P. Šimkavičius. Konferencija: žvilgsnis į jaunimo tautinį, valstybinį ir patriotinį ugdymą (7)

Prof. dr. Vytautas Radžvilas | P. Šimkavičiaus nuotr.

Šių metų gegužės paskutinį šeštadienį Vilniaus įgulos karininkų ramovėje vyko konferencija „Mokykla be patriotizmo – jaunimas be vertybių – Lietuva be ateities?“, kurią surengė Lietuvos Respublikos krašto apsaugos bičiulių klubas (valdybos pirmininkas dim. mjr. Antanas Burokas) ir Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, koordinacinė taryba (pirmininkas Algis Narutis), vienijanti 23 nevyriausybines organizacijas. Šioje konferencijoje pranešimą „Lietuvos jaunimo mankurtinimas: priežastys ir padariniai“ skaitė profesorius, humanitarinių mokslų daktaras Vytautas Radžvilas.

Yra pagrindo būgštauti dėl nepriklausomybės ateities

Prof. dr. V. Radžvilas pabrėžė, kad konferencija vyksta pačiu laiku ir kad dabar labai svarbu blaiviai, realistiškai įvertinti Lietuvoje susiklosčiusią situaciją tautinio, valstybinio ir patriotinio ugdymo srityje. Ir tai padaryti būtina, nes mūsų geopolitinė situacija yra pasikeitusi iš esmės, kurią geopolitikos analitiko, tarptautinių santykių ir Europos Sąjungos (ES) tyrinėtojo žvilgsniu prof. V. Radžvilas įvertino: „Faktiškai pirmą kartą nuo to laiko, kai atsikovojome nepriklausomybę, yra pagrindo būgštauti, kad su šita nepriklausomybe gali tekti atsisveikinti“. Savo išvadą pranešėjas pagrindė grėsmingomis Lietuvai įžvalgomis: pirma – Vakarai silpsta, antra – vyksta ES dezintegracija, kurios padariniai yra nenuspėjami. Tai štai tokioje situacijoje Lietuva kliaunasi pasenusia strategija – kažkas mus gelbės ir mums padės. Profesorius neabejojo, kad tai yra labai svarbu, bet brandi tauta ir valstybė pirmiausia savimi turėtų pasirūpinti pati. „Praktiškai tai reiškia, kad turi būti daroma daugybė veiksmų, siekiant konsoliduoti tautą: spręsti ekonomines, socialines ir panašias problemas ir, žinoma, ugdyti patriotinę nuostatą“, – tęsė pranešėjas.

Lietuvos ir ypač jaunosios kartos ištautinimas ir išvalstybinimas pasiekė katastrofinį lygį

Kalbėdamas apie realią padėtį V. Radžvilas pateikė banalios apklausos rezultatus, kurie byloja, kad 90 proc. mūsų mokinių pasiruošę pirma proga kažkur emigruoti. Profesorius paaiškino, ką tai reiškia: „Tai reiškia, kad Lietuvos ir ypač jaunosios kartos ištautinimas ir išvalstybinimas praktiškai pasiekė katastrofinį lygį“. Atsakydamas į klausimą, kodėl tai įvyko, V. Radžvilas kalbėjo, kad joks sveiko proto žmogus neabejoja, kad Lietuvos įsijungimas į Vakarų struktūras – į ES ir NATO – buvo gyvybiškai svarbus. Tačiau įsijungus nebuvo mėginta rimčiau apmąstyti ir įvertinti, o kas vis dėlto vyksta pačiuose Vakaruose ir pirmiausia toje pačioje ES.

„Mes kažkaip ir šiandien nesuprantame, kad lyg tyčia po 1992 m. ES savo raida pasuko visai kita linkme, kai pasirašius Mastrichto sutartį buvo einama prie politinės sąjungos. Ir šitos politinės sąjungos kokie tikslai ir pobūdis yra labai aiškiai įvardijami aukščiausių ES pareigūnų pasisakymuose nuo Rompėjaus (Herman Van Rompuy) iki Junkerio (Jean-Claude Juncker), jie sako, kad tautos ir nacionalinės valstybės yra atgyvena. Tai reiškia, kad ES integracijos pasirinktas modelis, kuris de facto patinka mums ar nepatinka, savo esminiais bruožais primena sovietinį modelį. Jo esmė yra likviduoti tautas ir nacionalinių valstybių suverenumą. <…>. Tačiau, tai nereiškia, kad šitas integracijos modelis numatė tautų ir valstybių konfederaciją, apie kurią svajojo didieji ES kūrėjai krikščionys demokratai R. Šumanas (Robert Schumann), Alčidė De Gasperis (Alcide De Gasperi) , K. Adenaueris (Konrad Adenauer). Šitą integracijos projektą, kuris Europą matė kaip demokratišką tautų ir laisvų valstybių federaciją, pakeitė vadinamoji neofunkcinė Žano Monė (Jean Monnet) strategija, kurios tikslas sukurti vadinamąją multikultūrinę Europą, kurioje tautas pakeistų vadinamosios multikultūrinės pilietinės visuomenės, o valstybes – ribotą savivaldą turintys teritoriniai dariniai. Štai šitas dalykas labai esmingai veikė ir mūsų patriotinį ugdymą. Kad ir kokia buvo graži tautinio ugdymo mokykla, mes tiesiog turime suprasti, kad veikia galingos jėgos, kurioms tautinę valstybinę savimonę turintis pilietis yra nepageidaujamas“, – tęsė pranešimą V. Radžvilas.

Norima sukurti klajoklių visuomenę

Pranešėjas taip pat paaiškino, kodėl taip vadinamasis radikalus liberalistinis individualizmas neigia tautą. Todėl, kad tautos neigimas yra faktiškai būdas sutraukyti žmonių socialinius ryšius ir atomizuoti visuomenę. Ją paversti tik šia diena gyvenančių ir tik savo interesais besirūpinančių individų mechanine sankaupa.

„Ir štai toks elitas yra suinteresuotas, kad taip mąstytų ištisos visuomenės. Kitaip tariant, stengiamasi panašiai, kaip globalus dalykas investuoja kur jam naudingiau, lygiai taip pat norima, beje sovietiniu stiliumi, sukurti visuomenę, kuri būtų klajoklių visuomene – neprisirišusi prie savo šalies, nejaučianti įsipareigojimų tautai, negalvojanti apie savo valstybę. Juk yra milžiniškas skirtumas (ir vėl norom nenorom reikia grįžti į sovietinius laikus, kai buvo kalbama, kad visi dirbame Lietuvai), mokyti mokykloje pradinuką, suvokiant, kad tu ugdai Lietuvos pilietį, arba suteikti jam tam tikrų žinių, net nesukant galvos, ar tas žinias jis panaudos Lenkijoje, Prancūzijoje, Amerikoje ar kažkur labai toli nuo Lietuvos. Kitaip tariant, yra vykdoma visiškai sąmoninga pertvarkymo švietimo sistemos programa. Dėl tos priežasties tautinės mokyklos koncepcija, kuri numatė tautinį, valstybinį, patriotinį ugdymą, buvo labai gražiai padėta į stalčių. Ją faktiškai pakeitė vadinamoji pilietinio ugdymo koncepcija“, – kalbėjo profesorius.

Lietuvos tauta ir lietuvių tauta nėra tas pats

V. Radžvilas, kalbėdamas apie pilietinio ugdymo ypatumus, pabrėžė, kad pilietinis ugdymas atsieja žmogų nuo savo tautos ir valstybės. Piliečiu gali būti tiek milžiniškoje imperijoje, tiek bet kurioje kitoje pasaulio šalyje. Pranešėjas taip pat pabrėžė tautinės mokyklos kūrėjų pastangomis atsiradusios sąvokos Lietuvos tauta reikšmę: „Lietuvos tauta ir lietuvių tauta, gerbiamieji, nėra tas pats. Lietuvos tauta tai yra viso labo politinė teisinė kategorija, kuri apima faktiškai vienodas juridines teises turinčius individus, ar tai bus lietuviai, ar rytoj čia atsirandantys, tarkime, žmonės iš Sirijos, Afrikos ar kitų kraštų. Ugdoma būtent tokia ištautinta ir išvalstybinta visuomenė“.

Paaiškindamas, kaip visa tai vyksta, profesorius paklausė, kuo buvo pakeista A. Šapokos istorija ir kas vadovauja Lietuvos istorijos programų kūrimui? Į pirmą klausimą atsakė, kad faktiškai Lietuvos istorijos neliko, jos mokoma mažiau negu sovietmečiu. O istorinis pasakojimas telkia tautą. Atsakydamas į antrą klausimą V. Radžvilas sakė: „Asmuo, kuris tiesiai pasako, kad jis nesijungė prie Sąjūdžio, nes Sąjūdžio ginta smetoniškos Lietuvos ir emigracijų išsaugota lietuviškumo koncepcija jam buvo svetima. Kokia tada buvo alternatyva šitai lietuviškumo sampratai, man atrodo labai aiški – tik burokevičiška. Tai reiškia, kad šiandien Lietuvos istorijos mokslą diktuoja žmonės, kurie de facto tautinio atgimimo laikais tiesiog turėjo apdairumo ir jautrumo patylėti ir slėpti savo antitautines ir antivalstybines nuostatas. Visą tą patį mes matome lituanistikoje, visose srityse“.

Apie uždarumo ir atvirumo dialektiką

Kalbėdamas apie uždarumo ir atvirumo vadinamąją dialektiką profesorius akcentavo, kad pagrindinis dalykas, kurį šiandien diegia Lietuvos mokykla – tai kova su vadinamuoju uždarumu. Bet to uždarumo prasmė yra akivaizdi, kaip toliau kalbėjo pranešėjas: „Pagrindinis teiginys – J. Basanavičiaus iškeltas lietuvių tautos projektas ir 1918 m. Lietuvos Respublika yra istorinė klaida, pasenę ir išmestini dalykai. Šitos nuostatos yra remiamos ir paverstos faktiškai valstybinio ugdymo politika“.

Ramus ir tylus Lietuvos ruošimas naujai okupacijai

Kreipdamasis į renginio rengėjus – Nevyriausybines organizacijas, padedančias stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, – profesorius paragino jas susitelkti ir valingai pareikalauti keisti Lietuvos švietimo politiką taip, kad būtų padarytas galas jaunosios kartos ištautinimui ir išvalstybinimui, ir kad, galų gale, Lietuvos mokykloje būtų ugdomi ne lengvai prisitaikantys, kaip čia buvo pasakyta, pasaulio piliečiai (pranešėjas ne prieš uždarumą – keliaukime), bet vis dėlto žmonės, kurie suvokia, kad šita maža šalis yra jų gimtoji žemė, kad jų pareiga yra ją išpuoselėti, būtent tai, apie ką kalbėjo Sąjūdis.

„Būtų labai gražu, kad kažkas parodytų tokią iniciatyvą, nes tai, ką šiandien matau jaunimo ugdymo srityje, įvardinsiu labai paprastai – tai yra ramus ir tylus Lietuvos ruošimas naujai okupacijai, dangstomas pompastiška antirusiška retorika. Noriu pasakyti, kad, viena vertus, mes šaukiame apie Putino grėsmę, kurios jokiu būdu aš nenuvertinu, nesu naivuolis, bet tuo pat metu faktiškai naikiname tautinę, valstybinę, patriotinę sąvoką, kitaip tariant, naikiname žmones, kurie prireikus Lietuvą gintų nuo to paties Putino. Štai koks vyksta klaikus žaidimas. Ir šitas žaidimas pagaliau turi būti aiškiai įvardintas ir pasakyta, kad jeigu nenorime, kad būtų vėlu, nes jeigu 90 proc. moksleivių ramiai gali pasakyti, kad emigruos, tai tikėtis, kad jie čia puls dėti gyvybę už Lietuvą, yra gana naivu. Argi ne taip? Vis dėlto vartotojai nėra pirmieji, kurie stoja ginti savo šalies, tautos ir valstybės“.

Baigdamas pranešimą prof. V. Radžvilas pabrėžė, kad patriotinio darbo strategija turi būti pakelta į sąmoningos politinės kovos lygmenį, reikalaujant keisti valstybės politiką.