Prof. Aldona Paulauskienė | Klevualeja.lt nuotr.
Parašiau pirmąjį antraštės žodį, norėdama papasakoti, kokia įdomi alfabetų kūrimosi istorija iki tol, kol jie virsta uždaromis ženklų sistemomis kalbos garsams žymėti ir įsijungiau televizorių.
Koks džiaugsmas! VDU profesorius Liudas Mažylis Vokietijos diplomatiniame archyve rado Lietuvos Nepriklausomybės akto originalą. Stebiu tą džiugesį per visas informacines programas. Pagaliau LRT „Panorama“ rodo juodai įrėmintą signataro parašą S. Narutowicz ir skuba pranešti Manto Adomėno nuomonę, kad šio signataro parašas yra argumentas Lietuvos piliečiams lenkams dokumentus išduoti lenkų kalba. Nevykęs argumentas, nes ir lenkišką pavardę turinčiam Lauryno Ivinskio mokiniui užteko nuopelnų Lietuvai būti jos Nepriklausomybės akto signataru. Tada ir pasirašė antrasis neigiamos reikšmės žodis.
„Kalba ir raštas – tai dvi skirtingos sistemos; antroji egzistuoja tam, kad reprezentuotų pirmąją. Kalbotyros objektas nėra rašytinio ir sakytinio žodžių derinys, o vien sakytinis žodis. Tačiau rašytinis žodis taip glaudžiai susijęs su sakytiniu žodžiu (jis yra pastarojo atvaizdas), kad jam atitenka pagrindinis vaidmuo“ (Ferdinandas de Sosiuras (Ferdinand de Saussure) Bendrosios kalbotyros kursas. Vilnius, p. 55). Tačiau, laikui bėgant, rašyba, kuri iš pradžių būna logiška, gali virsti absurdiška. „Tai nutinka tik labai išsivysčiusiose bendrinėse kalbose, kur rašytiniai tekstai vaidina svarbų vaidmenį. Tada vizualinis atvaizdas gali sąlygoti klaidingą tarimą. Tai išties patologiškas reiškinys, kurį neretai galima pastebėti prancūzų kalboje“ (ten pat, p. 62). Ne tik prancūzų, bet ir kitose Europos kalbose, turinčiose viduramžiais susikurtus lotyniškojo alfabeto pagrindu savuosius alfabetus – vienaip rašoma, o kitaip tariama. Tokiu atveju žodynuose greta parašyto žodžio fonetine transkripcija pateikiamas ir tarimas. Lietuvių, latvių, lenkų, rusų kalbų žodynuose tarties nuorodų nėra, nes tarimas reikšmingai nenutolęs nuo parašymo. Todėl tikra kalbos išdavystė, kai į visus be išimties fonetinės rašybos tekstus prikaišiojama istorinės rašybos žodžių.
Lietuvių ir latvių alfabetai kūrėsi ne viduramžiais, bet XX a. pradžioje ar ant šio amžiaus ribos. Latvių alfabeto sukūrimo data ir autoriai žinomi. Iki nepriklausomybės paskelbimo latviai vartojo gotiškąjį raidyną. 1919 metų vasarą Švietimo ministerijos įsakymu buvo sukurtos įvairių mokslo sričių terminologijos komisija, suskirstyta į sekcijas (buvo ir kalbotyros sekcija). Jose darbavosi žymiausi specialistai. 1920 metais gruodžio 30 d. Latvijos vyriausybė išleido įstatymą dėl rašybos reformos, kuriame nurodyta, kad nuo 1921 m. liepos 1 d. visose įstaigose ir mokyklose būtų vartojamas raidynas lotynų kalbos alfabeto pagrindu. Per trumpą laiką nespėta jo sukurti, terminas pailgintas ir latviai dabartinį savo raidyną pradėjo vartoti tik 1922 m. (Bankavs A., Jansone I. Valodniecība Latvijā: fakti un biogrāfijas. Rīga, Latvijas Universitāte, 2010, pp. 27–28). Bet jau tada apsispręsta, kad tarimas svarbiau už parašymą. Tai Janio Endzelyno nuopelnas.
Lietuvių raidynas formavosi stichiškai. „Jau iš pirmosios lietuviškos knygos titulinio puslapio matome, kad XVI amžiuje lietuviai šalia mums dabar įprastų lotyniškų raidžių dažniausiai vartojo labai plačiai tuo metu Europoje paplitusį vadinamąjį „gotišką“ jų variantą. Mažojoje Lietuvoje šias raides lietuviai vartojo ilgą laiką, iki pat antrojo pasaulinio karo. Didžiojoje Kunigaikštystėje jos išnyko jau XVII amžiuje“ (Zinkevičius Z., Kalbotyros pradmenys, Kaunas, Šviesa, 1980, II leidimas, p. 81–83; I leidimas – 1969 m.). Į Lietuvą raštas ėjo per lenkus ir vokiečius. Taigi garsams š ir č, ž žymėti vartojome sz, cz, rz iš lenkiško raidyno, o Rytų Prūsijos lietuviai š rašė kaip vokiečiai sch. Bet kartu ir patys kūrėmės trūkstamas raides. Todėl nenuostabu, kad pirmieji „Aušros“ numeriai pasirodė su sz, bet nuo penktojo jau yra š, č, ž, nusirašytos iš čekų alfabeto. Parašytas žodis Auszra ar Basanawiczius – taip pat ne argumentas rašyti Lietuvos piliečių lenkų asmenvardžius lenkiškai. Nebuvo valstybės, valstybinės kalbos, tai ir rašėme įvairiai. Tikslios lietuvių raidyno sukūrimo datos nežinome, bet iš 1901 m. Petro Kriaušaičio gramatikos teksto matyti, kad jis jau sukurtas, o šios gramatikos pratarmėje Jono Jablonskio pateikta ir bendrinės kalbos kūrimo programa (Jablonskis J., Rinktiniai raštai, I, Vilnius, 1957, p. 59).
Be galo stebina LRT kultūros kanalo laidos, įtikinėjančios, kad menkas dalykas tos kelios raidės. Kad jie žinotų, koks nemenkas! Jei būtų menkas, Lenkijos prezidentas jau seniai būtų aplankęs Lietuvos Prezidentę. Atmintyje kaip kokia rakštis įstrigusi laida, skirta raidei W pagarbinti. Aktorius Rimvydas Bagdzevičius skaito pirmosios lietuviškos knygos pratamę, o žiūrovams per visą ekraną rodomas tekstas gotiškomis raidėmis. Žiūrėkite: jau pirmojoje knygoje yra W! Paskui pasirodo Alfredas Bumblauskas ir aiškina, kad kunigaikštis Vytautas savo vardą rašė su W. Kaip jis norėjo, taip ir rašė, nes turėjo valstybę, bet neturėjo valstybinės kalbos. Mokėjo jis ir lenkiškai. Jei tiesa, ką sako Vaižgantas, tai Vytautas išvertęs iš lenkų kalbos „Tėve mūsų“. Jo raštinėje vartota slavų kanceliarinė kalba ir senovinis slavų raštas – kirilica, o ryšiams su Vakarais Lietuvos valdovai vartojo lotynų kalbą ir lotynišką raštą.
Antanas Smetona, nežinia už kokius nuopelnus padarytas didžiausiu kalbos autoritetu, visomis progomis aiškina, kad lietuvių kalbos raidyną galima praplėsti trimis raidėmis (q, w ir x), nes laikai keičiasi, bet jis nežino, kad tai, kas sistemiška, beveik nekinta. Pavyzdžiui, senosios graikų kalbos alfabetą sudarė 24 raidės, tiek pat jų turi ir dabartinė graikų kalba. Man sunku būtų pasakyti, kaip dabartinė graikų kalba santykiauja su klasikine, bet vis tiek keista, kodėl būtent Smetonai pavesta ir LRT kultūros kanalo laida „Lietuva mūsų lūpose“.
Dar vienas ne mažiau stebinantis faktas, kad praėjusios kadencijos Seimo kairieji buvo parengę Lietuvos lenkų dokumentų rašybos projektą, nesikėsinantį į lietuvių kalbos alfabetą, tik numatantį tam tikras įstatymų pataisas. Tada dešinieji siūlė latviškąjį variantą: svetimuosius asmenvardžius originalo kalba rašyti papildomame paso lape arba antrojoje tapatybės kortelės pusėje (Latviai dar reikalauja tautybę įrodyti dokumentais). Dabar buvęs dešiniųjų premjeras inicijuoja įstatymą lietuvių kalbos alfabetą papildyti w, q, x raidėmis. Naujienų portale pranešama, kad Skvernelis ne tik sutiko su šiuo įstatymo projektu, bet ir pats ėmė rinkti parašus. Kam gi tas nereikalingas Seimo daugumos skaldymas?
Atsipeikėkim, suvokim, kad lenkų pavardžių rašybai iš trijų tinka tik viena w, bet jos neužtenka. Parinkau keletą žymesnių lenkų kalbininkų asmenvardžių ir paryškinu tas raides, kuriomis, norint rašyti lenkiškai, reikėtų papildyti lietuvių raidyną: Witold Doroszewski. Andrzej Gawroński, Jerzy Kuryłowycz, Włdysław Niedźwiedźki, Jan Otrębski, Stanysław Słoński. Lietuvos lenkams reikėtų šių raidžių: w, ł, cz [č], rz [ž], sz [s]. Tarkim, įtraukiam jas į savo raidyną, bet tada kokį vaidmenį paliekame savosioms raidėms v, l, č, ž, s? Vokiečiai turi raides v [f] ir w [v], žyminčias skirtingus garsus. Be to, lenkiškos lotyniškų raidžių samplaikos yra ne dvi raidės, o pavienių garsų ženklai.
Tiesiog sunku suprasti, kaip mokytiems žmonėms ateina į galvą idėja politikos reikmėms keisti gimtosios kalbos raidyną. Zigmo Zinkevičiaus mokslo išvadų teisingumą rodo ir tai, kad Lietuvos lenkų asmenvardžiams nereikalingos raidės ń, ó, ś, ż . Prezidentė, įteikdama Z. Zinkevičiui už mokslo nuopelnus Gedimino ordiną, paprašė, kad jis saugotų lietuvių kalbą. Jubiliatas pasižadėjo ją saugoti kalbos istorijos darbais. Tad jeigu prezidentė sumanytų dėl w kreiptis į VLKK, racionalu jai pasiūlyti specialiai šiam momentui Z. Zinkevičiaus parengtas mokslo išvadas (Zigmas Zinkevičius, alkas. lt, 2017 kovo 29) ir patarti palikti lietuvių kalbos alfabetą tokį, koks yra.
Pabaigoje – Jurgio Giedraičio (Jerzy Giedroyc) žodžiai: „Būtina nugalėti sentimentus, tarpusavio nesutarimus, dėl istorinių įvykių susiklosčiusią neapykantą tarp lenkų ir ukrainiečių, lenkų ir lietuvių. Lenkai privalo atsisakyti Lvovo ir Vilniaus, nors ir kaip nemalonu tiems, kurie ten gimė. Vardan ateities nevalia reikšti priekaištų Lietuvai, Ukrainai. Jau vien todėl, kad ten iki šiol prisimenamos Lenkijos federalinės idėjos. Lietuvos nepriklausomybė dar labai gležna, tad Lenkijos pareiga ištiesti jai draugišką ranką. Jei Lietuvoje dar pastebimas koks nors nacionalizmas, jį reikia pateisinti, nes šios valstybės egzistavimui gresia kur kas daugiau pavojų negu Lenkijai. Į Baltijos valstybes ir Ukrainą Lenkija turi žiūrėti kaip į lygiateisius partnerius ir turi įrodyti tai savo darbais, ne vien žodžiais“ (Delfi, 2017 sausio 27 d.). Lietuviškai užrašiau šio garsaus lenkų žmogaus pavardę todėl, kad jis pats save siejo su Lietuvos Giedraičiais, svajojusiais apie Vytauto laikų Lietuvos nepriklausomybę.
Autorė yra kalbininkė profesorė, habilituota humanitarinių mokslų daktarė
Reklama
Susiję straipsniai:
- A. Paulauskienė. Kalba – ne politinių sandėrių tarnaitė
- V. Labutis, A. Paulauskienė, A. Piročkinas. Diskusijų laida, virtusi puolamąja
- A. Paulauskienė. Lietuvių kalbos išdavystė tebevyksta
- A.Paulauskienė. Mintys tarmių metus pasitinkant (II)
- O. Strikulienė. Stop! Valstybinė kalba važiuoja į mėsinę
- E. Jovaiša. Kompromisų dėl kalbos būti negali
- A. Butkus. Savi ir „kitataučiai“ Lietuvos piliečiai
- A.Paulauskienė. Mintys tarmių metus pasitinkant (I)
- A. Piročkinas. Lietuvos Respublikos Seimo sprendimo belaukiant (I)
- A. Rudys. Teritorinis vientisumas asmenvardžių rašymo kontekste
- K. Garšva. Asmenvardžiai – Lietuvos kultūros paveldas
- Diskusija dėl Lietuvos piliečių pavardžių rašybos: A.Smetona prieš G.Songailą (video)
- Šešių Seimo frakcijų atstovai pateikė alternatyvų siūlymą dėl asmenvardžių ir kreipėsi į VLKK
- Spaudos konferencija „Baltų vienybė išsaugant valstybinę kalbą“ (tiesioginė transliacija, video)
- Spaudos konferencija „Lietuvių kalbos abėcėlė ir rašyba: vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymas” (video)
- V. Sinica: Asmenvardžių rašyba nėra opiausia Lietuvos lenkų problema
- A. Piročkinas. Nuo bravūros iki arogancijos vienas žingsnelis. Atsakymas A.Smetonai
- R. Baškienė. Ar latviai labiau myli savo kalbą?
- A. Zolubas. Apžavėtiesiems antikonstitucinio flirto
- I. Andrukaitienė. Lietuvių kalba politikos kryžkelėse
Pirmoji Jono evangelijos frazė: „Pradžioje buvo Žodis…“ reiškia, kad visa kas buvo sukurta iš garsų, žodžių ir raidžių-ženklų .Ženklai yra simboliai.Žydai yra nuo amžių uždraudę keisti bent vieną tašką , brūkšnį savo simboliuose -ženkluose-raidėse, kurios atitinka skaičius. o visuma-pasaulio modelį.Taip jie išlaiko savo tradicijas, žinias ir užšifruotas paslaptis.
Po Jablonskio(nešiojuios “jarmulką”, kas išduoda jo žydišką kilmę įsikišimo, lietuvių klaba buvo ne-sunorminta, o sudarkyta. Dabar lietuvių kalbos abėcėlę sudaro 32 didžiosios ir mažosios lotynų abėcėlės raidės: Aa Ąą Bb Cc Čč Dd Ee Ęę Ėė Ff Gg Hh Ii Įį Yy Jj Kk Ll Mm Nn Oo Pp Rr Ss Šš …Tos “nosinės ” ir ilgosios -Ė, Ū , kurių tarimo žymėjimui pakanka tik kirčio, suardė darną ir pakeitė raidžių skaitmeninę reikšmę.Analogiškas veiksmas buvo padarytas Rusijoje specialiai tam atsiųstų Kirilo ir Metodijaus, kurie buvusią darnos sistemą-glagolicą pakeitė į kirilicą.
Taigi-raidynas negali būti plečiamas, bet jis turėtų būti atstatytas iki ikijablonskinio sudarkymo buvusių reikšmių .
“Tos “nosinės ” ir ilgosios -Ė, Ū , kurių tarimo žymėjimui pakanka tik kirčio, suardė darną ir pakeitė raidžių skaitmeninę reikšmę.”
Tik nepersistenk! Kirčio tikrai nepakanka, plg. “kasti” ir “kąsti”. Be to, kirčiuotas “u” lieka trumpas – tuo jis skiriasi nuo ilgojo ū, kuris lieka ilgas ir nekirčiuotas. Apie ė jau net nekalbėsiu – nebent slavas esi, kad neskiri e nuo ė. Ir ne Jablonskis raštą „sudarkė“ – dabartine rašyba pradėjo eiti „Varpas” nuo 1899 m. O nosines vartojo ir M. Mažvydas, ir M. Daukša, tad vėlgi ne Jablonskis jas sugalvojo.
http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=28953&biRecordId=3555
Kokie Lietuvos lenkai?! Lenkai gyvena Lenkijoje!!! Gal vienas kitas Lietuvoje ir yra tų senųjų lenkų šlėktų palikuonis, bet dauguma Pietryčių Lietuvos gyventojų – tai sulenkėję lietuviai bei gudai, kurie, beje, kalba “po prostu” arba rusiškai. Pasižiūrėkite, kokios tų “lenkų” pavardės: Kiszkis, Gaidis, Jankełoit, Bubnel, Dedel, Lowkel, Krepsztul, Giedrojc, Wojsznis ir t.t. ir t.t. Lietuvos “lenkų” klausimu jau tiek prirašyta, kad vemti norisi, bet mes vistiek kartojame kaip kokią mantrą : Lietuvos lenkai, Lietuvos lenkai, Lietuvos lenkai…
Geros profesorės mintys, sklandžiai išdėstyta, įrodyta, kad kiekviena kalba yra uždara sistema.
Kodėl į padanges iškeltas niekdarys A. Smetona? Koks jis kalbininkas, jei nežino elementarių alfabeto ir kalbos istorijos dalykų? Jam svarbiausia yra turėti brangų automobilį, kuris virsta pajuokos objektu. Ir ne tik automobilį, bet ir prabangų namą. VU dėstomos lietuvių kalbos specialybės lygis yra tiek menkas, kad susilygina su pagrindinės mokyklos. Nebėra senųjų aukšto intelekto kalbininkų. Liko visokie klapčiukai, kurie menkai teišmano kalbos dalykus ir dažnai šneka nesąmones lyg būtų nieko nebaigę kaimo jurgiai.
Koks vienas Smetona buvo prezidentas, toks kitas – kalbininkas…
Beje, jiedu abu kalbininkai. Tik prezidentas Smetona buvo dar ir antikinės graikų kalbos specialistas, ją dėstė, yra palikęs vertimų.
Šiaip jau viskas daugiau negu paprasta –
jei tau trukdo lietuvių kalba, lietuvių k. rašmenys Lietuvos Respublikos piliečio pase ,
jei tu ne šiaip burbi, o energingai imiesi iniciatyvų išguiti šią valstybę sukūrusios tautos kalbą iš paso bei valstybės raštvedybos,
tu tuo reiški NELOJALUMĄ šios šalies Konstitucijai ir šiai valstybei, priešiškumą šiai tautai.
Nelojalus savo valstybei nėra pageidaujamas jokioje šalyje, negali būti tos šalies piliečiu.
Konstitucija, valstybinė, šalies kalba – nei pageidavimų koncertas, nei sezono madų „hitas”, kurį keičiame sezonui pasikeitus, kaip į galvą šauna. Jei to nesupranti, nesi apskritai brandus nei raštingas kaip pilietis. Esi neatsakingas lengvabūdis, egoistiškai reikalaujantis, kad VISA valstybė pataikautų tavo šiandieniams įgeidžiams, padiktuotiems tavo nebrandumo.
Tautai, gyvenančiai SAVO etninėse žemėse, ant galvos lipa „pažangūs liberalai”, lengvai atsisakantys bet ko, siekdami asmeninės naudos. Dėl jos galima atsisakyti bet ko – šeimos, kalbos, tėvynės, valstybės.
Klausiu – ar didelis nuostolis būtų, jei toks paliktų Lietuvą? Nemanau. Bent jau, kol jis, kaip sūnus palaidūnas, skraidys po pasaulį, jam pataikaujančios šalies ieškodamas, mes čia galėsime užsiimti iš tiesų svarbiais valstybės mechanizmo suderinimo reikalais. Žinoma, tikėsimės, kad dukros ir sūnūs palaidūnai kada nors subręs.
Žemyna:
,,…jei tau trukdo lietuvių kalba…”
Žemyna:
,,energingai, iniciatyvų, NELOJALUMĄ, koncertas, nei sezono madų „hitas”, padiktuotiems, mechanizmo…”
Švietimo sistema ir kalbos bei rašto sistema, o ypač informacijos amžiuje, tampa nacionalinio saugumo klausimu, todėl siūlau Andr. Kubilių ir premjerą Skvernelį paskelbti Lietuvos išdavikais ir iškelti jų atstatydinimą iš Seimo narių ir premjero pareigų, nes jų siūlymai pažeidžia Konstituciją ir priesaiką. Ir tuo turi užsiimti VSD ir Generalinė prokuratūra, kaip mūsų Konstitucijos saugotojai. Aukščiausiasis Konstitucijos saugotojas yra Prezidentė.
Tamstos žodžiai – Prezidentei į ausį!!!
O ash Alco neskaitau . Bus taip KAIP REIKIA.
🙂
Jau buvo rašyta, kad lietuvių kalbos galimo naikinimo įstatymo numatomas neteisingas pavadinimas, kuris turėtų vadintis taip – “Lietuvos okupantų vykdyto etnocido (artimo genocidui) naikinant lietuviškus vietovardžius ir asmenvardžius įteisinimo įstatymas”
Teisingai.
Puikus profesorės straipsnis,Apmaudu,kad kai kurie šalį valdantys valdininkai nenori būti lietuviais.
Viesa paslaptis,kad Lenkija siekia autonomijos Pietryciu Lietuvoje, o palankioms aplinkybems susikloscius ir visai atplesti Vilniaus krasta.Siekis isduoiLietuvos pilieciams dokumentus lenku kalba yra sio proceso sudedamoji dalis.
Aš tai nelabai suprantu dabartinės lietuvių rašybos sistemos. Ji, kaip ir rašyta Paulauskienės, formavosi stichiškai, tokia stichiškai susiformavusi ir pasiliko. Keletas pavyzdžių:
Turime, kaip ir latviai, ilguosius ir trumpuosius balsius. Latviai ilguosius a, u, i žymi, pridėdami virš balsės brūkšnelį.
Kaipgi darome mes, lietuviai? Ogi bele kaip!
Ilgą ir trumpą u skiriame, rašydami brūkšnį: u – ū.
Ilgą ir trumpą i – jau kitaip, naudodami dvi skirtingas raides: lotyniškąją ir graikiškąją (y-grek, graikiškoji y) – i – y.
Tuo tarpu ilgąją ir trumpąją mes tik tariame ir laikome mintyje, bet niekaip neužrašome.
Va rašau du skirtingus žodžius: aukštas ir aukštas. Kas gal pasakyti, katras iš jų daiktavardis, o katras – būdvardis?
Kitas pavyzdys: raidės č, ž, š yra čekiškos, raidės ą ir ę – lenkiškos, o raidės į ir ų – sukurtos lenkų pavyzdžiu. Tai kas čia per rašyba? Ji stichinė, ir susiformavusi nežinia kaip.
Šiuo požiūriu man kur kas rimčiau ir gražiau atrodo Vydūno sukurtoji rašto sistema. Kas esate vartę Tilžėje „Rūtos“ leidyklos išleistų knygų, suprasite, apie ką kalba.
Eirimai, o koks tau skirtumas kaip rašyti nelietuviškus žodžius?
Eirimas: ,,sistemos, formavosi stichiškai, stichiškai susiformavusi…”
aukštas ir aukštas … katras iš jų daiktavardis, o katras – būdvardis,
pasakyti gali priegaidė, vieta sakinyje, kontekstas
Taigi, kad iš rašto šito dalyko nematyti. Tad aiškinimas, kad mūsų rašyba visiškai fonetinė – prasilenkia su tikrove.
Ryškesni pavyzdžiai – tie, kur su priebalsių asimiliacija, pvz.: išdaiga (tariame ž), užstalė (tarime š). Tad lietuvių rašyba mišri.
Tikslią fonetinę rašybą turi sanskritas ir suomiai.
Gegužės 9 d. Seimas numato svarstyti Lietuvos respublikos vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektą.
Šis projektas yra akivaizdaus skatinimo pažeisti LR Konstituciją kėslas ir 70-čiai Seimo narių, inicijavusių šį projektą, skatinimas sulaužyti Seimo nario priesaiką kėslas.
Jei Lietuvos valstybės Konstitucija 70-čiai Seimo narių tėra nereikšmingas, o Seimo nario priesaika – kosmetinė įsitvirtinimo Seimo rūmuose apeiga, toks projektas galėtų būti svarstomas ir net priimamas, žinoma, kitos, nedraugiškos valstybės vardu.
Tačiau veiksmas Vyksta Lietuvoje. Todėl, užuot svarsčius patį projektą, už Konstitucijos pažeidimo ir Seimo nario priesaikos sulaužymo skatinimą, Seimas nedelsiant turėtų inicijuoti apkaltą visiems, pasirašiusiems minimą projektą. Jei šis seimas tebėra LR Seimas.