B. Rastenytė. Erdvės poetika Nijolės Miliauskaitės kūryboje (1)

kriaukleGastonas Bašliaras (Gaston Bachelard) – prancūzų fizikas ir chemikas, domėjęsis filosofijos ir epistemologijos, mokslo ir kultūros istorijos, literatūros ir poetinės vaizduotės problemomis. Gastono Bašliaro darbai – tai filosofijos ir literatūros susiliejimas, ryškiai atsiskleidžiantis egzistencializmo atstovų kūryboje. Gastonas Bašliaras gana laisvai naudojasi Zigmundo Froido psichoanalizės atradimais ir Karlo Gustavo Jungo archetipų teorija. Bašliaras, kitaip negu Froidas, nepriešina žmogaus ir pasaulio, o tiesiog įžvelgia įgimtus žmogaus polinkius, vaikystės išgyvenimų ir prisiminimų pėdsakus. Jo supratimu,  kūryba, – tai priartėjimas prie mitologijos, prie bendrų simbolių, archetipų. Kultūra nuolat kartoja tų pačių mitinių simbolių įvairiausius variantus. Anot G. Bašliaro, žmogaus psichiką stimuliuoja keturi žemės elementai: ugnis, vanduo, žemė, oras. Pagrindiniai veikalai: „Ugnies psichoanalizė“, „Vanduo ir svajonės“, „Erdvės poetika“, „Svajonių poetika“.  (Lietuviškai išleista rinktinė „Svajonių džiaugsmas“ (Vilnius: Vaga, 1993), į kurią sudėta „Ugnies psichoanalizė“, „Vanduo ir svajonės“, „Erdvės poetika“). „Erdvės poetika“ ir „Svajonių poetika“ yra laikomi fenomenologinės kritikos darbais. Fenomenologinis požiūris reikalauja žvelgti į fenomeną per sąmonės prizmę, kuri visada intencionali (intencionalùmas [lot. intentio — įtempimas, sustiprinimas], fenomenologijoje (F. Brentanas, E. Huserlis) — esminė sąmonės savybė, sąmonės nukreiptumas į objektą.)

Šioje publikacijoje bandau pagal „Erdvės poetikoje“ aprašytus archetipus: namas (rūsys, gyvenamoji erdvė, palėpė, kampas, užkaborys), stalčius, skrynutė, spinta, lizdas, kiaukutas, kampai, miniatiūra, vidinė erdvė, vidinis beribiškumas, išorės ir vidaus dialektika, apvalumo fenomenologija… pažvelgti į Nijolės Miliauskaitės kūrybą. Eilėraščiai iš rinkinio „Sielos labirintas“ (cituojant sutrumpintai nurodoma SL ir puslapiai).

Namas. Kambarys. Kampas (užkaborys). Rūsys

Aptardamas namo vaizdinį poezijoje G. Bašliaras rašo: „Bet kiek gretutinių problemų iškyla, kai norime nustatyti mūsų prieraišumo pasirinktai vietai menkiausio niuanso giluminę realybę! Šį niuansą fenomenologas turi traktuoti kaip iškart kylantį, pirminį psichologinį fenomeną, nes niuansas nėra dar viena pridėtinė išorės spalva. Tad reikia nusakyti, kaip gyvename savo gyvybinėje erdvėje atsižvelgdami į visą gyvenimo dialektiką, kaip diena po dienos įsišaknijame „pasaulio kampelyje“.

DSC00593Nes namai – mūsų kampelis pasaulyje. Jie – kaip dažnai sakoma – mūsų pirmoji visata. Jie – mūsų tikrasis kosmosas. Intymiu, vidiniu požiūriu, argi nėra gražus kad ir pats kukliausias būstas? „Kuklaus būsto“ rašytojai dažnai primena šį erdvės poetikos elementą. Tačiau šis priminimas pernelyg glaustas. Trumpai prisiminę „kuklų būstą“, jie ten nepasilieka, apibūdina jį esamu laiku, neišgyvendami jo pirmapradiškumo, priklausančio visiems, turtingiems ir vargšams, kas apie jį svajoja.

Tačiau mūsų suaugęs gyvenimas toks neturtingas pirminių gėrių, jo antropokosminiai saitai tiek atsipalaidavę, jog nebejaučiame jų sąryšio su namų visata. Netrūksta filosofų, abstrakčiai „modifikuojančių“, atrandančių šią visatą „aš“ ir „ne-aš“ dialektiniu žaismu. Jie kaip tik pažįsta prieš namus esančią visatą, prieš buveinę esantį horizontą. Betgi priešingai, tyrinėjant fenomenologiniu požiūriu, tikrieji vaizdo pradmenys konkrečiai kalba apie gyvenamosios erdvės vertes, šį mane saugantį „ne-aš“.

(…) Kiekviena tikrai gyvenama erdvė turi esmines namų savybes, apima „namų“ sąvokos esmę. Visame šiame darbe matysime, kaip šia kryptimi veikia vaizduotė, kai būtis suranda mažiausią pastogę: matysime, kaip vaizduotė „stato nematerialių šešėlių sienas“, kad pasiguostų apsaugos iliuzija, arba, atvirkščiai, virpa už storų sienų, abejoja pačios tvirčiausios apsaugos tikrumu. Trumpai tariant, saugoma būtis nesibaigiančia dialektika sensibilizuoja (padidina jautrumą, jautrina) savo prieglobsčio ribas. Ji išgyvena namus realiai, potencialiai, mintimis ir svajonėmis“ (1, 322–323).

Taigi namai yra „viena didžiausių žmogaus minčių, prisiminimų ir svajonių integravimo galių“. Namai yra kūnas, siela, pirmasis žmogaus būties pasaulis. Anot metafizikų, namai – tai lopšys. Mūsų svajonėse namai taip pat yra lopšys. Namai siejami su vaikyste („Vaikystės šalimi“). Namų vaizdinys siejamas su pirmine būties gerove. Svajodami apie gimtuosius namus imame jausti pirmykštę šilumą.

Namo vidinės erdvės pasižymi ypatinga trauka. Nėra intymumo, kuris atstumia, – rašo G. Bašliaras. Visos vidinės erdvės traukia. Ir jų būtis – gerovė. Būtent tai turint omeny reikėtų tyrinėti pastoges ir kambarius (1, 329). Anot G. Bašliaro, kambarys, buveinė neturėtų būti per daug vaizdingi, nes tuomet būtų sunku juos vaizduotėje atgaminti. Kambarys – tai paslaptis, tai intymios būsenos, tai individualios vertės, kurios geriausiai atskleidžiamos poezijoje, bet ir tai – tik nurodant kryptį. Objektyviai pasakyti pačios paslapties esą neįmanoma.

Namas – stabilumo pagrindus ar iliuzijas teikiančių vaizdų kūnas. Norint šiuos vaizdus išdėstyti, reikėtų, anot G. Bašliaro, juos išdėstyti tam tikra tvarka, reikėtų apžvelgti dvi pagrindines vienijančias temas:

  1. Namas įsivaizduojamas kaip vertikali būtybė, jis kyla į viršų, diferencijuojasi vertikaliai, žadina vertikalumo pojūtį;
  2. Namas įsivaizduojamas kaip susikoncentravusi būtis, jis kviečia suvokti centriškumą (1, 333).

Taip bendrais bruožais G. Bašliaras aptaria namus. O kaip namų, kambario vaizdinys  atsiskleidžia Nijolės Miliauskaitės kūryboje?

IMG_2749

Namas ankstyvojoje N. Miliauskaitės poezijoje nejaukus, šaltas, susijęs su vaikystės nuoskaudomis, vienatve, tarytum neišgyventa pilnutinė būtis, jos gerovė. Namas iškyla kaip prieglauda. Užkaborys (kampas) yra įvardijamas kaip „sielos užkaborys“. Juose slypi paslėpta vaiko baimė ir vienatvė, išreiškiama mergytės vaizdiniu (galbūt tai yra savotiška miniatiūra: sielos baimė, vienatvės nuoskauda, silpnumas, mažumas – mergytė).

Nedrąsi mergytė
tebesislapsto
sielos užkaboriuos
(SL, p. 9).

Kūnas irgi yra sielos namai. Kūno namai – pasaulis, kuris turi ribas (sienos, debesys, pasaulis):
patiklus aklas kūnas
klaidžioja tamsoje
atsimušdamas
į sienas, į debesis, į pasaulį
(SL, p. 11)

Ties kūnu susikoncentruojama, juntama, kaip jis auga („maudžia kūną, kuris tebeauga“, SL, p. 12), gyvenama kūne. Sielos gyvenimas kūne, susikoncentravimas ties juo vėlgi primena sielos namus, ir tai yra susiję su svajone ir prisiminimu, praeities  projekcija į ateitį:

nori būti viena
matuojas motinos rūbus
persirenginėja
karštligiškai
renka sau vardą
ieško knygose sau biografijos
(…)
pamatyti
trokšta
savo paskirtį
savo likimą
tavo
veidą
tai paslaptis
(SL, p. 12–13)

Buvimas namie susijęs su paslaptimi (apie lyrinį „aš“ sakoma „slapūnė“). Tai ieškojimas, norėjimas įžvelgti paslaptį,  prisiminimų apmąstymai, projekcija į ateitį.

DSC06038Mes patys dažnai esame namai. Anot Froido, namai kaip simbolis yra priskiriami moteriai, motinai, ir kaip tik seksualine arba „gimimo“ prasme. Pačioje namų esmėje yra daugiau moteriškumo ir motiniškumo nei vyriškumo.

Su kai kuriais namais yra nesusigyvenama. Tai – prieglaudos namai, vienuolynas, kuriame išgyvenama vienatvė, tai yra vienatvės projekcija, kaip alternatyva jai lieka – kūnas, sapnai. Tai savos erdvės ir moteriškumo neįgijimas, nesusitapatinimas su sava erdve. Tai galbūt G. Bašliaro minima neišgyventa būtis, nesusigyvenimas, neįsigyvenimas:

ne mano tos lygumos
ne mano tas sodas, aukšti kambariai
klaidūs koridoriai, tamsūs vingiuojantys laiptai
ir amžinas šaltis

net ruda nunešiota suknelė
prigludus prie liesų pečių, ne mano
net ši juoda prijuostė
turiu tik sapnus
ir save
(SL, p. 14)

Taigi namai egzistuoja kaip sodas, kambariai, klaidūs koridoriai, tamsūs vingiuojantys laiptai. Bet tai ne lyrinio „aš“ namai. Ten šaltis, o namai tarytum vėlgi tik kūnas („turiu tik sapnus ir save“). Vis dėlto šiame eilėraštyje egzistuoja svajonė – misteris Ročesteris. Tačiau neišgyvenama namų būties saugumas, saugi būtis. Tai nejaukūs, šalti, nesaugūs namai, susiję su nemalonia vienatve.

Siela gali „apsigyventi“ ne tik kūne, bet ir „mūruose“ (namo dalis). Kaip buvo jaučiamas kūno augimas, taip jaučiamas ir sielos augimas:

(…), kaip man patinka ši vasara
kurios seniai nėra, šie mūrai –
vėsus didžiulis trauklapis
karščiuojančiai
augančiai sielai
(SL, p.17)

Šiuose mūruose siela jaučiasi jaukiai, ji „auga“. Argi ne tada pajaučiam miesto mūrus, miestą, – kai esame laimingi, pažįstame šį jausmą, kad mano ergo yra – aš esu. O prieglaudos nemalonumo išgyvenimas yra slepiamas (tarytum į sunkią skrynią), nustumiamas į pasąmonę ir prisiminimus, į sunkųjį, neišorinį, nematomą diską.

IMG_9121pačiam dugne
slepiu jį
po senom
slapta skaitytom knygom
tvankioj tamsioj palėpėj
ir užtrenkiu antvožą
apkaustytą
sunkiai
(SL, p.18)

Atsvara nemaloniai prieglaudos baimei ir nejaukumui (akinamai išbalę sienos, šerkšnotos lubos, besirikiuojančios baltos durys, lipant laiptais betykantis baubas, taigi čia visai neiškyla malonumas laiptais  kilti aukštyn, šis kilimas laiptais asocijuojasi su baime) yra sapnų idilė, kur žydi pilnas bičių sodas, prie lango niūniuoja siūdama moteriškė (SL, p. 22).

Baimei atsvara yra namai, į kuriuos gali parvesti tik „vienatinį“. Tai savotiška svajonė, pasakos projekcija, išgelbėtojo įvaizdis (SL, p. 26). Būtent taip šis įvaizdis atskleidžia namų kaip moteriškumo ir seksualumo reikšmę.

Kambarys iš prisiminimų iškyla kaip tamsus, lyrinis „aš“, apimtas baimės:

vėl esu tas mikčiojantis vaikas
tamsiam kambary, apsupta
nesuprantamos baimės
vaiduoklių
(SL, p. 32)

Viename eilėraštyje lyrinis „aš“ yra tarsi veidrodis, kuriame iš ežero atsispindi bažnyčia. Tai taip pat namų įvaizdis –  Dievo namų. Tie „atsispindinčios dienos“ prisiminimai  šviesūs, susiję su mergaitės svajonėmis.

Kaip jau buvo minėta, namų nuolat ieškoma (kad ir žemėlapyje) ir nerandama, juose neapsigyvenama, stoties įvaizdis kaip ir iliustruotų tą žmonių be namų vaizdinį – keliaujančių žmonių:

stotis prisigrūdusi žmonių, bet žemėlapy
nerandi vietos, kur galėtume
gyventi
ilgai ir laimingai
(SL, p. 49)

Erdvė gali būti suteikiama netgi rytui:

Nutūps
delnuos. Nubudęs rytas
prie lūpų pirštą prideda
ir šypsos
(SL, p. 41)

Tai savotiška meditacija, erdvės suteikimas abstrakčiam dalykui, jaučiamas būties išgyvenimas, akimirkos pajauta: „rytas nutupia delnuose“.

Prie namų įvaizdžio N. Miliauskaitės kūryboje minimi ir kiemo ar sodo įvaizdžiai.

Galbūt savotišką aliuziją į rūsį galima būtų įžvelgti šiame eilėraštyje:

nuženk
į sapno tikrovę
į tamsią dulkėtą siuvyklą
kur tylūs veidai
palinkę virš pilko milo
ir lempa
apšviečia rankas ir adatą
(SL, p. 10)

Sakoma „nuženk“ (t. y., leiskis žemyn, o, anot G. Bašliaro, į rūsį visada nulipama) „į tamsią dulkėtą siuvyklą“, šviečianti lempa yra centras, apšviečiantis žiburys tamsoje. Taip pat kalbama apie „sapno tikrovę“, kuri yra pasąmonės, taigi tas tamsusis kambarys-siuvykla –  tarsi kambarys, kuris egzistuoja pasąmonėje. Taip pat leidimasis žemyn, kuris susijęs su tamsa, o tai primena leidimąsi į rūsį.

Rūsy diegai išstypę, saulės spinduliuos
sugniaužtos persišviečia rankos
(SL, p. 21)

DSC00097Tiek į rūsio sferą, tiek į idealių namų sferą  dažnai patenkama per sapną.

Taigi tokie pagrindiniai namų įvaizdžiai, jų prisiminimai, projekcijos, svajonės, pajauta ankstyvuosiuose N. Miliauskaitės eilėraščiuose. Galima sakyti, kad, anot Bašliaro, lyrinis „aš“ „virpa už storų sienų“, namai yra susiję su baime, vienatvės išgyvenimais, nejaukumu. „Namai yra kūnas, siela, tas pirmasis žmogaus būties pasaulis, mintimis ieškojimas prieglobsčio“, prisiminimai, svajonės, projekcija, vienatvės pajauta. Visa tai galima įžvelgti N. Miliauskaitės poezijoje. Namai, kambarys – tamsos sfera, baimė. Nuoskauda yra slepiama (skrynios motyvas). Siela gyvena kūne, teturi kūną, svajones, ir tik viename eilėraštyje vėsiuose mūruose auga dvasia. Rūsio erdvė nėra tiesiogiai minima, o vertikali namo erdvė (laiptai, kylimas aukštyn) yra susijusi su baime, namų centro nėra, siela, dvasia koncentruojasi ties kūnu. Rūsio ir idealių namų erdvės išgyvenamos dažnai sapne.

Vėlesniuose eilėraščiuose namų įvaizdis šiek tiek keičiasi. Vis dėlto dažniausiai tai realiai neapgyvendinta erdvė, tačiau ji medituojama, svajojama, išgyvenama dvasioje, jaučiama saugesnė, ramesnė būtis, „įsigyvenama“.

 

 

IMG_4678

Namai projektuojami vėlgi sapno sferoje:

tu mūsų sapnas
sapnas atvirom akim
(SL, p. 208)

Akcentuojamas stogas, medžių apsauga:

aukštu stogu
su dideliais medžiais nuo šiaurės pusės
su šuliniu
plynam lauke
tu mūsų nubudimas
(SL, p. 209)

Taigi namai – ir sapnas, ir nubudimas.

Viename eilėraštyje aprašomas namas, kuriame „niekados negyvensiu“ (SL, p.211–212). Šis namas mūrinis, saugus ir tuo pat atbaidantis – vaiduoklis:

mūrinis namas
prie Seiros, namas
vaiduoklis

Akcentuojamas stogas:

iš tolo
skardinis šviečia stogas
kaip naujas

Tai suteikia jam didesnio mistiškumo, transcendentiškumo. Namas negyvenamas, tarsi laukiantis gyventojų, svajonių namas, jaukus:

Einu per kambarius
kokios švelnios saulės prišildytos grindys
basoms mano pėdoms

Namas detaliai apžiūrimas, apeinamas: stalas – krėslas šeimininkui – medinė lova – spinta – skrynia.  Kylama aukštyn:

laiptai, dar tvirti turėklai, girgžteli
durys į balkoną
pažiūrėk

Šis namas turi viską, pagrindinius atraminius taškus: stogas kaip naujas, dar tvirti turėklai, nuostabus peizažas pro langą, vedantis jaukus keliukas, saulės šviesa ir šiluma. Tačiau tai tik projekcija, išgyvenimas, svajonė, konstatuojamas faktas, kad tai namai, „kuriuose niekados negyvensiu“. Šiame name slepiasi būties jaukumas, saugumas, juose yra ir centras, ir vertikalė.

Kitame eilėraštyje aprašomas griūvantis namas. Akcentuojamas sodas: „koks gražus šitas sodas, ši virpanti šviesa“, ir vis dėlto jis slepia nuopuolį, degradaciją. (SL, p. 215)

Namai iškyla kaip negyvenami, iliuziniai, įsivaizduojami, iš prisiminimų sferos, šviesūs, ten „žydi lelijos“:

kvepia kažkas, tik nematau kas
taip stipriai, taip saldžiai
kaip užmarštis
vasara
(SL, p. 217)

IMG_4664Ten šviesu ir jauku, ten skamba pianinas, kur matyti neigiama prisiminimo konotacija (konotãcija [↗ kon… + lot. motatio — pažymėjimas], lingv. kalbos vieneto šalutinė reikšmė) – pianinas išvežtas ir sudaužytas:

negali man jų parodyt
įvesti
į vėsią priemenę, į kambarius, pilnus saulės
kur tebeskamba
pianinas, išvežtas ir sudaužytas
kur esi dar vaikas
(SL, p. 218)

Kaip namų dalį galima išskirti ir priemenę.

Namas gali būti ir ieškomas, įsivaizduojamas, ir nebūtinai jaukus (Brončių namų vaizdavimas). (SL, p. 219)

Lyrinis „aš“ kartais projektuoja namus važiuodamas troleibusu, įsivaizduoja, kas turėtų gyventi už kokio nors lango, susikuria sau iliuzinę, jaukią užuovėją. Savotiškai kuria transcendentinį pasaulį.

Labai gerai atspindėtų G. Bašliaro išdėstytus namo erdvės suvokimo aspektus  eilėraštis „atsargiai papučiu, ir dugnas“ (SL, p. 277). Namas smulkinamas iki kambario, namo užkaborių – skrynutės. Iškyla labirinto vaizdinys. Sielos veidrodyje yra uždraustas įeiti kambarys. Norint į jį įeiti blaškomasi „sapnų labirintuose“ (vėlgi sapnų sfera). Tačiau konstatuojamas faktas, kad:

tačiau niekaip neužeinu
nei ramios slėptuvės, nei tikrų namų,
nei uždrausto įeiti kambario.

Ribos – slenksčio funkciją atlieka aksominės auksiniais raštais užuolaidos. Kambarys eilėraščio gale virsta skrynute, o ši – bedugne (beribiškumas). Skrynutė taip ir lieka neatverta. Nenorima atverti. Tamsiajame sielos veidrodyje, skrynutėje glūdi paslaptis.

O kitame eilėraštyje vis dėlto įeinama į uždraustą kambarį. Pasijuntama labirinto centre, konstatuojama: „kaip šviesu” (SL, p. 322).

IMG_4712Taigi čia iškyla kambario – sielos centras. Labirintas, įsivaizduojami namai, kaip ir kituose eilėraščiuose, susiję su sapnų sfera, yra sudėtingi. Randama visai kas kita, nei buvo įsivaizduojama. Gausybė egzotiškų, taurių moteriškų daiktų (lobynas: brangakmeniai, knygos, muskusas, šilkas, kašmyro vilna ir kt.) virsta tiesiog šviesa menėje raštuotomis grindimis su veidrodžio šuke.

Dar vėlesniame eilėraštyje grįžtama prie realių namų, mažo kambario, prigrūsto knygų, „skurdaus ir riboto gyvenimo“. Šių namų meditacijų centras – kiniška rožė. Vidiniai namai, gyvenimas asocijuojasi su sraige (kiaukutas):

toj pačioj kasdienybėje, kur stumiuosi
sraigės žingsniu
(SL, p. 411)

O pasaulio centru gali tapti virtuvė.

Sena stora moteriškė
prisėdusi ant taburetės
išbaltintoj kalkėm didžiulėj virtuvėj
(dar drėgnos, ką tik iššiūruotos grindys, išgrįstos
raudonom senoviškom plytom, nušveistos švyti
varinės rankenos, grūstuvės, variniai
dubenys ant lentynų – kaip kvepia
verdama vyšnių uogienė, vasara
ilga ir karšta) 

gyvena ji savo
atskiram pasauly
nieko
apie ją nežinau
(SL, p.125)

Taigi namai projektuojami, įsivaizduojami, medituojami, mažai telieka nejaukių namų įvaizdžio (nors yra griūvančių namų įvaizdis (laikinumas, nesaugumas), kambarys – skrynutė slepia sielos paslaptis, o kai atveria – paaiškėja, kad ten šviesu. Yra namo vertikalė ir centras, laiptai, labirintas, pagrindiniai aspektai, kuriuos aptaria Gastonas Bašliaras. Namų vaizdinys atitinka užuovėjos, saugumo, būties pilnatvės ieškojimą, siekimą. Namai, kambarys – tai sielos buveinė. Skrynia slepia paslaptį. Labirintas – tai ieškojimas, klaidžiojimas.

Stalčius, skrynios ir spintos

„Spinta ir jos lentynos, sekreteras ir jo stalčiai, skrynia ir jos dvigubas dugnas yra tikri slapto psichologinio gyvenimo organai. Be šių ir kai kurių kitų taip pat valorizuotų (sustiprintų, skleidžiamų, naudojamų) „objektų“ mūsų intymus gyvenimas stokotų intymumo modelio. Jie – sudėtiniai objektai, objektai-subjektai. Kaip ir mes, per mus ir mums jie turi savąjį intymumą“, – rašo G. Bašliaras (1, 381).

Spintos vidinė erdvė yra intymioji erdvė, kuri neatsiveria pirmam pasitaikiusiajam. Spinta – gyvas tvarkos centras, visą namą apsaugantis nuo begalinės netvarkos. Ši tvarka nėra grynai geometriška, ji primena šeimos istoriją (1, 382). Skrynelės ženklas – uždara psichologija, gebanti būti dviejų būtybių slapto bežodžio bendravimo simboliu. Skrynelė – tai slepiama paslaptis. Skrynelėje kondensuojasi visata, ji – tai paties centro centras, joje susitelkia praeitis, dabartis ir ateitis.

IMG_4655Svarbu, kad skrynelė – atsidarantis daiktas. Kai ji uždara, tampa tokia pat kaip ir visi daiktai, tačiau atverta ji atveria, nepriklausomai nuo jos realaus tūrio, vidinį dydį, kuris kartais gali būti begalinis (1, 388).

Kaip buvo minima aukščiau, skrynutė N. Miliauskaitės poezijoje gali slėpti nemalonius prisiminimus, susijusius su praeitimi ir tuo pat pasąmone (SL, p. 18). Gali būti sielos vaizdinys. Skrynutė, kaip ir mini G. Bašliaras, yra paslaptis, o atverta ji gali tapti begalinė. Kambarys gali virsti skrynute, o ši – bedugne (SL, p. 277–288). Dėžutėje slepiasi siela, tiksliau tariant, ji ten įkalinta:

Lizdas, urvas, kiaukutas

Lizdas, urvas susiję su pirminėmis žmogaus būsenomis. Tai pirminis prieglobstis, kuriame žmogus jaučiasi saugus it pelė urvelyje, paukštis savo lizde, sraigė savo kiaukute. Su jais susijusi ištisa kategorija vaizdų, žadinančių žmoguje primityvumą (1, 392).

Anot G. Bašliaro, apskritai literatūroje lizdo vaizdas yra vaikiškumo apraiška, su kiekvieną kartą patiriamu nuostabos jausmu atradus lizdą. Namas-lizdas visada senas, į jį sugrįžtama. Su namu-lizdu siejama ištikimybė.

„Gyvasis lizdas galėtų pagrįsti fenomenologiją realaus, gamtoje rasto lizdo, akimirksniu tampančio – tai nebus per stipriai pasakyta – visatos centru, kosminės situacijos duomenimis“, – rašo G. Bašliaras (1, 394).

Kiaukutas paslaptingas ne savo forma, kuri neretai stebina grožiu ir geometriškumu, bet formavimu, – rašo G. Bašliaras. – Kaip lizdo, taip ir kiaukuto atveju privalomas pirmosios nuostabos suinteresuotumas. Ar įmanoma gyva būtybė akmenyje, uolos gabale? Iš kiaukuto gimusioje būtyje – viskas dialektiška. Iš kiaukuto iškylanti būtybė skatina mąstyti apie mišrią būtį, kiaukuto inertiškumas neskatina svajonių, kiaukutas tėra paliekamas apvalkalas. Taigi remdamiesi, mūsų manymu, vaizdų fenomenologijos svarbiausiu metodu, kurio tikslas apibrėžti vaizdą kaip vaizduotės gausos rezultatą, pabrėžėme didelio ir mažo, paslėpto ir matomo, nuolankaus ir agresyvaus, glebaus ir gyvybingo dialektiką“, – toliau rašo G. Bašliaras (1, 408). Reikia būti labai vienišam, kad gyventum kiaukute. Išgyvendami šį vaizdą, taikomės su vienatve, – teigia G. Bašliaras.

Kiaukutas N. Miliauskaitės kūryboje atsiskleidžia kaip naujos būties davėjas: sraigės metamorfozė į mergaitę; amorfinis (sraigės) būvis virsta moteriškumo idenfikacija. Sraigė – pasislėpimas, išgyvenimas žiemą, o pavasarį ji atgimsta mergaite:

Prie sienos prisiglaudusi snaudžia sraigė,
perdien ją vaikėsi vaikai, per galvą
vis taikydamiesi kirst žabu. Krikštamotė
žiema jai šnabžda: vieną
kartą nusimesi kiautą, virsdama
mergaite, tavo veidas
išsiskleis jo akiai kaip tamsus
našlaitės žiedas
(SL, p. 20)

Koks šaltas ruduo, kokios aštrios
žolės ir kiaukutai, koks nesvetingas
kraštas tau skirtas, laivai
liepsnojo per naktį įlankoj
(SL, p. 38)

Šiame eilėraštyje kiaukutas nėra prieglobstis, tai – kalėjimas: kokios aštrios žolės ir kiaukutai.

Galbūt kiaukuto variacija galėtų būti kokonas, mumija, kuriame slepiasi tamsi siela, prieš ruošdamasi atgimti – „išskristi peteliške“:

tamsi mano siela
ją užnešė smėlis
ji miega, ji miega

švytinti
naktine peteliške
ar išskrisi
iš kokono, iš mumijos?
(SL, p. 40)

Lyrinis „aš“ pasijunta ir kaip mergaitė, mieganti rausvoj kriauklėj (SL, p. 46). Tai Veneros įvaizdis. Ji saugi ir ramiai miega. Pirminis prieglobsčio būvis, kuris siejasi su nekaltumu. Kartais lyriniai subjektai pasijunta be kiaukuto:

kartu su kiaukutais ir kriauklėm
nušlavė jūra
šį mažą miestuką
ir mus
be kiauto, be kevalo
ilsimės smėly
kur buvo dangus.

Lyriniai subjektai, nusimetę kiautus ir kevalus, pasijunta dangaus sferoje. Iliustratyvus G. Bašliaro teiginių patvirtinimas yra šis eilėraštis:

DSC02747visi
paukščiai turi lizdus, visi žvėrys
turi urvus, o mes?

nuėjai į kapines, prašei išnuomoti rūsį, tarp medžių ir paukščių per vasarą
galėtume sau gyventi, bet niekas
nenori priimti
varinėja nuo rūsio prie rūsio
įtariai žiūrėdami įkandin
– prisimeni

tą laukinių pelių
lizdą miške? tuos mažus peliukus? aš irgi
norėčiau turėti namus
(SL, p. 107)

Taigi čia net kapinių rūsys galėtų tapti gyvenamąja erdve ir namais. Piešiama ekstremali situacija. Instinktyviai, pirmapradiškai suvokiami namai – lizdas ir urvas (paukščių ir pelių).

Taigi kiaukuto motyvas N. Miliauskaitės kūryboje yra ir pirminis prieglobstis, ir naujos būties davėjas, bet kartais lyrinis „aš“ pasijunta be to prieglobsčio, lyg ir suvokdamas, kad neturi tos pirminės saugumo formos. Urvas – lizdas atitinka G. Bašliaro mintis – tai pirminis saugus, primityvus būvis, namai.

Miniatiūra

G. Bašliaras rašo: „Miniatiūra – didumo prieglobstis“ (1, 443). Arba: „Formulės „būti pasaulyje“, „pasaulio būtis“ man atrodo pernelyg didingos, todėl man nepavyksta jų išgyventi. Geriau jaučiuosi miniatiūriniuose pasauliuose. Man jie – užvaldyti, įsisavinti pasauliai. Juos išgyvendamas, jaučiu iš savo svajojančios būties sklindant pasaulį tveriančias bangas“ (1, 447).

Galbūt miniatiūrą N. Miliauskaitės poezijoje galėtume įžvelgti pasijutime vaiku, vaiko vaizdinyje. Didelio, suaugusio žmogaus siela atsiskleidžia kaip vaikas ( SL, p. 27). Vaikas viduje prisikelia, prieš tai jis slepiasi („po aptriušusiais sienos apmušalais, po išplėšytais pribraukytais puslapiais laukei“) ar buvo įkalintas:

šitiek metų
tamsiam kambary, užmiršta, nepasiekiama
ilgiausiais koridoriais, laiptais aukštyn ir žemyn
slaptais perėjimais per sieną
už knygų spintos arba per veidrodį
(SL, p.473)

Arba  norėjimas būti hieroglifu senuose raštuose, o hieroglifas taip pat yra miniatiūra:

ir tu
norėtum būti hieroglifas
senuose raštuose
(SL, p. 39)

Taip pat pasijutimas žolėmis:

Mes esam
pernykštės žolės vėjo rankose
apsnigtuose laukuos
temstant
lyg gotiškos
raidės antkapy, neišskaitomos.
(SL, p. 43)

Kartais gal miestas, žiūrint nuo kalno, atrodo lyg miniatiūra, kyla noras, ir, atrodo, įmanoma jį išgelbėti:

(…) išgelbėk
šį miestą
matei jį nuo kalno
(SL, p. 47)

Beribiškumas

„Galėtume teigti, kad beribiškumas – filosofinė apmąstymų kategorija. Be abejonės, apmąstymus maitina įvairūs reginiai, tačiau savotišku įgimtu noru jie linksta į didumo kontempliavimą. O šis didumo kontempliavimas lemia tokią specifinę būseną, tokį ypatingą sielos būvį, kad svajotojas atsiduria už jį supančios aplinkos ribų, priešais didumo ženklu pažymėtą pasaulį“ (1, 465). „Tikrasis beribiškumo apmąstymų produktas yra visa didinanti sąmonė“ (1, 466). Apmąstymai  virsta begalybės apmąstymais.

DSC09605 DSC06634Beribiškumo pajauta matyti ir N. Miliauskaitės eilėraščiuose:

Tai debesys,
vasaros debesys, kelias – iš kur
ir kur link –
tolyn o tolyn…
(SL, p. 24)

arba:

tavo pasaulis
beribis rūstus nepagražintas
(SL, p. 32)

Čia beribiškumas atsiskleidžia per baimę.

Taip pat:

bekraštė pakrantė
eičiau ir eičiau
pėdom

Šitame eilėraštyje beribiškumas siejamas su nesuprantamumu, svetimumu.

Siela irgi gali būti bekraštė:

patikli siela
trokšta pažinti
brolišką sielą
bekraštę
(SL, p. 11)

Bekraštiškumas galimas pažinti. Ieškant vizijų  namo „sielos akimis“ matoma:

viržynai, viržynai, tušti
beribiai plotai.
Taigi beribiškumas – sielos būsena.

Literatūra

BACHELARD, Gaston. Svajonių džiaugsmas: Ugnies psichoanalizė, Vanduo ir svajonės, Erdvės poetika. Vilnius: Vaga, 1993.
MILIAUSKAITĖ, Nijolė. Sielos labirintas. Vilnius: Vaga, 1999.

Iliustruota Keičio Kagio (Keiichi Kagi) nuotraukomis.

Spausdintiniai „Saulės arkliukai“, 2013, nr. 4, p. 28-35.

Kategorijos: Iš mokslo tyrimų, Mokslas, Saulės arkliukai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , .

1 komentaras

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *