N. Marcinkevičienė. Mėnesiai ir šventės: birželis (0)

Žolynų turgus Vilniuje. 2012 m. | Keičio Kagio Keiichi Kagi) nuotr.

Žolynų turgus Vilniuje. 2012 m. | Keičio Kagio Keiichi Kagi) nuotr.

Birželis – jau vasaros pradžia. Jis ilgai vadintas sėmeniu. Ar nebus jo dabartinis vardas susijęs su žodžiu biržė, biržyti. Taip įvardijamas šiaudų kuokštelio (ar šakelės) įkišimas į žemę sėjant, kad būtų pažymėta, iki kur krito sėjami grūdai. Tai buvęs labai svarbus darbas. Sėjėjas pirmą šiaudų kuokštą sudėdavo kryžiumi ir prispausdavo žemės grumstu – tai vis dėl sėjos, derliaus sėkmės. Neužsėta plynė pasėliuose buvo laikyta ženklu, kad kas nors iš šeimos naujo derliaus duonos jau nebesulauks… Bet dar įtikinamiau, kad šis mėnuo bus skirtas medžių medžio – beržo – garbei. Ir ne be reikalo! Sveikatos šaltinis – jo sula, pumpurai, lapai… Vantos – ne tik dėl malonaus pasivanojimo pirtyje, bet ir nepakeičiama priemonė odai stiprinti. Iš jo šakų, tošies varomas degutas, kuris vertingas vaistas grybelinėms odos ligoms gydyti… O jau jo gražumas, o jau jo kvapnumas!

Akivaizdžiausias berželio gerbimo akcentas – Sekminės, švenčiamos tarp gegužės 11 ir birželio 12 d., septintąjį sekmadienį po Velykų, minimos ir kaip Šventosios Dvasios atsiuntimas apaštalams. Gal šis atsiuntimas ir bus nulėmęs ilgą liaudies papročių, tokių kaip kad kaišyti smaragdine žaluma pasipuošusiais berželiais, jų šakomis vartus, duris, sijas, tarsi duoti ženklą šventajai dvasiai – gėriui, džiaugsmui, sėkmei, linksmybei, kad jos labai laukiamos, gyvavimą…

Žmonės prisimena, kad berželiais apkaišydavo ir lovų galvugalius, kad vaiskus jų kvapas atneštų saldų miegą, malonius sapnus… Ir atnešdavo.

Sekminės Gervėčių krašte. | A. Baltėno nuotr.

Sekminės Gervėčių krašte. | A. Baltėno nuotr.

Dar seniau buvę ypatingos apeigos šiam medžiui pagerbti, kurias aprašė Marija Gimbutienė. Jos nuomone, berželio garbinimo apeiga buvo praktikuota daugiau kaip prieš 100 metų. Iš išlikusių papročių ir tikėjimų galima rekonstruoti maždaug tokį berželio garbinimo ritualą: 1) jauno gražaus berželio išrinkimas, 2) dekoravimas: šakos surišamos vainiku, nuleidžiant taip, jog tas vainikas atrodytų kaip medžio žiedas, arba vainikai pinami iš gėlių ir uždedami ant berželio, 3) valgomi apeiginiai valgiai, 4) apeiginis medelio nukirtimas, 5) medelio nešimas į sunaikinimo vietą… Beržas dėl skaisčios žalumos, vešlumo, augumo galios buvo garbinamas kaip gebantis šias galias perduoti javams ar kitiems augalams…

Sekminės Gervėčių krašte. | A. Baltėno nuotr.

Sekminės Gervėčių krašte. | A. Baltėno nuotraukos.

Berželių vainikais puošė ir karves – kaip nepuoš? Spėkite mįslę:

Nupenėta, numylėta,
Abiem rankom čiupinėta.
Duoda gert, pjaut, tept,
O jei nori, virt ir kept…

Žinoma, – karvutė, šeimos maitintoja. Kad karvės būtų pieningos, jas ne tik karūnavo beržų ir žiedų vainikais.

Šeimininkės Sekminėms prikepdavo aukštų ir minkštų pyragų, būtinai sumušdavo sviesto, suslėgdavo kelis sūrius, o šiaurinio Aukštaitijos pakraščio moterys šeimynai virė po septynis varškėtus virtinius.

Dzūkijoje už gyvulių apvainikavimą berželiais piemenėliai gaudavo iš šeimininkės sūrį, vadinamą vainikaičiu. Piemenys savo vaišes keldavo miške ar pievoje prie laužo. Lauže kepė moliu aplipdytą seną varną, žąsiną, ropėje įdarytą kugelį ir bulves duobėje.

Rytų Lietuvoje piemenėliai, be kiaušinių pautienei, gaudavo sūrį, suslėgtą iš septynių puodynių pieno, kepaliuką duonos su įkeptu kiaušiniu, sviesto ir grikinių ar žirninių blynų.

D. Rastenienės nuotr.

D. Rastenienės nuotr.

Tai vis būta… Nors Rytų aukštaičiai vis dar užmauna vieną kitą vainiką karvei ant ragų, dar palaukėse, gražesnėse laukymėse pasėdi prie nedidelio lauželio, išsikepa kiaušinienės, kad ir ne piemeniškos…

Dar Sekminių sūriai-vainikaičiai, pyragai nesuvalgyti, o jau šeimininkės raitosi rankoves Devintinių (devintas ketvirtadienis po Velykų) vaišėms. Jos jau kuklesnės, bet sūriai, gardinti peletrūnų, mėtų, šalavijų lapeliais, privalomi… Privaloma ir kiekvienam šeimynykščiui devynetas virtinių sušveisti – vis dar, kad karvės būtų pieningos.

Tuoj po pusryčių moterys ir merginos pakrinka po pievas ir palaukes žoliauti, vieną kitą gražiausio reikalingiausio medžio šakelę nusilaužti. O ir metas tam labai tinkamas – žydi dauguma laukų, miškų ir žolynų, medžių lapai įgavę stebuklingos, negerumus, nerimą atbaidančios smaragdinės žalumos.

Įstabus gamtos grožis, tikėjimai augalų apsauginėmis galiomis, dažni perkūno grūmojimai bus nulėmę paprotį Devintinėms pinti devynių rūšių žolynų vainikėlius, juos visą oktavą (iki ketvirtadienio) išlaikyti bažnyčioje, kad parnešti visus metus saugotų namus nuo audrų, žaibų, piktų galių…

D. Rastenienės nuotr.

D. Rastenienės nuotr.

Bažnyčioje pašventinti žolynai gydė dažną ligą, ypač nervines: išgąstį, nuomarį, nemigą. Galingiausi tie žolynai, supinti į devynis mažučius vainikėlius, kurių kiekvienas vis iš kitokių žalumynų ar žiedų nupintas. Vainikėliai nedideli, kad moteris ar mergina, eidama į bažnyčią, juos kaip apyrankes susivertų ant rankos riešo…

Ligonius gydė ne tiek žoliene, kiek rūkymu, tikėdami, kad su šventenybės dūmu ir pikta liga išrūksta, išsisklaido kaip pavasarinė migla. Elvyra Dulaitienė savo knygoje „Kupiškėnų senovė“ smulkiai aprašė, kaip pikta liga atsikratoma.

Rūkymui žolės iš vainikėlio imamos po vieną, skaičiuojant atžagariai: nei devyni, nei aštuoni, nei septyni, nei šeši, nei penki, nei keturi, nei trys, nei vienas, ir sudedamos į krūvelę. Prie jų pridedama samanų nuo medžio: berniukui nuo vyriško – ąžuolo ar beržo, mergytei nuo moteriško – liepos, pušies ir pan. Kryžmiškai parauna samanų nuo seno kryžiaus, tada, einant kryžmiškai nuo vienos gryčios kertės iki kitos, iš visų keturių kampų

Žolynų turgus Vilniuje. 2012 m. | Keičio Kagio (Keiichi Kagi) nuotr.

Žolynų turgus Vilniuje. 2012 m. | Keičio Kagio (Keiichi Kagi) nuotr.

paraunama samanų. Šitą nepaprastą krūvelę augalų dėlioja į devynias krūveles vėl skaičiuojant atžagariai: ne devyni, ne aštuoni… Iš tų devynių krūvelių sustumdomos trys, o kiekviena iš tų trijų dalijama į dvi. Pagaliau suruošus magiškas šešias krūveles, jos dar skirstomos po dvi. Pagaliau šešios galutinės krūvelės įrišamos į atskirus drobinius mazgelius, pažymint, kuris kokiai dienai skirtas.

Štai tokiomis painiotomis perpainiotomis žolėmis, Devintinių šventadienio palaiminimu ligonis rūkomas tris dienas saulei dar nepatekėjus ir vakare, saulei nusileidus… Merginos, kurioms mergautinė sėkmė svarbiau už ligas ar net mirtį, visus devynis vainikus pynė iš rūtų, į kiekvieną įpindamos ir mažą juozažolės šakelę, kad vainikėliai dar didesnio šventumo įgautų. Praktiškumo ar konspiraciniais sumetimais stebuklingieji vainikėliai, kiek pastovėję merginos prieskrynyje tarp kraitinių ritimų, sudeginami kartu su verbomis, vaikant piktus audrų debesis, apsmilkinant išleidžiamus į ganyklą gyvulius, marinant ligonį…

Birželio 13-oji  – Antaninės. Oi kaip svarbu šios dienos nepamiršti! Šv. Antanas, dar būdamas gyvas garsėjęs stebuklais, didžiausias dangiškasis padėjėjas ir mūsų žmogiškosios kasdienybės reikaluose. Į jį kreipiamasi pametus daiktą, pinigus, jis taiko susipykėlius, ypač įsimylėjėlius, o jei merginos neturi širdies draugo – šv. Antanas gali ir juo pasirūpinti… Tik reikia žinoti, ką šv. Antanas mėgsta: be maldos, dar ant jo altorėlio žvakę, juostelę ar kokią kitą gražią smulkmeną-dovanėlę reikėtų palikti…

D. Rastenienės nuotr.

D. Rastenienės nuotr.

Moterys, suklupę prie jo paveikslo, maldavo vaikų, o jei jų sulaukė – kad jie sveiki augtų, užaugę klystkeliais nepasuktų… Ko tik neprašo! Net ir šventajam kantrybė trūksta ar ne iš blogos valios maldavimai užsimiršta. Vyresnieji pasakoja, kad tai, ko gero, vienintelis šventasis, su kuriuo galima ir labai familiariai pasielgti, t. y. nusispjauti ir  pagrasinti, kad eis galingesnių užtarėjų ieškoti… Va, žiūrėk, ir pavydas suėmė, ir išpildė, ko prašyta… Ir dar ne viskas – šv. Antanas ir mistiškoji Laimė (Laima) kažkaip susieina. Pietiniai žemaičiai įtikėję, kad Antaninių naktį iš kažkur nuo baltai pražydusių putinų, nuo margažiedžių pievų atsklinda paslaptingas balsas. Jei suspėsi atsiliepti, pati laimė (gal ir neilgam?) prie tavęs priglus…

Joninės (24 d.) – vidurvasaris. Vyresnių moteriškių pirmoji pareiga pasirūpinti žolynais arbatoms ir vaistams. Žolynus būtina surinkti iki Joninių vidurdienio, nes tuoj po pietų rupūžės ima šliaužioti ir žoleles apspjaudo, kad jos nustotų stebuklinių galių. Iki tol surinktos net paprastos laukų smilgelės, jonažolės, bitkrėslės, trūkažolės gydo dvylika ligų…

Jaunimas pakrinka ieškoti liubčikų – meilę pritraukiančių žolių. Randa tik atkakliausieji, kaip ir Joninių paparčio žiedą… Bet galima išbandyti paprastesnį meilę laiduojantį variantą: reikia Joninių vidurnaktį vienam nueiti iki miško, žengti dvylika žingsnių gilyn ir nuo 12 medžių ir krūmų nuskinti po šakelę. Susirišti vantą ir pirty gerai su ja išsivanoti. Tą lapą, kuris prilips prie pašonės, įkepti į kiaušinienę. Tas, kuris šią tavo kiaušinienę valgys, prilips prie šalies kaip tas vantos lapas…

Papildomų galių išpranašauti ateitį, pakviesti į sapną būsimąjį prisiegą Joninių žolynas įgyja supintas į vainiką, bet ne bet kokį: devynių  rūšių žolynus reikia surinkti iš devynių tarpuežių, pinant neištarti nė vieno žodžio, neišleisti nė vieno atsidūsėjimo, be siūlo… Pagavus svajonėms ir vainikas, nupintas iš trijų darželių vogtų rūtų, pagautas upėje ar ištrauktas iš kaimynų kūdros… Joninių vainikus į trobą reikia įnešti per langą, įrišti į baltą skarelę ir, pasidėjus po pagalve, svajoti, svajoti… pakol nesuprasi, ar čia svajonė, ar ateitį pranašaujantis sapnas.

Rasos Kernavėje. 2007 m. | Keičio Kagio (Keiichi Kagi) nuotr.

Rasos Kernavėje. 2007 m. | Keičio Kagio (Keiichi Kagi) nuotr.

Lietuvos jaunimas Joninių naktį nemiegojo, o šoko, dainavo prie aukštų apeiginių laužų, plaukiojo upėse ir ežeruose gėlėmis ir vainikais išpuoštomis valtelėmis čia pat kūrendami nedidelius lauželius. Jaunimas ugnimi atnašavo vasaros saulėgrįžai ir upeliais plukdydavo vainikus su degančiomis žvakelėmis, senus vežimų ratus, apipintus žolynais, su uždegtu degutu viduryje… Ugnies apeigai tiko ir maži mediniai plausteliai su degančiais lauželiais…

Ugnis, vanduo sakraliajame trumpiausios nakties laike ne tik pagarbos šioms galingoms stichijoms išraiška, bet ir būdas atsikratyti kažkokiais mistiniais signalais pažadintų atgrasių būtybių – laumių, raganų, piktbobių, kerėtojų, rupūžių… Caro laikais Vilniaus gubernijoje susitarę kelių kaimyninių kaimų jaunuoliai, kaip tie šiandieninės švarinimosi akcijos „Darom“ aktyvistai, surinkdavo iš visų pašalių per metus susikaupusius pasenusius, nereikalingus rakandus, sukraudavo visą šlamštą į senas vežėčias, pakinkytas seniausiu apylinkės kuinu ir, parinkę tinkamą dykynę, uždegdavo senienas su visomis vežėčiomis ir pakinktais. Tedega šioje Joninių nakties ugnyje raganos ir kitos piktos galybės kartu su tuo, kas atgyventa!

Rasos Kernavėje. 2007 m. | Keičio Kagio (Keiichi Kagi) nuotr.

Rasos Kernavėje. 2007 m. | Keičio Kagio (Keiichi Kagi) nuotr.

Svarbus trumpiausios nakties stebuklas – paparčio pražydėjimas. Žmonės žinojo, kad visi augalai žydi, veda vaisius-sėklas, taip pratęsdami savo giminę. Papartis – vešlus gražuolis, sparčiai besidauginantis augalas, kurio nei žiedų, nei sėklų niekas nėra matęs, trumpiausią metų naktį geba įkūnyti subtiliausių žmonių svajonių išsipildymo stebuklą. Tereikia turėti jo žiedą ir akimirksniu suprasi visas pasaulio kalbas, atrasi kadaise paslėbtus lobius, skaitysi kitų mintis, būsi visų mylimas… Tereikia vienos smulkmenos – sulaukti paparčio pražydėjimo.

Ne vienas drąsuolis dėl mažo kaip žuvytės žvynelis žiedelio ryžosi leistis vidunakty į miško tolybes, kur negirdėti nei šuns lojimo, nei gaidžio giedojimo, sėdėti Trijų karalių kreida nubrėžtame rate, vaiduokliams sukant ratus, negirdėtiems nematytiems žvėrims riaumojant, neapsakyto stiprumo viesului lyg šapelius laužant galingus raisto medžius… Nė vienas nesulaukė. Nors pasitaikė žmonių, girdėjusių apie vieną kitą skriaudžiamą varguolį, trumpiausią metų naktį bėdų išgintą į miškų tankymę, sunkiai pavargusias kojas vilkusį per papartyną…

Vargo prispaustas žmogelis net nejutęs, kaip į jo varganą apavą įkritęs stebuklingas Joninių paparčio žiedas. Ir tuo kartu nušvitęs visas miškas, suprantama tapusi žvėrių ir paukščių kalba, po kojomis suspindo žemėje užmiršti pinigai… Parskubėjus žmogeliui namo, nusiavus jo būsenos nevertą apavą, stebuklingas žiedelis bubt iš vyžos ant aslos – gaidys dziubt snapu, –  ir po žiedelio!

Išsamiau:

BALYS, Jonas. Lietuvių kalendorinės šventės. Vilnius, 1993.
BURAČAS, Balys. Lietuvos kaimo papročiai. Vilnius, 1993.
DULAITIENĖ-GLEMŽAITĖ, Elvyra. Kupiškėnų senovė: Etnografija ir tautosaka. Vilnius,1958.
DUNDULIENĖ, Pranė. Lietuvių etnografija. Vilnius, 1982.
DUNDULIENĖ, Pranė. Senovės lietuvių mitologija ir religija. Vlnius, 2007.
GUTAUTAS, Stanislovas. Lietuvių liaudies kalendorius. Vilnius, 2012.
JUCEVIČIUS, Liudvikas Adomas. Raštai. Vilnius, 1959.
Kupole rože. Sekminių-Joninių papročiai ir tautosaka. Sudarė Nijolė Marcinkevičienė, Loreta Mukaitė-Sungailienė, Audronė Vakarinienė. Vilnius, 2003.
ŠAKNYS, Žilvytis. Jaunimo gyvenimo raiška. Iš: Šiaurės Lietuvos kultūros paveldas 1.Papročiai. Kaunas. 2007.
Velykų rytą lelija pražydo. Verbų sekmadienio, Velykų, Jurginių papročiai ir tautosaka. Sudarė Nijolė Marcinkevičienė, Loreta Mukaitė-Sungailienė, Audronė Vakarinienė. Vilnius, 2006.
VYŠNIAUSKAITĖ, Angelė. Mūsų metai ir šventės. Kaunas, 1993.

Saules_arkliukai_2013_Nr_1_VIRSTęsiame įdomiausių straipsnių iš spausdintinių 2013 metų „Saulės arkliukų“ skelbimą internete. Šį kartą fragmentas – birželio mėnuo ir pagrindinės jo šventės –  iš N. Marcinkevičienės ciklo „Mėnesiai ir šventės“: Saulės arkliukai, 2013, nr. 1, p. 32–36

 

 

 

Kategorijos: Etninė kultūra, Etninės kultūros paveldas, Kultūra, Kultūros paveldas, Saulės arkliukai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *