Ar Lietuvai reikalinga Tautinio paveldo diena? (6)

zum.lt nuotr.

zum.lt nuotr.

Lietuvoje yra  2895 gaminiai, žymimi tautinio paveldo ženklu, reiškiančiu, jog dirbiniai ar kulinariniai patiekalai gaminami pagal autentiškas tradicijas, egzistuojančias ilgiau nei 100 metų. Tautinio paveldo dienai inicijuoti surengtoje diskusijoje ekspertai, etnologai, tautodailininkai bei lietuviškos virtuvės meistrai vieningai pritarė, jog tokia diena įsimintinų dienų sąraše padėtų šviesti visuomenę ir populiarinti tautinio paveldo ženklą.

Tautinio paveldo diena – svarbus atspirties taškas

Birželio pabaigoje sukaks 10 metų, kai priimtas Tautinį paveldą saugojantis įstatymas ir buvo pradėta gryninti Lietuvos tautinį paveldą. Net 43 tautinio paveldo ženklu sertifikuotus patiekalus  gaminantis restoranas „Bernelių užeiga“ inicijavo diskusiją, skirtą pasidalinti specialistų sukaupta patirtimi, problemomis ir tikslais, siekiant saugoti lietuviškas tradicijas, amatus bei kulinariją. „Atsiranda vis daugiau sertifikuotų  dirbinių bei patiekalų, gaminamų pagal autentiškas tradicijas ir receptūras.  Mūsų tikslas ne tik daugiau kalbėti, bet ir inicijuoti dar vieną svarbią dieną įsimintinų dienų sąraše – Tautinio paveldo dieną, kurios metu būtų skatinamos liaudiškos šventės, diskusijos, amatininkų susitikimai ar mugės. Tai turėtų būti svarbus atspirties taškas kalbėti  ir šviesti visuomenę apie mūsų tautinį paveldą, kviesti jaunus ambasadorius,“ – apie iniciatyvą kalbėjo „Bernelių užeigos“ vadovė Jolanta Kubolienė.

Į diskusiją susirinkę ekspertai sutarė, kad tautinio paveldo ženklas turėtų būti aktyviau viešinamas. Anot gamintojų, retas supranta šio ženklo vertę, nors praeinamas ilgas ir nelengvas kelias, kol gaminys yra sertifikuojamas, t. y. pripažįstamas jo autentiškumas, tradiciškumas ir kilmė.

„Lietuvos Tautinio paveldo diena būtų galimybė garsiau kalbėti apie tautinio paveldo reikšmę, ypač kai panašios dienos neturime. Svarbu nenupiginti šios dienos prasmės ir tinkamai ją paminėti, įtraukti bei sudominti visuomenę“, – sakė Žemės ūkio ministerijos Kaimo plėtros departamento Tautinio paveldo ir mokymo skyriaus vedėja Regina Voverytė-Šimkienė.

Sertifikuojami tik autentiški krašto patiekalai

Tradiciškai su vaišėmis svečius pasitikusio restorano „Bernelių užeiga“ šeimininkai ant stalo patiekė du karštus patiekalus iš naujojo meniu – cepelinus su antiena bei aluje virtas kiaulienos dešreles. Pagal senose kulinarinėse knygose rastus receptus pagaminti patiekalai neturi tautinio paveldo ženklo, tad buvo gera proga pakalbėti apie šią galimybę.

„Gaminys turi atitikti tris kriterijus – tai  istoriškumas, kilmė ir gamybos būdas. Taip pat labai svarbu, kad gaminys būtų gamintas prieš 100 metų. Anksčiau lietuviai, ypač dvarų šeimininkai, augindavo namines antis ir žąsis, tad tikėtina, kad galėjo įprastą kiaulienos mėsą pakeisti antiena. Jeigu įrodytumėte, jog prieš šimtą metų tai buvo gaminta pagal tą pačią receptūrą, o patiekalą žinojo to regiono žmonės, patiekalui būtų galima suteikti tautinio  paveldo ženklą. Dažnai manoma, kad istoriją reikia pateikti kone nuo Adomo ir Ievos laikų, tačiau tai gali būti ir šeimos tradicijų tęstinumas,“ – pasakojo ekspertė Violeta Dubnikienė.

„Dešrelės aluje buvo Šiaurės Lietuvos krašto patiekalas, – papildė etnologė Nijolė Marcinkevičienė. – Tuose kraštuose netgi būdavo verdama alaus sriuba. Tai buvo šventinis patiekalas: kai šeimininkė atnešdavo sriubą su alumi, tai reikšdavo, kad balius baigiasi“.

Visgi ekspertai vieningai sutarė, kad patiekalai turėtų būti pagaminti pagal išsaugotą autentišką receptūrą – tautinio paveldo gaminys negali būti gaminamas pasitelkiant šiuolaikinius priedus bei prieskonius.  Sertifikavimo komisijos ekspertams tenka pripažinti, kad keičiantis gaminių kokybei, netgi mėsai, kuri šiandien yra kitokia dėl pasikeitusių pašarų, galime pagaminti tik autentiškam skoniui artimus gaminius.

Didžioji paveldo dalis – valstietiškos kilmės

Anot etnomuzikologės Zitos Kelmickaitės, šiandien ypač populiaru kalbėti, kad mūsų palikimas – tai bajorų, kunigaikščių stalas: įdaryti paršeliai, fazanai ar kepta jautiena. Tad ekspertai siekė atsakyti į klausimą, kas yra tikrasis  mūsų paveldas: bajoriškoji ar valstietiškoji kultūra ir kaip giliai turime ieškoti savo tradicijų? „Savo paveldo galime ieškoti jau nuo XVI amžiaus. Iš istorinių šaltinių žinoma, kad bajorai turėjo ir migdolų, ir apelsinų, bet tos diduomenės buvo tik 4 procentai. Jie valgė  ir tuos pačius barščius, bet didelę jų raciono dalį sudarė įvežtiniai gaminai. Tuo tarpu  valstiečiai neturėjo pasirinkimo, tad valgė, ką užsiaugino. Vadinasi, tikrasis mūsų paveldas yra valstietiškas. Žinoma, galime pristatyti ir bajorišką virtuvę, tačiau tai nėra kulinarinio paveldo pagrindas,“ – sakė etnologė  N. Marcinkevičienė.

Tautinio paveldo gaminių sertifikavimo komisijoje dirbantys specialistai pridūrė, kad  dvarų virtuvių patiekalų autentiškumą įrodyti netgi lengviau, nes tarnai surašydavo receptus inventorinėse knygose, tuo tarpu valstiečių receptai keliavo iš lūpų į lūpas ir būdavo žinomi tik tam tikruose regionuose.

Gaila, tačiau šiandien lietuviški patiekalai vis labiau tampa egzotika. „Yra patiekalų, kurie tikrai skanūs, bet daugelis negali jų pasigaminti, ypač gyvenantys užsienyje. Pavyzdžiui, gardi Zanavykų krašto duonzupė arba kraujo sriuba – juka. Tai iš kur dabar gauti to kraujo?“, – retorinį klausimą uždavė Zita Kelmickaitė. Rasos Vasiliauskaitės teigimu, nepopuliarūs tautiniai patiekalai – tai žemaitiškas kastinys ir bulvės su patarmasu. Anot technologės, šiems patiekalams būdingas regioniškumas, tad daugelis neįsivaizduoja tikrojo jų skonio.

Žvelgs griežčiau į sertifikuotus gaminius

Pasak Žemės ūkio ministerijos Tautinio paveldo ir mokymo skyriaus vedėjos Reginos Voverytės–Šimkienės, atsitinka ir taip, kad gaminiais, kuriems suteikiamas sertifikatas, vėliau tenka nusivilti, todėl bus siekiama vykdyti griežtesnę šių gaminių ir jų gamintojų kontrolę. „Juk suteiktas kokybės ženklas, tad privalome jį saugoti“, – sakė ekspertė. Šiuo metu tautinio paveldo gaminiai ženklinami pagal dvi kategorijas:  žalias ženklas reiškia, kad gaminiai tiksliai atitinka autentiškus tautinio paveldo gaminių pavyzdžius, kurių sukūrimo procese yra naudojama daugiau kaip pusė rankų darbo, tuo tarpu raudonas ženklas žymi gaminius, artimus autentiškiems ir sukurtus naudojantis naujomis technologijomis.

Šiandien Lietuvoje yra 2895 sertifikuotų tautinio paveldo gaminių. Iš jų 2439 sudaro tradiciniai gaminiai (maisto gaminiai iš jų sudaro 30 proc.),  443 – tradicinių veislių augalai, gyvūnai ir jų gaminiai, 13 – tradicinės paslaugos. Šalyje yra 151 atestuotas tradicinių amatų meistras, 37 sertifikuotos tradicinių amatų mokymo programos bei  714 tautinio paveldo gaminių kūrėjų (tradiciniai amatininkai ar juridiniai asmenys, užsiimantys tradicinių gaminių gamyba arba teikiantys tradicines

Kategorijos: Kultūra, Kultūros paveldas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , .

6 komentarai

  1. Tautinio paveldo diena reikalinga visų pirma protestams prieš Skvernelius rengti, nes dabar dar 1311 metais Vytenio Lietuvos pranciškonams statytą bažnyčią, tarnavusią lietuvybės lopšiu Vilniuje, perdavė Lenkijos pranciškonų ordinui ir net šuo kaip dera nesulojo.

  2. Aistis:

    Džiugu,kad tuo rūpinamasi. Manau, kad būtina suaktyvinti mūsų TARMINIŲ BENDRIJŲ kultūriniu paveldu ir jo išsaugojimu, pradedant nuo specifinės šnekos- tarmės, jų spausdinių, dainų patarlių ir prižodžių, tautiniais rūbais ir tradicijomis, šokiais ir valgiais bei gėrimais, tautinėmis juostomis ir galvos, kojų apdarais. Mūsų tauta tokia turtinga ir darbšti, tik reikia viską rodyti sau ir svečiams. Neleisti tai kultūrai sunykti.

  3. Žemyna:

    Diena labai net praverstų, tik jai turėtų būti rengiamasi ir apskritai visiems, ir kasmet, nuosekliai visų lygių ugdymo, švietimo ir mokslo įstaigose.
    Darželiuose turi būti tokia ugdomoji tema, mokyklose tai turėtų būti tema istorijos pamokose – jaunesnėse bei vyresnėse klasėse. Vyresniokai turėtų parengti klasės darbus šia tema, o studentai – kursinius…
    Su tautiniu paveldu susiję mėgėjų būreliai irgi turėtų kažką iš savo pomėgio srities parengti. Pvz., kad ir fizikai, lakūnai – turėjome savo šių sričių mokslininkų, išradėjų – jų darbai ir vardai turi būti minimi ir žinomi moksleiviams, studentams ir specialistams – visiems, turintiems bent atestatą, nes tai irgi mūsų paveldas.
    Kai išmoksime visą tai iškelti iš užmaršties, vėl patikėsime savimi ir niekas neseks pasakų apie „dirbtinę” tautą (kuriai viską kaimynai pastatė, padarė ir padovanojo) bei „dirbtinę mužikų kalbą”,

  4. Rimgaudas:

    Baltų vienybės dieną turime, bet, arčiau žiūrint, yra reikalinga ir tautinio paveldo diena. Į ją be tautinių maisto gamybos patiekalų atšakos, įeitų ir architektūros, upių transporto, Kuršių marių kurįnų, astronominių stebėjimų, šokių, dainų, muzikavimo, karybos bei kitos šakos, turinčios arba jau praradusios šių dienų tęstinumo tendencijas. Pritariu.

    • Žemyna:

      Ir mūsų vaistų. Kai tik pradėjo farmacininkai vaistų importo, taip mūsų žolininkų ir kt. gaminami vaistai tapo „pavojingi Europai”, ir išnyko iš vaistinių anksčiau buvusios ištraukos, antpilai, tepaliukai ir pan. Į mano keliamą triukšmą prisigalvodavo daugiau negu primityvių atsakymų – dabar lankysis ES piliečiai, ir juos kažkoks slibinas užpuls, mat, jie tokių vaistų nepažįsto, nežino. Ir puiku – nežino, tai ir nepirks. Juk klausia to, ką žino, ką įpratę vartoti. Tuo mūsų importuotojai pasirūpins. O kad mes nenorime kūdikių pratinti prie fabrikinės chemijos, ir patys norime kuo mažiau jos vartoti, tai „atsilikimas”. Todėl ir A. Vienuolis, ir E. Šimkūnaitė bei kiti, iš senų laikų garsūs žolininkai, importuotojų valia būtų rūsyje užrištomis burnomis laikomi. Net tų pačių pelyno lašiukų negali vaistinėje nusipirkti. Belieka patiems daryti… Keista, kad V. Europos tradiciniams vaistams niekas apynasrio nededa. Vienuolynų vaistininkai kaip prekiavo savo lašiukais, taip prekiauja ir net eksportuoja. O mums reikia MŪSŲ žemių žolynų ir kt. augalinės ar gyvulinės kilmės vaistukų! Ir registruoti kaip paveldą!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *