E. Vaitkevičiūtė. Propagandos žodynas: propagandos taktika; pagrindiniai Putino Rusijos skleidžiamos propagandos mitai (IX) (10)

dailysignal.com nuotr.

dailysignal.com nuotr.

Pirmiausia, gerbiamieji, prašau priimti mano atsiprašymą: taip jau susiklostė, kad pagavo mane, lietuvaitę, žvarbūs šiaurės vėjai, ir teko kurį laiką pasirgti. Taip taip, čia, Baltijos šiaurėje, vis dar vėjuota, nors teoriškai jau vasara. Bet, kadangi narsiems nei atšiaurūs vėjai, nei peršalimai nebaisūs (na, gal truputėlį…), vėl, nors autorei karts nuo karto dar nusičiaudint – tęsiame „Propagandos žodyną“.

Šįkart pakalbėsime apie propagandos taktiką ir pagrindinius propagandos mitus, skleidžiamus mūsų (ir Estijos) informacinėje erdvėje. Turiu pasakyti, kad kai kurie mitai yra gajesni Lietuvos erdvėje, nei kad Estijos. Greičiausiai tai galima paaiškinti tuo, kad estai, šiek tiek kitaip nei mes, anksčiau susizgribo, kad jų valstybės atžvilgiu vyksta informacinis karas. Taigi ir šiek tiek anksčiau ėmėsi atitinkamų priemonių. Bent jau kiek man yra žinoma, tos reagavimo į priešišką propagandą priemonės Estijoje yra sistemingai vystomos ir tobulinamos jau daugiau nei 18 metų. Iš čia galima gan drąsiai prognozuoti, kad daugių daugiausia po kelerių metų mes irgi būsime daug labiau išprusę ir, duokdie, efektyvesni informacinio karo lauke. Beje, įdomumo dėlei verta paminėti, kad dėl tam tikrų juridinių (susijusių su tarptautine teise) aplinkybių, pavyzdžiui, JAV vietoje termino „informacinis karas“ jau yra linkstama vertoti terminą „informacinės operacijos“. Pasak jų tyrinėtojų, toks apibrėžimas suteikia jų specialistams daugiau lankstumo reaguojant į priešišką propagandą, kitaip tariant – kontratakuojant. Tačiau tai jau atskira tema, kada nors gal pakalbėsime ir apie tuos dalykus.

Kaip rašė didysis išminčius, generolas, strategas, taktikas beigi senovės Kinijos filosofas Sun Dzi ( 孫子), „Viena iš kariavimo taisyklių byloja, jog negalima pasikliauti prielaida, neva priešas nepasirodys, o būtina pasikliauti įsitikinimu, jog galėsi deramai jį sutikti. (…) Sunkiausia karo mūšyje yra paversti aplinkinį kelią tiesioginiu, nelaimę – nauda. Todėl tas, kuris eidamas tokiu aplinkiniu keliu atitraukia priešo dėmesį nauda, o iškeliavęs vėliau ateina anksčiau už priešą, tas suvokia aplinkinio ir tiesioginio judėjimo taktiką“. Taigi, ponios ir ponai…

16. Propagandos taktika (angl.: propaganda tactics)

Propagandos taktika yra vadinamos tam tikros, dažniausiai propagandinio karo planuotojų iš anksto numatytos ir laiko, siekių, laukiamų rezultatų atžvilgiu apibrėžtos veiklos. Propagandos taktika skirta pasiekti atitinkamus strateginius tikslus ir įgyvendinti konkrečias operacijas. Todėl ji kuriama, formuojama ir realizuojama remiantis keletu pagrindinių principų:

  1. Kas būtent privalo būti pasiekta?
  2. būtent privalu padaryti, kad tai būtų pasiekta?
  3. Kokie būtent žingsniai sudaro judėjimą pasirinkto tikslo link? (pastarasis principas apibrėžia operacinį taktikos lygmenį).

Iš esmės propagandos taktika yra veiksmų, skirtų inicijuoti, pradėti, išvystyti ir įdiegti specifines, propagandos skleidėjams parankias veiklas tam tikroje erdvėje (pavyzdžiui, informacinėje), tam tikrame kontekste (pavyzdžiui, Lietuvoje) per tam tikrą laikotarpį, seka. Todėl kartais šiam reiškiniui apibūdinti gali būti naudojamas terminas „taktinės operacijos“.

Propagandiniame kare (dėl visa ko priminsiu, kad propagandinis karas yra viena iš pagrindinių informacinio karo sudedamųjų dalių) taktinės operacijos paprastai taikomos siekiant 3 pagrindinių tikslų:

  1. Anti izoliacijos.
  2. Anti paralyžiaus.
  3. Anti likvidacijos.

Kitaip tariant, kadangi reakcija į, pavyzdžiui, priešišką propagandą dažniausiai yra siekis ją izoliuoti, sustabdyti ir likviduoti – propagandinio karo taktikos tikslas yra neutralizuoti pastangas tiek ją izoliuoti, tiek sustabdyti (ar apriboti), tiek ir, be abejo, ją likviduoti. Iš čia kildinama visa aibė tam skirtų priešiškos propagandos atakavimo, gynybos, infiltravimosi, maskavimosi ir panašiai technikų bei metodikų. Iš dalies, gerbiamieji, mums pasisekė, nes lygiai taip pat buvo kuriama visa aibė vadinamosios kontrapropagandos technikų ir principų. Pasitelksiu JAV informacinių operacijų specialistų modelį. Pasak amerikiečių, jeigu norite efektyviai sureaguoti į priešišką propagandą Jūsų kaip asmens, asmenų grupės, visuomenės ar valstybės, atžvilgiu, Jums teks rasti atsakymus į štai tokius klausimus:

  1. Kas yra tikslinė auditorija, propagandos skleidėjų pasirinkta kaip taikinys?
  2. Kokio efekto pasiekimas / padarymas yra propagandos skleidėjų tikslas?
  3. Kokius tikslus priešiškos propagandos skleidėjai jau yra pasiekę, t.y., kokius poveikius tikslinei auditorijai jie jau yra padarę ir kodėl jie juos pasiekė?
  4. Kokios kitos propagandos skleidėjų taikiniu pasirinktos auditorijos patiria kontaktą su jų skleidžiama priešiškos propagandos žinia/ informacija?
  5. Ką propaganda rodo apie priešo suvokimus, gebėjimus ir pažeidžiamumus?
  6. Ar priešiškos propagandos skleidėjų platinamoje informacijoje yra kokių nors nenuoseklumų, neatitikimų ar apgaulės, kuriuos būtų galima eksploatuoti?
  7. Kokie kontrapropagandos argumentai gali būti pateikti, kam jie gali būti adresuojami ir kaip gali būti skleidžiami, pristatyti?

Taip pat verta įsiminti, kad, norint tikrai svariai sureaguoti į priešišką propagandą, yra būtina aiškiai ir iki galo suvokti, kokiai būtent žiniai ar informacijai Jums teks oponuoti (kitaip tariant, gerbiamieji, vien tik zurzėti apie piktus Kremliaus „trolius“ neužteks.. Teks ir patiems susipažinti su priešiškos propagandos skleidėjų „transliuojama“ jų nusižiūrėtai publikai informacija). Atsirinkti,  kokia būtent tikslinė auditorija yra pasirinkta kaip taikinys ir kokie yra tos priešiškos propagandos skleidėjų „transliuojamos“ žinios tikslai, – kad galėtumėte sėkmingiau susikauti propagandinio karo mūšyje.  Taip pat, pasak JAV informacinių operacijų ekspertų, Jums pravers šiek tiek išmanyti (kuo daugiau, tuo geriau!) tokias sritis, kaip: psichologinės operacijos* (tai toks specifinis karinis terminas); socialiniai mokslai; antropologija; semantika; lingvistika. Taip taip, gerbiamieji, su malonumu patvirtinu – būtent, štai ir išmušė kolegų filologų valanda! Būtent šis mįslingas, nuolat skendintis knygose, žodžiuose, jau išprusintas lingvistikos beigi semantikos srityse Lietuvos žmogiškasis resursas galėtų pagaliau, atsiprašau už pasakymą, pajudinti uodegas ir LABAI sėkmingai pasireikšti propagandinio karo fronte.

Kitas reikalas, kiek filologų norėtų tas uodegas pajudinti, betgi, gerbiamieji… Dešimtmečiais visuomenei buvo bereikalingai zyziama, kad esą tų humanitarų, filologų per daug, neva jų niekam nereikia, jie esą nenaudingi ir iš viso jų net universitetuose rengti nebeverta. Tai jau negi, broliai sesės filologai ir visi kiti humanitarai, praleisime progą pasireikšti dabar ?  Kai Tėvynei (ir tai pačiai, taip, žinau, kartais nedėkingai, betgi savai visuomenei!) mūsų pagaliau prisireikė? Be to, tai tokia puiki galimybė iškišti nosis iš mums būdingų „dramblio kaulo bokštų“ ir įrodyti humanitarų funkcionalumą, kad net dūšia sąla pagalvojus… Jei kuri apsukresnė aukštoji mokykla sugalvotų rengti filologų perkvalifikavimo į antipropagandistus studijų programą ar kursus, gerbiamieji – kaip sakoma, esu Jūsų paslaugoms!

Tai čia tik apie filologus. O kur dar visi mūsų socialinius mokslus baigusieji? Antropologijos studijas? O kur dar jau šauniai dirbantys ta linkme, bet tikrai dar ne visi, pasakykime, „mobilizuoti“ IT specialistai? Taigi, ponios ir ponai! Faktiškai viešojoje erdvėje prieš gerą pusmetį sūkuriavę nuogąstavimai, kad neturime net žmogiškųjų resursų atsispirti visai tai priešiškai propagandinei velniavai, plūstančiai į mūsų erdvę, nėra taip jau labai pagrįsti, kaip matote.

Tuo tarpu, kai jau atsirinksite atsakymus į anksčiau minėtus klausimus (priklausomai, į kokią būtent priešišką propagandą ketinate reaguoti; pagrindinius jos „mitus“ aptarsiu žemiau), galite pradėti vadinamąją kontrapropagandą. Ką, kaip ir maždaug kokia seka būtų efektyviausia daryti, jei sykį pasiryžote, aptarsime kitą kartą. O kol kas pakalbėkime apie tai, su kuo būtent turime reikalų. Taigi, gerbiamieji…

17. Priešiškos propagandos mitai (angl.: propaganda myths; hostile propaganda myths)

Kažkada, kitu laiku, kitoje vietoje jau esu rašiusi apie pagrindinius propagandos mitus. Maniau, kad to pakaks. Tačiau suneramino užuomina viename straipsnyje, cituoju: „Privačiuose pokalbiuose su mūsų užsienio politikos formuotojais, man teko išgirsti „blaivią“ nuomonę, jog Lietuvai dėl jos mažumo esą yra nulemtas būtent vien „šešiukės“ vaidmuo (iš rusiško kalėjimo žargono termino „šestiorka“)“. Dėl ko suneramino? Nes, gerbiamieji, nuostata, kad „mažos valstybės nevertos egzistuoti“, yra… vienas iš Putino Rusijos propagandos „kertinių akmenų“! Kaip tas mitas sugebėjo prasmukti į Lietuvos užsienio politikos formuotojų sluoksnius, galva neišneša. Kita vertus, tai įrodymas, kad verta darsyk prisiminti minėtus mitus.

Kaip rašė V.Suvorovas (tikr. Vladimir Rezun), pagrindinis dar SSRS įdiegtas manipuliacijų principas yra „skaldyk ir valdyk“. T.y., propagandos sėkmė kitų valstybių erdvėje yra pagrįsta nuolatine konfrontacijų paieška, jų aktyvinimu ir panaudojimu. Propagandos pamatas yra 6 pagrindiniai mitai. Priešiškos propagandos uždavinys ir tikslas – įdiegti šiuos mitus pirmiausia Putino Rusijoje, o tuomet – konkrečiose propagandos taikiniu pasirinktose valstybėse. Įdomu, kad Baltijos valstybių atveju Lietuvai ir Estijai Kremlius taiko beveik tas pačias propagandos priemones. 

Rusijos informacinėje erdvėje eskaluojami mitai apie Baltijos šalis  padeda suformuoti Putino režimui naudingą Rusijos gyventojų nuomonę apie mus. Kuo toliau, tuo aktyviau stengiamasi tuos pačius propagandinius mitus, jų refleksijas įdiegti ir Estijos bei Lietuvos erdvėje. Ne paslaptis, kad tiek kai kurie Lietuvos rusai, tiek kai kurie baltarusiai, tiek ir dalis lenkų, kaip ir rytinėje Estijoje Narvos regione susitelkęs rusakalbių kontingentas ne visada pasižymi dideliu lojalumu valstybėms, kuriose gyvena. Taigi: kaip save matome, vertiname, ką apie save galvojame mes – ir ką apie mus galvoja standartinis Putino Rusijos gyventojas? Kokius melus Putino Rusija „transliuoja“ mūsų rusakalbiams piliečiams? Taigi, ponios ir ponai, Jūsų dėmesiui  – 6 Rusijos režimo propagandos  mitai.

1 mitas. Remiantis tų, kurie patiria Rusijos medijų įtakas, įsitikinimais, Estijos ir Lietuvos nepriklausomybė prasidėjo vos prieš 25 metus. Pamirškite artėjantį Lietuvos ir Estijos nepriklausomybės šimtmetį, mūsų nepriklausomybės kovas, veržlų Pirmosios nepriklausomos Lietuvos Respublikos ir Nepriklausomos Estijos Respublikos kūrimą. Šiandienos standartinio Rusijos gyventojo sąmonėje to tiesiog nėra. Jų manymu, Baltijos šalių nepriklausomybė prasidėjo tik 1990 m., kai galingoji SSRS esą „kilniai išleido“ mus iš savo draugingo glėbio. Atitinkamai šiam režimo diegiamam stereotipui, tiek Lietuvos, tiek ir Estijos nepriklausomybė yra tarsi „paslauga“ ar „dovana“ iš Rusijos pusės. Už kurią mes neva privalome nuolat būti Rusijai dėkingi. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šis stereotipas aktyviai diegiamas ne tik Lietuvos, bet ir užsienio auditorijai skirtoje žiniasklaidoje. Antai vienas Australijos gyventojas, „Lithuanian Tribune“ skelbęs  savo įspūdžius apie  Lietuvą, rašė: „1918 m. Lietuvai buvo atiduota jos nepriklausomybė, bet tai truko trumpai. Stalinas, bijodamas Hitlerio Vokietijos išdavystės, nusprendė suteikti savo armijai  tęstines atostogas Lietuvoje (…). Lietuva dar kartą atsidūrė po sovietų batu. Taigi jos nepriklausomybė buvo atiduota atgal  vien tik tam, kad tie patys žmonės ją išprievartautų ir išžudytų, tada naciai, tada sovietai, – vėl… Viskas taip ir pasiliko iki TSRS kolapso 1991 m. (…) Vienoje pusėje beginklės mamos, tėčiai, vaikai ir kitoje pusėje Rusijos armija, įskaitant keliančią baimę Alfa komandą (…) plius elitinių desantininkų divizija ir tankų divizija. Visi laukė tik vieno žmogaus, Michailo Gorbačiovo, nurodymo. Jeigu jis būtų savo armijai liepęs atidengti ugnį, tai būtų buvę skerdynės, prieš kurias Kambodžos žudynių laukai būtų atrodę tik kaip vaikų žaidimų aikštelė, bet, ačiūdie, jis sugebėjo įžvelgti, kad tai buvo iš esmės žmonių valia, o ne  tik išsišokėlių minia, jis įsakė savo armijai atsitraukti ir davė Lietuvos žmonėms nepriklausomybę“. Tas pats M.Gorbačiovas, kuris, bent jau kiek aš, įvykių amžininkė, pamenu, visam pasauliui teisinosi nieko apie jokias armijas ir desantininkus nežinojęs, pasirodo – esą mūsų laisvę mums kilniaširdiškai „padovanojo“? Faktai byloja ką kita. Antai J.Kojelio archyve turėjau galimybę susipažinti su užsienio lietuvių telegramomis vienas kitam 1991 m. sausio 13-osios naktį ir jų skubiai parengtu kreipimąsi į JAV Kongresą. 1991 m.  sausio 12 d. V. Landsbergis skambino M.Gorbačiovui, tačiau pokalbis neįvyko. Sausio 13-osios rytą, „5 val. 45 min. pranešama, kad dėl įvykių Lietuvoje Norvegijos vyriausybė kreipėsi į Jungtinių Tautų organizaciją. Lenkijos vyriausybė pareiškia savo solidarumą su suverenios Lietuvos žmonėmis ir pasmerkia sovietų kariuomenės veiksmus.“ Praėjus kone savaitei po kruvinų įvykių, sausio 17 d., „SSRS ir LKP (SSKP) atstovų spaudos konferencijoje dalyvavęs SSRS gynybos ministerijos atstovas generolas majoras J. Naumanas (t. y., oficialus Rusijos atstovas, oficialiame pareiškime – E.V.) paskelbė, kad pranešimai apie žuvusius civilius gyventojus yra „grynas melas ir provokacija“ ir kad esą „kareiviai neturėjo kovinių šovinių“. Remiantis šaltiniais, sužeistųjų, medikų, kt. liudytojų parodymais, dar ir kaip turėjo. Dargi – tarptautinės teisės uždraustas išcentrines kulkas. O kur dar kolaboranto Jermalavičiaus pareiškimas, kad „kareiviai lyg ir vykdė SSRS Prezidento įsaką dėl grupuočių nuginklavimo“? Tuo, beje, gal ir nevertėtų smarkiai tikėti, nes, atsižvelgiant į tuometinę SSRS infrastruktūrą, vargu ar M.Gorbačiovas turėjo teisę tiesiogiai įsakinėti „Alfai“. Tai greičiau panašu į pačių sovietų karinių struktūrų bandymą išsisukinėti nuo atsakomybės. Tačiau kad, pasak minėto australo teiginių tarptautiniame leidinyje anglų kalba, jei esą Gorbačiovas nebūtų mums „davęs laisvės“… Ir kad mes atseit „privalą būti dėkingi“… Ačiū, ne.

Remiantis neseniai išsakytomis RF ambasadoriaus  pretenzijomis, – mes esą dar ir „skolingi“. Pastaroji pretenzija, sakyčiau, yra gan aiškiai propagandinė ir skirta labiau vidinei Putino Rusijos ir Lietuvos rusakalbių auditorijai, nei kad mums, lietuviams. Kita vertus, ši pretenzija įrodo, kad, jeigu nebus atkirčio ir leisime šiems mitams stiprėti, pretenzijų tik daugės. Dėl ko?  Dėl to, kad, atitinkamai standartinio Putino Rusijos gyventojo  įsitikinimams, naujausioje istorijoje Estija ir Lietuva suvokiamos kaip vis dar Rusijos dalys, esančios Rusijos įtakos zonoje. Estijos ir Lietuvos okupacija 1940 m. šiame diskurse neužima kažkokios svarbios ar iš viso minėtinos vietos. Geriausiu atveju ji traktuojama kaip tiesiog istorinis fatalizmas – ir tiek. Na, žinote.. Būna, pasitaiko, na, okupavom.. tai ką?

Šis požiūris yra visiškai skirtingas nuo Estijos ir Lietuvos sampratų. Net ir tais mūsų istorijos periodais, kai ir estai, ir mes atsidurdavome po užsienio pavergėjų jungu, abi tautos išsaugojo laisvės siekį. Šis natūralus ir teisėtas troškimas buvo įgyvendintas 1918 m. Mūsų nepriklausomybei tuoj bus 100 metų, o ne dvidešimt penki. Sovietinė okupacija 1940 m. ir estams, ir lietuviams taip pat nėra tiesiog fatalistinis atsitiktinumas, o tragiškas istorijos kataklizmas. Todėl visą okupacijos laikotarpį išlikęs siekis vėl atgauti savo Laisvę mums tolygus išsigelbėjimui iš prievartautojo rūsio. MES tai įgyvendinome. Ir mes nejaučiame už tai savo pavergėjui jokio dėkingumo.

2 mitas. „Sovietų Sąjunga buvo gėris“. Putino režimui pritariančių rusų požiūriu, SSRS iš esmės yra labai pozityvus dalykas. Toji Sovietų sąjunga, jų supratimu, buvusi atseit didinga, galinga valstybė, kurioje visi žmonės esą gyvenę gerai ir komunikacija tarp „broliškų tautų“ buvusi puiki. Jie nuoširdžiai tiki, kad SSRS buvo daugybė puikių dalykų: ekonomikos, industrijos srityse, jau nekalbant apie nacizmo sunaikinimą! Pamirškite JAV, Anglijos ir kt.  II Pasaulinio karo sąjungininkių indėlį, taip pat istorinį faktą, kad II Pasaulinis karas baigėsi ne ties Berlynu gegužės 9-ąją, o kur kas vėliau. Putino Rusijos režimo palaikytojų įsitikinimu, esminis pergalės nuopelnas, taigi ir visi laurai (beigi pasaulio skola už tai!) priklauso vėlgi… SSRS. O visus pozityvius SSRS aspektus, įskaitant ir šį, – jie vertina kaip priklausančius jiems, t.y., kaip šiandieninės Rusijos „nuopelnus“ ir „paslaugas“, atseit darytas kitoms šalims, už kurias šios privalančios būti jai „dėkingos“. Jie  mano, kad taip, SSRS turėjo ir negatyvių aspektų, pvz., represijas, okupacijas. Bet, jų įsitikinimu, dėl to Rusija nėra atsakinga. Atsakingas, pavyzdžiui, „buvęs režimas“, „komunistai“ ar tiesiog atskiri individai. „Bet kas, bet ne mes”, nes, jų suvokimu, Rusija jokiu būdu nepriklauso atsakomybės už tai erdvei, ne ne, ką jūs, – Rusija esą yra sietina tik su „pozityviaisiais“ SSRS aspektais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad būtent šis naratyvas yra ypač aktyviai diegiamas Estijos ir Lietuvos rusakalbiams, panaudojant garsiąją Tėvynainių programą ir aibę kitų propagandos įrankių.

Šis požiūris yra diametrialiai priešingas Estijoje ir Lietuvoje dominuojančiam požiūriui į Sovietų Sąjungą. Atmetus tą paradoksalią kai kurioms socialinėms, etninėms grupėms būdingą nostalgiją SSRS, – kiekvienas dalykas, siejęs mus su ja, yra blogis. Mūsų supratimu, tai buvo blogio imperija. Mes, lietuviai ir estai, vertiname Rusiją kaip šalį, kuri buvo ir yra tiesiogiai atsakinga už tai, kas nutiko SSRS gyvavimo laikotarpiu ir už mūsų valstybių okupaciją. Estams ir lietuviams dabartinė Rusija yra tokia pati valstybė, kaip ir SSRS, tiktai šiandien ji pasivadinusi kitu vardu.

3 mitas. Mažos valstybės esą „neturi prasmės egzistuoti“. (Būtent šį mitą turėjau omenyje anksčiau). Kaip rašė buvęs Estijos Prezidentas, šviesaus atminimo istorikas ir antropologas Lenartas Meris (Lennart Meri), „Aš tikiu, kad mažos valstybės, sudarančios pasaulio daugumą, turi pareigą iš naujo apibrėžti tarptautinę tvarką. Didelės tautos turi didesnes pareigas, mažos tautos turi didesnes galimybes. Tai nėra kontradikcija, tai yra balansas. Pagaliau, inuito kajakas gali pakeisti savo kursą tučtuojau, kai tuo tarpu supertanklaiviui tam atlikti reikia pavojingai ilgesnio laiko ir erdvės.“ Betgi Putino Rusija vertina nedideles valstybes kaip esą betiksles, kurios esą neturi ir joms netgi beprasmiška turėti kažkokių savo interesų, juolab kad, jų įsitikinimu, jos esą neturi jėgos juos realizuoti. Mažos valstybės visada privalančios būti didžiųjų valstybių marionetėmis, didelės grėsmingos jėgos lobizmo tarnais. Jeigu būtina, jos turi būti prijungtos prie vieno ar kito didelio svarbaus žaidėjo. Kaip bebūtų keista, gerbiamieji, bet jie nesuvokia ir netgi negeba iki galo suvokti mūsų nepriklausomybės troškimo. Mūsų valios būti savarankiškiems. Mūsų, mažųjų valstybių, siekiai šiuo atžvilgiu Rusijai atrodo „juokingi ir  kvaili“, nes mažųjų valstybių esą niekam nereikia. Šis požiūris yra aktyviai diegiamas Lietuvos informacinėje erdvėje.

Antai 2015 m. VSD Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo ataskaitoje akcentuojama, kad „SVR [Rusijos užsienio žvalgybos tarnyba] ne tik renka informaciją, bet ir mėgina paveikti Lietuvos institucijų sprendimus bei viešąją nuomonę“.  Pastebėtina, kad poveikis gali būti nebūtinai tiesioginis, t. y., anaiptol nebūtinai žurnalistas straipsnyje ar studentas diplominiame darbe turi rašyti, pvz., kad „Rusija yra puiki šalis, o maža Lietuva neturi prasmės egzistuoti, todėl leiskimės užimami“ ar dar kokią nors panašią nesąmonę. Poveikis gali būti daromas daug subtiliau. Pavyzdžiui, kokiame nors iš pažiūros nekaltame portale paskelbiamas interviu su kokia nors Rusijos politikos, žiniasklaidos žymenybe. Tokiame interviu, tarsi ir logiškai atsakant į neva nekaltus klausimus apie Rusijos ketinimus Baltijos šalių atžvilgiu, pasitaikys kad ir tokių minčių: „– Kaip vertinate karinį Lietuvos, Latvijos ir Estijos potencialą? Juk dabar ten planuojama statyti oro uostus, kuriuose bus dislokuojamos NATO ir JAV oro pajėgos. Taip pat kalbama apie galimą 600 karių dislokaciją kuriuos JAV nusiųs į Pabaltijį. Ar didėja grėsmė Rusijos saugumui ryšium su papildomo karinio kontingento atsiradimu šiose šalyse? – Pats Pabaltijo valstybių karinis biudžetas – niekingas. (…) Pabaltijo šalys, būdamos agresijos prieš Rusiją placdarmu, tampa karinės-politinės konfrontacijos įkaitu. Galbūt kalbu ne visiškai politkorektiškai, bet vis dėl to: šunyčiai savo amsėjimu kurstantys konfliktą, tampa pirmosiomis aukomis tuo metu, kada rimti žaidėjai ima aiškintis santykius.“ (Rusijos žurnalo „Nacionalinė gynyba“ vyr. redaktorius I. Korotčenko, 2014 m.)

Šis  požiūris, kad mažos valstybės neturi prasmės, taip pat yra visiškai priešingas tiek XXI a. tarptautinės politikos sampratoms, tiek  Estijoje ir Lietuvoje dominuojančiam naratyvui. Mes jaučiame ir suvokiame savo mažumą kaip mūsų unikalumą. Mes vertiname tai kaip svarbų dalyką ir todėl mums, lietuviams ir estams, savarankiškos nepriklausomos valstybės yra savaime suprantama ir net nekvestionuojama vertybė, nes tai yra mūsų kultūrų, tapatybių, kalbų išlikimo garantija. Tai mūsų namai, mūsų žemė, mūsų istoriškai apginta ir įtvirtinta nuosavybė, nepriklausomai nuo to, ar esame maži, ar dideli. Tokia mūsų nuostata, visiškai natūrali mums patiems ir ačiūdie, likusiam civiliuzotam pasauliui – yra kai kas, kas tiesiog neegzistuoja ne tik kad Rusijos visuomenės požiūriuose, bet net ir Rusijos kolektyvinėje pasąmonėje. Net ir bent kiek panašus supratimas ten tiesiog neįsivaizduojamas. Standartiniams Putino režimo rėmėjams tokio dalyko tiesiog negali būti ir nėra.

4 mitas. Estijoje ir Lietuvoje esą „viskas yra blogai“. Rusijoje egzistuoja požiūris, kad Estijoje ir Lietuvoje viskas yra labai blogai, tiek ekonomine, tiek ir socialine prasme. Tiesiog: viskas. Tai jungtinis visaapimantis požiūris, lydimas įsitikinimo, kad žmonės masiškai apleidžia mūsų valstybes. Jų supratimu, nuo 25 proc. iki 60 proc. mūsų tautos narių jau mus paliko, t. y., „išsigelbėjo iš ten”. Nesitikėkite, kad jie supras tai, kas taip puikiai pažįstama mums: laisvas judėjimas ir darbas visoje EU, galimybės studijuoti ar keliauti… nes jie to neturi. Todėl atitinkmai to ir nesuvokia. Jų supratimu, žmonės „ten“, t. y., Estijoje ir Lietuvoje, esą „nelaimingi“, ypač rusakalbiai. Ekonominė situacija, kaip kad jiems „transliuoja“ Putino Rusijos žiniasklaida,  esanti labai bloga. Daugiausia esą todėl, kad čia, išskyrus Rusijos tranzitą, ekonomine prasme nei estai, nei lietuviai daugiau atseit neturį kuo užsiimti,  nes „ten“, t. y., mūsų valstybėse, daugiau nieko ir nėra: nei gamtinių resursų, nei dar ko nors naudingo. Galima teigti, kad šiam mitui įsitvirtinti iš dalies padėjo Lietuvos transporto ir krovinių vežėjų verslo problemos Rusijoje, plačiai eskaluotos tiek mūsų, tiek ir jų žiniasklaidoje.

Šis požiūris taip pat yra diametraliai priešingas mūsų požiūriui ir savęs vertinimui. Ekonominiu požiūriu mes esame gan sėkmingai, nepriklausomai besivystančios valstybės ir mes turime daug ką pasiūlyti pasauliui, kaip prekybos ir mainų objektą. Mūsų požiūriu, Rusijos reikšmė mūsų šalių ekonomikai nėra svarbi, nes mes orientuojamės į Vakarus. Nepaisant to, kad mes turime kai kurių ekonominių ir socialinių problemų, pvz., dėl visuomenės senėjimo, taip pat dėl demografinės situacijos (mirštančių ir gimstančių santykio), o užsieniečių, kalbančių kitomis kalbomis, integracija yra taip pat šiek tiek problematiška, bet vis tiek, mūsų supratimu, mes, kaip valstybės, vystomės gana neblogai.

5 mitas. Standartinių Rusijos gyventojų įsitikinimu, mūsų valstybės esą yra valdomos klikų. Jų  požiūriu, Estijos ir Lietuvos piliečių tikrieji norai esą yra skirtingi ir kitokie, nei kad mūsų valstybių vykdoma politika. Jie neatitinka mūsų valstybių politikos. Tuo tarpu mūsų valstybių politika neva tesanti tiesiog mažų piktybinių klikų politika, klikų, kurios atseit neteisėtai užgrobusios valdžią ir taip įgijusios galią Estijoje ir Lietuvoje. Šio mito refleksija yra gan akivaizdi minėtame interviu  su  I.Korotčenko. Jis teigia: „Antirusiška retorika valdantiesiems išties palengvina priėjimą prie „biudžeto pyrago“. Tam naudojamos įvairios korupcijos schemos, taip pat ir kiti, palankūs Pabaltijo politikams resursai.“ (Nepamirškime, kad ši propagandinė frazė skirta žmonėms, galvojantiems, kad „viskas mūsų šalyse yra blogai“ ir kad mes esą nuolat „piktybiškai engiame“ rusakalbius Lietuvos ir Estijos gyventojus.) Tuo tarpu mūsų gana logiškas nerimas dėl agresyvėjančio Rusijos elgesio dažniausiai aiškinamas mūsų „rusofobija“. Cituoju: „…kaip manote, ar ilgai politinis elitas sugebės išlaikyti rusofobines nuotaikas savo valstybėse? Ar galime anksčiau ar vėliau tikėtis praregėjimo? – Nežinau, koks praregėjimas gali ateiti. Manau, čia gali padėti tik legali politinė veikla. Kai, pavyzdžiui, per rinkimus į parlamentą, politinės partijos ims siūlyti kitą valstybės vystymosi strategiją, o ne sėdėti ir laukti „Rusijos agresijos“ požymių. Nesena Nilo Ušakovo pergalė Latvijos parlamento rinkimuose yra pakankamai ryškus įrodymas, kad egzistuoja sveikos jėgos. Jos gali atsirasti ir Lietuvoje. Dėl Estijos aš abejoju, kadangi ten, deja, rusai persekiojami sisteminiu lygmeniu“. Jūsų žiniai, ponios ir ponai: šis I.Korotčenko liaupsinamas N. Ušakovas yra Latvijos politikas, atstovaujantis kairiąją prorusišką partiją „Santarvės centras“, pernai viešai pareiškęs, kad „reikia dėkoti sovietų armijai, kad Latvija turi galimybę minėti gegužės 4-ąją ir lapkričio 18-ąją“, t. y., už savo nepriklausomybę (!). Kas apie Estiją, galiu Jus užtikrinti, kad, kiek besigilinau, Estijoje neaptikau jokių, kaip kad tvirtina Putino Rusijos propagandistai, „sistemingo rusų persekiojimo požymių“ (bet tai jau kita tema). Drįstu priminti, gerbiamieji, kad Lietuvos informacinėje erdvėje interviu su I. Korotčenko paskelbtas 2014 m. Dabar pamąstykite, prašau: a) Jeigu jūs būtumėt patyręs RF propagandistas, diegęs šiuos požiūrius jau 2014 m.; b) jeigu viena Lietuvos partija, garsėjusi agresyvios Rusijos politikos kritika, 2016 m. pralaimėtų rinkimus į Seimą; c) 2017 m. gautumėte žinią, kad naująją Lietuvos valdančiąją partiją atstovaujantis Lietuvos politikas susitiko, pagaliau, su RF ambasadoriumi… Susivokėt, gerbiamieji? Šalia to, deja, paminėtinos ir tos pačios partijos atstovų neatsargiai ir ganėtinai naiviai išreikštos idėjos „draugauti su Rusija“, noras turėti „turistų iš Rusijos“.. (Dargi netoli mūsų strateginių objektų, pajūrio zonoje! Kiek svarbu turėti saugų pajūrį, Jums paaiškins bet kuris rimtesnis karybos  specialistas. Aš gi tepaminėsiu, kad, remiantis archyviniais šaltiniais, vienas iš pirmų įsakymų, sovietų pajėgoms, turėjusioms užimti Baltijos šalis 1940 m., buvo „atkirsti pajūrį, kad (…) vyriausybės nespėtų pasitraukti“.) Jei jūs būtumėt Kremliaus politrukas, argi po šitokių jums iš dalies parankių  įvykių atsispirtumėt pagundai pareikšti savo standartiniams rusams: „Juk sakiau! Mes tai žinojome jau tada, ir žiū –  tos sveikos jėgos Lietuvoj atsirado!“ Argi jūs, jei būtumėt Putino propagandistas, praleistumėt progą užpilti vandens ant savo propagandos girnų? Teisingai, gerbiamieji, ir aš manau, kad tikrai nepraleistumėt. Ypač jei žinotumėt, kad tai gali pakenkti Lietuvos reputacijai NATO sąjungininkų akyse. Taigi, gerbiamieji… Mano nuoširdi užuojauta mūsų politikams, naiviai primiršusiems, kad, kaip sakoma, kiek tu vilką bešersi, vis tiek į mišką žiūrės.

Iš dalies nieko stebėtino, kad po tokio naivaus beigi neatsargaus „draugiškumo parodymo“ Putino Rusijos pusėn, toji tik dar labiau suįžūlėjo. Jeigu 5-o mito propagandinė grėsmė tebūtų kažkokios menamos „klikos“, tai dar pusė bėdos. Tačiau standartinis Putino Rusijos gyventojas šventai tiki, kad tų „blogų klikų“ vykdoma politika neva… visai nėra tai, ko iš tikrųjų nori mūsų visuomenės. Pavyzdžiui, mūsų valstybių judėjimas į Vakarus – mes esame ES ir NATO dalis – tai esą nebuvęs mūsų žmonių noras, bet užgrobusios valdžią „klikos“, o iš tikrųjų mūsų žmonės to esą net nenorėję, nei ES, nei NATO. Sankcijos prieš Rusiją ir Rusijos vertinimas kaip didžiausios grėsmės mums ir mūsų valstybių suverenumui – visa tai iš šio diskurso pozicijos vertinama tiktai kaip šios „klikos“ veiklų rezultatas. O iš tiesų mūsų šalių visuomenės esą to nenorinčios ir taip esą visai negalvojančios. Putino Rusijos įsitikinimu, ko iš tikrųjų neva norintys mūsų žmonės – tai būti gerais  bičiuliais, draugais su rusais ir Rusija, „mažaisiais Rusijos broliais“, kaip tai, jų manymu, buvo „senais gerais“ SSRS laikais.

Šis Rusijos visuomenėje įsitvirtinęs požiūris vėlgi yra visiškai priešingas požiūriui, dominuojančiam Estijoje ir Lietuvoje. Mes tikime, kad mūsų vyriausybės yra demokratiškai išrinktos vyriausybės ir kad jos reprezentuoja už juos balsavusiųjų siekius. Geriau ar blogiau reprezentuoja, bet faktas, kad mes jas išsirinkome patys, neverčiami ir nespaudžiami. Mes manome, kad mūsų šalių vykdoma politika, pavyzdžiui, buvimas ES sudėtyje ar NATO kariniame aljanse, atitinka mūsų piliečių lūkesčius ir norus. Glaudesni ryšiai su Vakarais nei kad su Rytais, natūralus sugrįžimas į vakarietiškų vertybių erdvę, iš kurios mus išplėšė sovietinė okupacija – visa tai buvo mūsų siekis, mūsų tautų užsibrėžtas ir 1990 m. pasiektas tikslas. Mums būti NATO nariu reiškia ir atitinka mūsų norą kurti ir puoselėti mūsų saugumą.

6 mitas. Rusija neva esanti „taiki ir gera” valstybė. Rytų kaimynėje egzistuoja vieningas bendras supratimas, kad lietuviai ir estai esą neturi jokių priežasčių bijoti Rusijos, nes ši valstybė yra taiki ir niekam nenori nieko blogo. Šis mitas taip pat aktyviai diegiamas Lietuvos informacinėje erdvėje. Minėtame pavyzdyje I.Korotčenko nuolat kartoja, kad „Rusija nieko nesiruošia pulti! Todėl kalbėti apie kažkokius, tegu ir hipotetinius scenarijus, mano manymu, yra kvaila“;  „Lietuvoje žmonės kenčia nuo paranojos – pradedant prezidentu, baigiant spec. tarnybų vadovais. Jeigu jiems vaidenasi „žalieji žmogeliukai“, reiktų kreiptis į narkologinį dispanserį“ ir t.t. Tuo tarpu Rusijos grėsmės baimė tesanti „kolektyvinė šizofrenija“, „svaičiojimai apie „Putino agresiją“ yra tik Pabaltijo šalių nacionalistinio elektorato konsolidacijos vidaus politika“; „ten žmonių protinis vystymasis sustojo (…) Pabaltijis kenčia nuo marazmo“ ir panašiai. Pastebėtina, kad argumentas apie oponentų protinį neįgalumą yra kone tiesiai paimtas iš SSRS KGB įrankių arsenalo (tai klasikinis sovietų okupacijos laikotarpio priekaištas, siekiant  susidoroti su neįtikusiais režimui, mūsų dienomis dėl mįslingų priežasčių smarkiai populiarėjantis „trolių“ tarpe). 

Anot Rusijos žiniasklaidos, yra juokinga galvoti, kad jų šalis iš viso nori kam nors blogo, juolab užpulti. „Mes esame taikūs ir geri žmonės!“, – šitaip apie save mano ir tvirtina jie. Šiame kontekste standartiniams režimo rėmėjams natūralus mūsų nerimas ir baimės dėl Rusijos agresyvumo yra tiesiog nesuvokiamos. Todėl nesuprantamos ir kažkokios „sankcijos“ prieš Rusiją, nes ji juk esanti „gera ir taiki valstybė!”. Tiek sankcijas, tiek ir logišką nerimą jie aiškina „rusofobija”, „skausminga bendra istorija”, o  dažniausiai  – „sąmokslo teorijomis” ir lietuvių, estų  „paranoja” ar, kaip jau matėte, “kolektyvine šizofrenija”. Rusijos gyventojams neegzistuoja, pavyzdžiui, tokios nerimą keliančios priežastys, kaip Krymo aneksija, parama karui Rytų Ukrainoje ar aktyvėjančios propagandinės atakos prieš Vakarus. Skirtingai nei Lietuvoje ir Estijoje, kur šie įvykiai yra gąsdinanti realybė ir rimtas argumentas susirūpinti savo saugumu, bendroji opinija Putino Rusijoje vertina visas su Ukraina susijusias temas kaip: ai, tai buvo praeityje, tai nieko rimto, tik šiek tiek pervertinamos kelios senos, nesusiję su šiandiena klaidelės, šiuo metu būtų netgi nepadoru ir netinkama jas prisiminti, kreipti dėmesį ar iš viso tai minėti.

Paradoksas, ar ne? Juolab kad, remiantis informacija iš pačios Rusijos įstatymų, cituoju: „Pagal priedą №5-FZ sovietų ir rusų karių nuo 1936 iki 2008 metų dalyvavo 47 [Plius Ukraina ir Sirija, vėl, tai jau 49…] kariniuose užsienio konfliktuose 22 šalyse (išskyrus Didžiojo Tėvynės karo [t.y., II PP. – E.V.] laikotarpį“. Tai kokia jau čia „gera ir taiki valstybė“? Taigi, ponios ir ponai !

Vietoje išvadų, gerbiamieji… Lengviausia ir turbūt paprasčiausia būtų vertinti šiuos Rusijos gyventojų mitus ir įsitikinimus kaip tiesiog režimo propagandos ir vadinamo „smegenų plovimo“ rezultatą. Mūsų akimis žiūrint,tie propagandos mitai yra daugiau nei juokingi, neatitinka realybės ir iš esmės  tragikomiški.  Tačiau privalu atsiminti, kad Rusijos gyventojams ir daliai rusakalbių Estijoje ir Lietuvoje, niekaip neįstengiančių ištrūkti iš Putino režimo reguliuojamos informacinės erdvės dėl kalbos barjero ar kitų priežasčių, šie mitai nėra tiktai absurdiškas propagandinis priedėlis, kurį lengva atmesti, paneigti ar bent jau vertinti nelabai rimtai, suvokiant juos kaip faktų falsifikaciją. Mes privalome atminti, kad daugumos Rusijos gyventojų elgesys, įskaitant rusakalbius, gyvenančius Estijoje ir Lietuvoje, yra formuojamas, strateguojamas ir organizuojamas būtent pagal šiuos mitus. Šie mitai, kaip ir jais pagrįsti įsitikinimai, jau taip giliai įsitvirtinę šių žmonių asmeninėje ir kolektyvinėje pasąmonėje, kad racionalūs kriterijai, tokie, kaip tiesos ir falšo, jų atžvilgiu neveiksmingi. Neveikia taip, kad kad mums norėtųsi. Šių įsitikinimų pagrindas yra ne teisybė, kaip tokia, ne faktai, bet: emocijos, jausmai, ir būtent jais, o ne racionalumu, grįstas propagandos mitų paveiktų asmenų supratimas, kas yra teisybė – ir kas nėra.  Turbūt labiausiai šokiruojantis situacijos aspektas yra tai, kad su šiais propagandos mitais neįmanoma kovoti faktais, nes visi jūsų pateikinėjami faktai bus kone automatiškai „atfiltruoti“. Tai tinkamas šių sampratų apibūdinimas.

Ką daryti? Kuo blaiviau ir atidžiau vertinti tiek akivaizdžias, tiek ir gudriai užmaskuotas šių propagandos mitų apraiškas. Pastebėjus – netylėti, o demaskuoti tuos mitus velniop. Nesileisti, kad mūsų šaliai būtų klijuojamas, pasak prof. Gedimino Navaičio, „nepavykusios valstybės įvaizdis“. Mokytis ir grūdintis, nes informacinis karas tik prasidėjo. Taigi – visiems užteks darbo, garantuoju!

O kitąkart, ponios ir ponai, vėl pakalbėsime apie propagandos technikas. Ir gal dar, hmm, apie vieną kitą klastingesnį informacinio karo principą. 

Iki kito susitikimo Alkas.lt !

Paaiškinimai

*Psichologinės operacijos, dar vadinamos PSYOP: tai iš anksto suplanuotos operacijos, skirtos perteikti pasirinktą informaciją ir orientacines nuorodas užsienio auditorijai su tikslu paveikti šios auditorijos emocijas, motyvus, siekių bei tikslų argumentavimą ir, galiausiai, užsienio vyriausybių, organizacijų, grupių ir individų elgesį. Psichologinių operacijų tikslas yra sukelti arba sustiprinti parankų propagandos iniciatoriaus tikslams užsienio auditorijos požiūrį ir elgesį. (Šaltinis: JAV Gynybos departamentas, skelbta: www.military.com)

Parengta pagal:

www.military.com/ContentFiles/techtv_update_PSYOPS.htm
www.nato.int/review
www.bloomberg.com/view/articles/2015-03-02/estonia-can-handle-putin-s-soft-power
www.propastop.org
lt.wikipedia.org/wiki/Sausio_%C4%AFvykiai_(1991_m.)
aillarionov.livejournal.com/803078.html
Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamento grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas. Vilnius, 2015.
Meri L. Estonia Has Re-established Its Place Under the Sun. At the 11th Plenary Meeting of the 48th Session of the United Nations General Assembly. New York, September 30, 1993.  / A European Mind. Tallin, 2009.
Navaitis G. Kas perša Lietuvai „nepavykusios valstybės“ įvaizdį?
Pabaltijis neturi jokios vertės nei NATO, nei Rusijai. Interviu su Rusijos žurnalo „Nacionalinė gynyba“ vyr. redaktoriumi I. Korotčenko. 2014-11-01. www.sarmatai.lt
Songaila G. Apginkime Lenkiją. 2017-05-22.
Sun Dzi = Sun Tzu. Karo menas. Kaunas, 2007.
Suvorovas V. [Vl. Rezun]. GRU: Ieties smaigalys, 1997.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė, Žiniasklaida | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

10 komentarų

  1. Dronas:

    Straipsnis teisingas, nors del 4 mito, galiu pasigincyti. Propagandoje, nebutina viska meluoti, pusti ar bloginti. Propaganga, labai placiai naudoja priesininko silpnasias vietas ir tenka pripazinti, jog mes patys iteikem lazda kuria mus musa. Koks tas musu sekmingas vystimasis, rodo emigracijos mastai ir labai graziai matysis 2020 metais. Todel nepersokes griovio nesakyk op. Man pikta del to, kad musu valdzia ir verslas, kuris turi nepagrystai dideli svori ir itaka valstybes valdyme, labai gausiai suteikia peno, ketvirtajam punktui. Kas penktas is konteinerio Lietuvoje nevalgo, tai nesamone, bet kad didzioji dalis Lietuvos pilieciu, LABAI nepatenkitna socialine ir ekonomine padetim, faktas. Cia kremliui nieko net nereikia dadet. Beje, tas nepasitenkinimas – pagristas ir teisingas. Tai achilo kulnas ir kremlius sekmingai tuo naudojasi. Lygiai taip pat, kremlius savo propagandoje naudoja pabegeliu, terorizmo ir bendro socialinio, bei ekonominio nuosmukio ES tema. Pilieciu valios nepaisymas irgi daug duoda. Ir vel, nors ir daro tai nemoksiskai, daznai ispustamas ir meluodamas, kremlius neretai jis tik kartoja visuomeneje sklandacias nuotaikas. Kremlius neveltui domisi visuomenes nuotaikom kitose salyse. Cia ju taikiniai, patys iteikia ginkla kuriuo juos musa. Labai galinga ginkla. propaganda visada taikosi i visuomenes baimes ir nepasitenkinima. Beje, stengiamasi naudotis butent tom itampom kurios visuomeneje didziausios. Ir geriausias budas kovot su situ reiskiniu, tas itampas salinti. Ne placiais ranku mostais nuo akylos, ne graziom kalbom, ne raginimais ir areiskimais, kad nereikia sureiksminti, o veiksmais, kurie duos apciuopiama nauda ir spres klausimus del kuriu kyla tos itampos. Ir ne, nesaugumo jausmo, nepasalins spalvotos kreidutes, kalbos apie susitelkima, minejimai, zvakutes, pilieciu nuginklavimas ir kvailas politiku kalbejimas apie meile artimui. Visa tai tik didins itampas ir pilieciu nepasitikejima, blogiau nebuna, kada pilieciai pradeda netiket valstybes skleidziamomis ziniomis, i sia nisa visada ateis tas, kuris tures tikslu skleisti savo “kitokia nuomone”. Tas pats Lietuvoje su 4 mitu. Zmogui per televizoriu ir visur teigiama, viskas gerai, viskas auga. Tik atlyginimas pas ilieti desimt metu stovi kai vinim prikaltas, o kainos kyla kaip mieles karsta diena lauko isvieteje. Ziniasklaida pasakoja apie skaidruma, vieno langelio principa, o pilietis susiduria su nepramusama biurokratija, vaikymu po valdininku kabinetus ir visisku abejingumu. Ir net jeigu valdininkas nelieka abejingas, jis tik skesteli rankomis su zodziais, negaliu niekuo padet, gal po kokiu keliu metu, gal… O zmogelis gal neturi kur prisiglaust, kaip jis lauks tu keliu metu? O gal jam neuztenka neigalumo pensijos, bet pajamos NET kokiu vienu euru virsija kazkoki minimuma, kuri nustate biurokratai ir jam jau nepriklauso pagalba. Tas pats atvejis kada zmogus iskviete greitaja, o dabar jam gali tekt susimoket. Be abejo, visa sita kremliui puikiai zinoma ir bus panaudota pries Lietuva. Todel patys iteikem lazda, kad mus vanotu.

    • Pikc:

      LABAI taikliai pastebėta. Išties, egzistuojančių problemų neigimas, aiškinant, kad viskas pas mus tiesiog puiku, žmonės emigruoja, nes juk “laisvas judėjimas ir darbas visoje EU, galimybės studijuoti ar keliauti”, o ne dėl to, kad jiems čia blogai – puikus “pašaras” priešiškai propagandai. Aniems, tiesą sakant, net daryti nieko per daug nereikia. Beje, ar jums nusistatymas, kad “pas mus viskas puiku”, kalbos apie problemas – tiesiog “propagandos mitai [,kurie] yra daugiau nei juokingi, neatitinka realybės ir iš esmės tragikomiški”, ir apie tai kalbėti gali nebent “rusū agentaj”, neprimena sovietinės propagandos? Ten juk irgi viskas buvo puiku, tiesiog tobula – o apie problemas nebent priešų agentai melą skleidė. 🙂
      Beje, tikėjimasis, kad “daugių daugiausia po kelerių metų mes irgi būsime daug labiau išprusę ir, duokdie, efektyvesni informacinio karo lauke” yra gerokai naivus, atsižvelgiant į tai, kad jaunoji karta skatinama ne mąstyti, o aklai priimti “ideologiškai teisingą požiūrį”, kurį transliuoja ne specialistai, o į vos ne dievukų statusą pakeltos chamiškos internetų “žvaigždutės” – visokie tapinai, užkalniai, valatkos, sadauskai, algiai greitai ir pan. fauna, kurių “įžvalgos” ryjamos nekramčius, o visi bent kiek kitaip mąstantys puolami gaujos principu (angliškai tai vadinama “mobingu”). Tokioje dvasioje auklėjama masė (tai – ne visuomenė) iš esmės nėra pajėgi ką nors “blaiviau ir atidžiau vertinti” – jiems PASAKOMA, kaip reikia vertinti. Taigi, propagandai užtenka rasti tinkamą “pasakytoją” – et voilà. 🙂
      P.S. Kritikuojant Rusijos mitus nereiktų jų kartoti – Vokietija kapituliavo NE gegužės 9 (čia tik rusai sau atskirą šventę susikūrė, kad nereiktų su “prakeiktais Vakarų kapitalistais” dalintis. ;)).

      • Juozas P.:

        Lai būna ta rusų 9, tai jų DTK pergalė.

        Reikia kartoti – kad IIPK pradėjo vokiečiai karu su sovietais, netgi BENDRĄ karinį paradą surengė 1939 metais Breste.
        Dar – apie Bresto tvirtovę, kaip ją nesėkmingai pašturmavęs Vermachtas “perleido” Raudonąjai armijai, šį per savaitę tvirtovėje besiginančius lenkus nugalėjo.

  2. liudas vasaris:

    disertaciją sunku vienu ypu įkąsti…

  3. Tvankstas:

    Dėkoju gerbiamai Eugenijai Vaitkevičiūtei už triūsą išaiškinant klastas prieš Lietuvą.

  4. markas:

    // E. Vaitkevičiūtė: “Kuo toliau, tuo aktyviau stengiamasi tuos pačius propagandinius mitus, jų refleksijas įdiegti ir Estijos bei Lietuvos erdvėje”. “Šis požiūris taip pat yra diametraliai priešingas mūsų požiūriui ir savęs vertinimui. Ekonominiu požiūriu mes esame gan sėkmingai, nepriklausomai besivystančios valstybės ir mes turime daug ką pasiūlyti pasauliui, kaip prekybos ir mainų objektą”. // ———— Įdomu, ar pati autorė pastebėjo (o gal paliko pastebėti skaitytojams?), kaip pati netyčia kartais tampa tos propagandos auka? Tai ypač pastebima 4 mito atveju. Rusiškosios propagandos tikslas čia kaip ir aiškus: stengiamasi, kad Lietuvos gyventojų tarpe vyrautų perdėtai pesimistinės nuotaikos ekonominės situacijos atžvilgiu ir nusivylimas, netikėjimas savo šalies pajėgumu savarankiškai pasiekti ūkinio klestėjimo. Autorė tą kategoriškai neigia. Ir teisingai daro. Tačiau čia rusiškoji propaganda vis tiek laimi. Ir nuskina, ko gero, patį didžiausią savo pergalės vaisių. Nors, reikia pripažinti, patys propagandos autoriai, turbūt, šito visai nesitikėjo. Ir, ko gero, net neplanavo, kad jų varoma propaganda, nukreipta vienokio tikslo pasiekimui, nei iš šio, nei iš to padarys dar žalingesnį poveikį Lietuvos žmonėms jau visai kitoje plotmėje. Čia suveikė toks dalykas. Neįmanoma įveikti priešiškos propagandos vien tik ją neigiant. Tad ir autorė priešpastatė, kaip pati rašo, diametraliai priešingą požiūrį. O koks gali būti diametraliai priešingas požiūris neigiamai propagandai? Aišku, tik teigiama propaganda. O jeigu teigiamo mažai, tačiau apginti gerą valstybės vardą ir bendrapiliečius nuo dezinformacijos, nuo negatyvo iš užusienos vis tiek reikia? Padeda “rožiniai akiniai”. Ir kova su rusiška propaganda. Ir su gyvybiškai būtina kritika. Ir su kritikais. Juos apšaukiant rusiškosios propagandos aukomis ir atimant galimybes pranešti gyvybiškai svarbią informaciją visuomenei per žiniasklaidos priemones. Taigi, manau, kad čia yra tipiškas netiesioginio ir neplanuoto propagandos poveikio pavyzdys. Kai hipnotizuojamieji, bekovodami su hipnoze, ilgainiui jai priskyrė ir tikrovę. Ir pradėjo ją ignoruoti. Laimėjo kas? Rusija. Ir Lietuvą jau daugelį metų valdantis “elitas”, kuris “begindamas” nuo kenksmingos propagandos piliečius, “apgynė” ir nuo objektyvios informacijos, kritinio mąstymo. Nuo katastrofos, kurios padarinius, laiku įvardijus, buvo galima sušvelninti. Bet tai juk buvo “rusiška” propaganda. Manau, kad yra dalykų, kurie yra tokie blogi, jog netgi kremliaus propagandistai, būdami didžiavalstybiniais šovinistais ir visiškai nesuprasdami neskaitlingų tautų problematikos, apie juos nė nenutuokia.

  5. Jules:

    Prie ko čia propaganda kaipo tokia? Kada Jūs, labai mokyti neosovietikai, nustosite eilinius žmones laikyti idiotais ir nuolat mus zombinti – budulinti ir marginalizuoti? Kritikuoti reikia melagingą propagandą, dezi propagandą ir dezistus tiek Rusijos, tiek LRT, tiek Vakarų ir Rytų, nes dezi propagandos pagalba valdomas runkelynas, tiksliau, išnaudojamas. Melo propagandos pagalba mes nunykstame – stumiami į užribį, į socialinę atskirtį. Kas Jums suteikė teisė keisti sąvokų turinį be tautų leidimo, be pritarimo? Pakeisti propagandos ir populizmo sąvokas, keisti kalbų žodyną, kad mes nebegalėtume susikalbėti, a? Jūsų straipsnis čia yra jūsų propaganda, o mano nuomonės ir mano kritika čia yra mano propaganda, tad ko Jums ji nepatinka? Be propagandos jokia valstybė neegzistuoja, net šeima turi savo propagandą – savo nuomonių, minčių, patirčių ir išgyvenimų sklaidą. Gal pirma rimtai perskaitykite patį svarbiausią pasaulyje veikalą apie propagandą – Edward L.Bernays kapitalinį, pasaulinį, veikalą „Propaganda“, o tik po to lįskite mums, runkeliukams, į akis. Na ir kas, kad Jūs čia daug tiesos pasakėte, bet viską pagadinote paslėpta tyčine, nupirkta, piktavaliu užsakyta arba pati esate dezi docentų užhipnotizuota, manyčiau, melo doze – hipnoze. Bloga yra melo propaganda, o tiesos, teisingumo ir gėrio propaganda yra visad teigiama ir gyvybingai būtina. Stabdyti reikia melo propagandą, dezistų siautėjimą reik stabdyti, nes jis kelia pavojų mūsų egzistencijai – nacionaliniam saugumui, nes eiliniai žmonės nebežino, nebesusigaudo kas vyksta pasaulyje, kas vyksta aplink iš tikro? Reik stabdyti dezinformatorių siautėjimą.

    • Pikc:

      Tiesos yra. Iš tikrųjų, net jei kalbėsim tik apie Lietuvai žalingą propagandą – kodėl autorė kalba apie propagandą apskritai, bet nagrinėja TIK Rusijos propagandą? O kitų mums kenksmingos propagandos šaltinių nėra? Kaip dėl lenkiškos ar sajūziinės propagandos? Ten viskas gerai, vien tik “rusai puola”? Yra esminis skirtumas tarp žiūrėjimo iš Lietuvos pozicijų, įvertinant VISAS grėsmes ir siauro tik VIENOS grėsmės matymo. Pastarasis yra LABAI žalingas – ir turėjome, šiaip jau, pasimokyti iš savo pačių istorijos: gi prisimename, kuo baigėsi, kai Nepriklausomoje Lietuvoje tiek susitelkę žiūrėjome į vieną priešą – lenkus, kad nepamatėme iš už nugaros ateinančių bolševikų su peiliu? Dabar vėl lipama ant to paties grėblio. Priminsiu, kad, nors Rusijos grėsmė išties reali, abėcėlės darkymo, valstybinės kalbos statuso siaurinimo, musulmonų nelegalų importo, pigios darbo jėgos – būsimų kolonistų (taip pat, beje, ir iš tų pačių slavų šalių) atsivežimo, iškrypėliškos ideologijos sklaidos, mūsų savivertės menkinimo per istorijos iškraipymą ir t.t. siekia NE “rusū agentaj”, o kaip tik ta fauna, kuri plėšosi marškinius, vaizduodama save didžiaisiais Rusijos priešais ir “rusū agentū medžiotojais”. Ir jie taip pat varo propagandą – svetimą ir itin žalingą mūsų tautai ir valstybei.

  6. Jules:

    Apie ką rimto mes galime čia su politiškai ir istoriškai nebrandžia, manyčiau, autore kalbėti, kai pas mus nebūta rimtos desovietizacijos, derusifikacijos ir depolonizacijos, kai Mokslinio Komunizmo specialistai su anūkais dabar valdžioje ir sėkmingai kurią kitą izmą – Mokslinę Oligarchiją ir slapta kažkam rengiasi labai blogam mūsų lietuvių atžvilgiu? Apie ką mes galime kalbėti, kai valdžioje buvę melagiai – Komjaunimo aktyvas, a? Į valdžią renkame KGB rezervistus ir Former Bolsheviks‘us, anot CNN ir ne tik, anot mūsų diletantų taip pat. Negali gi žmogus būti genialus visose srityse – tai antžmogiška, antgamtiška ir nedieviška. Negalime mes būti viršūnėje Sovietijoje ir dabar – prie neosovietinio oligarchinio režimo laukiniame kapitalizme, Neosovietijoje. Reikia pirmiausia pradėti autorei sakyti Tiesą ir gėdinti Velnią, o ne dozuoti informaciją, ją hipnotiškai praskiedžiant dezi dozėmis ir kitais paslėptais dezi triukais. Reikia pradėti sakyti tiesą apie Blogio imperijos sąjungininkes ir gėdinti Velnią, pradėti gebėti atpažinti dezi propagandą, atpažinti priešą ir vienytis kovoje su juo. Mes negalime vienu metu būti genialūs dezi ir info propagandoje. Mes turime pasirinkti arba melo sklaidą, arba tiesos sklaidą. Negali stabdyti Putino Rusijos žmones okupacijos dėka pasiekę tai, ką pasiekė – valdžią ir krašto ekonomiką, Lietuvos ūkį ir visas informavimo ir dezinformavimo priemones – spaudą, TV, radiją ir troliją intike. Komjaunimo aktyvistai ir Former Bolsheviks‘ai negali stabdyti Putino Rusijos – tai nerimta, žinant, kad drg.L. Trockio, Lenino ir Stalino Rusijos taip pat niekas rimtai nestabdė, priešingai – ne tik po karo padovanojo atominę bombačką ir perdavė pusę Europos okupacijon ir kelionėn į Sibirą Gulagan, bet ir iki karo padėjo Sovietijai elektrifikuotis ir industrializuotis. Ką tie mūsų dabartiniai didieji Putino stabdytojai be Gorbio leidimo apskritai Lietuvos naudai veikė, sakykime, iki 1985 metų? Kur buvo ir ką veikė tada Kirkilas su Kubiliumi ir pan., a? Ar gynė Kubilius Lietuvių kalbą okupuoto Vilniaus gatvėse, ar buvo patekęs milicininkams į nagus begindamas lietuvišką šnektą viešajame transporte, ceche, gamykloje ar skersgatvyje? Taikos meto visokio plauko auksaburniai, smailaliežuviai, oligarchijos dvaro propagandistai kaip ir generolai nepatikimi, neatrodo? Kadais buvo tokia ikikarinė organizacija Vilniui vaduoti, bet tik iki tol, kol Lenkija neskėlė rimto ultimatumo. Šito nereiktų užmiršti. O kai lenkai skėlė ultimatumo visi ereliai išsižadėjo amžinosios Lietuvių sostinės Vilniaus, nepamirškite to. Dabar irgi kažkas tokio slapčia panašaus vyksta, todėl ir spirga Kirkilas su Kubiliumi. Kolaboracionalizmas Lietuvoje labai gajus kaip ir „stukačestvo“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *