G. Burneika. Kaip krikščionybė kėsinasi į lietuviškąją tautinę tapatybę (33)

Pilėnų gynimas. Dail. Aleksandras Vitulskis, 1965 m.

Pilėnų gynimas. Dail. Aleksandras Vitulskis, 1965 m.

Daugelis Lietuvos eilinių katalikų yra nuoširdžiai atsidavę savo tautai. Tačiau jie net neįtaria, kad krikščionių šventas raštas, kuris kasdien skaitomas bažnyčiose ir kuriuo remiasi katalikų ideologai ir kunigai, menkina bet kokį tautiškumą, papročius ir tradicijas, išskyrus išrinktosios Abraomo palikuonių, šiuo atveju – žydų tautos.

Žydų tauta yra gerbtina ir daugeliu atvejų dėl istorijos bėgyje iškilusių sunkių išbandymų verta užuojautos. Tačiau kito pagarba be savęs gerbimo yra ne tikra pagarba, o pataikavimas ir kito aukštinimas savęs menkinimo sąskaita. Šiame straipsnyje dėstomos mintys skirtos ne kitoms tautoms ir tikėjimams pažeminti, bet atskleisti pavojų lietuvių tautinei savimonei ir savivertei.

Požiūris, nuvertinantis kitų tautų tikėjimus, kyla iš Švento Rašto pozicijos, kad išsigelbėti (iš mirties ir moralinės nešvaros) žmogus gali tik per žydų tautą. Jono Evangelijoje sakoma: „Nes išganymas ateina [tik] iš žydų“ (Jn 4.22) [1].

Pasigilinę į Biblijos tekstą pamatysime, kad vertinama ir mylima yra tiktai žydų tauta, o visas kitas tautas Šventojo Rašto Dievas laiko visišku nieku. Izaijo knygoje sakoma: „Visos tautos Jo akivaizdoje bevertės, jos vertinamos mažiau už nieką ir tuštybę“ (Iz 40.17; K. Burbulio vertimas). Palyginimui Biblijos Dievo kreipimasis į Izraelį: „Kadangi tu esi brangus mano akyse, Aš vertinu ir myliu tave“ (Iz 43.4; K. Burbulio vertimas ).

Naujasis Testamentas irgi demonstruoja niekinantį požiūrį į kitos tautos ir tikėjimo žmones. Biblinis Kristus [2] pasakojime apie kanaanietės išgydymą išvadina kitos tautos žmones šunimis, kuriems nederėtų padėti nelaimėje. Ir tik tada, kai kitatautė sutinka, kad yra šuo ėdanti trupinius nuo šeimininko stalo (o šeimininko stalas reiškia Izraelio tautos tikėjimą), Kristus teikiasi jai padėti. Apie tai kalba Mato Evangelija: „Ir štai iš ano krašto atėjo viena moteris kanaanietė ir šaukia: pasigailėk manęs, Viešpatie! […] Mano dukterį baisiai kamuoja demonas. Bet Jėzus neatsiliepė. Mokiniai ėmė jį prašyti: Išklausyk ją […]. Jėzus tarė: Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis“; bet moteris vėl sušuko: „Viešpatie, padėk man! Jis atsakė: Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams. O ji sako: Taip, Viešpatie, bet ir šunyčiai ėda trupinius, nukritusius nuo šeimininko stalo. Tuomet Jėzus tarė jai:  O moterie, didis tavo tikėjimas. Tebūnie tau kaip prašai“ (Mt 15.21–28; Morkaus Evangelijoje 7.26 moteris yra „graikė, kilimo sirofinikietė“).

Įvairių tautų krikščionys tokį elgesį su savo tautiškumu dėl įpročio ar nežinojimo laiko norma, bet argi taip nėra duodamas sutikimas niekinti savo tautą?

Naujojo Testamento apaštalas Paulius kalba, kad, išskyrus Izraelio tautą, visų kitų tautų žmonės, pagonys, yra be vilties ir be Dievo: „Todėl atsiminkite, kad jūs kadaise buvote kūnu pagonys. Tuo metu jūs buvote be Kristaus, atskirti nuo Izraelio bendruomenės, svetimi pažado sandoroms, be vilties ir be Dievo pasaulyje“ (Ef 2.11–12 K. Burbulio vertimas).

Taigi, pagal apaštalą Paulių kitos tautos – vadinasi, ir lietuvių tauta – be Kristaus ir Izraelio tautos yra beviltiškos. Toliau Paulius priduria, kad „jų [pagonių kitataučių] protavimas aptemęs, jie svetimi Dievo gyvenimui dėl savo širdies užkietėjimo“ (Ef 4.18). Tai akivaizdus kitų tautų menkinimas.

Šventas Raštas ne tik rodo panieką kitų tautų tikėjimams, bet ir moko naikinti kitas religijas ir žudyti kitaip tikinčius. Pakartoto Įstatymo knygoje (12.2–3) sakoma: „Sugriaukite iš pamatų visus alkus, kur tautos, kurias jūs išvarote, ant kalvų ir po kiekvienu lapuočiu medžiu garbina savo dievus. Išardykite jų aukurus, sudaužykite šventuosius akmenis, sudeginkite stulpus, iškirskite jų dievų stabus, išdildykite jų vardą iš tokių vietų“.

Skaičių knygoje (31.17–18) Mozė įsako žudyti kitaip tikinčius kitos tautos žmones: „Užtat dabar nužudykite mažus berniukus, nužudykite ir visas moteris, pažinusias vyrą, o jaunas mergaites, nepažinusias vyro, pasilikite sau gyvas“.

Įprasta manyti, kad Naujasis Testamentas, moko meilės. Tačiau ar meilės žodžiai – ne priedanga visai kitiems tikslams? Juk pats Naujasis Testamentas pripažįsta, kad biblinis Kristus (o krikščionybėje jis laikomas Dievu) yra „tas pats vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius“ (Hbr 13.8). Vadinasi, nepakantumas kitų tautų tikėjimams turėtų pasireikšti ir Naujajame Testamente.

Tokį nepakantumą randame Apreiškimo antrajame skyriuje. Čia Jėzus Kristus savo sekėjams sako, kad duos jiems valdžią valdyti kitaip tikinčius – pagonis, kad jie būtų sudaužyti kaip moliniai indai: „Tam, kuris nugali ir iki galo laikosi mano darbų, aš duosiu valdyti pagonis; jis ganys juos geležine lazda, ir jie bus sudaužyti tarsi moliniai indai“ (Apr 2.26–27). Tai galima suprasti ir perkeltine, ir tiesiogine prasme. Perkeltine prasme tai reikštų ideologinį (per žodį) tautinio tikėjimo sunaikinimą. Tai patvirtina eilutė iš Apr 19.15, kur pasitelkiama ta pati citata, tik priduriama, kad kova vyks kalaviju, einančiu iš burnos, o tai reiškia Dievo žodį (žr. Ef 6.17). Tiesioginė nagrinėjamos eilutės prasmė būtų fizinis kitaip tikinčių tautų naikinimas – jį Romos katalikų bažnyčia vykdė savo veiksmais. Tiek tiesioginė, tiek ir perkeltinė Apr 2.26–27 reikšmė rodo vieną tikslą: naikinti kitaip tikinčias tautas, vadinasi, tarp jų – ir baltų.

Luko Evangelijos palyginime apie minias Kristus savo pasakojimą užbaigia įsakymu nužudyti, atėjus laikui, tuos, kurie nenorės pripažinti religinės-politinės valdžios: „Mano priešus, nenorėjusius, kad būčiau jų karalius, atveskite čionai ir nugalabykite mano akyse“ (Lk 19.27–28, plačiau žr. 11–28).

Suprantama, kad kalbėdamas apie karalių Jėzus turėjo omenyje save. Nes apie jį kaip karalių kalbama Luko 1.31–33. Žinant iš anksčiau minėtų teiginių, kad esminis Biblijos priešas yra kitų tautų prigimtiniai tikėjimai, nesunku suvokti, ką biblinis Kristus siūlo „nugalabyti“. Manyti, kad jam nepaklūsta šiaip kažkokie nusidėjėliai – žmogžudžiai, melagiai ir t.t., būtų netikslu, nes Biblijoje, nepaisant išaukštintų dešimties Dievo įsakymų, tokie nusikaltimai kaip kitų tautų tikėjimo vaikų, moterų žudymas yra sveikintini, jei jį įsako vykdyti pranašas Mozę (žr. Sk 31.17–18).

Tautinė baltų savimonė kartu su prigimtiniu tikėjimu istorijos bėgyje buvo naikinami ir fiziškai, ir ideologiškai. Apie fizinę prievartą mums ištisai pasakoja istoriniai šaltiniai, o štai krikščionių ideologinę veiklą naikinant tautinę tapatybę verta panagrinėti detaliau.

Krikščionių Šventas Raštas mums atskleidžia, kad jo ideologijos tikslas šiuo klausimu yra iškirsti žmogų iš jo prigimtinių tautinių šaknų ir prieš jo prigimtį įskiepyti į žydų tautą, kurią Biblijoje simbolizuoja vadinamasis taurusis alyvmedis: „Tad jeigu buvai iškirstas iš prigimtinio laukinio alyvmedžio ir prieš prigimtį įskiepytas tauriajame (Izraelio tautos) alyvmedyje…“ (Rom 11.24). Tame pačiame skyriuje kalbama, kad iškirstas iš savo prigimtinių tautinių šaknų ir įskiepytas į žydų tautos šaknį žmogus, suprantama, maitinasi nebe savo tautos dvasinės galios maistu, bet svetimos tautos šaknų sultimis: „…o tu laukinis alyvmedis esi jų vietoje įskiepytas ir tapęs [žydų tautos] šaknies bei alyvmedžio sulčių dalininku“ (Rom 11.17). Toliau kalbama, kad žmogus yra išlaikomas nebe savo tautos šaknies, bet Izraelio tautos šaknies: „…tai bent nesididžiuok prieš anas šakas! O jeigu didžiuojiesi, tai žinok, kad ne tu išlaikai šaknį, bet šaknis tave“ (Rom 11.18).

Katalikų ir visų krikščionių Šventas Raštas skelbia, kad krikščionis, kurių yra iš įvairių tautų, įskiepytas į Izraelio tautą, turi tapatintis tik su viena, savaime suprantama, – išrinktąja tauta: „O jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta“ (1 Pt 2.9).

Biblija moko, kad žmogus turi laikyti save ne savo tautos protėvių palikuonimi ir tradicijų paveldėtoju, bet kitos – Izraelio tautos protėvių, Abraomo palikuonimi ir paveldėtoju: „…o jeigu esate Kristaus, tai esate Abraomo palikuonis ir paveldėtojai pagal pažadą“ (Gal 3.29;  K. Burbulio vertimas). Taigi jei lietuvis, ar kitos tautos krikščionis yra įskiepytas į žydų tautą ir išlaikomas jos šaknų, tai suprantama, kad savo prigimtinių lietuviškų, latviškų, estiškų ar kitokių šaknų jis jau nebegali turėti. Žmogaus tautiškumas palaipsniui atmiršta, ir sąvoka „lietuvis“, „latvis“, „estas“ ar kt. nebetenka savo turinio.

Kaip kitos tautos žmogus įskiepijamas į Izraelio tautą? Biblijoje ir krikščioniškoje praktikoje centrinis atsivertimo iš savo tautos į žydų tautą įvykis yra krikštas. Krikštas – tai ne tik popiežiaus religinės-politinės viršenybės pripažinimas, bet ir formalus, arba teisinis (de jure), savo tautinių šaknų nukirtimas. Po krikšto likęs tautinės savimonės turinys de facto marinamas bažnytine tikėjimo praktika.

Oficialus pretekstas krikštui yra dirbtinis:

  • Žmogus įtikinimas, kad yra labai kaltas:
  1. nes kalti tėvai, o jis paveldėjo kaltę (gimtąją nuodėmę) iš tėvų (žr. Rom 5.12 ir Ps 51.5);
  2. jis kaltas net tada, kai nežino, dėl ko yra kaltas (Ps 19.12);
  3. Šventas Raštas įteiginėja, kad kalti yra visi be išimties (Rom 3.9–12);
  4. Bažnyčioje per mišias liepia muštis į krūtinę ir sakyti „esu kaltas, esu labai kaltas“.

Taigi pirminis krikščioniškos ideologijos tikslas – įteigti žmogui kaltės jausmą, kad, Švento Rašto žodžiais tariant, „visos burnos užsičiauptų ir visas pasaulis pasirodytų kaltas prieš Dievą“ (Rom 3.19).

  • Tokios apkaltos paveiktas žmogus jaučiasi nepagydomas dvasinis ligonis, kuriam gresia pragaro kančios. Tai jam sukeliama Dievo bausmės pragaru baimė (Apr 14.10–12 ir 20.8–10).
  • Žmogui įteigiama, kad gerais darbais jis išsigelbėti negali, antraip nereiktų „išgelbėjimo“ per biblinį Kristų. Juk gerus darbus gali daryti visi ir be jo. Taigi Šventame Rašte sako: „Nes įstatymo darbais jo akivaizdoje nebus išteisintas nė vienas žmogus“ (Rom 3.20; K.Burbulio vertimas). Taip žmogus įvaromas į neviltį ir bejėgiškumą.
  • Pasak Biblijos, kad Dievui pirmiausia reikia ne gerų darbų, o nekalto žmogaus kraujo, kančios ir mirties: „…aukų ir atnašų [gyvulių] tu nenorėjai, bet paruošei man [žmogaus] kūną“ (Hbr 10.5; K. Burbulio vertimas).
  • Pagal biblinį mitą už kaltuosius nukankinamas nekaltas Kristus. Dievas gauna kraujo, kančios ir mirties auką ir jau gali atleisti nuodėmes.
  • Žmogus, sugniuždytas kaltės jausmo, baimės ir beviltiškumo griebiasi vienintelės, jo manymu, išeities – priima Jėzų Kristų kaip atpirkėją, „nusiplauna nuodėmes“ jo krauju (Ef 1.7) ir gauna amžino gyvenimo rojuje viltį. Taigi, trumpai tariant, pretekstas krikštytis toks: žmogui įteigiama, kad jis yra dvasiškai neįgalus (negalavimo simptomai – savinieka, savęs kaltinimas, baimė ir neviltis), o tada pasiūlomas „vienintelis“ receptas – nekaltojo kraujas. O kam nepriimtinas toks „gelbėjimas“, tas, kaip rodo Katalikų bažnyčios istorija, „gelbėjamas“ per prievartą.

Ką primena reikalavimas aukoti nekaltą, net nekalbėsime. Žmonės aukojami Dievui ir Senajame Testamente. Apie tai kalbama Teisėjų knygoje (11.29–40). Be to, pati Biblija Psalmių knygoje prasitaria, kad žmogus negali išpirkti kito žmogaus, o tai reikštų, jog Kristaus, mirusio kaip žmogus, auka negalioja, ir pretekstas krikštytis – nepagrįstas. Kad tai pastebėjo Lietuvos katalikų ideologai, rodo kun. Antano Rubšio iškreiptas 49 psalmės 8 eilutės vertimas. Kostas Burbulis išvertė šią eilutę (jo vertime tai Ps 49.7) taip: „Nei vienas žmogus negalės išpirkti savo brolio ne Dievui duoti išpirką už jį“. A. Rubšio vertimas: „Joks žmogus negali savęs atpirkti ar mokėti Dievui savo išpirkos“. Vietoj to, kad negalės išpirkti savo brolio, čia išversta, kad negalės atpirkti savęs, o tai iš esmės keičia požiūrį į Kristaus auką. Tačiau pagal tikslesnį K. Burbulio vertimą, atitinkantį daugelį kitų vertimų, Kristus, miręs kaip žmogus, negali „išpirkti savo brolio ne Dievui duoti išpirką už jį“. Ir tai tik viena iš Biblijos vietų, skatinančių įdėmiau apmąstyti atpirkimo dogmą.

Be to, kankinti ir nužudyti nekaltą vietoj kalto – argi tai neprieštaravimas teisingumui? Tačiau tokį kritinį požiūrį į atpirkimą yra sukausčiusi amžino pragaro baimė, prievarta įtvirtinta katalikiška tradicija ir krikščionybės platinimas pagal principą, „jeigu tiek žmonių tuo tiki, tai ar gali būti, kad tai netiesa?“

Taigi krikšto tikslas, kaip jau minėta, yra prigimtinio tautiškumo teisinis sunaikinimas. Ir tai galima pastebėti nagrinėjant Švento Rašto tekstus, susijusius su krikštu.

Laiške galatams apaštalas Paulius sako, kad po krikšto žmogus „apsivelka“ Kristumi: „Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi“ (Gal 3.27). Taigi po krikšto žmogus yra „Kristuje“ – jo dvasinėje priklausomybėje. Kristų Biblijoje simbolizuoja tas pats Izraelio tautos medis, o tikinčiuosius – to medžio šakos. Tik šį kartą tai vynmedis, o ne alyvmedis: „Aš esu vynmedis, o jūs šakelės“ (Jn 15.5; K. Burbulio vertimas). Savaime suprantama, kad kalba šiuo atveju – apie Izraelio tautos medį iš Laiško romiečiams (11.16, 24), kuriame „įskiepyti“ kitataučiai. Nes nelogiška manyti, kad žmogus būtų įskiepytas dviejuose skirtinguose medžiuose. Taigi po krikšto apsivilkimas Kristumi, arba buvimas jo, vynmedžio, šakele, reiškia priklausymą jau nebe savo tautai, bet Izraelio tautos medžiui.

Iškart po minėtos Laiško galatams eilutės, kurioje kalbama apie „apsivilkimą Kristumi“, galima rasti patvirtinimą, kad krikštas ir buvimas Kristuje reiškia tautybės praradimą ir priklausymą Abraomo palikuonims: „…visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje! O jei priklausote Kristui, tai esate Abraomo palikuonys bei paveldėtojai pagal pažadą“ (Gal 3.28–29). Esminis akcentas – prigimtinės tautybės praradimas, nes teigiama, kad galų gale žmogus tampa Abraomo, žydų tautos protėvio, palikuonimi.

Žinodami, kadangi po krikšto žmogus tampa Abraomo palikuonimi, įskiepytu į Izraelio tautos medį, geriau suprasime ir tuos Biblijos tekstus, kurie yra susiję su krikštu ir pačia Evangelija. Evangelija iš esmės neatsiejama nuo krikšto, vadinasi, ir nuo formalaus savo tautybės atsisakymo. Laiške korintiečiams sakoma, kad Kristaus mirtis už nuodėmes, jo palaidojimas ir prisikėlimas ir yra Evangelija: „Broliai, aš aiškinu jums Evangeliją: Kristus numirė už mūsų nuodėmes […] Jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas“ (1 Kor 15.1, 3–4). Priimti Evangeliją ir pasikrikštyti reiškia dvasine prasme pereiti šiuos tris etapus: numirti su Kristumi, būti palaidotam su Kristumi ir su juo prisikelti. Taip po nuodėmės nuplovimo priedanga žmogus iškertamas iš savo prigimtinių tautinių šaknų ir įskiepijamas į Izraelio tautą.

Ką iš tikrųjų reiškia numirti su Kristumi, būti palaidotam su juo ir prisikelti?

  • Numirti arba būti nukryžiuotam su Kristumi reiškia dar prieš krikštą vandeniu atssisakyti senojo žmogaus, savo senojo „aš“, vadinasi, kartu prarasti ir savo tautinę tapatybę, kuri, sekant Šventu Raštu, ir yra ta nuodėmė, arba nuodėmės kūnas, kuris turi būti sunaikintas: „Mes žinome, jog mūsų senasis Aš, yra nukryžiuotas kartu su Juo, kad būtų sunaikintas nuodėmės kūnas ir kad daugiau nebevergautume nuodėmei“ (Rom 6.6).
  • Būti palaidotam su Kristumi reiškia per krikštą vandeniu palaidoti savo prigimtinę tautybę: „Taigi krikštu mes esame kartu su Juo palaidoti mirtyje“ (Rom 6.4), kitaip tariant: „Su Juo palaidoti krikšte“ (Kol 2.12) – pasiruošę tapti Abraomo palikuonimis.
  • Su Kristumi prisikelti – vadinasi, per Šventosios Dvasios krikštą pradėti atnaujintą gyvenimą: „Su Juo palaidoti krikšte jūs tikėjimu Jame prisikėlėte“ (Kol 2.12); „Taigi krikštu mes esame kartu su Juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą“ (Rom 6.4), pagaliau tapę Abraomo palikuonimis, taigi žydais.

Taigi per atsivertimą ir krikšto apeigas priimdamas Evangeliją žmogus miršta savo prigimtiniam tautiškumui, jį palaidoja ir prisikelia su nauja, žydiška, tapatybe, įskiepytas į taurųjį Izraelio tautos alyvmedį ir būdamas jau nebe savo protėvių, bet Abraomo palikuonimi.

Teisiškai senasis „aš“, kartu su senąja tautine tapatybe, pakeičiamas per atsivertimą ir krikštą. Taigi, tautinė tapatybė ir yra tasai „nuodėmės kūnas“, kuris turi būti sunaikintas. Tai matyti iš Evangelijos priėmimo padarinių: žmogiškos nuodėmės, kurias Evangelija „nuplovė“, tebedaromos ir toliau, jos niekur nedingo, tik nuo šiol manoma, kad jos atleidžiamos, o prigimtinės tautinės tapatybės de jure jau nebėra. De facto tautinė tapatybė, nors ir pakirsta, merdi, tebėra gyva, todėl suprantama, kad visiškas naujosios tapatybės įtvirtinimas reikalauja galutinio prigimtinės tautinės tapatybės numarinimo.

Žmogus pirmiausia tapatinasi su šeima, gimine, tauta. Vaikystėje jis išmoksta kalbėti gimtąja kalba, jį supa šeima, giminė, artimieji. Todėl, kad tautinė tapatybė būtų numarinta, Šventas Raštas reikalauja biblinio tikėjimo vardan išsižadėti savo tėvų, giminės, tautos. Kaip išsižadėti motinos, brolių ir seserų, savo pavyzdžiu parodė pats Kristus: „O kažkas jam pranešė: Štai tavo motina ir broliai […]. Jis atsakė pranešusiam: Kas gi mano motina ir kas mano broliai? Ir, ištiesęs ranką į mokinius, tarė: Štai mano motina ir mano broliai! Kiekvienas, kas tik vykdo mano dangiškojo Tėvo valią, yra man ir brolis, ir sesuo, ir motina“ (Mt 12.47–50).

Biblija ragina tikinčiuosius pamiršti savo tautą ir savo namus. Psalmėse minimas karalius, simbolizuojantis Kristų (žr. Lk 1.31–33), ir karalienė, simbolizuojanti Bažnyčią ir jos narius (žr. Ef 5.23–30). Čia karalienei, kitaip tariant, Bažnyčiai, jos nariams, tikintiesiems, įsakmiai liepiama pamiršti savo tautą ir tėvų namus: „Klausyk, dukterie, įsidėmėk ir įsiklausyk, užmiršk savo tautą ir tėvų namus. Karalius trokš tavo grožio, nes jis tavo viešpats, tad turi jam paklusti“ (Ps 45.11–12).

Kaip geras ir sektinas savo tautos išsižadėjimo pavyzdys Biblijoje pateikiamas Rūtos, Dovydo prosenelės, gyvenimas. Rūta išsižadėjo savo tautos ir tėvo namų, ji atsisakė grįžti į savo tautą ir išpažinti savo prigimtinį tikėjimą (sekant K. Burbulio vertimu): „Noomė [Rūtos anyta žydė] tarė: Tavo brolienė sugrįžo pas savo tautą ir savo dievus. Grįžk ir tu. Tačiau Rūta atsakė: Neversk manęs tave palikti ir sugrįžti. Kur tu eisi, ir aš eisiu, kur tu gyvensi, ir aš gyvensiu, tavo tauta yra mano tauta, ir tavo Dievas – mano Dievas“ (Rūt 1.15–16; K.Burbulio vertimas).

Šventas Raštas moko ne tik išsižadėti savo tautos, bet netgi pasipriešinti savo artimiesiems, tautiečiams, jeigu jie nukrypsta nuo Izraelio tautos tikėjimo arba grįžta iš jo į prigimtinį savo tautos tikėjimą. Pakartoto įstatymo knygoje giriami levitai (kunigų padėjėjai), išsižadėję savo tėvų, vaikų ir kitų giminių, kurie ilgėjosi gyvenimo Egipte – Egiptas simbolizuoja svetimų Izraeliui tautų tikėjimus ir papročius: „Apie savo tėvą ir motiną jis sakė: Nepažįstu jų! Į savo gimines nekreipė dėmesio, savo vaikus atsisakė pažinti, nes laikėsi tik Tavo žodžio ir nenutolo nuo Tavo sandoros“ (Pak įst 33.8–9; plg. Iš 17.1–7).

Skaičių knygoje biblinis Dievas įsako Mozei nukankinti savo tautiečius, garbinusius „pagoniškosׂ tautos Dievą: „Viešpats tarė Mozei: Paimk visus tautos vadus ir viešai pasmeik juos ant baslio Viešpaties akivaizdoje […]. Kiekvienas jūsų turi užmušti visus tuos savo žmones, kurie prijunko prie Peoro Baalo“ (Sk 25.4–5).

Tokiu atveju nebeturi atrodyti keisti ir biblinio Kristaus žodžiai, mokantys neapkęsti savo artimųjų: „Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų ir net savo gyvybės, negali būti mano mokinys“ (Lk 14.26).

Biblinis Kristus neslepia, kad atėjo sukiršinti tarpusavyje artimųjų: „Nemanykite, jog aš atėjęs nešti žemei ramybės. Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo. Atėjau sukiršinti sūnaus prieš tėvą, dukters prieš motiną ir marčios prieš anytą. Žmogaus namiškiai taps jam priešais“ (Mt 10.34–36).

Taigi žmogus, priėmęs Evangeliją, atsisakęs savo tautybės ir tapęs Izraelio tautos nariu, tampa priešu savo tėvams, šeimai, giminei. Nes vietoje jų jis jau turi kitus, iš žydų tikėjimo kilusius artimuosius: „Jėzus tarė: Iš tiesų sakau jums, nėra nė vieno, kuris dėl manęs ir dėl Evangelijos paliktų namus ar brolius, ar seseris, ar motiną, ar tėvą, ar vaikus, ar laukus ir kuris jau dabar, šiuo metu, negautų šimteriopai namų, brolių, seserų, motinų, vaikų ir laukų“ (Mk 10.29–30). Krikščionio „broliai“ – kiti krikščionys, o „tėvas“ – jo dvasinis vadovas.

Taigi Biblijos įsakymai „nežudyk“, „gerbk savo tėvą ir motiną“ ir kiti negalioja, jei kalbama apie bet kurios ne žydų tautos, bet kurio ne žydų tikėjimo žmogų. Pagonis galima ir net reikia visaip niekinti ir žudyti. Vadinasi, pagal Bibliją, pagrindinė nuodėmė yra ne moralinė, bet tautinė – priklausymas savo tautos šaknims, kurios priimant Evangeliją turi būti nukirstos.

Nutautinti siekia ne tik Švento Rašto mokymas, bet ir bažnytinis gyvenimas. Jo pagrindus paklojo apaštalas Paulius, patardamas, kaip gudriau „laimėti“ naujatikį. Pasirodo, reikia apsimesti, neva palaikai įvairias pažiūras: tautines, dorovines, ideologines ir t.t., bet tik tam, kad žmogus būtų palaipsniui prisijaukintas ir galiausiai „laimėtas“ – atsisakytų viso to, kad trukdė jam įsitvirtinti „išrinktojoje tautoje“, užmiršus savąją. Pirmame laiške korintiečiams (9.21–22) jis prisipažįsta: „Tiems, kurie neturi įstatymo, buvau kaip neturintis įstatymo, kad laimėčiau tuos, kurie neturi įstatymo, nors pats esu ne be Dievo Įstatymo, bet susaistytas Kristaus įstatymo. Silpniesiems pasidariau silpnas, kad laimėčiau silpnuosius. Visiems tapau viskuo, kad vienaip ar kitaip bent kai kuriuos išgelbėčiau“.

Tokia  „šventa klasta“ leidžia kunigams ir katalikybės ideologams demonstruoti lietuviškąjį ar kitokį tautiškumą, iš tikrųjų peršant Izraelio tautos istoriją, tradicijas ir tikėjimą. Pavyzdžiui, galima sentimentaliai kalbėti apie lietuvybę, kaskart primenant, kad „išrinktoji“, taigi – tikroji tauta yra žydų ir kad „išganymas ateina iš žydų“ (Jn 4.22). Galima retkarčiais iškilmingai sugiedoti Lietuvos himną, bet daug dažniau per mišias giedoti giesmes ir psalmes, šlovinančias biblinės tautos žygdarbius. Galima nuosaikiai toleruoti Lietuvos tėvus – Simoną Daukantą, Joną Basanavičių, Vincą Kudirką ir kitus, tačiau per pamokslus nuolat minėti ir šlovinti kitos, „tikrosios“ tautos patriarchus ir pranašus – Abraomą, Mozę, Dovydą, Saliamoną ir kt.

Galima priimti tradicines kalendorines lietuvių šventes, bet perinterpretuoti jų esmę pagal Biblijos įvykius, papročius, personažus arba susieti su krikščionių šventųjų vardais. Taip žiemos saulėgrįža, arba Saulės gimimo šventė, virsta Kristaus gimtadieniu (nors kurią dieną jis gimė iš tikrųjų nėra žinoma). Atarašai, Krikštai, arba Žvaigždžių diena (I.06) virsta Trijų karalių apsilankymo pas naujagimį Kristų paminėjimu. Perkūno diena (II.2) virsta Jėzaus pašventimo Dievui pagal žydų papročius švente. Pavasarinė gamtos prisikėlimo iš žiemos „mirties“ šventė, daugiau mažiau susijusi su pavasario lygiadieniu, virsta Velykomis – žydų tautos išėjimo iš Egipto ir Kristaus prisikėlimo švente, todėl švenčiama sekmadienį, kada, kaip manoma, prisikėlė Kristus, ir po pilnaties, nes žydai iš Egipto išėjo per pilnatį. Vasaros saulėgrįža, lietuviškai Rasos arba Kupolės, Jono krikštytojo garbei pervadinama į Jonines. Žolinės (VIII.15) paverčiamos Švenčiausiosios Mergelė Marijos ėmimo į dangų švente. Vėlinės, t.y. visų vėlių, o gal drauge ir visų dievų šventė pervadinama jų vieton įbruktais Visais šventaisiais, kurie, būdami krikščionys, savaime priklausė arba buvo įskiepyti Izraelio tautai. Taip lietuvis krikščionis, net ir tebesilaikantis senųjų papročių, švelniai pratinamas už jų matyti nebe savo, bet kitą, „tikrąją“ tautą.

Negana viso to, krikščionybė į Lietuvą atėjo per žiaurų smurtą, todėl lietuvis, tapdamas krikščionimi, tuo savaime nebyliai pritaria savo protėvių, vyrų, moterų ir vaikų, žudymui, savo krašto plėšimui ir niokojimui, savo istorinės atminties, padavimų, tikėjimų, savojo dvasingumo naikinimui, o jei ko išnaikinti pasirodė neįmanoma – perinterpretavimui pagal svetimus, pagaliau – artimų giminaičių prūsų, jotvingių ir kitų išnaikinimui.

Iš viso to, kas pasakyta, argi ne akivaizdu, kad krikščionybė kėsinasi į lietuviškąją tautinę tapatybę ir lietuviškąją savimonę?

Tad ar krikščionybė nėra viena iš priežasčių, gal net esminė, dėl kurios mes nebevertiname savo kalbos, papročių, savojo krašto ir vienas kito, todėl taip mielai nutaustame ir „savanoriškai“ nykstame?

Ir visai ne Izraelio tauta dėl to kalta, kaip kai kam atrodo. Juk krikščionybę į Lietuvą nešė ne ji, o kitos, anksčiau atsivertusios Europos tautos.

Kryžiaus karas prieš baltų tautas ugnimi ir kalaviju truko daugiau nei du šimtus metų, o „liežuvio kalaviju“ – tebetrunka ligi šiol. Lietuva ilgiausiai ir atkakliausiai iš visų Europos valstybių gynė savo laisvę, savo papročius ir savo tikėjimą, kurio Dievas nėra nei pavydus, nei kerštingas, nei toks žiaurus. Tiek ilgai gynęsi, nepasiduokime ir dabar – nubraukę užteptą svetimą antsluoksnį, grįžkime prie tikrųjų savo švenčių, papročių, tikrosios Lietuvos istorijos ir lietuviškų vardų, prie tikrųjų protėvių ir didvyrių, prie tikrųjų savo šaknų, iš kurių mus taip ilgai ir nuožmiai kerta.

Kai tik per jas mūsų širdis iš praeities pasieks gyvybės syvai, vėl atžels, iškeros, iškils į dangų ir senojo tikėjimo šakos, kurių vaisiai – ne primestinė saviniekos kančia, o darna ir doro, laisvo gyvenimo džiaugsmas.

____________

[1] Visos Biblijos citatos, jei nenurodyta kitaip, bus: Senojo Testamento – iš Antano Rubšio, Naujojo Testamento – iš Česlavo Kavaliausko vertimų.

[2] Terminas Biblinis Kristus naudojamas tik Biblijoje aprašomam Kristui, kaip įsikūnijusiam Senojo Testamento Dievui, įvardyti. Yra kitų požiūrių į Kristų. Pavyzdžiui, ankstyvieji krikščionys gnostikai (Markjonas, Valentinas) dėl nepriimtinos Senojo Testamento Dievo charakteristikos nelaikė Kristaus įsikūnijusiu Senojo Testamento Dievu. Senojo Testamento Dievas jiems buvo Demiurgas, o Jėzus Kristus – arba tikrojo, ne Biblinio, Dievo įsikūnijimas (Markionas), arba dvasinių kūrinių eonų veiklos pasekmė (Valentinas). Budizme vieni laiko Jėzų bodhisatva, kiti – nušvitusiu žmogumi. Induizme Jėzus laikomas žemesnio lygio avataru arba tik dvasiniu mokytoju. Islame – vienu iš pranašų. Judaizme – apsišaukėliu.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Religija, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

33 komentarai

  1. Žemyna:

    Ko gero, IS pasekėjai greičiau atsipeikės, negu lenkų bažnyčia. Austrijoje susirinko jų dvasininkai ir pareikalavo IS vadų nustoti naudoti religiją savo politiniams nusikaltimams pridengi.

  2. Bartas:

    Norėčiau, kad atsirastų Va tik ano atstovas ir pasiaiškintų . Kap čia yr. Kodėl manę padarė žyduku. Be mano sutikimo.

  3. Algimantas L.:

    Labai geras straipsnis, aktualus ypač dabar, kai vykdomas jau ne tik lietuvių tautos, bet jau ir visos Europos tautų genocidas.

  4. Virginijus:

    Krikscionybe menkeja,vis maziau zmoniu tikinciu jos “tiesomis”,jaunimo vis maziau krikscioniu gretose.Bet stai pasauliui dabar brukamas kabalos mokslas,kas neva nera religija ir siame moksle yra visi atsakymai apie zmogaus gyvenimo tiksla ir pats mokslas yra dvasingumo kelias.Kabalistai drasiai kritikuoja visus kitus dvasinius kelius ir teigia kad tik kabala arba kancios vercia zmogu progresuoti dvasiniame kelyje.Ir vel Abraomas,vel Adomas,vel Izraelis…Vel tautu “zydinimas”,slykstu ir pikta…

  5. Goda:

    Labai stiprus ir argumentuotas straipsnis.Tik pabaigoje pora politkorektiškų reveransų,šiaip jau prieštaraujančių straipsnio turiniui.

    Istoriniai įvykiai liudija, kad lietuviai pradėjo nykti po krikščionybės priėmimo. Roma taip taip pat žlugo neužilgo po krikščionybės priėmimo. Negi tai sutapimai.

  6. Kęstutis:

    Tai jau rašiau, bet pakartosiu… Prieš kelis metus vairuodamas įsijungiau radiją ir girdžiu per žinių radiją “Gerosios naujienos”. Jau norėjau perjungti, bet kol pravažiavau sankryžą, kol persirikiavau, jau pasidarė įdomu… jaunas iškrypėliškas balsas išvardija biblijos pastraipas ir:.. kai jūs ateisite į pažadėtąją žemę išgriaukite visus stabus, užgesinkite šventąją ugnį, išžudykite visus pagonys, bet nežudykite jų visų iš karto, nes sodai apaugs piktžolėmis ir laukiniais medžiais, įsiveis laukiniai žvėrys, jums bus sunkiau gyvent… Nelabai tai mane sujaudino, rašyta labai seniai, senų nukvakusių žydų, bet pats įdomumas prasidėjo kai iškrypėlis (matyt kunigas ar vienuolis) pamėgino nuo savęs ir iš visos širdies dar pridėti: …matote koooks protingas dievas, koookį naudingą patarimą davė – nenužudyti visų pagonių iš karto… Užsirašiau dėl visa ko ir datą ir laiką. Dar mėginau skambinti į žinių radijo redakciją pabarti dėl smurto ir “religinio genocido”, bet man atsakė, kad tai išpirktas laikas ir už turinį jie neatsako…

  7. EJ:

    „Nes išganymas ateina [tik] iš žydų“ (Jn 4.22) [1]. – jei ismesime zodeli “tik”, suprasime, kad yra kalbama apie Jezu Kristu, gimusi zydu tautoje, o ne apie visa tauta. Supraskime, kad Dievas myli Izraeli tik todel, kad butent zydu tautoje Jis buvo suplanaves gimima tokiu zmoniu kaip Abraomas, Moze, Marija, Kristus. Bet kad paprasti zydai juos atstume ir paliko tik pasididziavima savimi- tai paciu zydu nuodeme ir visu kitu kvailumas. Nereikia zydu nei aukstinti, nei zeminti, nei sureiksminti. Sventi zmones buvo gime ir kitose tautose. Indijoje (Rama, Krishna, Buda, Mahavira,Shirdi Sai Baba, Nanak, Dzanaka, Ramana Maharshi ir kt.), Kinijoje (Lao Tze, Konfucijus) ir kitur. Siuo metu pasaulis turejo galimybe pagerbti, patirti, pamatyti ir isgirsti Adi Shakti (Sventosios Dvasios) inkarnacija Shri Mataji Nirmala Devi. Jos sukurtas savirealizacijos metodas “Sahadza Joga” (Sahaja Yoga) yra prieinamas kiekvienam praktiskai visose salyse.

    • Kęstutis:

      …jei išmesime žodelį “tik”, jei nepastebėsime jog žydai atrado ir pasėjo rasizmą žmonijos sąmonėje, jei nekreipsime dėmesio į krikščionybės kryžiaus karus, inkviziciją, tautų ir civilizacijų sunaikinimą, tamsiuosius viduramžius, kai mokslas ir žmonijos pažanga buvo pristabdyta tūkstančiui metų mažiausiai. Jei mums tas pats, jog dabartinėse bažnyčiose klesti pedofilija ir nukrypėliai, tada belieka galvoti, kad “puse galo” ta krikščionybė…

  8. Straipsnis išties argumentuotas ir įtikina, kad lietuvių tauta neveltui keletą šimtmečių priešinosi jausdama, jog prarasdama savąjį tikėjimą praras ir save bei nutautės. Tik mūsų atveju mes ne tiesiogiai buvome verčiami žydais, bet turėjome tapti dėkingi “geriesiems tarpininkams” lenkų kunigams, mat “Dievas lietuviškai nesupras”, tad iš pradžių bent jau išmokime “žmonišką” kalbą. Katalikybė todėl iki pat XIX a. pabaigos bažnyčiose bruko lenkų kalbą, o lietuviai taikliai šią religiją vadino “Polska viera”.

    Taigi dabartiniai trijų raidžių Seime diegėjai žengia jau pramintu per šimtmečius keliu. O valdžios atstovai bijo savo tautos ir jos papročių, tad vos aptikę aukurėlį (pvz. Mildos šventykloje Kauno santakoje), siūlo jį perkelti kuo toliau nuo žmonių akių gilyn į krūmus. To paties siekia ir Vilniaus tvarkytojai, kai seniausią iki Gedimino miestą, koks buvo įkurtas ant piliakalnių, dabar vadinamų Plikuoju, Trijų kryžių, Stalo klanais, siekia paversti parkeliu su takeliais ir laipteliais, nors istorikai ir archeologai įrodė čia tikrai buvus aukščiausią pilį ir turėjusią savo šventąjį aukurą. Viskas buvo sunaikinta 1390 metais kryžiuočių, o jos gynėjai žiauriai išžudyti . Ši piktadarybė iki šiol nutylima ir siekiama ištrinti iš Tautos atminties.

  9. Didžiausia mūsų bėda buvo ne krikščionybės atėjimas, o tai, kad mūsų valdovai, kurie įvedė Lietuvoje krikščionybę ne įkūrė atskiros nuo Lenkijos bažnytinės provincijos. Kadangi Vilniaus ir Žemaičių vyskupijos buvo priskirtos Lenkijoje esančiai Gniezno arkivyskupijai ir dar per vėlai krikštijomės tai viskas ir baigėsi polonizacija. Kitom šalim pasisekė daug labiau – labai geras pavyzdys yra Lenkija. Ji irgi buvo pagoniška, bet priėmė krikščionybę ir įkūrė atskirą nuo Vokietijos bažnytinę organizaciją ir kažkodėl germanizacijos Lenkijoje nebuvo. Tai ką reikia tada sakyti apie kitas tautas, kaip vengrus, čekus, vokiečius, prancūzus ir tt. Taigi visa mūsų bėda ne krikščionybė, bet lietuviškos krikščionybės nebuvimas.

    • Bėda ta, kad dievo nėra iš viso.
      Todėl visa tai – išmįslai nuo pradžių iki galo, kurie galėjo būti kiek tai pateisinti tada, kada žmonės buvo tamsūs, bet ne dabar.
      Autoriui.
      Žydai nėra tauta.
      Nes žodis žydas pas mus atėjo su prasme blogietis, o izraelitai save vadina jehudimais, kada pabėgėlių grupelės iš Judėjos (kadu kady) palikuonys turi būti vadinami judėjais (iš Izraelio neišsigelbėjo niekas). Tuomet nebuvo pas juos tautos – buvo 12 genčių (istorikai sako, kad mažiau – Izraelyje 2, o Judėjoje 7 ar 9).
      Žodžio tauta sąvoka:
      savo teritorijos nuo amžių amžinųjų bendruomenė, susidariusi iš giminiškų genčių, tikslu išgyventi, ko pasekoje atsiranda bendra kalba ir kultūra, nors ir išliekant tam tikram gentiniam paveldui – tarmėms bei vietiniams papročiams bei tradicijoms.
      Bet kam žodį tauta bando prikabinti kaip tik tie, kurie nori paneigti tautų, kaip pasaulio kūrėjų, reikšmę šiame pasaulyje.
      Lietuvių kalba yra seniausia Europos, o gal net viso pasaulio tauta, todėl mums nereikia iš kitų kalbų skolintis jų sąvoką. Pvz.: rusiški ar angliški visada tapatina naciją (visus piliečius) su tauta ir tai daro nuo tų laikų, kada buvo (o gal net ir dabar yra) imperijos, tikslu pajungti visas tautas – suanglinti, surusinti ir t.t.
      Mums to nereikia.
      Pabaigai Toros išaiškinimas kas yra kas:
      http://toldot.ru/urava/ask/urava_4413.html
      Источник слова “еврей” – ивритское слово “иври” (עברי), с тем же значением. Первый раз слово “иври” появляется в Танахе, когда речь идёт об Аврааме (Берешит 14:13). Поясняет мидраш (Берешит Раба), что Авраам назван так, поскольку весь мир находится – по своим мнениям и взгляду на жизнь – с одной стороны, а Авраам – с другой (“сторона” – эвер).
      O kas tie – iš kito kranto?
      В библейской генеалогии Кесед — сын брата Авраама, Нахора, однако о семействе Авраама говорится, что оно прибыло из Ур Касдим (Ура Халдейского; Быт. 11:28, 31; 15:7). Память о кочевом образе жизни халдеев сохранилась в книге Иова 1:17, где они обрисованы как грабители, нападающие на поселения.
      http://www.eleven.co.il/article/14419

  10. EJ:

    Kristus niekada nezude ir savo mokiniams neleido. Kristus nekure religijos, bet norejo duoti zmonems antra (dvasini) gimima. Bet zmones, kaip visada, paverte Kristaus mokyma i negyva dogma. O kai kurie “praktiski” zmones suprato, kad galima is to padaryti bizni ir pateisinti kitu saliu uzgrobima ir kitatikiu zudyma. Taip prasidejo kryziaus zygiai ir “raganu” medziokles, o po to ir atviras grobimas- kolonizacija. “Krikscionybes skleidejai” isnaikino milijonus nieko nekaltu zmoniu Pietu ir Siaures Amerikose, Australijoje, Afrikoje, Europoje ir Azijoje. Visi zemynai nukentejo isskyrus Antarktida. Siuo metu dar vis tesiasi is inercijos kitu saliu grobimas pasleptose formose ir gudrioje retorikoje- kaip kova su saliu “tironais”, “demokratijos” platinimas, isgalvotu agresoriu sutramdymas ir pn. ……… P.S. lietuviskas dievu garbinimas gime stichiskai is vienybes su Dievu ir gamta, greiciausiai buvo atsinestas is Indijos (lietuviai yra Indoeuropieciai- turime daugybe bendru zodziu ir vietoviu pavadinimu). Lietuviai atejo i Lietuva po ledynmecio, nuslinkus ledynams.

  11. Trumpai-drūtai: “lietuviška krikščionybė” – tai jau net ne liga, o tiesiog …diagnozė prie stačiatikiškos lietuvybės ar
    …(ir gal labiau tai asmeniškai(?) gerb. Justinai; kaipo “Eurosistemos valiuta”, ar “lietuviškas, savarankiškas ir nepriklausomas” e u r a s ), vaisto neturiu. Tiesiog reik vien tikėti, ir nei darkyt ar darkytis pagal “atajonis”…

  12. Lukas:

    Mano galva, straipsnyje pateikiama labai paviršutiniška Biblijos interpretacija. Neužtenka religijos vertinimui atidžiai perskaityti šventuosius tekstus (ar tai būtų Biblija, Koranas ir Rytų religijų raštai) ir juos paraidžiui “analizuoti” taip kaip šiame straipsnyje – reikalingas gilesnis suvokimas, o tada pseudoanalizėm nebeliktų vietos.

  13. Ką reiškia per vėlai apsikrikštijom? Japonai ir indai išvis dar ir dabar nekrikštyti, bet ar dėl to jie mažai pasiekę? Tai pasakytina ir apie kitas tautas. Bėda ta, kad krikščionys visur stengiasi užgniaužti tautos gyvastį ir nurėžti šaknis, todėl tauta pasijunta bejėgė. Beje, islamas irgi taip elgiasi, tad žmonija praranda įvairovę, kuri ir padėtų išgyventi Žemėje net sunkiausiomis sąlygomis, pasitelkus ypatingą tautų patirtį, o ne globalistų buldozerinę lygiavą.

    Beje, istorikai taip ir neišaiškino iki šiol, kodėl buvo galinga Lietuvos valstybė, ne tik atlaikiusi dviejų šimtmečių karą su Vakarais, bet tuo pat metu ir su Azijos agresyviausiomis ordomis. Ne tik atlaikė, bet ir išaugo iki Juodosios jūros, priglobdama ir apsaugodama savo kalbinius giminaičius. Ir kodėl visiems pavojams praėjus bejėgiškai žlugo?

  14. Japonai ir indai galėjo nesikrikštyti, nes jų niekas nespaudė, o mus spaudė ordinas ir už jo stovinti Europa. Jūs klausiat – ką reiškia, kad per vėlai apsikrikštijom? Aš galiu atsakyti. Labai daug reiškia. Jeigu būtume krikščionybę įsisavinę bent Mindaugo laikais- nebūtų nei polonizacijų, nei germanizacijų. Be to Mindaugui buvo pavykę įkurti Lietuvos bažnytinę organizaciją, bet išdavikas Daumantas nužudydamas jį Lietuvą vėl padarė ne tik pagoniška, bet ir su žemesniu, nei karalystės – statusu ir Lietuva pati sau išsikasė duobę, dėl kurios Lietuva turėjo 200 metų kovoti su ordinu ir nepalankiomis sąlygomis priimti krikštą iš Lenkijos, o tada jau prasidėjo Lietuvos vargai. Tai tiek.

    • Kęstutis:

      … čia tai jau be kalbų… Jei tik ateina koks okupantas, svarbiausia nesipriešinti…

    • Algis:

      Justinas: “išdavikas Daumantas nužudydamas jį Lietuvą vėl padarė ne tik pagoniška, bet ir su žemesniu, nei karalystės – statusu”

      Ne Daumantas padarė, o Jogaila. Ir Gediminass, ir Algirdas, ir net Jogaila buvo kaimynų vadinami Lietuvos karaliais. Tik po Krėvos akto (1385) Lietuva buvo nužeminta iki kunigaikštystės, Lenkijos karalystės vasalės. Vytautas, kad ir koks didysis, juridiškai buvo Jogailos vasalas iki pat savo mirties 1430 m. Iki tol joks Lietuvos valdovas nebuvo kieno nors vasalas.

      • alkanaitis:

        alksnaitis:vis apie tą Krevos uniją, kurios nebuvo.
        Jogaila niekada nesititulavo kunigaikščiu. Jis, kaip ir visi kiti prieš jį buvę valdovai, buvo karalius. O vadinamame “Krėvos unijos” originale pats pirmasis sakinys prasiseda:
        Nos Jagalo, virtute Dei dux magnus Litwanorumtai toks titulo pažeminimas iš karto išduoda, kad vadinamasis “Krėvos unijos” originalas nėra joks originalas, o paprasčiausia klastotė.
        Kodėl ir kada lenkai sukūrė tokią šlykščią klastotę. Kodėl tariamą originalą rado tik 1835 metais, o ne pvz., šimtu metų anksčiau?

        • alkanaitis:

          Akademikas Juozas Jurginis sakė, kad iki krikšto Lietuvoje jokių kunigaikščių nebuvo ir po krikšto jie dar negreitai atsirado, nes iš pradžių pasaulietiniai valdovai buvo pažeminti iki kunigėlių, o tik vėliau dar kartą sumenkinti iki kunigaikščių.
          Jogaila , karaliaus algirdo sūnus negalėjo pasirašyti kunigaikščio titulu, nes tokio nebuvo. „Krėvos unijos originale“ rašytame devynioliktame amžiuje Jogaila įvardijamas kunigaikščio titulu.

          • ir regis apie tuos laikus, mūsų Valdovus
            – žinių gausesnių (o gal net tikslesnių) pačiam
            Teherane, iš buvusios Persijos valdovų išlikę
            …tikslesnių; tik štai, pasižvalgyt nėr kam
            (mūsų praeities “gaivintojų elitas” tik luoteliu
            – pasroviui, kokia Visla ar geriausiu atveju dar
            Dnepru-Elbe p a s i p l u k d y t ant pramogos
            bepajėgiąs…)

          • alkanaitis:

            ,,Krėvos ir tuo pačiu kitų raštų falsifikaciją įrodė ir apgynė Prancūzijoje Sorbonos universitetui įteiktoje disertacijoje /Le prétendu privilége du Février 1387 á la Lituanie/ teisės mokslų doktoratui įsigyti gabi nepriklausomos Lietuvos auklėtinė, buvusio Kaune Vytauto Didžiojo Universitete teisių ir humanitarinių mokslų fakulteto diplomantė Jonė Deveikė-Navaliekė /1907-1965/. Taipogi šiuo klausimu išsamiai pasisako lenkų kalba parašytame ir Lenkijos visuomenei skirtame veikale teisininkas ir istorikas Jonas Dainauskas. /Veikalas spausdinamas/. Be to, Lenkijos istorikai šiuo klausimu irgi pradeda keisti nuomones; pavyzdžiui, istorikas Oskar Halecki 1935 metais pripažino, pakeisdamas anstyvesnį savo teigimą, kad žodis „applicare“ reiškia tik vasaliją. Gi istorikas J.Ochmanski′s teisingai pastebi, kad Krėvos aktų pasižadėjimai nebuvo išpildyti ir todėl žodis „applicare“ tegali reikšti tik pergamente išreikštą idėją.”

            • alkanaitis:

              Išrašas; Chicago 1988.VIII.10 d.
              D.S.
              Ponas V.Prūsas
              Siunčiu Kriavo „akto“ fotokopiją. 1960 m. infraraudonais spinduliais padaryta to „akto“ nuotrauka rodė, kad jis parašytas 2 ar net 3 rašalais ( atsieit buvo rašytas su pertraukomis), tačiau tai galutinai nustatyti įmanoma tik turint originalą.
              parašas

              • alkanaitis:

                <<Dabar sudedu į vieną vietą kas tame Krėvos unijos „originale“ yra parašyta klaidingai.
                1) Jogaila tituluojamas titulu, kuris tuomet neegzistavo, bet atsirado vėliau. Kad titulo „kunigaikštis“ Jogailos laikais Lietuvoje nebuvo įrodė istorikas akademikas Jurgis Jurginis.
                2) Prie „originalo“ prikabintų Kaributo, Lengvenio ir Vytauto antspaudų įrašai su klaidomis; ypatingai klaidingi įrašai Vytauto antspaude.
                3) 1960 metais ištyrus „originalą“ infraraudonaisiais spinduliais rasta, kad „originalas“ rašytas dviem ar net trim skirtingais rašalais, kas rodo, kad raštas buvo rašytas su pertraukomis. Tarpvalstybinės sutartys taip nerašomos nei dabar, nei senais laikais. Jei jau esamą sutartį susitariama kuo nors papildyti, tai sudaroma nauja sutartis, bet niekuomet neprirašoma kas nors prie esamos. Rašymas su pertraukomis — akivaizdus dokumento klastojimo įrodymas.
                4) Jonė Deveikė-Navakienė Prancūzijoje Sorbonos Universitete apgynė teisės mokslų daktaro disertaciją, kurioje įrodė, kad Krėvos unijos „originalas“ yra klastotė.
                "

                • alkanaitis:

                  Lenkų visa istorija remiasi Jono Dlugošo teiginiais surašytais į jo paties metraščius rašytus 1455-1480 metais. Dlugošas pirmasis ėmė įrodinėti, kad Jogaila Lietuvą dovanojo lenkams. Kol egzistavo mūsų valstybė (iki 1795 m.) lenkai nedrįso traukti iš po skverno „originalų“ .J. Dlugošas 1415-1480 prie Jogailos dar buvo vaikas, jaunuolis tikru liūdininku tirai neglėjo būti.Todėl žinant kaip buvo klastojama istorija tais laikais, kaip tikrosios knygos po to kai jas perrašydavo venuoliai, rašto žynovai staiga sudegdvo ar dingdavo.Daug venuolių, rašto žinovų tuo metu klastojo istorija pagal popiežių , karaliukų užgaidas.Seniau Lietuvos vardas buvo pateiktas, kad kiles iš mažo upelio…buvo nepripažinami Sarmatijos žemėlapiai…

  15. Iš esmės Jogailos politika yra Daumanto padarytos klaidos rezultatas. Jogaila dar bandė gelbėti Lietuvą, bet Lietuva jau buvo pasmerkta.

    • …ir vėl vėl vėl ir vėl: 1569 m., 1918, ir net 1990-03-11 “atsmerkta”,
      gerb. Justinai,
      su tais pa(si)smerkimais gal kiek apdairiau, smerkt kas tik nori, ir kiek tik tam turi laisvės (iš už Lietuvos) gali
      – o patiems augint, ugdyt ir brangint tai… apie ką Vaclovo M. užsiminta:
      “Beje, istorikai taip ir neišaiškino iki šiol, kodėl buvo galinga Lietuvos valstybė…”,
      nes, – ims ir išsiaškins dar netyčiukais kodėl (apie mus), – tai tada ne vien tankai prieš mus – kaip ties TV
      bokštu 91-ais “užsikasus” kapituliavę – bet ir kitiems į s i b r u k ė l i a m s nuo kokio “ikvizitoriškojo” paveldo Ispanijos, ar net Uralo su Kaukazu ir visos Persijos valdovų pagarbą (kaip gerbę Lietuvos Karalius)prisiminus gali tekt į savas religinių valdymų citadeles “susivyniot” atgalios…

      Taigi, be smerkimo ir merkimo, – ruoštis tiesiog tam “atsivyniojimui” nuo Lietuvos metas. Tikybinius reikalus, šventvietes bei visuotines (ir kasdienines) apeigas apgobt savim, savu dalyvavimu, t.y. savojo tautinio Ūgio tąsa privalėsime.

  16. Martynas:

    Ačiū, Geras straipsnis. Reiktų plačiau ir daugiau tokių, panašių.

    *
    Visai nepaslaptis jog okultinės krikščionybės žinios yra paslėptos nuo masių, sudegintos.
    Dabartinės Bažnyčios realiai neturi nieko bendro su tais tikėjimais, religijom, kurias viešai deklaruoja.
    Kiekviena blaiva žmona žino, kad tos visos Jėzaus vardu įkurtos sektos tėra sąmonės kontrolė.

  17. Matyt, Smetona pats buvo linkęs vasalauti Lenkijai (ką akivaizdžiai patvirtintų jo veiksmai 1938-1939 metais) dėl to ir buvo jam prezidentaujant išaukštintas Lenkijai vasališkasis Vytautas, minint 1930 m. 500-ąsias jo mirties metines, o ne kaip derėjo – karalius Mindaugas ar Vytenis, kuris tęsė Mindaugo politiką Lenkijos atžvilgiu, ginant Užnemunę, iš dalies ir Rytprūsius nuo mozūrų ir Vokiečių ordino, siekusių tas teritorijas užkariauti.

  18. lord@hotmail.com:

    Sakyčiau verta citatas iš čia įdėti į www bernardinai lt.

  19. Karolis:

    Riebiai čia straipsniukas…Na bet laiku ir vietoj. Krikščionybė – labiausiai pasiteisinusi iki šiol pilkosios žmonijos biomasės valdymo forma.Tik manau, kad mums nereikia kovot su visu krikščionišku pasauliu, viduramžiai jau baigėsi. Reikia tiesiog nešti savo bočių vertybes drąsiai ir neverkšlenti kokie nusmurgę palikom po lenkiško krikšto, ir nosį riesti kokia didi šalis buvo iki tol. Jei dabar iš “kapų” prisikeltų Vytenis, Gediminas ar Kęstutis, manau mums visiems šiknas išspardytų už tokį tėvynės nustekenimą, kai eilinį kartą bandome įtikti tai lenkams, tai amerikonams, tai dar kokiems “labiau išsivysčiusiems” Europos žydams. Įteisinkim W,Q,ir X ir tada šlėktos galės šaukt drąsiai, kad mus jau galutinai nukariavo…
    O jei kas jaučiasi, kad po asmeninio krikšto pradėjo “žydėti abraomiškai”, siūlau įbrist į savo širdžiai brangiausią upę ir nusiplaut tą krikštą. Jei tai atliksit sąmoningai ir nuoširdžiai, mūsų motina Žemė ir Tėvas dangus jus pasitiks, kaip kątik gimusius.
    Darnos visiems !

  20. Stanislovas:

    Iš kart matyti, kad rašo sovietinis politrukas. Tarsi iš “mokslinio ateizmo” vadovėlio. Marksiste, šalin purvinas rankas nuo Biblijos.

  21. stanislovas:

    pavirsutiniskas ir lekstas straipsnelis auturius prastai susigaudo biblijoj

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *