Gaiva Paprastoji: Roterdamo meno savaitė (video) (0)

DSC09414-1200


Gaiva Paprastoji. Sustabdytas kadras. | D. Rastenienės nuotr.

Viena iš nuolatinių „Saulės arkliukų“ autorių Gaiva Paprastoji  dalijasi savo patirtimi, įspūdžiais iš Roterdamo meno savaitės (Rotterdam Art week 2017), vykusios  vasario 8–12 d. Menininkei tvarkant  parodų, meno mugių, Roterdamo fotomuziejaus ekspozicijos ir kituose renginiuose užfiksuotus fragmentus, gilinantis į autorių, kurių dar nežinojo, kūrybą, išsikristalizavo mintys apie kūrėjo santykį su kūriniu ir, kaip to pasekmę, kūrinio įtaką žiūrovui.

Paskaitą „Roterdamo meno savaitė“ autorė skaitė Kauno Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje, anksčiau vadintoje Senamiesčio biblioteka, šių metų gegužės pradžioje.

Autorė apmąsto, kaip, anot Merabo Mamardašvilio, autorių kuria tekstas, taip ir fotografąkuria jį supanti aplinka, energija, tai, ką pastebi fotografo akis, tai, kas įeina į jo žiūros lauką, tai, kas jam aktualu, ką jis detalizuoja, kur mato metaforą ar tiesiog ima fragmentą įžvelgdamas jo esmę ir pateikdamas jį žiūrovo patirties lauko atpažinimui.

Autorė kaip pavyzdį pateikia Vincentą van Gogą, jo kūrybos kelyje įžvelgdama  lūžį, kai kūrėjo darbai ėmė įgauti ypač savitos gyvybinės energijos ir išskirtinumo, kai ėmė kurtis būtent jam būdingas stilius.

Anot Gaivos, fotografijos esmė – ne tai, ką vaizduoji, – fotografuoji. Svarbu tik tavo – autoriaus – požiūris į tai, kas fotografuota… Nes nuotrauka toliau neš žiūrovui tiktai tai – autoriaus būseną, požiūrį, motyvaciją, kodėl jis tai fotografavo. Todėl, kad, pvz., nuobodžiavo, bet  turėjo kamerą po ranka ir į nuotrauką taip ir įdėjo tiktai tuštumą, nuobodulį ir beprasmiškumą? Ar jis fotografavo, kas jam labai gražu, kas verčia uždainuoti jo širdį… Fotografavo tai, kuo didžiuojasi ar kuo žavisi, ką myli ar kas jį labai nustebino… Tada žavėsis ir žiūrovas, ir jis jaus meilę, nuostabą ar pagarbą. Taigi visus fotografo potyrius pajaučia ir žiūrovas. Gal kartais ir interpretuodamas pagal savo patirties prizmę.

Čia duodame trumpas nuorodas, kurių fotografų darbai trumpai aptariami ir parodomi videoįraše. Atsiprašome skaitytojų,  jei, transkribuodami  asmenvardžius, kai kur suklydome – autorių daug, jie – iš viso pasaulio, ir tikrai sudėtinga greitai, tuoj pat nustatyti jų tautybes ir asmenvardžių transkripciją.

Aukštoji fotografija (Haute Photographie) – pavadinimas mėgdžioja Aukštąją Madą, Haute Couture – muziejiniu lygiu išeksponuota parduodamų nuotraukų ekspozicija  „Boutique art fair“ menininkei paliko labai gerą įspūdį. Penkios galerijos, užsiimančios tik fotografija, tiek vintažine, tiek fotomenu ir netgi šiuolaikine, iš Niujorko, Paryžiaus, Stokholmo, Antverpeno ir Amsterdamo surengė bendrą parodą, kurioje viskas, kas buvo rodoma, buvo pateikta su dėmesiu, su rūpesčiu, pagarbiai, vertinant, estetiškai ir  brangiai. Parodoje buvo daug autentiškos, gyvenimą savo menui atidavusių autorių kūrybos…

Autoriai, kurių kūrybą aptaria menininkė:

Koto Bolofo (Koto Bolofo) (1959)

Londone gyvenančio ir dirbančio Koto Bolofo nuotraukos labai fragmentuoja madą, manekenes, situacijas fotografavimo aikštelėje.  Jos yra iš tų laikų, kai tokia fotografavimo mada dar nebuvo visuotinai paplitusi. Paskaitininkei ypač patiko jo „Baltų vyriškų marškinių“ serija – nuotraukos juos tiek fragmentuoja, jog nesimato, nei kas juos dėvi, nei ar apskritai dėvi…  nei kad tai – marškiniai. Bet jie balti, tvirtai iškrakmolinti, laiko savo formą, kai ant manekenės, ir išlaiko manekenės formą, kai nuimti…  Autorius rodė aplinką per detalę. Row luxury ir timelessness…  reikia mylėti žmogų, natūralią šviesą ir seną juostinę kamerą. Ieškojo žmogaus džiaugsmo šaltinio.

Noje Sandersas (Noe Sanders) (1972), belgas, gyvena Berlyne. Grynas vintažas. Taikomoji fotografija, bet atlikta meistrų, todėl išlikusi ir išliksianti. Nes amatą gerai mokėti, technikas valdyti neužtenka. Dar vienas svarbus klausimas: savo garbei dirbi ar garbei tų, kuriuos fotografuoji? ( Seniau buvo sakoma: savo ar Dievo garbei?) Taip atkrenta daug autorių, kurie kuria, fotografuoja, kad įtvirtintų save pasaulyje, kad pasijustų jo valdovu ir tvarkytoju, išsivaduotų nuo nevisavertiškumo, menkumo, neįgalios – visų jų nuotraukos nebus malonios akiai. Autoriaus požiūris greičiau erzins. Genialią nuotrauką sukursi, kai tavo požiūris atitiks tai, ką tu fotografuoji, jausmas sustiprins atvaizdą, akcentuos dvigubai – padarys sviestą sviestuotą. Tada bus grynai į dešimtuką. O jei fotografuosi su nuostata, prieštaraujančia fotografuojamam turiniui, tai pats savo nuotrauką ne tik padarysi, bet tuo pat metu  ir sugriausi, pliusas panaikins minusą ir liks nulis.

Inka ir Nikolas (Inka & Nicolas). Peizažai.

 

Viljamas Kleinas (Wiliam Klein) (1928)

Studijavo sociologiją, tarnavo armijoje (1946).  1948 m. Paryžiuje,  Sorbonoje studijavo abstraktų meną, kūrė kinetines skulptūras. 1954 m. pradėjo fotografuoti žurnlui „Vogue“, 1956 išleido pirmą albumą ir laimėjo apdovanojimą. Aišku, reportažai iš kelionių po pasaulį, dokumentiniai filmai… Madą fotografavo pagal laikmetį – estetiškai, abstrakčiai, bet gatvę, veidus – kaip reporteris. Atrodo, kaip tai gali būti? O iš tikrųjų klausimas yra, ar fotografuoji, kaip viską žinantis ir norintis tai parodyti, pademonstruoti kitiems, ar kaip nežinantis, bet tau labai įdomu sužinoti? Ir iš viso, reikėtų pagalvoti kiekvienam, priimi pasaulį, koks jis yra – naujas, visko pilnas, gyvas, energingas, nesibaigiantis… Ar jį atmeti ir nori iš jo padaryti kažką, kuo jis nėra, ko nėra, nes, iš esmės, tai du skirtingi baziniai išeities taškai…  kaip sakyta –  savo garbei ar Dievo garbei?

Christeris Stromholmas (Christer Stromholm) (1918–2002)

Švedų fotografijos tėvas, žinomas iš transvestitų fotografavimo Paryžiuje. Klausimas, ką sunkiau fotografuoti, kraštutinumus ar ieškoti bendro vidurkio? Dabar, kai paribio reiškiniai kaip tik traukiami į centrą ir paskirti į normalumo vietą, visi kraštutinumai labai ir tinka. Bet tai atėjo ir praeis… Seniau kraštutinumus vaizdavo tie, kurie patys nesijautė sutampantys su vidutiniu normalumu, paskui – komercija ir naujumas atėjo… o dabar normalumo ilgesys jau imamas jausti… Būtent, ar jautiesi nevisaverčiu ir nori įrodyti, kad tokių yra daugiau, ar tiesiog nori ištirti, parodyti pasaulį?

Gordonas Parksas (Gordon Parks) (1912–2006)

Madas fotografavo pragyvenimui, o šiaip, kaip būdamas juodaodis, fotografavo Harlemą, kasdienybę, žmones – tai, ko dalimi buvo. Dabar mums tai jei ne įdomu, tai politkorektiška. Kadangi mada tada buvo dirbtinumas, tai jo dirbtinos mados fotografijos tiko laiko dvasiai ir stiliui.

Žeraras Fierė (Gerard Fieret)

Koks buvo, kaip gyveno, tą ir taip fotografavo. Nesocializuotas „bomžas“, bet labai jaučiantis energiją, instinktyvus – parodo žiūrovui realybę ne tokią, kokios nebėra, bet tokią, kokios mes patys jau pamatyti negalim – turim pasinaudoti jo pajutimu, išlikusiu nuotraukose.

Aiša Zijpveld (Aisha Zijpveld) (1983)

Ne žmogus svarbu, o proga pažaisti formomis, bet, kadangi daug šiuolaikinių žmonių šiandien tiktai tam ir tinka, tai kai kurios nuotraukos atrodo gerai.

Bastianas Vudtas (Bastian Woudt) (1987)

Fotografuoti  išmoko pats, fotografuoja skaitmeniniu būdu, bet seka tokiais meistrais kaip Ričardas Eivdonas (Richard Avedon),  Irvingas Penas (Irwing Pen), Menas Rėjus (Man Ray) – kol nuotraukose ramybė, tyla, belaikiškumas, tai kaip ir nesvarbu, ar jos namie, ar kelionėse darytos. O kaip pasirodys ateityje, pasimatys tada.

Laura Hospes (Laura Hospes) (1994)

Ekspozicijoje, pvz., buvo jaunos olandų fotografės Lauros Hospes aktai, portretai, nuotaikų situacijos – ji fotografuoja pati save jau nuo paauglystės, o autoportretas yra rizikingas dalykas: iš vienos pusės, tarp tavęs ir tavęs nereikia saugumo, apsimetimo, gražumo ar pan. filtrų. Save žinai – atrandi procese – geriau, lengviau nei kas kitas. Įmanomas maksimalus autentiškumas, nuoširdumas, tiesa. Į fotografo vietą po to atsistojęs žiūrovas sunkiai patiki jam tekusia laime pamatyti kitą žmogų tokį tikrą, atvirą!  Bet autorius turi turėti drąsos ir pasiryžimo tokias nuotraukas eksponuoti… Ne veltui jauna fotografė yra jau žinoma, mėgstama, mielai perkama.

Katrin Vermeire (Katrien Vermeire) (1977)

Vaizdžiai tariant, nufotografavo dievą tarp mūsų, šviečiančius vabzdžius.

Ata Kando (Ata Kando) (1913)

Studijavo fotografiją, dirbo su Magnum Paryžiuje (Roberto Capos tautietė) 40–50 m. 50-ųjų vidury persikelia į Amsterdamą, iki 1957 m. Edo van der Elskeno žmona. Išgarsėjo ikonišku albumu „Dream in the woods“ – tipiškas to meto fotoromano stilius… Paskui pabėgėlių serija, tai susiję su Vengrija, fotografavo vaikus, šeimą…

Kiti autoriai:

Estera Vonplon (Esther Vonplon) (1960) – ledynai.

Takeši Šikama (Takeshi Shikama)

Karla van der Putelar (Carla van de Puttelaar) (1967).

Albertas Vatson (Albert Watson) (1942) – škotas, daugiau nei šimtas vien „Vogue“ viršelių.

Linele Deunk (Linelle Deunk) – žurnalistė, portretistė.

Iris Hutteger (Iris Hutteger) (1964) – Austrija, Šveicarija, piešia, skulptūra.

Sinekė ir Van Tongerenas (Sineke ir van Tongeren).

Schilte ir Portiltje.

Pietas Henketas (Piet Henket) (1979),  išgarsėjo Lady Gaga portretais 2000.

Spaudai parengė Beatričė Rastenytė

Vigmanto Balevičiaus video:

Kategorijos: Kitos kultūros, Kultūra, Menas, Saulės arkliukai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *