VDU duris atvers botaniko Liudo Vailionio auditorija (2)

Liudas Vailionis _vdu.lt

Prof. Liudas Vailionis | vdu.lt nuotr.

Gegužės 12 d., penktadienį, 14 val. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Gamtos mokslų fakulteto Biologijos studijų pastate (Ž. E. Žilibero g. 2, Kaunas) vyks Lietuvos botaniko, VDU profesoriaus Liudo Vailionio auditorijos atidarymo iškilmės.

Liudas Vailionis buvo vienas iš Lietuvos aukštosios mokyklos iniciatorių, botanikos ir biochemijos mokslų Lietuvoje pradininkas, vienas iš „Lietuvos botanikos žodyno“ sudarytojų, gamtosaugos puoselėtojas, lietuvybės ugdytojas ir patriarchas. Už vaisingą pedagoginį ir mokslinį darbą Vytauto Didžiojo universitete jam buvo suteiktas profesoriaus mokslinis laipsnis.

„Liudas Vailionis yra nepakeičiamas to meto fiziologas, botanikas, biologas, kurio darbai padėjo plėtoti gamtos mokslus Kaune bei Lietuvoje, todėl šioje auditorijoje ir toliau bus vykdoma su studijomis susijusi veikla, kuria bus siekiama pratęsti dar tarpukariu pradėtą profesoriaus veiklą gamtos mokslų ir biologijos srityje“, – pristato VDU Gamtos mokslų fakulteto dekanas doc. dr. Saulius Mickevičius. Pasak dekano, Liudo Vailionio auditorijoje jau dabar saugoma herbarų kolekcija, studentai atlieka zoologijos ir botanikos mokslinius bei praktinius darbus. „Simboliška, kad VDU Gamtos mokslų fakulteto Biologijos studijų pastatas yra šalia botanikos sodo, o penktadienį duris atversianti auditorija – greta žymaus botaniko, L. Vailionio bičiulio ir bendražygio profesoriaus Tado Ivanausko auditorijos“, – pasakoja doc. dr. S. Mickevičius.

Botaniko Liudo Vailionio auditorijos atidaryme dalyvaus profesoriaus duktė, istorikė Danutė Vailionytė-Narkevičienė.  Renginio metu Lietuvos matematikų draugija apdovanos D. Vailionytę-Narkevičienę prof. Zigmo Žemaičio medaliu. Medaliu apdovanojami asmenys, nusipelnę Lietuvos švietimui, mokslui, dvasinei nacionalinei kultūrai.

Renginyje taip pat dalyvaus Aukštųjų kursų steigėjo prof. Zigmo Žemaičio dukra Irena Geniušienė, buvęs ilgametis VDU Kauno botanikos sodo vadovas dr. Ramunis Budriūnas, prof. Mindaugas Venslauskas, Kauno rajono mero patarėjas doc. dr. Antanas Bagdonas, VDU mokslininkai.

-= for the love of light =-

Vytauto Didžiojo universitetas | vdu.lt nuotr.

Plačiau apie Liudą Vailionį

Liudas Vailionis gimė 1886 m. sausio 13 d. Mizaruose, Gardino gubernijoje, Rusijos imperijoje. Mokėsi Leipalingio valsčiaus mokykloje, 1899–1905 m. Lodzės klasikinėje gimnazijoje, tų pačių metų rudenį išvažiavo į Krokuvą ir ten baigė pirmąją Šv. Onos gimnaziją. 1906 m. įstojo ir 1911 m. baigė Krokuvos universiteto filosofijos skyrių.

Nuo 1911 m. L. Vailionis dirbo prof. E. Jančevskio botanikos laboratorijoje, tyrinėjo augalų anatomiją ir, pas prof. E. Godlievskį, augalų fiziologiją. 1913 m. vasarą kaip prof. K. Rogoiskio asistentas dirbo Krokuvos universiteto dvaro augalų selekcijos stotyje. 1913 m. dėl tarnybos Rusijos imperijos kariuomenėje turėjo pertraukti darbą, bet nuo 1914 m. dirbo Plocko gubernijos bandymų stotyje. Per Pirmąjį pasaulinį karą mokytojavo Lenkijoje.

1919 m. grįžo į Lietuvą, dėstė „Saulės“ mokytojų seminarijoje. 1920 m. Liudas Vailionis buvo vienas iš Aukštųjų kursų Kaune organizatorių, 1921–1922 m. Aukštųjų kursų lektorius, Kauno ir Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, vienas iš „Lietuvos botanikos žodyno“ (1939 m., Kaunas) sudarytojų.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Kultūros paveldas, Lietuvoje, Mokslas, Mokslo naujienos, Naujienos, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .

2 komentarai

  1. …auditorija po auditorijos tai tikrai, šaunu; tik …kiek siauriau vertėtų pažvelgt į save, nebijot, neslėpt, nesislapstyt lyg kokiem “partizaninio mokslinimo-si” atstovautojams – na kaip šie VDU pateikėjai (pinigų ėmėjai mokslinėms sritims)
    čia Alke, ir Alko skaitytojui įsiūlę, pranešę apie didžiai gerbiamo Liudo Vailionio asmenį…
    Tad pasitikslinkime kiek s i a u r i a u ir netgi vaizdžiau (ypač su tais pat latviais 1921-VIII mėn., kaip ir 2017-05-06!)
    L. Vailionio – drąsiausio iš drąsiausių Valstybės atkūrėjo įtakas, jo p ė d s a k ų svarbą, reikšmę bei pavyzdingumą:

    “Kaune susibūrė bendraminčių grupė – gamtininkas Tadas Ivanauskas (1882-1970), jo žmona Honorata (1891-1949), matematikas Zig­mas Žemaitis (1884-1969), istorikas Augustinas Janulaitis (1878-1950), psichologas Jonas Gudaitis-Vabalas (1881-1955). Jie visi buvo Vakarų Europos arba Rusijos universitetų auklėtiniai, gerai supratę, kokie dideli darbai laukia atsikūrusios Lietuvos valstybės ir kad be savos inteligentijos kuriamasis darbas neįmanomas. Visų mintis viena – Lietuvai reikalinga aukštoji mokykla. 1919 m. rugsėjo 5 d. buvo parengtas Memorandumas Lietuvos Vyriausybei, kuriame sakoma, kad visoms valdymo šakoms neužteks specialistų ir „trūkumą gali pašalinti tiktai sava, mūsų pačių suorganizuota aukštoji mokykla”
    (cit. pagal Vailionytė D. Profesorius Liudas Vailionis. K.: Vytauto Didžiojo universitetas, 2011. – P.64).
    Memorandumą pasirašė Z.Žemaitis, T.Ivanauskas, L.Vailionis. Dėl sunkios Lietuvos padėties, lėšų stygiaus Vyriausybės palaikymo jis nesulaukė. Nutarta pasikliauti savo jėgomis ir po kelių savaičių buvo įkurta Aukštųjų kursų draugija, jos iždininku tapo L.Vailionis. Draugija ieškojo lėšų, patalpų, dėstytojų. 1920 m. sausio 27 d. Aukštieji kursai su šešiais skyriais buvo atidaryti. L.Vailionis su dviem kolegomis tapo atsakingas už Gamtos skyrių. Sunkumų pradėjusių veikti kursų darbe buvo daug, bet jie buvo įveikti.
    1922 m. vasario 16 d. Aukštųjų kursų bazėje buvo įkurtas Lietuvos universitetas.

    L.Vailionis, gyvendamas Lenkijoje, gyvenimo draugės nepasirinko ir šeimos nesukūrė. Tai lėmė jo lietuviškas nusistatymas. Tarp savo artimųjų ir bičiulių jis matė, kad mišrioje šeimoje sunku išlikti lietuviu. 1924 m. jis susipažino su Janina Opanavičaite, baigusia Martyno Yčo gimnaziją Voroneže. 1925 m. vasarą jiedu susituokė, gimė dvi dukros – Danutė ir Rytė.

    L.Vailionis nemažai prisidėjo prie gamtos mokslų populiarinimo, spausdino straipsnius gamtamoksline tematika Lietuvos periodikoje. Gamtininko užmojai buvo dideli, jis buvo įsitikinęs, kad universitetui būtinas Botanikos sodas. L.Vailionis kartu su šveicarų kilmės gamtininku Konstantinu Rėgeliu (1890-1970), dėsčiusiu universitete, parengė sodo projektą. Vieta sodui pasirinkta Fredoje ir 1923 m. jis atidarytas, direktoriumi paskiriamas K.Rėgelis. Botanikos sodas tapo ne tik puikia studentų mokymo baze, bet ir viena gražiausių Kauno vietų. Po ankstyvos L.Vailionio mirties norėta sodą pavadinti jo vardu, bet okupacija ir karas sutrukdė tai padaryti.
    Pagerbiant profesoriaus L.Vailionio atminimą ir nuopelnus, Kauno botanikos sodą derėtų pavadinti jo vardu.

    1921 m. pradėjo veikti Lietuvai pagražinti draugija, kurios įkūrimu rūpinosi L.Vailionis, J.Tumas-Vaižgantas, T.Ivanauskas, H.Ivanauskienė, P.Matulionis. Juos galime laikyti gamtosaugos pradininkais Lietuvoje. 1926 m. Lietuvoje jau veikė 30 draugijos skyrių. L.Vailionio biografijoje labai reikšmingą vietą užėmė veikla Šaulių sąjungoje, įkurtoje 1919 m. liepą. Grįžęs į Lietuvą, L.Vailionis tuoj pat įsitraukė į jos veiklą, beveik 20 metų buvo vienas iš šios organizacijos vadovų. Jis 1924 m. išrenkamas sąjungos vicepirmininku, po kelerių metų – pirmininku, kelerius metus redagavo šaulių leidžiamą žurnalą „Trimitas”. Svarbus jo vaidmuo Klaipėdos sukilime. Šaulių sąjungos narių sudaryto Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto narys L.Vailionis vienas pirmųjų iškėlė mintį, kad prijungti Klaipėdą prie Lietuvos galima tik surengus sukilimą. 1923 m. sausį, įvykus sukilimui, Klaipėda ir Klaipėdos kraštas tapo Lietuvos teritorijos dalimi.”

    “Profesorius LIUDAS VAILIONIS – botanikos ir biochemijos mokslų Lietuvoje pradininkas /2012-12-14/”

    “1920 metų rudenį, Želigovskio kariaunai įsiveržus į Lietuvą, L. Vailionis nutraukė lektoriaus darbą Aukštuosiuose kursuose ir su šaulių būriu išvyko į frontą persekioti į mūsų kariuomenės užnugarį įsibrovusių lenkų raitelių.
    Tai buvo pirmasis jo kovos krikštas. Buvęs profesoriaus bendražygis, o vėliau Kauno burmistras inž. Antanas Graurogkas atsiminimuose rašė:
    „Anksti rytą, atėjęs į būrio štabą išlydėti šaulių į žygį, buvau maloniai nustebintas ir gal kiek sugėdintas, pamatęs ir draugą Vailionį ilgais batais, nekokiu rudeniniu apsiaustėliu, su skrybėle ir ausinėmis ant ausų, su šautuvu ant peties stovintį kartu su jaunuoliais. Juoda barzda, žvilgančiomis juosvai rudomis akimis, pilnas energijos ir pasiryžimo, jisai man tuomet atrodė guviausias už visus su juo išsirikiavusius jaunikaičius“.
    1921 m. liepos 7 d. Seimas priėmė Šaulių sąjungos įstatymą, kuris sudarė plačias galimybes organizacijai plėsti savo veiklą. L. Vailionis nemažai laiko skyrė šio įstatymo projekto ruošimui. Drauge su kitais šaulių organizacijos lyderiais jis iniciavo protestus dėl P. Hymanto projektų. Jais norėta, kad, tarpininkaujant Tautų Sąjungai derybose su Lietuva ir Lenkija, Lietuva taptų Lenkijos vasale. Mūsų visuomenėje buvo jaučiamas augantis nepasitenkinimas Lietuvos užsienio politika ir vyriausybės minkštumu šiuo klausimu. Grupė inteligentų (jų tarpe buvo ir L. Vailionis) sudarė slaptą Lietuvos gelbėjimo komitetą, kuris organizavo susirinkimus agitacijai ir protestams prieš P. Hymanto projekto priėmimą. 1921 m. lapkričio 25 d. naktį Gedimino ir Griunvaldo gatvių kampe stovėjusio namo pirmame aukšte, kur buvo užsienio reikalų ministro E. Galvanausko butas, įvyko sprogimas, kurio sprogimo banga apardė mūro sieną, o langų stiklų skeveldros sužeidė ministrą. Kas padėjo bombą ir įvykdė šį pasikėsinimą, liko neišaiškinta. Prof. Z. Žemaitis nekrologe L. Vailioniui rašė: „Kai nežinomo asmens ranka, metusi sprogstamąjį sviedinį Smėlių gatvėje, suardė visas galimybes Hymanto projektui Lietuvoje įgyvendinti, mano po kelių dienų sutiktas Vailionis atrodė lyg iš po sunkios ligos besitaisąs, vėl atgaunąs gerą ūpą ir pilnas savotiško švelnaus vailioniško humoro“. Lietuvos–Lenkijos federacijos planas žlugo.
    Prie to neabejotinai prisidėjo ir aktyvi Lietuvos šaulių sąjungos, ir paties L. Vailionio veikla. 1922 m. birželio 29 – liepos 3 dienomis Kaune vykusiame Šaulių sąjungos suvažiavime Liudas Vailionis buvo išrinktas kandidatu
    į LŠS Centro valdybos narius. Spalio 26 dieną visuotiniame Kauno šaulių būrio susirinkime, kuriam pirmininkavo
    L. Vailionis, buvo nutarta Vladą Putvinskį išrinkti būrio valdybos garbės pirmininku ir būrio klubo salėje iškabinti jo portretą. 1922 m. lapkričio 6 d. LŠS Centro valdybos posėdyje buvo nutarta: „Kad palengvinus Centro valdybai sudaryti kvorumą, sutinkant Centro valdybos nariui Mikui Mikelkevičiui, ilgesniam laikui išvažiuojančiam į Latviją, nutarta jo vieton kviesti į Centro valdybos posėdžius kaip jo pavaduotoją Centro valdybos kandidatą prof. L. Vailionį“. 1922-ųjų pabaiga ir 1923 metų pradžia buvo susijusi su pasiruošimu Klaipėdos sukilimui. Šiuo Mažosios Lietuvos reikalu lietuvių visuomenės atstovai tarėsi su Šaulių sąjungos Centro valdybos nariais. Šiame slaptame pasitarime Šaulių sąjungai atstovavo V. Krėvė-Mickevičius (LŠS Centro valdybos pirmininkas), kpt. P. Klimaitis (LŠS viršininkas) ir Centro valdybos nariai A. Graurogkas ir L. Vailionis. V. Krėvės-Mickevičiaus teigimu, A. Graurogkas ir L. Vailionis pasiūlė Klaipėdos krašte organizuoti sukilimą. Iš klaipėdiečių delegacijos tam pritarė tik E. Simonaitis. Ministrų kabinetas svarstė Lietuvos šaulių sąjungos siūlymą dėl sukilimo ir iniciatyvą paliko Šaulių sąjungai.”

    “Profesorius, paėmęs į rankas šautuvą /2016 m. sausio 15 d./”

    “Klaipėdos krašto užėmimo operacijoje ir Klaipėdos krašto armijoje dalyvavo visų Lietuvos šaulių sąjungos rinktinių būriai, o pagrindinę jėgą sudarė perengti Kietuvos kariškių junginiai. 1923 m. sausio 14–15 d. mūšiuose dėl Klaipėdos iš lietuvių pusės žuvo aštuoni kariškiai ir keturi šauliai. Šauliai F. Pleštys ir A. Jesaitis žuvo prie Sendvario sausio 14-osios naktį, šaulys A. Ubavičius žuvo naktį iš sausio 15-osios į 16-ąją prie Girulių geležinkelio stoties. Lietuvos gyventojai ūkininkai tuomet gyveno neturtingai. Prie Girulių žuvusio A. Ubavičiaus iš Spurganių kaimo Mažeikių apskrityje, kaip rašoma viename šaulių dokumente, tėvas turėjo gausią šeimą ir tik nuomojamą 10 dešimtinių žemę su trobesiais, vieną arklį, dvi karves… „Padėtis negeriausia…“ – buvo konstatuota. Ir šie skaudūs lakoniški žodžiai geriau negu iškilmingos kalbos atspindi XX a. pradžios Lietuvos jaunųjų šaulių patriotizmą.
    Kai kurie žuvusieji buvo palaidoti miesto kapinėse. Daugiau nei dvejus metus prie žuvusiųjų kapo paminklo nebuvo ir tik 1925 m. Klaipėdos šaulių rinktinės iniciatyva iš Nemirsetos buvo atgabentas granitinis obeliskas, žymėjęs buvusią Vokietijos ir Rusijos sieną. Obeliską pritaikė ir tvorelę suprojektavo klaipėdietis dailininkas Adomas Brakas. 1925 m. rugsėjo 27 d. buvo rengiamasi iškilmingam paminklo atidengimui. Tą dieną nuo 8 val. ryto vyko šaulių šaudymai ir užsiėmimai kareivinių aikštėje, penkių kilometrų žygis su pilna karine apranga, 200 ir 1 500 metrų bėgimai, Mokytojų seminarijos kiemelyje buvo pašventintos Klaipėdos krašto šaulių skyrių vėliavos, o nuo 12 val. prasidėjo paminklo „Žuvusiems už krašto laisvę“ atidengimas Klaipėdos kapinėse, kur atvyko šaulių delegacijos iš Kauno, Telšių, Raseinių, Kretingos, Tauragės ir kitų vietovių. Pamaldas laikė liuteronų kun. Vilius Gaigalaitis, į gausiai susirinkusią minią kreipėsi Klaipėdos krašto gubernatorius,
    1923 m. sukilimo vadas J. Budrys, LŠS Centro valdybos vicepirmininkas L. Vailionis,
    Klaipėdos krašto veikėjai
    J. Vanagaitis, J. Stikliorius ir kiti. Lietuvos himnas buvo sugiedotas net du kartus. Prie paminklo buvo pašventintos Klaipėdos rinktinės ir Klaipėdos būrio vėliavos. Įspūdinga diena baigėsi šaulių organizuotu pasilinksminimu Fischers Weinstuben užeigoje.”

    Klaipėdos universiteto istorikų V, Jokubausko ir V. Vareikio leidinio apie (Lietuvos) šaulių sąjungos Klaipėdos XX rinktinės veiklą iki Nacionalsocialistinio režimo (būsimo bolševikteroristinio režimo sėbro po 1939-8-23) okupacijos.

    “…Hansas fon Zėktas pasakė Krėvei: „Galite būti ramūs, nei vienas vokietis nei vieno šūvio į juos nepaleis. Mums svarbu, kad Lietuva taptų stipri ir atsispirtų spaudimui susijungti su lenkais. /…/ Praneškite Jūsų vadovybei, kad, Klaipėdą užėmus, dėl Klaipėdos statuso derėtųsi su mumis, o ne su Antante“ [18]. Krėvei suabejojus, kad gal dar nepasiseks Klaipėdos paimti, generolas atsakė: „Pasiseks, tik neatidėliokite, kad lenkai neįsikištų, o prancūzai nesipriešins. /…/ jie dėl lenkų nepanorės aukoti nei vieno savo kareivio“ [19]. Dėl ginklų generolas atsisakė padėti, matyt dėl slaptumo išsaugojimo, bet per vakarienę susitarti pavyko su vokiečių Karo ministerijos atstovu Milleriu. Lengvatinėmis sąlygomis Krėvė su savo palydovais gavo 1,5 tūkstančio šautuvų, po 5 tūkstančius šovinių kiekvienam šautuvui, 5 lengvuosius kulkosvaidžius ir po 5 tūkstančius šovinių kiekvienam. Kapitonas Dziūvė, rūpinęsis ginkluotės išsiuntimu į Kauną, grįžęs aiškino, neva pirkę iš privataus pirklio, nes Vokietijai buvo uždrausta prekiauti ginklais. Tokiu būdu ginkluotės įsigijimo operacija buvo užmaskuota nuo Antantės stebėtojų, todėl Vokietijos archyvuose nėra jokių dokumentų apie šią ginkluotės įsigijimo operaciją.
    Grįžę iš Berlyno, Krėvė ir Klimaitis sušaukė pasitarimą, kuriame dalyvavo Šaulių sąjungos Centro valdybos nariai: Vailionis, Smetona ir Saugumo departamento direktorius Lipčius. Krėvės išsamus pranešimas apie sėkmingai atliktus darbus Vokietijoje visus gerai nuteikė, dalyviai buvo kupini vilties, jog žygis pasiseks. Buvo aptartas žygio planas: vadovauti buvo numatytas Čaplikas, o jam nesutikus, Jonas Variakojis; kapitonui Dziūvei pavesta vykti į Klaipėdą ir iš krašto veikėjų organizuoti sukilėlių tarybą; Lipčius Dziūvei į pagalbą pasiūlė Polovinską, kuris ten seniai darbuojasi rinkdamas žinias apie Klaipėdos žmonių nuotaikas; šaulių būrius nuspręsta grupuoti Panevėžyje, Šiauliuose ir Marijampolėje, o lenkams paleisti gandą, neva šauliai rengiasi pulti Vilniaus kraštą Švenčionių kryptimi.
    …(18), (19) V.Krėvė, Bolševikų invazija ir liaudies vyriausybė, Vilnius, Mintis,1992, p. 107”

    “Drąsiausias Lietuvos politinis-karinis žygis. Vladas Turčinavičius, alkas. lt /2012 01 14 14:57/”

    “L. Vailionis buvo aktyvus visuomeninėje veikloje. Nuo 1920 m. įsijungė į Šaulių sąjungos veiklą. Kelerius metus dirbo „Trimito“ atsakinguoju redaktoriumi ir bendradarbiu. Buvo vienas iš 1923 metų Klaipėdos sukilimo sumanytojų. Už nuopelnus Lietuvai ir veiklą Šaulių sąjungoje, 1928 m. apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio jubiliejiniu medaliu, 1931 m. – Šaulių žvaigždės ordinu, 1932 m. – Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu, 1936 m. – Vytauto Didžiojo medaliu. Lietuvai pagražinti, Lietuvai pažinti bei Lietuvos gamtininkų draugijų, Lietuvių-ukrainiečių ir Lietuvių-gudų bei kt. draugijų, visuomeninių organizacijų vienas iš steigėjų ir narių. Profesorius palaikė ryšius su Prancūzijos, Vokietijos, Amerikos gamtininkais, buvo jų draugijų narys. Mokėjo daug kalbų: senąją graikų, lotynų, lenkų, rusų, prancūzų, vokiečių, skaitė itališkai, iki paskutinių dienų mokėsi anglų kalbos. L. Vailionio, T. Ivanausko ir kt. iniciatyva buvo pradėtos medelių sodinimo šventės.”

    “Žymūs Kauno žmonės: atminimo įamžinimas /2012 09 18/”

    “Parodoje pateikiamos unikalios, niekur anksčiau neskelbtos fotografijos iš asmeninio sutuoktinių – pedagogės, visuomenininkės Honoratos Paškauskaitės-Ivanauskienės (1891–1949) ir profesoriaus Tado Ivanausko (1882–1970) – albumo. Jos pasakoja apie Šaulių sąjungos ir Lietuvių meno kūrėjų draugijos veiklą 1920–1921 m., palaikant tautinius ir kultūrinius ryšius tarp Klaipėdos krašto ir Lietuvos.

    Lietuvos šaulių sąjunga keliautojo Mato Šalčiaus ir jo brolio Petro Šalčiaus iniciatyva buvo įsteigta Kaune 1919 m. birželio 27 dieną. Sąjungos vadu tapus Vladui Putvinskiui-Pūtviui (1873–1929), sąjungos veikla išsiplėtė ir apėmė daugelį pagrindinių šalies gyvenimo sričių: karinę, gyventojų fizinio lavinimo, tautinės kultūros ugdymo, ugniagesybos ir kitas. Sąjungos veikloje aktyviai dalyvavo ir H. Paškauskaitė-Ivanauskienė. Ji ne kartą buvo laimėjusi Šaulių sąjungos prizus šaudymo varžybose, o 1930 m. sąjungoje pradėjus veikti Centrinei šaulių moterų organizacinei komisijai, tapo jos pirmininke, buvo išvykusi į Suomiją užmegzti ryšių su šios šalies šaulėmis.

    Fotografijose užfiksuoti įdomūs 1920 m. birželio 21 d. Klaipėdoje vykusios ekskursijos momentai – popietė prie Rambyno kalno, kur svečių laukė apie 1 000 lietuvių iš visų Mažosios Lietuvos vietovių bei Kretingos. Kauniečių ekskursantų būrys garlaiviu „Nemunas“ prie Rambyno atvyko apie 17 valandą. Šventiniame iškilmingame renginyje (vėliau tokie renginiai tapo tradiciniai) buvo sakomos patriotinės kalbos, skleidžiamos tautos vienybės idėjos. Kalbėjo Juozas Tumas-Vaižgantas, Vydūnas. Susitikime dalyvavo grupė Steigiamojo Seimo atstovų. Renginio metu dainavo Klaipėdos, Tilžės ir Kauno chorai. Iškilmingai pasodintas Jaunimo ąžuoliukas. Ta proga kauniečiai nusifotografavo ant Rambyno kalno. Vienoje iš nuotraukų matyti Antanas Žmuidzinavičius, Marija Žmuidzinavičienė (?), Honorata ir Tadas Ivanauskai, Stasys Šilingas bei keletas kitų ano meto žymesnių visuomenės veikėjų.

    Fotografija iš Honoratos Ivanauskienės (1891–1949) ir prof. Tado Ivanausko (1882–1970) asmeninio albumo.
    Joje užfiksuota pirmoji Kauno Šaulių sąjungos ir Lietuvių meno kūrėjų draugijos narių ekskursija į Klaipėdą, vykusi 1920 m. birželio 21˜–22 d. Ekskursijos dalyviai prie senosios (XIX a. pab. statytos ir neišlikusios) žvejų gelbėjimo stoties pastato.

    Ekskursijos dalyviai ant Rambyno kalno. Stovi: 5-tas iš kairės – Stasys Šilingas, vienas iš Lietuvių meno kūrėjų draugijos steigėjų, klūpi: 3-čias iš kairės – prof. Tadas Ivanauskas (?). Šalia jo stovi baltais rūbais vilkinti – Honorata Ivanauskienė (?), greta stovi Vladas Nagevičius (?) su karine uniforma…
    ((GIEDRIAUS pastaba: 7-tas iš kairės – Martynas Jankus, bet ir čia jis “praleistas”, kaip veik visa ką bent s i a u r a i apie Liudą Vailionį žinot kiekvienam Lietuvoje privalu, YPAČ MOKYTOJAMS, ką jau “pradinukams” VDU iki to lyg…))

    Lietuvos pedagogai (70 žmonių) 1921 m. rugpjūčio 5–8 d. lankėsi Rygoje. Tai buvo pirmoji tokia lietuvių inteligentų kelionė į Latviją. Rygoje jie buvo labai iškilmingai ir šiltai sutikti, dalyvavo įvairuose renginiuose ir susitikimuose. Ekskursijoje dalyvavo prof. T. Ivanauskas, prof. L. Vailionis. Iš Rygos vyko į Estiją.

    /nuotr. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus/

    Virtualios parodos “Tautinės vienybės tiltai tarp Didžiosios ir Mažosios Lietuvos 1920–1921 m.” /2017-4-5 21:50:38/

    “O LVLS lyderis Sleževičius atvirame laiške apkaltino LŠS pirmininką šaulių būrių telkimu savo tikslams: „Jūs raginate būrių atstovus būti pasirengusius, kada ateis laikas, čia pat iš pradžių iškoneveikę, išjuodinę liaudininkus, išvadinę juos žulikais ir Lenkam parsidavėliais, kuomet tų pat liaudininkų akivaizdoje drauge su Jumis (jie) posėdžiauja toje pat Šaulių Sąjungos Centro Valdyboje.“ (32)

    Šie straipsniai „Trimite“ sukėlė nepasitenkinimą LŠS Centro valdybos bei Seimo nariui, valstiečiui liaudininkui J. Staugaičiui, kuris 1924 m. vasario 22 d. valdybos posėdyje apkaltino Krėvę, teigdamas: ar pirmininkas turėjo teisę reikšti savo nuomonę ir kritikuoti valdžią, jeigu Šaulių sąjunga subsidijuojama Krašto apsaugos ministerijos. Po septynių dienų, vasario 29 d. įvykusiame Centro valdybos posėdyje, kuriam pirmininkavo Vinco Krėvės pavaduotojas Stasys Šilingas, dalyvavo: sekretorius A. Bružas, pirmininkas V. Krėvė, nariai: J. Bruvelaitis, A. Smetona, R. Skipitis, dr. Raulinaitis, M. Krupavičius, dr. J. Staugaitis, M. Sleževičius, P. Leonas, L. Valkaitis ir štabo viršininkas P. Klimaitis vyko diskusijos apie iškeltus Krėvei kaltinimus. Šaulių sąjungos Klaipėdos skyriaus vadas J. Bruvelaitis pasakė, kad Krėvės straipsniuose keliami turintys pagrindą svarbūs klausimai. Pirmininką ginantis A. Bružas pareiškė, kad nėra įstatymo ar Centro valdybos nutarimo, kuris draustų Šaulių sąjungos pirmininkui rašyti straipsnius šaulių leidinyje ar reikalautų atsiklausti valdybos, nes ji pati jį išrinko.
    L. Vailionis pasakė, jog šie straipsniai tik sustiprino Lietuvos nepriklausomybę.
    Krėvė, atsakydamas į kaltinimus, pabrėžė savo orientaciją į Vokietiją ir Sovietų sąjungą
    ir prabilo apie J. Staugaičio prolenkiškumą: „Jei D-as Staugaitis mano, kad reikia dėtis su lenkais, tai taip turėtų atvirai savo tokį nusistatymą ir spaudoje reikšti.“ (33) Pirmininkaujantis S. Šilingas, palaikydamas kalbėjusiųjų nuomones, pasiūlė balsuoti Krėvę išteisinantį nutarimą: „Šaulių sąjungos CV-a apsvarsčiusi Dr. J. Staugaičio pareiškimą ir turėdama omenyje, kad Profesoriaus V. Krėvės-Mickevičiaus straipsnių spausdinimas „Trimite“ neišsilenkia iš tvarkos, kuri buvo nusistačiusi iki šiol redaguojant „Trimitą“ […]. (34) Nors už pirmininką balsavo penki CV nariai, prieš – du bei trys susilaikė ir taip jo veiksmai buvo išteisinti, tačiau Krėvė įsižeidęs pareiškė, „kad mano pirmininkavimas Šaulių sąjungai nenaudingas, nes ir prieš ją, ir prieš mane leidžiama provokacinių žinių: galbūt todėl, kad esu laikomas aršiu lenkų priešu. Aš pareiškiu, kad nuo Centro Valdybos Pirmininko ir mano pareigų atsisakau.
    (32.) Sleževičius M. Melo ir šmeižto keliais, Lietuvos žinios,1924, vasario 27 d.
    33. LŠS CV posėdžių protokolai, LCVA, – F 561. – Ap. 2. –T. 1. – B. 158. – L. 66.
    34. Ten pat, l. 67.

    “Vincas Krėvė politikos liūne (1920−1926)” /”Voruta” 2011-03-25, 12:43/
    Nuotraukoje: Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas. Centre – V. Krėvė ir J. Budrys (Polovinskas) 1923 m.
    ((GIEDRIAUS prier. Pirmas, antras bei trečias iš dešinės L. Vailionis, S. Šilingas, P. Klimaitis /LCVA jau atpažinti ir
    nurodyti, bet kaip ir šiuo pan.”VDU praplatinimu” nutylimi, nenurodomi – “IŠĖMIMAS” iš istorinės atminties – tamsuma))

    Taigi, kiek atidžiau perskaite OLŲ turiniuose (ant “uolų” žinias šias sukrautas) suprast ramiau galėsite, kad visa šiuolaikinė aplinka tikrai lindinti savam gan siauram (suedukatintame, tiksliau nu-edukatintame) “olyne”, o OLOS, –
    elektro-generatorinės-indukcijos priemonių duobiakalninių bitų (Gb, Mb, Kb ar Decibitinių pradmenų) aplinkos
    vis sparčiau augyn-gilyn op-op-op “užvedant atveriant ir SLEGIANT” pasirinktinai pagal poreikius – yra atvertos,
    – atvertos nuolat, tik žinot (na išmokt) tereikia, per kur in-eit, ir kad, kaip, kodėl ir su kuo ar be ko 🙂 …išeit. Sėkmės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *