L. Zasimavičius. Ant draudimų stovi valstybė (15)

Linas Zasimavičius | Asmeninė nuotr.

Linas Zasimavičius | Asmeninė nuotr.

Alkoholio vartojimo ribojimo priešininkų labiausiai mane gluminantis ir stebinantis argumentas yra: „draudimais nieko nepakeisi“. Apie taip teigiančius asmenis kyla mintis, ar jie nėra ateiviai iš kosmoso – juk taip jų vadinami „draudimai“ lydi Žemės gyventojus nuo ryto iki vakaro. Vien su kiek draudimų mes susiduriame sėdę už automobilio vairo: draudžiama viršyti greitį, draudžiama be reikalo signalizuoti, draudžiama kirsti ištisinę kelio liniją, draudžiama važiuoti per raudoną šviesoforo signalą, draudžiama važiuojant kalbėti telefonu.

Baudžiamajame kodekse taip pat yra numatyta šimtai draudimų: vogti, žudyti, klastoti dokumentus, daryti neteisėtą įtaką ir t.t. Taigi, jeigu draudimais nieko nepakeisi, kam apskritai yra reikalingos kelių eismo taisyklės, baudžiamasis, administracinių nusižengimų kodeksas, įvairios etikos taisyklės, ar, apskritai, įstatymai?

Sakysite, jog negalima lyginti draudimo vogti, kuriuo siekiama, jog nebūtų padaryta tiesioginė žala kitam asmeniui ir apribojimo įsigyti alkoholį, kuomet niekas kitas, be alkoholį vartojančio asmens nukentėti negali? Jūs labai klystate. Išgėręs žmogus sėdęs už vairo gali ne tik apgadinti kito asmens turtą, bet ir atimti svetimą gyvybę. Išgėręs žmogus daug labiau yra linkęs smurtauti artimojoje aplinkoje, jau nekalbant apie valstybės patiriamą milžinišką žalą, apmokant geriančio asmens socialinį draudimą ar teikiant medicinines paslaugas, ligoms susijusioms su alkoholio vartojimu, gydyti. Taigi alkoholio vartojimas gali būti daug pavojingesnis nei materialaus daikto vagystė.

Dar vienas paplitęs alkoholio ribojimo priešininkų šūkis „Mes ne ligoniai“. Šis šūkis rodo alkoholio ribojimo priešininkų ne tik nematymą toliau savo nosies galo, o ir didelį susireikšminimą. Susireikšminimas pasireiškia tuo,  jog nedidelę Lietuvos visuomenės dalį sudarantis  Vilniaus jaunimėlis, kai kurie verslininkai ar pop žvaigždutės save vadina „Mes“, taip suponuodami mintį, jog jie atstovauja visus Lietuvos piliečius. Tokį klaidingą įsivaizduojamą reprezentatyvumą suformuoja alkoholio ribojimo priešininkų kita savybė – nematymas nieko toliau savo nosies galo.

Alkoholio ribojimų prilyginimas žmogaus teisių ribojimui parodo ne tik valstybės gyvenimo nesuvokimą, tačiau ir  ribotą mąstymą,  nematantį akivaizdžių faktų, pavyzdžiui jog naujausiais Pasaulio Sveikatos Organizacijos duomenimis, Lietuva yra labiausiai prasigėrusi valstybė pasaulyje, aplenkdama net Rusiją. PSO duomenimis,  kiekvienas Lietuvos gyventojas per metus vidutiškai išgeria 16 litrų gryno alkoholio. Statistinius duomenis patvirtina kraupiai dideli kasmetiniai savižudybių skaičiai, beprecedenčiai žiauraus elgesio su vaikais atvejai, kurie baigiasi savų vaikų nužudymu ir kasdieniai nuolatiniai smurto artimoje aplinkoje atvejai, vykstantys tūkstančiuose asocialių Lietuvos šeimų. Taigi, mieli alkoholio prienamumo ribojimo priešininkai, MES netapsime sveiki tol, kol pirmausime pagal išgertą alkoholio kiekį, savižudybių skaičių ir smurto artimoje aplinkoje atvejus.

Padėtis Lietuvoje, susijusi su alkoholio vartojimu ir iš to sekančiomis pasekmėmis, yra ekstremali. Ekstremali situacija reikalauja ir radikalių permainų alkoholio reklamos, prekybos ribojimo srityse. Šiuo atveju daugelis priemonių yra pateisinamos, net ir tos, kurios nėra plačiai palitusios pasaulyje. Sveikoji visuomenės dalis turi suvokti, jog nepadėdama, neprisidėdama prie sergančios visuomenės dalies reabilitacijos, valstybinė kūltūrinė, mokslinė, socialinė ar ekonominė pažanga yra neįmanoma. Valdantieji savo ruožtu turi prisiminti, jog visuomenė suteikė mandatą valdyti su sąlyga, jog su alkoholizmu bus kovojama be kompromisų.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *