Stumiantys Lietuvą bedugnėn savaime nesustos (3)

Vilniaus forumas2017-Zumbio nuotr.

Vilniaus forumo konferencijoje dailininkas Bronius Leonavičius, aplinkosaugininkas Romas Pakalnis ir profesorius, filosofas Vytautas Radžvilas | S. Žumbio nuotr.

Bene vienintelis programinis Sąjūdžio punktas, kurį visiškai įvykdė Tautos išrinkta valdžia, buvo Lietuvos grąžinimas į pasaulio žemėlapį, teigia Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys dailininkas Bronius Leonavičius. O vienas svarbiausių uždavinių – sukurti sąmoningą visuomenę, moraliai atsakingą pilietį, savo krašto šeimininką ir patriotą, taip ir liko popieriuje.

Tokia mintimi Lietuvos mokslų akademijoje sąjūdietis pradėjo Vilniaus forumo sušauktą konferenciją „Visų pirma – Lietuva! Sąjūdžio vizija XXI amžiaus Lietuvai“, skirtą Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio 29-osioms metinėms, besiskyrusią nuo panašių renginių tuo, kad joje buvo ne tik prisimenamos Sąjūdžio pamokos šių dienų politinių realijų kontekste, bet ir svarstoma, ar šių dienų Lietuvos visuomenė ir toliau gali kliautis tik šalies valdžia, ar pagaliau ji yra pajėgi dar kartą prisiimti atsakomybę už Tautos ir valstybės likimą.

„Sajūdis buvo ne šiaip kažkas, kas nutiko prieš 30 metų, – kalbėjo politologas Dovilas Petkus. – Sąjūdis yra Lietuvos politinė būsena, kuri atvedė iki Respublikos prieš šimtmetį, kuri sugriovė blogio imperiją prieš 30 metų ir kuri rusena iki šiol. Galima sakyti: tada, kai pasibaigs Sąjūdis, baigsis ir Lietuvos egzistavimas. Sąjūdis yra kaip būklė, kai mes, atidėję savo vidinius vaidus ir pilvo gerovės klausimus, galime drąsiai pasakyti: kad ir kas nutiktų, visų pirma – Lietuva“.

Nepriklausomybės laimėtojai

Vilniaus universiteto profesorius Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Vytautas Radžvilas sakė, kad šiandien svarbiausias ir sunkiausias uždavinys yra įvardyti tikrovę, nes „norint ką nors pakeisti, nepakanka vadovautis apytikrėmis nuojautomis ar daugiau mažiau neaiškiais vaizdiniais“. Jo manymu, Sąjūdis atsirado todėl, kad sugebėjo aną tikrovę įvardyti tiksliais žodžiais.

Tokio turinio nestokojo konferencijoje skambėję politologų pranešimai. D.Petkus kaip didžiausią vidaus pralaimėjimą išskyrė švietimą ir oligarchinę nomenklatūrinę save aptarnaujančią sistemą: „Prabėgo pakankamai laiko, kad galėtume įvertinti rezultatus: mes neatkūrėme tautinių mokyklų ir neužauginome naujų patriotų. Tam tikra prasme esame priėję barjerą: dar 25 metai tokios politikos reikš galutinį mūsų tautos pasitraukimą iš istorijos, – daugiau nei 70 proc. mokinių šiandien teigia esantys pasiruošę išvykti dirbti ir gyventi užsienyje. Mūsų valstybė iš bendrijos, už kurią praeities žmonės dėjo galvą, tampa viso labo rinka, kurios individai pasiruošę strimgalviais lėkti net į pasaulio kraštą už vos didesnį atlygį“. Jo nuomone, ketvirtį amžiaus sau tarnaujanti oligarchinė sistema kuria didžiulę socialinę atskirtį ir nesibaigiantį nuo sovietmečio neteisingumo jausmą, dalijantį Lietuvą į Nepriklausomybės laimėtojus ir Nepriklausomybės pralaimėtojus. „Užgesęs emigranto langas, – sakė jis, – yra ne tik asmeninė to žmogaus tragedija – tai yra visų mūsų pralaimėjimas“.

Kalbai paskelbtas karas

Apie neoliberalizmo ideologija grįstos tarptautinės tvarkos griūties grėsmes Lietuvai kalbėjo politologas Vytautas Sinica. Jis teigė, kad naujoji marksistinė ideologija ir stambiojo kapitalo interesas dirba ranka rankon: žmonės turi būti sumaišyti, kolektyviniai tapatumai išnykti, tautos ir valstybės išardytos, nes pasaulio kapitalui nieko nėra geriau už ideologiją, atrišančią žmones nuo gimtosios aplinkos ir paverčiančios juos judria darbo jėga. Dažnai bandoma pamiršti, kalbėjo jis, kad kalba ir istorija yra pagrindiniai lietuvių tautinio tapatumo ryšiai. Kad jiems reikalingas išskirtinis statusas – visuotinumas ir valstybės apsauga, tačiau šiandien Lietuvoje, anot jo, valstybinei kalbai, jos monopolijai viešajame gyvenime yra paskelbtas faktinis karas. Anot jo, tik nesigilinantiems į problemos esmę gali atrodyti, kad įrašai asmens dokumentuose ne valstybine kalba yra simbolinis nereikšmingas klausimas. Politologo manymu, jei tokie įrašai būtų įteisinti, iš esmės valstybinė kalba grįžtų į sovietinį statusą, kai lietuvių kalba buvo viena iš vartojamų kalbų, bet ne viena, visiems privaloma kalba. „Dažnai tenka girdėti, – tęsė V.Sinica, – kad tokie vertinimai yra perdėti, o įrašas pase – prigimtinė žmogaus teisė… Mums meluojama, kad tokie įrašai yra vakarietiška praktika, nors jokia Vakarų šalis to neleidžia, mums meluojama, kad to reikalauja tarptautine teisė ir Lietuvos ir Lenkijos sutartis, nors sutarties Lietuva puikiai laikosi, o visus tarptautinius teismus šiuo klausimu yra laimėjusi…“

Pranešėjo teigimu, savo neveikimu valstybė leidžia klestėti vis didesniam pliuralizmui net svarbiausiais mūsų istorijos klausimais. „Šiandien Sausio 13-osios agresijos teigimas yra vienintelė vieta, kur valstybė drįsta ginti savo istoriją. Nėra jokios atsakomybės už Vilniaus okupacijos neigimą, už lietuvių skelbimą žydšaudžių tauta, už Birželio sukilimo dalyvių niekinimą. Šiandien Vilniaus rajone gatvės vadinamos Armijos Krajovos galvažudžių garbei, o Vilniaus mieste reikalaujama ištrinti Lietuvos savanorių ir rezistentų atminimą, Vyčio Lukiškių aikštėje bijoma kaip tariamai agresyvaus ir skaldančio simbolio… Simboliška, kad didžiausiame šalies portale „Delfi“ visai neseniai išspausdintas absurdiškas tekstas, kuriame Antanas Maceina, Stasys Lozoraitis, Petras Klimas ir kiti valstybės kūrėjai ir iškilūs inteligentai atvirai vaizduojami holokausto ideologais; atsakomybės už tokį šmeižtą klausimo niekas nekelia. Galbūt net už fizinį Tautos sunykimą pavojingesnis, nes nematomas ir ignoruojamas yra tautinės savimonės ir tautinės valstybės pagrindų griovimas… Lietuvių tautos keitimas betaute, atvira visuomene šiandien yra tapęs didžiausiu dalies politikų, dalies žiniasklaidos ir akademinės bendruomenės atstovų darbu, darbu, už kurį, jei tik mes apskritai neišnyksime, vieną dieną turės būti pareikalauta atsakomybės“.

Ar įmanomas naujas Sąjūdis

Vilniaus universiteto profesorius, filosofas Vytautas Radžvilas, prisimindamas Sąjūdžio gimimo dieną, darė išvadą, kad vadinamieji tautiniai judėjimai buvo tik įrankis sugriauti sovietinę komunistinę imperiją, kad visi iš jos ištrūkę kraštai būtų įtraukti į kito globalistinio projekto gniaužtus.

„Mes į tuos gniaužtus patekom. Ir būtent todėl kiekvienas prisiminimas apie Sąjūdį daug kam sukelia alergiją. Nuolatos girdime kartojant ir daugelis mūsų patiki, kad Sąjūdis niekada nepasikartos. Be jokios abejonės, istorija nesikartoja tuo požiūriu, kad negali būti mechaniškos ano Sąjūdžio kopijos. Viskas praeina, bet yra dalykų, kurie nepraeina niekada,- tai laisvės ir padoresnio gyvenimo troškimas. Kad Sąjūdis gali prisikelti, aš supratau, dar kartą tiesiog žvilgtelėjęs į jo programą – pakeitus kai kuriuos žodžius, ją galima būtų priimti štai čia toje salėje, todėl kad visi šitoje programoje surašyti tikslai ir siekiai tiesiog nebuvo įgyvendinti. Štai Sąjūdis kovojo prieš nomenklatūrines privilegijas. Šiandien Lietuvos nomenklatūros privilegijos mažesnės? Kai kuriais atžvilgiais, manau, jos yra net didesnės, nes komunistinės Lietuvos valdininkai tikrai negalėjo važiuoti į Naująją Zelandiją semtis patirties kovoti su korupcija. Kalbame apie socialinį neteisingumą, atskirtį – argi vienas iš Sąjūdžio programinių tikslų nebuvo įveikti šią sovietinės sistemos ligą? Kalbame apie tautinės kultūros puoselėjimą ir jos išsaugojimą – argi Sąjūdis nereikalavo padaryti galą sovietinei asimiliacinei politikai, kuria buvo siekiama sulydyti ir ištirpdyti tautas?“

„Tai, kas šiandien vyksta pasaulyje, yra antiglobalistinė revoliucija, tęsė profesorius. – Galima pasakyti, kad Amerika, Anglija, o dabar ir visos Europos tautos ieško naujo egzistavimo būdo. Ateina supratimas, kad vadinamosios globalios struktūros yra negyvybingos, nesprendžia problemų lygiai tokia pat prasme, kaip jų nesprendė ano meto Sovietų Sąjunga… Mes gyvename pasaulyje, kuris yra absoliuti ano pasaulio kopija: lygiai toks pat religijos ujimas ir tyčiojimasis iš jos, lygiai taip pat vaidenasi nacionalizmo šmėklos; visi tie, kurie bent kritiškiau mėgina vertinti padėtį, yra Europos priešai, griovėjai ir kenkėjai. Mažai kas susimąsto, kad tokiose senose ir tvirtose ES valstybėse, kaip Anglija, Vokietija, Prancūzija, veikia galingi intelektualiniai centrai, kurie dar iki krizės analizavo ir skaičiavo visus galimus ES raidos scenarijus, tarp jų ir žlugimo scenarijų. Regis, mums tokio intelektualinio darbo nereikia. Mūsų kaimynai lenkai, vengrai aiškinasi, kokios turi būti jų valstybių galios toje pačioje ES, mėgina išsiaiškinti, kokias teises jie turi, o kokių jau nebeturi, mes vėl elgiamės kaip įprasta. Juk simbolis, rodantis neįtikėtiną moralinį ir intelektualinį nuosmukį, buvo, be abejo, euro įvedimas. Įspūdingiausia yra tai: kai Lenkijai buvo pasiūlyta įsivesti eurą, tuometinis ministras pirmininkas ponas Donaldas Tuskas, nepaisant jo palankumo ES, atsakė, kad Lenkija į tokį neaiškų projektą tikrai neinvestuos neapsižiūrėjusi, kaip įvykiai klostysis toliau, o tapęs aukštu ES pareigūnu jis atvyko į Vilnių, kad pasveikintų Lietuvą su euro įvedimu. Štai šitie dalykai Lietuvoje neapmąstomi, apie juos nekalbama. Nekalbama ir nemąstoma neatsitiktinai. Jeigu būtų pradėta rimtai ir atsakingai mąstyti, kas nutiks su Vakarų pasauliu ir ES, neišvengiamai kiltų klausimas, ką reikia daryti čia, Lietuvoje, kad deramai sutiktume gresiančius iššūkius…“

Kalbėdamas apie Lietuvoje veikiančių pilietinių ir visuomeninių organizacijų ketinimus ir pastangas keisti gyvenimą Lietuvoje, V.Radžvilas kėlė klausimą, kodėl jos nieko negali pakeisti arba padaro labai mažai. Jo nuomone, tai rodo, kad nėra Tautos ir kolektyvinės politinės Tautos valios ir Vilniaus forumas turi būti kolektyvinės Tautos valios telkimo įrankiu. „Jei bus einama tuo keliu, – sakė profesorius, – kolektyvinė Tautos valia turi atsirasti ir pasireikšti taip, kaip pasireikšdavo visada. Tiesiog reikia suvokti, kad žmonės, kurie stumia Lietuvą į bedugnę, savaime niekada nesustos. Jeigu šitie žmonės gali šaltakraujiškai pasakyti, žinodami, kad jau nėra trečdalio Tautos, kad mūsų didžiausias laimėjimas yra teisė išvažiuoti, tai kas juos gali sustabdyt, išskyrus kolektyvinę jėgą. Į klausimą, ką reikia daryti, kad Lietuvoje kas nors keistųsi, atsakyčiau: gerai įsidėmėti, ką šnekėjome, perduoti kaimynams ir kai Lietuvos forumas pakvies ateiti prie Seimo ar prie Vyriausybės, nežiūrėti televizoriaus, nelikti namie ir tada įvyks tai, kas absoliučiai daugumai Lietuvos žmonių šiandien atrodo neįmanoma. Prasidėjus Sąjūdžiui, tas irgi atrodė neįmanoma…

Todėl, kai keliamas klausimas, ar šiandien įmanomas naujas Sąjūdis, aš tyliai viduje šypsodamas galvoju: tai tuščias klausimas – privers gyvenimas. Todėl, kad yra dalykų, kurie tam tikromis akimirkomis tampa egzistenciniais iššūkiais ir būtinybėmis, kai tenka atsakyti, norime gyventi, ar norime mirti. Būtent šiandien mes esame kaip tik akistatoje su šiuo klausimu“.

Kategorijos: Laiko vinys, Lietuvoje, Naujienos, Pilietinė visuomenė, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

3 komentarai

  1. Totoris:

    Ačiū autorei, ačiū Forumo dalyviams. Dieve, padėk Lietuvai.
    XIV amžiaus poetas iš Bucharos, musulmonų kanonizuotas šventuoju, yra parašęs:

    Lengviau Kaukazo tris šimtus kalnų sumalt piestoj
    Ir dangaus skliautą nudažyt devyniskart savu krauju,
    Sėdėti dešimt metų požemio vienutėj
    Nei būt su neišmanėliu akimirką kartu.

    Neišmanėlis – 2K + didžioji dalis Seimo

  2. antanas:

    Naujo sąjūdžio tikrai nereikia, tam pakaktų valdantiesiems nedelsiant susimažinti “pilvo gerovės klausimus”…
    Pamąstymas dėl naujo sąjūdžio, man tyliai viduje sukelia šypseną, vertinant gudručių liberalų E.Masiulio, G.Steponavičiaus bei jų viso elito sukurtos schemos dėl „pilvo gerovės“ …

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *