A. Paulauskienė. Alfabetai ir analfabetai (21)

Prof. Aldona Paulauskienė | Klevualeja.lt nuotr.

Prof. Aldona Paulauskienė | Klevualeja.lt nuotr.

Parašiau pirmąjį antraštės žodį, norėdama papasakoti, kokia įdomi alfabetų kūrimosi istorija iki tol, kol jie virsta uždaromis ženklų sistemomis kalbos garsams žymėti ir įsijungiau televizorių.

Koks džiaugsmas! VDU profesorius Liudas Mažylis Vokietijos diplomatiniame archyve rado Lietuvos Nepriklausomybės akto originalą. Stebiu tą džiugesį per visas informacines programas. Pagaliau LRT „Panorama“ rodo juodai įrėmintą signataro parašą S. Narutowicz ir skuba pranešti Manto Adomėno nuomonę, kad šio signataro parašas yra argumentas Lietuvos piliečiams lenkams dokumentus išduoti lenkų kalba. Nevykęs argumentas, nes ir lenkišką pavardę turinčiam Lauryno Ivinskio mokiniui užteko nuopelnų Lietuvai būti jos Nepriklausomybės akto signataru. Tada ir pasirašė antrasis neigiamos reikšmės žodis.

„Kalba ir raštas – tai dvi skirtingos sistemos; antroji egzistuoja tam, kad reprezentuotų pirmąją. Kalbotyros objektas nėra rašytinio ir sakytinio žodžių derinys, o vien sakytinis žodis. Tačiau rašytinis žodis taip glaudžiai susijęs su sakytiniu žodžiu (jis yra pastarojo atvaizdas), kad jam atitenka pagrindinis vaidmuo“ (Ferdinandas de Sosiuras (Ferdinand de Saussure) Bendrosios kalbotyros kursas. Vilnius, p. 55). Tačiau, laikui bėgant, rašyba, kuri iš pradžių būna logiška, gali virsti absurdiška. „Tai nutinka tik labai išsivysčiusiose bendrinėse kalbose, kur rašytiniai tekstai vaidina svarbų vaidmenį. Tada vizualinis atvaizdas gali sąlygoti klaidingą tarimą. Tai išties patologiškas reiškinys, kurį neretai galima pastebėti prancūzų kalboje“ (ten pat, p. 62). Ne tik prancūzų, bet ir kitose Europos kalbose, turinčiose viduramžiais susikurtus lotyniškojo alfabeto pagrindu savuosius alfabetus – vienaip rašoma, o kitaip tariama. Tokiu atveju žodynuose greta parašyto žodžio fonetine transkripcija pateikiamas ir tarimas. Lietuvių, latvių, lenkų, rusų kalbų žodynuose tarties nuorodų nėra, nes tarimas reikšmingai nenutolęs nuo parašymo. Todėl tikra kalbos išdavystė, kai į visus be išimties fonetinės rašybos tekstus prikaišiojama istorinės rašybos žodžių.

Lietuvių ir latvių alfabetai kūrėsi ne viduramžiais, bet XX a. pradžioje ar ant šio amžiaus ribos. Latvių alfabeto sukūrimo data ir autoriai žinomi. Iki nepriklausomybės paskelbimo latviai vartojo gotiškąjį raidyną. 1919 metų vasarą Švietimo ministerijos įsakymu buvo sukurtos įvairių mokslo sričių terminologijos komisija, suskirstyta į sekcijas (buvo ir kalbotyros sekcija). Jose darbavosi žymiausi specialistai. 1920 metais gruodžio 30 d. Latvijos vyriausybė išleido įstatymą dėl rašybos reformos, kuriame nurodyta, kad nuo 1921 m. liepos 1 d. visose įstaigose ir mokyklose būtų vartojamas raidynas lotynų kalbos alfabeto pagrindu. Per trumpą laiką nespėta jo sukurti, terminas pailgintas ir latviai dabartinį savo raidyną pradėjo vartoti tik 1922 m. (Bankavs A., Jansone I. Valodniecība Latvijā: fakti un biogrāfijas. Rīga, Latvijas Universitāte, 2010, pp. 27–28). Bet jau tada apsispręsta, kad tarimas svarbiau už parašymą. Tai Janio Endzelyno nuopelnas.

Lietuvių raidynas formavosi stichiškai. „Jau iš pirmosios lietuviškos knygos titulinio puslapio matome, kad XVI amžiuje lietuviai šalia mums dabar įprastų lotyniškų raidžių dažniausiai vartojo labai plačiai tuo metu Europoje paplitusį vadinamąjį „gotišką“ jų variantą. Mažojoje Lietuvoje šias raides lietuviai vartojo ilgą laiką, iki pat antrojo pasaulinio karo. Didžiojoje Kunigaikštystėje jos išnyko jau XVII amžiuje“ (Zinkevičius Z., Kalbotyros pradmenys, Kaunas, Šviesa, 1980, II leidimas, p. 81–83; I leidimas – 1969 m.). Į Lietuvą raštas ėjo per lenkus ir vokiečius. Taigi garsams š ir č, ž žymėti vartojome sz, cz, rz iš lenkiško raidyno, o Rytų Prūsijos lietuviai š rašė kaip vokiečiai sch. Bet kartu ir patys kūrėmės trūkstamas raides. Todėl nenuostabu, kad pirmieji „Aušros“ numeriai pasirodė su sz, bet nuo penktojo jau yra š, č, ž, nusirašytos iš čekų alfabeto. Parašytas žodis Auszra ar Basanawiczius – taip pat ne argumentas rašyti Lietuvos piliečių lenkų asmenvardžius lenkiškai. Nebuvo valstybės, valstybinės kalbos, tai ir rašėme įvairiai. Tikslios lietuvių raidyno sukūrimo datos nežinome, bet iš 1901 m. Petro Kriaušaičio gramatikos teksto matyti, kad jis jau sukurtas, o šios gramatikos pratarmėje Jono Jablonskio pateikta ir bendrinės kalbos kūrimo programa (Jablonskis J., Rinktiniai raštai, I, Vilnius, 1957, p. 59).

Be galo stebina LRT kultūros kanalo laidos, įtikinėjančios, kad menkas dalykas tos kelios raidės. Kad jie žinotų, koks nemenkas! Jei būtų menkas, Lenkijos prezidentas jau seniai būtų aplankęs Lietuvos Prezidentę. Atmintyje kaip kokia rakštis įstrigusi laida, skirta raidei W pagarbinti. Aktorius Rimvydas Bagdzevičius skaito pirmosios lietuviškos knygos pratamę, o žiūrovams per visą ekraną rodomas tekstas gotiškomis raidėmis. Žiūrėkite: jau pirmojoje knygoje yra W! Paskui pasirodo Alfredas Bumblauskas ir aiškina, kad kunigaikštis Vytautas savo vardą rašė su W. Kaip jis norėjo, taip ir rašė, nes turėjo valstybę, bet neturėjo valstybinės kalbos. Mokėjo jis ir lenkiškai. Jei tiesa, ką sako Vaižgantas, tai Vytautas išvertęs iš lenkų kalbos „Tėve mūsų“. Jo raštinėje vartota slavų kanceliarinė kalba ir senovinis slavų raštas – kirilica, o ryšiams su Vakarais Lietuvos valdovai vartojo lotynų kalbą ir lotynišką raštą.

Antanas Smetona, nežinia už kokius nuopelnus padarytas didžiausiu kalbos autoritetu, visomis progomis aiškina, kad lietuvių kalbos raidyną galima praplėsti trimis raidėmis (q, w ir x), nes laikai keičiasi, bet jis nežino, kad tai, kas sistemiška, beveik nekinta. Pavyzdžiui, senosios graikų kalbos alfabetą sudarė 24 raidės, tiek pat jų turi ir dabartinė graikų kalba. Man sunku būtų pasakyti, kaip dabartinė graikų kalba santykiauja su klasikine, bet vis tiek keista, kodėl būtent Smetonai pavesta ir LRT kultūros kanalo laida „Lietuva mūsų lūpose“.

Dar vienas ne mažiau stebinantis faktas, kad praėjusios kadencijos Seimo kairieji buvo parengę Lietuvos lenkų dokumentų rašybos projektą, nesikėsinantį į lietuvių kalbos alfabetą, tik numatantį tam tikras įstatymų pataisas. Tada dešinieji siūlė latviškąjį variantą: svetimuosius asmenvardžius originalo kalba rašyti papildomame paso lape arba antrojoje tapatybės kortelės pusėje (Latviai dar reikalauja tautybę įrodyti dokumentais). Dabar buvęs dešiniųjų premjeras inicijuoja įstatymą lietuvių kalbos alfabetą papildyti w, q, x raidėmis. Naujienų portale pranešama, kad Skvernelis ne tik sutiko su šiuo įstatymo projektu, bet ir pats ėmė rinkti parašus. Kam gi tas nereikalingas Seimo daugumos skaldymas?

Atsipeikėkim, suvokim, kad lenkų pavardžių rašybai iš trijų tinka tik viena w, bet jos neužtenka. Parinkau keletą žymesnių lenkų kalbininkų asmenvardžių ir paryškinu tas raides, kuriomis, norint rašyti lenkiškai, reikėtų papildyti lietuvių raidyną: Witold Doroszewski. Andrzej Gawroński, Jerzy Kuryłowycz, Włdysław Niedźwiedźki, Jan Otrębski, Stanysław Słoński. Lietuvos lenkams reikėtų šių raidžių: w, ł, cz [č], rz [ž], sz [s]. Tarkim, įtraukiam jas į savo raidyną, bet tada kokį vaidmenį paliekame savosioms raidėms v, l, č, ž, s? Vokiečiai turi raides v [f] ir w [v], žyminčias skirtingus garsus. Be to, lenkiškos lotyniškų raidžių samplaikos yra ne dvi raidės, o pavienių garsų ženklai.

Tiesiog sunku suprasti, kaip mokytiems žmonėms ateina į galvą idėja politikos reikmėms keisti gimtosios kalbos raidyną. Zigmo Zinkevičiaus mokslo išvadų teisingumą rodo ir tai, kad Lietuvos lenkų asmenvardžiams nereikalingos raidės ń, ó, ś, ż . Prezidentė, įteikdama Z. Zinkevičiui už mokslo nuopelnus Gedimino ordiną, paprašė, kad jis saugotų lietuvių kalbą. Jubiliatas pasižadėjo ją saugoti kalbos istorijos darbais. Tad jeigu prezidentė sumanytų dėl w kreiptis į VLKK, racionalu jai pasiūlyti specialiai šiam momentui Z. Zinkevičiaus parengtas mokslo išvadas (Zigmas Zinkevičius, alkas. lt, 2017 kovo 29) ir patarti palikti lietuvių kalbos alfabetą tokį, koks yra.

Pabaigoje – Jurgio Giedraičio (Jerzy Giedroyc) žodžiai: „Būtina nugalėti sentimentus, tarpusavio nesutarimus, dėl istorinių įvykių susiklosčiusią neapykantą tarp lenkų ir ukrainiečių, lenkų ir lietuvių. Lenkai privalo atsisakyti Lvovo ir Vilniaus, nors ir kaip nemalonu tiems, kurie ten gimė. Vardan ateities nevalia reikšti priekaištų Lietuvai, Ukrainai. Jau vien todėl, kad ten iki šiol prisimenamos Lenkijos federalinės idėjos. Lietuvos nepriklausomybė dar labai gležna, tad Lenkijos pareiga ištiesti jai draugišką ranką. Jei Lietuvoje dar pastebimas koks nors nacionalizmas, jį reikia pateisinti, nes šios valstybės egzistavimui gresia kur kas daugiau pavojų negu Lenkijai. Į Baltijos valstybes ir Ukrainą Lenkija turi žiūrėti kaip į lygiateisius partnerius ir turi įrodyti tai savo darbais, ne vien žodžiais“ (Delfi, 2017 sausio 27 d.). Lietuviškai užrašiau šio garsaus lenkų žmogaus pavardę todėl, kad jis pats save siejo su Lietuvos Giedraičiais, svajojusiais apie Vytauto laikų Lietuvos nepriklausomybę.

Autorė yra kalbininkė  profesorė, habilituota humanitarinių mokslų daktarė

Kategorijos: Lietuvos kelias, Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *