M. Kundrotas. Krikščionybė ir tautiškumas: karas ar darna? (31)

Pixbay.com nuotr.

Pixbay.com nuotr.

Atrodytų, jog religiniai karai Vakarų pasaulyje – gūdi praeitis. Tik atvykėliai iš islamo šalių kartais ima ir pagadina visą humanizmo ir demokratijos idilę. Dar galima pastebėti, kaip karingas sekuliarizmas politinės galios priemonėmis bando išstumti iš viešųjų erdvių bet kokią religiją. Vis dėlto karai tarp tikinčių vakariečių jau daugiau istorijos, negu nūdienos aktualijų tema. Tiesa, pasitaiko išimčių. Atskiri žmonės arba jų grupės vis bando sugrąžinti mus į viduramžių kovas.

Lietuvoje, ilgus amžius buvusioje darnos ir įvairovės šventove, kyla savi džihadistai. Iš katalikų pusės tai – Darius Baronas ir Nerijus Ulčinas, iš protestantų – Alvydas Veberis, iš pagonių – Kazys Saudargas, Vilmantas Rutkauskas ir Gintaras Burneika. Tai – tik ryškiausiai pasireiškę asmenys. Nors jų džihadas reiškiasi tik tekstais (A. Veberio atveju – ir paminklų vartymu), iš jų sklinda priešiškumas kitoms religijoms, tendencingas jų vertinimas ir programuojami konfliktai.

Šįsyk aptarkime G. Burneikos tekstą, birželio 18 d. išspausdintą „Alke“. Savaime keistas polinkis peikti kitą tikėjimą, užuot teigus ir grindus savą, bet šiame tekste bent jau bandoma argumentuoti savo poziciją kito tikėjimo atžvilgiu, pateikiant citatas ir iš jų darant išvadas.

Pagrindinė straipsnio mintis yra ta, kad krikščionybė ir jos Šventasis Raštas – Biblija – iškelia žydų tautą virš visų kitų, o kitų tautų žmonės galintys įsijungti į krikščionių bendruomenę tik dvasiškai integruodamiesi į žydų tautą, atsižadėdami savo prigimtinio tautiškumo. Tai grindžiama Laiško Galatams 3-io skyriaus 29-a eilute ir Laiško Romiečiams 11-o skyriaus 17 – 24 eilutėmis. Taip pat pateikiamas gausus asortimentas Senojo Testamento citatų apie žydų tautos išrinktumą.

Iš tiesų Biblijoje, ypač Senajame Testamente, kalbama, jog Dievas išsirinkęs žydų tautą. Šį Biblijos teiginį galima aiškinti bent dviem filosofiniais aspektais. Pirmiausia, jei Dievas suvokiamas kaip Visatos ir žmonijos suverenas, jo reikalas, ką pasirinkti, net jei kitiems tai kirstų per išdidumą. Antra vertus išrinkimas gali būti įvairus. Tarkime, demokratinėje politikoje renkame parlamento narius, kad jie atstovautų rinkėjų idėjoms, vertybėms ir valiai, leisdami atitinkamus įstatymus. Tai pirmiau pareiga ir tik po to – teisė. Žydų tautos išrinktumą galima traktuoti kaip įpareigojimą skleisti jai apreikštas tiesas visai žmonijai. Kristaus ir jo sekėjų asmenyse tai ir įgyvendinta.

Dažnai tenka girdėti, jog žema „išduoti“ savo tėvų ar protėvių tikėjimą, pasirenkant kitą. Bet šis teiginys vidujai prieštaringas. Daugumos dabartinių pagonių tėvai ar bent seneliai buvo krikščionys, o daugumos krikščionių protėviai – pagonys. Taip kad abiem atvejais kažkas lieka „išduotas“. Antra vertus pats argumentavimas kilme tikėjimo atveju – ydingas iš esmės. Jei būtumėte papuasas, Jūsų protėviai būtų kanibalai. Ar tai reiškia, jog turėtumėte laikytis jų papročių? Tikėjimo atveju vienintelis esminis kriterijus yra tiesa. Kiekvienas tikėjimas turėtų būti argumentuojamas taip, kad jis objektyviai teisingesnis už kitus, kuria geresnį žmogų ir teisingesnę visuomenę, bet ne kilme.

Vargu, ar daug ką piktina tai, kad Izaokas Niutonas buvo anglas, Renė Dekartas – prancūzas, o Albertas Einšteinas – Vokietijos žydas. Drąsiai ir be prietarų naudojamės svetimšalių atradimais fizikoje, matematikoje, genetikoje ir kitose svarbiose mokslo srityse. Tad kodėl religija turėtų būti išimtis? Jei tiesa pirmiau apreikšta kitai tautai, ar tai pagrindas ją atmesti? Žinoma, galima sakyti, jog tai nėra tiesa, tačiau kaip tik tai reiktų išsiaiškinti, užuot atmetus ją dėl to, kad ji ateina iš svetur.

G. Burneikos pateiktos citatos iš Laiško Romiečiams iš tiesų kalba apie alyvmedį ir į jį įskiepytas šakas. G. Burneika, kaip ir dalis krikščionių, traktuoja tai kaip kitataučių įskiepijimą į žydų tautą. Bet šis aiškinimas abejotinas, nes čia pat kalbama apie nulaužtas šakas. Iš konteksto galima spręsti, jog nulaužtosios šakos – tai žydai, atmetę Kristų. O alyvmedis – Kristus. Šią interpretaciją patvirtintų Evangelijos pagal Joną 15-asis skyrius, kur Kristus save vadina vynmedžiu, o mokinius – šakelėmis. Vargu, ar dvi tokios panašios metaforos turėtų būti suvokiamos skirtingai, nors G. Burneika Jono 15-ojo skyriaus atveju gana drąsiai interpretuoja, kad čia kalbama apie Izraelio tautą.

Laiške Galatams iš tiesų kalbama, kad krikščionys gauna žydų paveldą, Abraomo palaiminimą. Ar kas nors blogo gauti paveldą ar palaiminimą? Ar tai reiškia, jog turime atsižadėti savasties? G. Burneika užmiršo perskaityti kitas Biblijos vietas, kurios leidžia suprasti priešingai.

Tas pats Laiškas Galatams skelbia, kad Kristuje nebėra nei žydo, nei graiko, nei vergo, nei laisvojo, nei vyro, nei moters (3-ias skyrius, 28 eilutė). Taigi, žydas lygus graikui, armėnui, o galiausiai ir lietuviui. Kiekvienos tautos žmogus turi tą pačią sąlygą ateiti pas Dievą – per Kristų. Kai kas šią eilutę supranta kaip kosmopolitizmo manifestą, bet labiau tikėtina, jog čia kalbama apie lygybę Kristuje, nei apie savasties atsižadėjimą vardan kažko naujo ar bendro. Tai patvirtintų kita Biblijos vieta – Laiškas Korintiečiams, 7-as skyrius, 17 – 20 eilutės. Jose sakoma, kad kiekvienas liktų toks, kokiu buvo pašauktas, ar apipjaustytas (t.y. – žydų kultūros atstovas), ar ne.

Paradoksalu, bet labiausiai G. Burneiką piktina tos Biblijos eilutės, kurios aiškiai rodo tautišką, net nacionalistinį požiūrį. Ypač Evangelijos pagal Matą 15:21 – 28. Ten pasakojama apie kanaanietę, kuri kreipėsi į Jėzų pagalbos, dukters išgydymo, o jis jai atsakė: „Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams“. Moteris į tai tarė, kad ir šunyčiai ėda trupinius, nukritusius nuo šeimininko stalo. Jėzus atsakė, kad jos tikėjimas pranoksta Izraelio tikėjimą ir išgydė jos dukterį.

Žinoma, galima klausti, kodėl pasirinktas toks žeminantis žodis, kaip šunyčiai. Bet šis pasakojimas aiškiai liudija tautininkišką nuostatą: pirmiausiai reikia rūpintis savo tauta, o tik po to – kitų tautų žmonėmis. Jėzus Kristus yra visų krikščionių pavyzdys, o jei taip – lietuvis krikščionis pirmiausiai rūpinsis lietuviais, anglas – anglais, prancūzas – prancūzais. G. Burneika šią istoriją traktuoja kitaip, kad kiekvienas krikščionis, kilęs iš pagonių tautos, čia įvardijamas šunyčiu, ėdančiu trupinius nuo Izraelio tautos stalo. Bet tai paneigia Laiško Galatams 3-asis skyrius. Gali būti, kad Jėzus norėjo išmėginti kanaanietės tikėjimą, ją užgaudamas, bet tai jau – kita tema.

Dar vienas svarbus akcentas G. Burneikos straipsnyje – krikščionybės, o taip pat ir judaizmo santykis su kitomis religijomis. Iš tiesų judaizmas Senojo Testamento laikais dažnai kovodavo kardu. Kitataučiai ir kitatikiai būdavo tiesiog žudomi. Tam gali būti įvairių teologinių ar filosofinių aiškinimų, bet labiausiai tikėtinas būtų toks. Dievas, pateikdamas bendrus moralinius principus, juos išdėsto taip, kaip žmogus geba juos priimti. Senosios Sandoros (judaizmo) reikėjo tam, kad žmogus subręstų Naujajai Sandorai (krikščionybei). Mozės karta Jėzaus tiesiog nebūtų supratusi.

Daugybė sudėtingų ir iš pažiūros keistų Senojo Testamento apeigų buvo simboliai, provaizdžiai brandesniam dvasiniam gyvenimui. Galima spėti, kad ir ginkluota kova už savo tikėjimą simbolizavo dvasinę kovą su nuodėme ir nuodėmingo pasaulio įtaka. Vienaip ar kitaip Naujajame Testamente ginkluoto puolimo atvejų iš Kristaus ar krikščionių pusės tikrai nėra. Įvairiai interpretuojama krikščionio teisė ginklu gintis, pavyzdžiui Evangelijoje pagal Luką, 22-ame skyriuje, 36-oje eilutėje Kristus liepė mokiniams įsigyti kalavijų, o Evangelijoje pagal Matą, 26-ame skyriuje, 52-oje eilutėje kalaviją išsitraukęs mokinys sudrausminamas žodžiais, kad pakėlęs kalaviją nuo jo ir žus.

Krikščionybei primetamos atskirų asmenų ir institucijų nuodėmės, nuo kryžiaus žygių iki raganų bei eretikų persekiojimų. Vis dėlto šių dalykų nėra krikščioniškos doktrinos šaltiniuose. Tikėjimo skleidimas prievarta reiškia tik nukrypimą nuo Kristaus pavyzdžio ir mokymo. Jis pats turėjo užtektinai šalininkų, kad sukeltų pilietinį karą, kaip tai darė zelotai ir sikarijai, to meto žydų sektos ir politinės partijos. Bet užuot daręs tai pats nuėjo mirti ant kryžiaus, kad atpirktų žmonijos nuodėmes.

Šiandien demokratinėje visuomenėje kiekvienas gali rinktis tikėjimą laisvai. Tam pritaria praktiškai visos Bažnyčios, išvesdamos šį principą iš paties Dievo suteiktos laisvos valios. Nebėra prasmės kalbėti apie jėga primestą religiją, nes dabar kiekvienas gali tikėti tuo, kuo nori.

Lietuvos istorijoje turime pagonis Traidenį ir Gediminą, katalikus bei reformatus Radvilas, liuteronus Martyną Mažvydą ir Kristijoną Donelaitį, taip pat katalikus Mikalojų Daukšą, Motiejų Valančių, Maironį, laisvamanį Vincą Kudirką, teosofą Vydūną. Kuris jų buvo prastesnis lietuvis? Dauguma Vasario 16-osios signatarų, karo meto sukilėlių ir pokario partizanų buvo krikščionys. Ar jiems tai trukdė būti lietuviais ar patriotais?

Nekorektiška ir net melaginga teigti, kad šie krikščionys tikėjo be rimtesnio Biblijos pažinimo, ir tik dėl to galėję būti ir krikščionimis, ir patriotais. Kai kurie jų buvo dvasininkai ar teologai, puikiai susipažinę su Biblijos tekstais, istorijomis ir doktrina. Taigi, buvo pakankamai sąmoningi.

Apibendrinant krikščionybė nėra prieštara tautiškumui, veikiau atvirkščiai. Michėjo 4:1 – 3, Izaijo 60:2 – 4, Apreiškimo 7:9 tautos pateikiamos kaip Dievo plano dalis, o pastaroji vieta net leidžia suprasti, jog tautos išliks ir Dievo karalystėje. Galima būtų atskirai kalbėti apie kitus G. Burneikos straipsnio akcentus, kas yra nuodėmė, kam reikalingas atpirkimas, kodėl Kristus, bet šio straipsnio tikslas nėra propaguoti krikščionybę, o tiktai pristatyti, ką ji iš tiesų teigia, paneigiant pramanus. Tikėti ja ar atmesti – jau kiekvieno asmeninis sprendimas.

Kategorijos: Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Religija, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *