pasaulio kultūrose įsišaknijusio protėvių kulto.  Tai tradicija, kurioje pasaulis yra suvokiamas kaip sakralus ir organiškas darinys, kuriame visi reiškiniai – šiapus ir anapus– yra tarpusavyje susiję, todėl siekiama pajausti, išgyventi, išgryninti ryšį su visais gamtos objektais ir gyvaisiais organizmais.

Japonai tiki, kad pasaulis yra kupinas šių dieviškųjų jėgų arba dvasinių būtybių, kurios turi galimybę įsikūnyti į bet kurį akmenį, medį, kalną, gyvūną ar žmogaus sukurtą daiktą. Tad galima teigti, kad bet kurie objektai –  daiktai, gyvieji ir mirusieji organizmai  – gali būti vadinami kami: visas pasaulis yra pripildytas kami. Kami yra ir kažkas, kas esti aukščiau už įprastas gyvybės formas, bet koks antgamtiškumas ir dieviškumas, būdingas kiekvienai gamtos dalelei, paslapties ir gyvasties paženklintas. Tačiau šintoizmas, kitaip nei abraomiškos religijos, nesupriešina žemiško ir dvasinio, metafizinio pasaulių, ir tai sudarė sąlygas japonams suformuoti kiekvieno daikto absoliutaus, imanentinio grožio sampratą ir pagarbos bet kuriai gyvybės formai idėją.

Šintoizmas nenaudoja dievų stabų, skulptūrų ar atvaizdų įprastine šio žodžio prasme. Dievai ir kami šventyklose turi vadinamuosius mitamaširo (mitamashiro, 御魂代) – „pavaduojančią dvasią“, t. y. daiktą, kuris simbolizuoja, atspindi dievybę. Kai per šventes dievas ar kami „kviečiami žemyn“ iš dangaus, mitamaširo tampa šintai (shintai, 神体) – pažodžiui „dievo kūnu“, t. y. dievybės jame įsikūnija. Pavyzdžiui, Amaterasu šintai (Amaterasu shintai)– tai aštuoniakampis veidrodis, kitoms dievybėms atstovauja kalavijas, brangakmenis, skulptūra ir pan. Žymiausias ir sakraliausias Japonijos šintai – tai Fudži kalnas.

Amaterasu sugrąžina visatai saulės šviesą | wikipedia.org nuotr.

Amaterasu sugrąžina visatai saulės šviesą | wikipedia.org nuotr.

Neatsitiktinai, paslaptingumas, mįslingumas, nenusakomumas, ar, religijotyrininko Rudolfo Oto (Rudolf Otto) žodžiais tariant tremendum numinosum – „numinozinis virpulys“, kuris yra jaučiamas tam tikrose gamtos vietose ir yra esminė šintoizmo religijos dalis. Tai tam tikrose vietose mus netikėtai užklumpantis ir ne visada sąmoningai reflektuojamas paslaptingumo jausmas ar nežemiškumo pojūtis. Tad šintoizmo esmė – egzistencinio būties slėpinio (mysterium), ir žavinčio (fascinans), ir bauginančio (tremendum) – patyrimas.  

Sakoma, kad kami nėra matomos akimis, bet yra suvokiamos širdimi. Tai byloja, jog kami yra natūralios pasaulio sanklodos dalis, jos yra tiesiogiai susijusios su visais aplinkos daiktais ar reiškiniais ir jaučiamos kaip tų daiktų dalis.  Gamtos reiškiniai nėra tik žemiški, o ir žmonių pasaulis nėra griežtai atskirtas nuo dieviškojo. Žmonės laikomi kami vaikais, todėl jų gyvenimas tampa šventas ir iš čia kyla šintoistinė pagarba kiekvienai gyvybės formai. Anot garsaus japonų mokslininko Hadžime Nakamuros (中村元), šintoizmas yra ne teologinė sistema, o veikiau emocinė ir jausmo religija, nukreipta į žmogaus asmeninį santykį su jį supančia aplinka.

Žmogaus ir kami ryšys yra itin stiprus: kami myli ir globoja žmones. Žmonės yra kami vaikai, todėl kaip ir kami, jie iš prigimties geri. Bet griežtos aiškios ribos tarp žmogaus ir kami nėra. Šintoizmo studijų universiteto profesoriaus Sokio Ono (小野 祖教) žodžiais  tariant, kami ir žmonių santykiai yra dvasiniai santykiai, pasižymintys globa ir pagarba, panašia į santykį tarp tėvų ir vaikų. Kami saugo ir rūpinasi žmonėmis karta iš kartos, o žmonės savo ruožtu įsipareigoja gerbti ir melstis kami. Sakoma: „Tiek žmonės be kami, tiek ir kami be žmonių būtų nepilnaverčiai“.   

Kiekviena kami turi savo atskiras funkcijas, į kurias žmonės kreipiasi prašydami tam tikrų malonių, ir teritoriją, kurią saugo. Šventraštis Kodžiki mini virš 300 kami funkcijų. Jos klajoja iš vietos į vietą ir prišaukiamos ypatingomis maldomis norito (norito,祝詞), kuriomis žmogus jungiasi su kami, ryšys su jomis palaikomas ritualizuotais šokiais – kagura (kagura, 神楽) kuriuos dažniausiai atlieka šventyklų vaidilutės – miko (miko, 巫女). Miko, it šamanės, ritualizuotais, kontempliatyviais šokiais užmezga glaudų ryšį su kami ir tampa tarpininkėmis tarp jų ir žmonių pasaulio.  Kami sergi ir padeda žmonėms gyventi dabartiniame, o ne pomirtiniame pasaulyje.  Šintoizme susitelkiama į tai, kas įvyksta dabar, o ne į pomirtinį gyvenimą. Šio gyvenimo rūpesčiai, tokie kaip sveikata, žemiškoji gerovė, saugumas ir sekmė yra svarbesni už pomirtinį gyvenimą, kuris priklauso vėlėms.

Miko šokis | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Miko šokis | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Šintoistinis visuotinis pasaulio įdvasinimas leidžia matyti kiekviename daikte, kuriame gyvena kami, tyriausią grožį ir priimti jį tokį, koks jis ir yra. Sakoma, kad bet koks daiktas gali būti laikomas kami, jeigu būnant šalia jo jaučiama energija. Šintoizmas yra pagrįstas natūralumu, autentiškumu ir paprastumu. Tai atsispindi ir natūralistinėje japonų estetikoje, siekiančoje išsaugoti savaiminį gamtos grožį, tapsmo neišbaigtumą, srūvos asimetriją ir gyvybingumą. Bendravimas tarp žmonių ir kami tampa įmanomas tik ten, kur kami buveinė nepažeista, tad tyrumas, švara, romumas, natūralus gyvybingumas yra pačios didžiausios socialinės ir estetinės vertybės šintoizme.

Kami pačios pasirenka tam tikrą vietovę.  Vietos, kuriose juntamas kami buvimas tampa sakralios, o gamtos objektus, tokie kaip seni medžiai, įdomūs akmenys, gėlės; uolas, upelius ar krioklius supanti aplinka laikoma šventesne net už pačią kami, kuri ten gyvena ir globoja vietovę. Taip kami įkomponuojamos į aplinką, tarytum ištirpdomos gamtos glėbyje. Vietose, kuriose apsigyvendavo kami, stengiamasi išlaikyti natūralų grožį, gamtos paslaptingumą, kuris žmones tik dar labiau suartintu su dieviškuoju gamtos pasauliu. Natūralus gamtos grožis sukelia pojūčius, kurie padeda atsiriboti nuo pasaulietiško gyvenimo ir pasinerti giliau į sakralų pasaulį, kuriame žmogus atsidūria arčiau kami. Egzistencinės būties prasmės ir moralinės vertybės slypi ne transcendencijoje, bet skleidžiasi kasdieniškiausioje dabartyje ir išganančiame šiapusybės Grožyje.

Kaip ir kitose didžiosiose Azijos religijose – budizme, hinduizme, daoizme, konfucinizme , – taip ir šintoizme nėra nei pirmapradės nuodėmės, anei kosminio blogio sampratų, viskas gamtoje yra susiję. Žmogus nėra  išskirtas iš gamtiškos visybės ar paskelbtas jos valdovu, kaip biblijinėje tradicijoje. Priešingai, visa gamta, žmonės, augalai, gyvūnai, medžiai, akmenys, upės ir kalnai gyvuoja kartu ir yra globojami kami, tad visas pasaulis yra geras iš prigimties, visi siekia laimės ir santaikos.

Tai paaiškina, kodėl šintoizme tokią reikšmę turi makoto no kokoro (makoto no kokoro) ar magokoro (magokoro) „tyros sielos“ arba „tyros širdies“ koncepcija.  Tam kad žmogus būtų jautrus kami egzistencijai ir gebėtų reaguoti į jų buvimą šalia, jis privalo būti tyras, makoto. Tik būdamas nuoširdus ir teisingas jis galės įsiklausyti ir atrasti savyje kami apraiškas ir mokės jas perteikti aplinkai.  Būtent, garbinant kami, puoselėjant širdies tyrumą ir darną galima sulaukti kami atsako ir užmegzti su jomis ryšį. Kai žmogus yra makoto, jis priima tikrąją daiktų esmę ir geba priimti tikrovę tokia, kokia ji ir yra. Pasak žymaus lietuvių kilmės šintoizmo tyrėjo, Ohajo universiteto profesoriaus Tomo Kasulio, kokoro – tai yra emociškai įkrautas pažinimas, kai žmogus pajunta ir pastebi šalia esančią nepaprastą ir pagarbą keliančią esybę ir užmezga su tuo reiškiniu glaudų ryšį, jo siela tarytum sukimba su kami.

Neatsitiktinai, vienas  svarbiausių šintoizmo ritualų yra erdvės apvalymo ir paties apsivalymo apeigos harae (harae, 祓 ) būtinos siekiant palaikyti skaidrų santykį su gamta ir kami. Apeigos tiesiogiai syja su agrariniais kalendoriniais ciklais. Tai nėra vien tik fizinio kūno apsiplovimas vandeniu misogi (misogi, ) nuo nešvarumų, teršalų cumi (tsumi, ), bet ir sielos apsivalymas, gyvybinių jėgų atnaujinimas, dirbtinumo ir formalumo nusimetimas ir grįžimas į pirmykštę autentiškumo būseną. Apvalydamas savo kokoro, žmogus tampa laisvas ir gali su tikru nuoširdumu bei teisingumu elgtis su aplinkiniais ir pasauliu.

Tori Hida liaudies buities muziejuje| wikipedia.org nuotr.

Tori Hida liaudies buities muziejuje | wikipedia.org nuotr.

Šventyklos paprastai statomos tose vietose, kuriose tikima apsistoja kami. Įėjimą į šventą kami gyvenamą teritoriją ženklina tori (torii, 鳥居) –  „šventyklos vartai“ ar „arkos“. Jie profanišką, sekuliarų pasaulį simboliškai skiria nuo sakralaus, dvasinio pasaulio. Kartais jie būna atremti į medžius, kurie išsiskiria savo pavidalu, dydžiu ar amžiumi. Kami juose apsigyvena dėl to, kad šie medžiai jau yra įdvasinti ir stipriai susieti su kami, gyvenančiomis  aplinkui. Tad vienas iš įprastinių šintoistinio kulto bruožų yra medžių garbinimas. Labai dažnai maldyklos stovi medžių papėdėje, paunksmėje arba šalia miško, kuris dar labiau padeda žmonėms suartėti su kami. Miškas veikia tarsi viską apvalantis organizmas ir atlieka ne tik paskiro žmogaus, bet ir viso pasaulio apvalymo funkciją.

Pirmasis apsivalymas įvyksta praėjus pro tori vartus – širdis tampa tyra. Tai yra vietovės, iš kurios žmogus išėjo ir kurion nori sugrįžti, žymuo, materialūs vartai, rodantys kelią, kuriuo žmogus suartėja su savimi ir pačiu pasauliu.  Žmogus, pamiršęs garbinti tai, kas šventa, paskendęs kasdieniuose rūpesčiuose dažniausiai jaučiasi atsiskyręs nuo pasaulio ir tampa benamiu. Įžengdamas pro tori vartus, žmogus sukuria vidinį ryšį su pasauliu, jo būtybėmis ir pačiu savimi. Jis tarsi grįžta prie savo paties šaknų, prie ištakų, prie pradmės, namuosna, atranda kelią jungiantį su pasauliu, kuriuo turi eiti per gyvenimą.

Idzumo šventovės haiden | wikipedia.otg nuotr.

Idzumo šventovės haiden | wikipedia.otg nuotr.

Toliau įžengiama į haiden (haiden, 拝殿) išorinę pamaldų salę, kur vyksta garbinimo ceremonijos macuri (matsuri祭) ir dar giliau – honden (honden, 本殿) vidinę salę, kurioje saugomi minėti dievo pavidalai – šintai, ir į kurią įžengti paprastai galima tik šventikams.

Minėtos  šintoizmo etinės, egzistencinės vertybės ir estetinės nuostatos labai giliai įsišaknijo japonų tautos sąmonėje ir skatina japonų jautrumą gamtos grožiui, paprastumui ir švarai. Nuo seniausių amžių buvęs japonų tapatybės, kultūros, papročių ir tradicijų atspirtimi šintoizmas didele dalimi išliko toks iki mūsų dienų.  

Ube šventovės honden | wikipedia.org nuotr.

Ube šventovės honden | wikipedia.org nuotr.

Pasak religijotyrininko Gintaro Beresnevičiaus, milžiniškas dėmesys protėviams, labai skaidrus, „neheloviniškas“ santykis su mirusiaisiais Eurazijoje būdingas tik lietuviams ir japonams. Panašus yra mirusių valdovų sudievinimas, bendrai mažai dėmesio skiriama šventyklų tvarumui (medis, audeklas, bambukas, gamtos objektai ir šintai, žiedu ar kubilu pradedant, kuriuose gyvena dvasios/dievai), šventybė išgyvenama per gamtą ir žmogaus pagamintus daiktus. Samurajų etika su bušido kodeksu ir ritualinis charakiris  – visiškai tapatūs Pilėnų kunigaikščio Margirio savižudybei persirėžiant pilvą. Aukos dievams, kartu ir šintai Japonijoje gali būti iš popieriaus ir medžio padarytos simbolinės figūrėlės, labai primenančios lietuviškus sodus, įvairias figūras, gaminamas iš šiaudų, taip ir nepaaiškintas iki šių dienų. Piliakalniai, kurie Lietuvoje pilti kartais be jokios regimos priežasties, tarkime, nei politinės, nei karinės – pilti, kai greta stūkso trys ar keturios natūralios ir daug geriau gynybai tinkančios kalvos. Šintoizme tokių kalvų pylimas prisimenamas labai gerai ir žinoma, kam jos pilamos; tai mirusiųjų pilkapiai, per kuriuos sujungiama žemė ir dangus, o iš jų, iš šių „japoniškų piramidžių“, į gamtą, aplinką, žemę, miškus sklįsdavo palaimos srautas. Kaip lietuvių tradicija sinkretiškai susiliejo su katalikybe,  taip ir šintoizmas įsiurbė budizmo elementus.

Šintoizmas daugelį religinės pajautos ir religinio elgesio dalykų ne tik įvardijo, bet ir per amžius išlaikė tuos paaiškinimus, o mūsų šalyje tie dalykai išliko, krikščionizacijos raidoje neretai pametę vardus ir pakeitę prasmes. Neatsitiktinai G. Beresnevičius teigė, jog baltų religinės mitologinės sistemos rekonstrukcijoms galima ir reikia pasitelkti šintoizmą: „šintoizmas baltų religijoms gali būti naudojamas kaip archetipas sistemai atkurti“.

Autorius yra humanitarinių mokslų daktaras, VU indologijos ir budizmo studijų profesorius

Pranešimas skaitytas birželio 22 d. VU Teatro salėje pristatant pagrindinės Kamakuros šventyklos Curugaoka Hačimangu (Tsurugaoka Hachimangū, 鶴岡八幡宮), įkurtos 1063 m., kuri yra ir geografinis, kultūrinis ir dvasinis šio senojo japonų miesto centras, vyriausiąjį šventiką Šigeho Jošidą (Shigeho Yoshida) ir jo vadovaujamą ritualinių šventyklos šokių Mikagura delegaciją.

Kategorijos: Etninė kultūra, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Religija, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

3 komentarai

  1. 1. Kokia tikimybė, kad „šinto” ir „šventas” turi bendrą kilmę?
    2. Ką reiškia žodis „receptuoti”?

  2. Šį straipsnį būtina įteikti mūsų katalikų hierarchams, gal tuomet susivoks, į kokį švintą kraštą prieš 700 metų veržėsi kryžiuočiai ir ką su juo padarė…
    Na, o mums laikas statyti vartus prie kiekvieno alkakalnio ir piliakalnio.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *