J. Marcinkevičius. Gelbėkime Lietuvos pasėlį (1989) (4)

Justinas Marcinkevičius | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Šie Justino Marcinkevičiaus žodžiai buvo pasakyti prieš 28 metus, bet taip ir liko neišgirsti ir šiandien tebetinka bene visai taip pat kaip anuomet. Jie akivaizdžiai rodo, kad mes įstrigome „užburtame rate“ ir neišeisime iš jo, jeigu neatsižvelgsime į tai, ką poetas mums bandė priminti. (Paryškinimai redakcijos.)

Niekada nemaniau, kad mūsų biudžetas toks „girtas“. Žinojau, kad alkoholis labai pelninga prekė, kad jo pagalba valstybė ne sykį tuštino žmogui kišenes (ir ne tik jas), bet kad būtų užplanuota šitokie skaičiai!.. Norėčiau žinoti, kuriame Valstybinio plano komiteto ar Finansų ministerijos kabinete jie gimė, kuo grindžiami, kaip motyvuojami. Aišku, jog tai ne eilinio tarnautojo išmonė. Vadinasi, be jokių sąžinės priekaištų „girtais rubliais“ mes planuojama finansuoti švietimą, kultūrą, socialinę pagalbą, sveikatos apsaugą – žodžiu, visą negamybinę sferą. Nors ir sakoma, kad pinigai nedvokia, tačiau „girti rubliai“ – velnio pinigai, jie neatneša naudos nei valstybei, nei piliečiui, jie pavirsta nusikaltimais, nelaimėmis, traumomis, ašaromis, kūno ir dvasios invalidumu, visuomenės degradacija. Blogis gimdo tik blogį.

Tie, kurie užplanavo parduoti svaigalų už 915 mil. rublių, galėtų paprieštarauti, kad niekas nepila tų svaigalų į gerklę prievarta. Tikrai, žmogus pats tiesia drebančią ranką per prekystalį, pats ieško landynių ir tarpuvarčių, bjauriai keikdamas Gorbačiovą, mėginantį apriboti prekybą alkoholiu. Lengviausia, žinoma, būtų apkaltinus tą, kuris geria. Tačiau šitaip nusiplovę rankas, netapsime blaivesni.

Didelė bėda užgriuvo Lietuvą. Maras. Černobylis. Alkoholinė radiacija. Dvasinis AIDS.

Priežastys? Jų daug, tik niekas jų nevardija, neanalizuoja. Pagrindine priežastimi aš laikyčiau Lietuvos praradimą. Su visomis to praradimo pasekmėmis. 1940 m. prasidėjusi nacionalinė, socialinė, moralinė, egzistencinė griūtis tebesitęsia, politinės prievartos lavina tebešliaužia per mus, stalininė ir hitlerinė okupacijos keitė viena kitą, masinių žudynių akivaizdoje žmogus ir jo principai neteko vertės, be teismo ir be kaltės jis buvo statomas prie duobės arba varomas į gyvulinius vagonus. Niekieno neginamas, nesaugomas, vienadienis gyvenimas. Atsigulęs nežinojai, ar sulauksi ryto. Pokario metais daugelyje kaimo gryčių stalas net nebūdavo nukraustomas. Galėjo nebūti duonos, bet degtinės turėjo būti – ir vieniems, ir kitiems. Tikrai žinau ne vieną atvejį, kai ji išgelbėjo žmogui gyvybę. Kolektyvizacija atėmė kaimiečiui paskutinę atramą iš po kojų – žemę. Prasidėjo spartus agrarinės kultūros irimas, iškritimas iš moralinių, religinių, etinių tradicijų. Degtinė „nuskausmindavo“, padėdavo užsimiršti, pritildydavo sąžinę, tekėdavo iš akių gėlos, sielvarto, netekimo, nepelnytos skriaudos ašaromis.

Ilgainiui ant stalo atsirado duonos, bet butelys neišnyko. Prie jo susėdo nauja karta, gerianti iš tuštumo, iš nežinojimo, ką daryti su savo gyvenimu, į ką atremti savo buvimą, kokią suteikti jam prasmę. Užmiršti, užgesinti savyje dieviškąjį pradą, apsvaiginti žmogiškąją prigimtį, pamesti pareigos, atsakomybės, gėdos jausmą. Sugyvulėti. Kišenėje atsirado pinigų – ką už juos pirkti?

Kadaise žmogus galėjo pasidžiaugti, pasididžiuoti gražiai sužėlusiais javais, nenuvarytais arkliais… Dabar – gerai organizuotomis išgertuvėmis. Jaunimą prislėgė socialinė apatija, jo sąmonę užvaldė egoizmas. Visa energija ir išradingumas nukreipti į vieną tikslą: kaip neatsilikti nuo mados, kaip gerai gyventi, neiškristi iš stereotipo, iš to paveikslo, kuriame dominuoja aštrios, agresyvios spalvos, lengvo gyvenimo, svaiginančių malonumų vizijos. Dėl kelių rublių galima užmušti žmogų, plėšti, griauti, daužyti ir prievartauti. Ką pasakyti tiems gerai aprūpintiems jaunuoliams, kurie kas vasarą gaujomis plūsta, sakysime, į Palangą – pagerti, pasimušti, paženklinti savo pėdsakus smurtu ir krauju? Urvinė moralė, urviniai papročiai.

Štai kuo baigiasi žmogaus nušalinimas nuo tėvynės, nuo žemės, jo atitolinimas nuo tiesos ir moralės, pagrindinių dvasios vertybių išniekinimas. Geriame todėl, kad nieko neturime – nei žemėje, nei danguje. Neturime todėl, kad geriame. Dažnas eina į degtinės baudžiavą ir nežino, ką veikti su savimi, kur save dėti, jeigu atsiranda kokia diena laisva nuo tos baudžiavos. Geriantysis bijo laisvės, nes tai reiškia prablaivėjimą, sąmonės sugrįžimą, pasibaisėjimą savimi. Jėga iš degtinės baudžiavos nieko neišvaduosim. Kas nenori ir bijo laisvės, tas visada susiras grandinę ir stabą, prie kurio svaigdamas prisirakins. Matom, kas atsitiko, kai ryžtingai buvo apribota prekyba svaigalais.

Tačiau tai, kas čia pasakyta, jokiu būdu nesumažina geriančiojo atsakomybės. Ypač dabar, kai Lietuva kyla į naują būvį, kada žmogui ir tautai vėl ima šviesti tai, kas buvo atimta, kai atstatoma tai, kas buvo sugriauta. Brangus kiekvienas žmogus, reikalingas kiekvieno blaivus protas, sąmoningos pastangos, pasiryžimas dirbti ir aukotis. Užpiltomis akimis, svirduliuodami nepasieksime Lietuvos nepriklausomybės, nesukursime savarankiškos emonomikos, materialinių ir dvasinių vertybių, gimdysime nepilnaverčius vaikus, paskui svaigalų butelį eisime į tamsą, į purvą, į vergiją. Išsivaduoti ir išvaduoti – toks turėtų būti dabar mūsų šūkis einant į atgimstančią ir blaivią Lietuvą. Padėti sau ir kitam, gelbėti save ir kitą. Vienam išbristi iš liūno visada sunkiau. Ištieskime ranką, kažkas turėtų į ją įsikibti.

Taigi, Lietuvos sugrąžinimas žmogui ir žmogaus sugrąžinimas Lietuvai turėtų būti blaivaus, darbštaus, doro gyvenimo pradžia. Gerai, kad dar turime tokį argumentą kaip Lietuva. Žinau, kad ginče dėl geriančiojo sąmonės jis – pats aktualiausias, veiksmingiausias. Ne prievarta, ne „sausas įstatymas“, o protingas apribojimas ir sąmoningas apsiribojimas. Man regis, reikia atidžiau ieškoti alkoholizmo šaknų socialinėje sferoje, čia drąsiau turėti reikštis teisingumo principai, globa ir materialinė parama – ten, kur ji galėtų būti veiksminga.

Gyvenimo sudvasinimas. Žinau, kad ir be degtinės jame yra daug blogio, kad kitą sykį degtine užpilamas gyvenimo purvas, apiplaunamos negyjančios žaizdos. Išskleiskime, parodykim, paaiškinkim gyvenimo vienkartybę kaip didžiausią dovaną, kalbėkim apie žmogaus ryšį su viskuo, kas yra, regėkime jo dvasios šviesą, besiveržiančią pro kasdienybės luobą.

Tiek skausmo, tiek ašarų, tiek suluošintų, suniokotų gyvenimų, šitiek užgesusių ir užgesintų žiburių. Šitiek nesudygusių, nesubrandinusių derliaus grūdų! Gelbėkime Lietuvos pasėlį, kad laisva jos dirva išaugintų blaivų, šviesų, dorą ir darbštų žmogų.

_________
Sutrumpinta iš rinkinio: Justinas Marcinkevičius. Tekančios upės vienybė. Kaunas: Spindulys, 1995, p. 215–220.