K. Stoškus. Nacionalinis susitarimas: draugai ir priešai (5)

Krescencijus Stoškus | Asmeninė nuotr.

Krescencijus Stoškus | Asmeninė nuotr.

Kovo 31 d. į Vilniaus oro uostą parskrido prof. Mažylis, Vokietijos diplomatiniame archyve suradęs Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalą. Toks darbas tikrai vertas pagarbos ne tik dėl profesionalios nuovokos, bet ir dėl patriotiškumo. Todėl galima suprasti aistringą ir ištisą savaitę trukusį žiniasklaidos susižavėjimą šiuo netikėtu įvykiu. Bet apima šiurpas, kai tie patys komunikacijos kanalai, užuot pradėję jau ir taip pavojingai pavėluotas diskusijas apie planuojamą partijų susitarimą stabdyti emigraciją ir įveikti demografinę krizę, durtuvais sutinka pačią demokratinės sutarties idėją.

Matyt didžia dalimi teisus Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis, sakydamas, kad „Mes esame truputėlį pavargę nuo tų <…> skambių „nacionalinių susitarimų. Aš manyčiau, kad prieš pasirašant reikėtų „atidirbti“ turinį. Susitarimas yra geras žingsnis į priekį, deja, dažniausiai iš politikų pusės jis tuo ir pasibaigdavo.“ Gerai pasakyta. Iš tikrųjų daugelis mūsų programų, rezoliucijų, sutarčių ir net priesaikų užsibaigia ritualinio pobūdžio ceremonijomis, labai primenančiomis pirmykščių bendruomenių maginius aktus. Lengvabūdiškas požiūris į įsipareigojimus yra pati sunkiausia mūsų politikos liga, kelianti žmonių nusivylimą ir nepasitikėjimą valstybe. Žinoma, duoto žodžio nesilaikymas – ne politikų išradimas. Iš Tokijo kilusi ir Lietuvoje jau bene trylika metų gyvenanti architektė Akiko Kikuči Tutlys į žurnalistės klausimą „Kas Jums Lietuvoje nepatinka?“ tiesiai atsako: „Tai, kad nesilaikoma žodžio, nevykdomi pažadai.“

Ir tai ne smulkmena. Ji liudija visuomenę, kurioje yra sunykęs gebėjimas įsipareigoti, imtis atsakomybės už duotą žodį. O tokį dalyką kaip „garbės žodis“ nedaug kas teatsimena net iš vyresniosios kartos žmonių. Kita vertus, kur išplitusi dviveidystė, tarpusavio nepasitikėjimas, smulkūs gudravimai, nukreipti vienų prieš kitus, sunkiai įmanomi ir tikri susitarimai. Bet būtų labai klaidinga manyti, kad toks yra mūsų tautos charakteris, o juo labiau, kad tokių susitarimų nereikia daryti. Tokia yra tik šia diena gyvenančių žmonių „mada“, pavirtusi įsišaknijančia gyvenimo norma.

Buitiniame gyvenime šitoks neatsakingumas pagimdo tik tarpusavio nepasitikėjimą. O politikoje už šią ydą mums visiems tenka labai brangiai mokėti. Ir kaip tik dėl tos priežasties iki šiol neturi jokios prasmės 2015 m. birželio 30 d. Nacionalinis susitarimas dėl emigracijos procesų suvaldymo. Jis yra pasibaigęs pačiu šešių partijų pasirašymo ritualu, likusiu vien eiline pretenzija į Nacionalinį susitarimą. Juolab kad prie jo neprisijungė net dvi gana įtakingos parlamentinės partijos: konservatoriai ir liberalai. Ir vien dėl to jis negalėjo tapti politiniu susitarimu, suteikiančiu galimybę užtikrinti demografinės krizės įveikimo politikos tęstinumą. O jeigu to nebuvo, visos kalbos apie reemigracijos ir demografinės krizės įveikimą pakibo ore.

Tik tąsyk nacionalinis susitarimas neatsirado dėl opozicinių partijų pasipriešinimo, o dabar jį sustabdo gana racionalaus premjero ypatingai iracionalus pasipriešinimas. Abiem atvejais veikia ta pati Lietuvos parlamentinei mąstysenai būdinga negatyvioji logika. Jeigu kokį svarbų projektą siūlo partija A, konkuruojanti partija B privalo jį suniekinti, iš jo pasityčioti ir atmesti, kad partija A iš to projekto neįgytų kokio nors pranašumo. Abiem atvejais vadai verbuoja parlamentarus, skaičiuoja jų galvas, kad nustatytų, kieno kariuomenė stipresnė. Šiuo atveju net nebandoma maskuotis, kad partiniai interesai yra padaromi svarbesniais už valstybinius.

Seimo narys Povilas Urbšys, neseniai pateikęs patį sąžiningiausią, atsakingiausią ir racionaliausią dabartinių parlamentinių peripetijų vertinimą, užbaigia jį itin delikačiai: „Bet aš tikiu tiek S. Skvernelio, tiek R. Karbauskio ir frakcijos ryžtu daryti pokyčius, kurie reikalingi Lietuvos žmonėms.“ („Įtampa auga: jau nebeslepia, kad valstiečių frakcijos problemos – tikros“ (Delfi. Lt). Suprantamas tas šviesaus žmogaus geranoriškumas, kurį jis parodo savo kolegų adresu ir atsargus paraginimas atsikvošėti. Bet būtų galima pasakyti ir tai, kad taip pat ir į pragarą kelias gerais norais grįstas. Todėl aš turbūt klausčiau tiesiau: iš kur tas jų šventas įsitikinimas, kad jie nebeklysta?

Tie, kurie jau prieš daugelį metų yra supratę ir numatę negrįžtamus tautos demografinės krizės padarinius, šią politinę situaciją laiko daug pavojingesne mūsų valstybei, negu daugumai politikų atrodo. Jau neužtenka ryžto „daryti pokyčius, kurie reikalingi Lietuvos žmonėms“. Yra tūkstančiai gerų darbų, kuriuos galima padaryti Lietuvai. Bet šiandien nėra tokia padėtis, kad būtų galima jomis vienodai puikuotis. Mūsų valdžios žmonės (kaip ir daugelis mirtingųjų) labai noriai ir aistringai įsitraukia į smulkmenas, į detales, į niekniekius, į simbolius, į ženklus bei ritualinius aktus, kurie tikrai reikalingi žmonėms. Bet šiandien laikas visai ne tas, kad jais būtų galima mėgautis. Šis įsitraukimas į „gerus darbus“ kaip tik geriausiai rodo, jog jie vis dar gerai nesupranta, kas vyksta Lietuvoje, o pirmiausia – kad miršta tauta. Mums būtini ne šiaip sau geri pokyčiai. Ne tie, kuriais nusigręžiama nuo mirties simptomų, ir ne tie, kuriais galima tik nuskausminti. Mums būtinas neatidėliotinas gydymas. O tam reikia imtis svarbiausių (esminių) priemonių.

Rodos, jau seniai atėjo laikas apsispręsti dėl formaliai tebegaliojančio 2015 m. birželio 30 d. susitarimo akto. Tai buvo pirmas rimtas mėginimas reaguoti į masinę emigraciją. Jį pasirašė šešios partijos. Kadangi prie jo neprisijungė dvi opozicinės partijos, jis išliko tik kaip pretenzija į Nacionalinį susitarimą. Bet vis dėlto tai buvo pirmas istorinis atsigręžimas į savo tautos likimą. Buvo galima manyti, kad partijos pasimokė iš praėjusių rinkimų ir pratęs pradėtąjį darbą. Todėl buvo tikimasi, kad dabar visos Seimo frakcijos įvertins pozityvią savo pirmtakų iniciatyvą ir parodys, jog jos rimtai siekia prisiimti atsakomybę už ilgalaikės demografinės politikos tęstinumą ir jos yra pajėgios, bendradarbiaudamos tarpusavyje, pataisyti ir pasirašyti visas šalis tenkinantį naują politinį susitarimą.

Pradėjo rodytis pirmieji tokio susitarimo ženklai. Bet, atrodo, per daug paskubėjo Valstiečių ir žaliųjų sąjunga… Ji paskelbė apie Nacionalinį susitarimą, nesulaukusi pritarimo iš opozicijos pusės. Nors buvo parodyta pati solidžiausia ir ilgai laukta politinė iniciatyva, ji neatsižvelgė į jau minėtą Seimo negatyviąją logiką ir išprovokavo patyčias. Žiniasklaidoje buvo sukelta isterija, pagrįsta be galo keista dogma, kad Nacionalinis susitarimas apskritai nereikalingas. O tai paskatino išeiti į viešumą patį premjerą. Rodos, dabar, kai pirmąsyk atsirado galimybė imtis sutelktinių demografinės krizės įveikimo projektų ir pakloti būtinus pamatus tokiai politikai, prieš mus atsistoja beveik jau neatpažįstamas žmogus, pasirengęs tęsti tą pačią neoliberalinę tradiciją, nuo kurios kaip tik bėgo dauguma Valstiečių ir žaliųjų sąjungą palaikiusių rinkėjų.

Skaudžiausia buvo girdėti, kai nuo Nacionalinio susitarimo idėjos pirmiausia nusigręžia politinio elito viršūnės. Juk dar taip neseniai rinkiminės kampanijos metu šie naujieji politinio elito lyderiai taip ryškiai sublizgėjo savo mąstymo kultūra, gebėjimu partneriškai diskutuoti, santūrumu, savitvarda, sveika nuovoka, socialiniu jautrumu, kad sužadino net labiausiai atstumtųjų, kritiškiausiųjų piliečių ir savo šalį palikusių žmonių viltis ir pasitikėjimą. O tai, kas dabar vyksta, jau darosi gana sunkiai suderinama su šiais jų sukurtais vaizdiniais. Pirmiausia sunkoka suprasti, kodėl lyderiaujanti partija taip skubėjo išeiti į viešumą su partijų Nacionalinio susitarimo idėja, neaptarusi su Seimo opozicija pačios sutarties projekto. Bet sunkiausia suprasti premjero posūkį, kuris yra ne tik nedžentelmeniškas, bet šiuo komplikuočiausiu metu po nepriklausomybės paskelbimo reiškia demonstratyvų numojimą ranka į Tautos likimą.

Politinio įvaizdžio pasikeitimą dar gal būtų galima ir suprasti. Nestebina ir tai, kai politikai iš įkarščio kartais padaro tokius primityvius ir antidemokratiškus pareiškimus. Bet kai tą kartoja gana protingas premjeras ir meta iššūkį Seimui, o oficialioji žiniasklaida diena iš dienos vis tą patį persako šimtais balsų, nežinai ką ir galvoti. Kalbant tiesiai, vieno politiko neapdairumas, antrojo – politinė neištikimybė, o trečiojo – siekimas savo interesams panaudoti lyderių nesutarimus suardė ilgai lauktos fundamentalios bet jau beužsimezgančios politinės sutarties galimybę ir beveik sugrąžino mus visus į nulinę padėtį. Išsyk užmiršta rinkiminės kampanijos metu nuo lūpų nenuėjusi Lietuvos demografinė krizė.

Juk neišnyko įžvalgiausių visuomeninių judėjimų, profesionalių Lietuvos demografų, sociologų, psichologų ir Europos institucijos perspėjimai, kad mūsų šalies demografinė būklė yra hiperkritinė. Ši būklė susidarė ne tik dėl ekonominių priežasčių, kurias mato su marksistine tradicija vienaip ar kitaip susisaistę ekonomistai. Bet didžia dalimi ir dėl daugybės pilietinę visuomenę supriešinančių, draskančių, vienus nuo kitų atstumiančių, tarpusavio agresyvumą skatinančių, nepasitikėjimą, neapykantą, kerštingumą ir smurtinius veiksmus didinančių veiksnių. O tai reiškia, kad valstybės galios senka kasdien beveik nepriklausomai nuo bendrojo vidaus produkto. Ji silpsta ir dėl jos žmonių tarpusavio suagresyvėjimo, ir dėl santykinio gyventojų skaičiaus mažėjimo lyginant su visos žmonijos „demografiniu sprogimu“, prasidėjusiu po antrojo pasaulinio karo, ir dėl absoliutaus gyventojų skaičiaus smukimo, kurį šiandien vadiname demografine krize.

Dabar visais kanalais daug kalbama tik apie išorines grėsmes. Bet tie, kurie šiek tiek daugiau yra susipažinę su žmonijos istorija, gerai žino, kad net ne itin stiprių valstybių norus užkariauti labiausiai skatino lengvas karo grobis. O apie tokio grobio atsiradimą visada buvo sprendžiama iš savinaikos, t.y. iš vidinio valstybių susiskaldymo, jų ilgalaikių konfliktų ir kraštutinio jėgų disbalanso sukeltas irimas. Dėl to politikai lyg ir turėtų suprasti, kad tautos išsiskirstymo (išsivaikščiojimo) grėsmė valstybei yra nė kiek ne mažesnė už išorinę (karinę). O tai reiškia, kad priešinimasis šiai grėsmei pirmiausia turėtų būti pripažintas tokiu pat politiniu prioritetu Nr. 1, kaip ir priešinimasis išorinei grėsmei. Kitaip sakant, pirmojo prioriteto pripažinimas be antrojo neturi jokios prasmės.

Tačiau dabartinės vyriausybės „Atnaujintoje Nacionalinio saugumo strategijoje“ demografinė krizė yra įrašyta tik keturioliktoje vietoje tarp devyniolikos kitų „grėsmių, pavojų ir rizikos veiksnių“. Bet į tai nereaguoja nei mūsų politinė opozicija, nei jai aklai talkinanti žiniasklaida, nei galingieji verslininkai, kuriuos kol kas tedomina vien tik darbo jėgos trūkumas.

Paradoksaliausia, kad tuo metu, kai visos nepartinės demografinius procesus akylai stebinčios jėgos jau yra sutartinai pripažinusios, jog reikia sutelktinėmis jėgomis ir visais įmanomais būdais nedelsiant gydyti mirtiną ligą, premjeras stoja prieš parlamentinę sutartį ir žada pats vienas ją savo išmanymu ketverius metus gydyti šildančiais kompresėliais. Bet juk tai jau buvo.

Tam tikrų vilčių turėtų teikti tai, kad Seimas priėmė nutarimą „Dėl demografijos, migracijos ir integracijos procesų valdymo“, kuris įpareigoja vyriausybę iki 1918 m. pabaigos parengti devynerių metų (2018 – 2027 m.) strateginę demografijos, migracijos ir integracijos procesų valdymo programą. Bet kokią galią turės ta programa politikai, jeigu nebus pasirašytas atnaujintas parlamentinių partijų susitarimas, o politika ir toliau bus vykdoma pagal negatyviosios logikos principus? Ją tiesiog padės į stalčių ir visi eis prie savo kompiuterių, kad imituotų tarnavimą valstybei. Ji galėtų turėti prasmės vien tik tuo atveju, jeigu visos partijos oficialiai įsipareigotų tęsti politiką, orientuotą į tautos ir valstybės išsaugojimą. Jeigu to susitarimo nebus, kas šią programą vykdys dabartinio Seimo kadencijai pasibaigus? Negi premjeras S. Skvernelis turi ambicijų, kad prie valstybės vairo jis išbus visus devynerius metus?

Net jeigu jis ir išliktų, kas jį įpareigotų imtis sunkiausiai sprendžiamų demografijos suvaldymo uždavinių, kai tokį prioritetą jis yra įteisinęs tik 14-toje vietoje. Panašu, kad tautos ir jos kultūros likimas jį mažiausiai domina.

Taigi vėl esame priversti grįžti prie klausimo: ar turint tokią politinę viršūnę įmanomas nacionalinis susitarimas? Juk ne tik politikai stabdo demokratinius procesus. Apskritai visuomenėje dar yra daug žmonių, kurie blokuoja ir sabotuoja tokius sumanymus. Vieni iš jų skeptikai ir nihilistai. O kiti – cinikai. Visi jie yra susitaikę su tuo, kas vyksta. Vadinasi, ir su tuo, kas stumia mus į nebūtį. Pirmieji yra atsiradę iš nevilties, o antrieji – iš aklo pasitikėjimo.

Pirmieji netiki niekuo, o antrieji tiki viskuo, kas ateina iš Briuselio. Bet abi jas vienija fatalizmas. Pirmieji žaibuoja ir širsta: „Ko jūs, bėduliai, šurmuliuojate? Kariaujate su vėjo malūnais. Negi iki šiol nesupratote, kad nieko šitame krašte jau nebepakeisi. Argi nematote, kad tauta, ant kurios pečių laikėsi visa mūsų kultūra, mūsų istorija, mūsų valstybė ir visos kitos vertybės jau nurašyta į atliekas. Mes jau net nesugebame paaiškinti, kam mums reikalinga pati valstybė. Juk ji seniai niekam nerūpi. Užtenka vien to, kad yra ką valdyti?“

Antrieji moralizuoja ir šaiposi: „Užteks jums kliedėti! Prabuskite ir atsimerkite. Nejuokinkit svieto.Tautos likimas buvo išspręstas jau tą pačią dieną, kai buvo sugriauta Berlyno siena. Viskas, kas dabar vyksta, yra dėsningi globalizacijos ir Europos atvirumo padariniai. Tokia istorijos logika. Anksčiau ar vėliau jums teks su tuo susitaikyti.“ Klausai ir galvoji, ar ne iš Markso ir Lenino knygų čia išmokta. Tik ten šios permainos siejamos su socializmu: „Socializmo tikslas yra ne tik žmonijos susiskaldymo į smulkias valstybes ir bet kurio nacijų atskirumo panaikinimas, ne tik nacijų suartėjimas, bet ir jų susiliejimas.“ (V. Leninas. „Socialistinė revoliucija ir nacijų apsisprendimo teisė“).

Šios galvosenos nebūtų tokios pavojingos, jeigu nestovėtume nepaprastai spartaus tautos nykimo akivaizdoje. Dabar jos paralyžiuoja mąstymą ir kovą už išlikimą. Kas įrodė, kad turime nurašyti į atliekas mūsų tautą ir valstybę? Negi jau neliko ką saugoti savo palikuonims. Juk ir Konstitucija tebegalioja. O ten parašyta: „suverenitetas priklauso Tautai“. O kam priklausys be Tautos? Negi taip greitai užmiršome, kas įvyko Lietuvoje vos prieš 27-erius metus. Ar tada neatsitiko tai, kas atrodė neįmanoma. Svarbu tik kad atsirastų permainoms atsiduodančių žmonių.

Mūsų laimei, tokių žmonių telkiasi ir šiandien. Net Seime yra nemažai žmonių, kurie moka pakilti virš savo partinių interesų ir tartis tarpusavyje, kad į pirmą planą iškeltų valstybės ir tautos gynimo tikslus. Reikia tikėtis, kad šiame Seime bus jų persvara. Ypač malonu, kad jų didžiąją dalį sudaro jaunimas. Laikas permainoms palankus. Reikėtų tik grąžinti pasitikėjimą žodžiu ir geriau koordinuoti veiksmus.

Visose partijose yra žmonių, kurie jau supranta, jog be pačios pilietinės visuomenės susitelkimo, be jos palankaus nusiteikimo, permainų troškimo ir sutikimo pradėti nuo savęs demografinės permainos Lietuvoje nebus sėkmingos. Todėl remdamasis politinių partijų susitarimu, Seimas privalėtų kreiptis į žiniasklaidą, mokyklas ir mokslo įstaigas, savivaldybes, religines organizacijas, profsąjungas, įvairias visuomenines organizacijas ir visus patriotiškai bei pilietiškai nusiteikusius žmones su paraginimais, kad savo pozityvia veikla ir pagal turimas galimybes visi prisijungtų prie reemigracijos procesų ir demografinės būklės gerinimo Lietuvoje.

Tik pilietinei visuomenei prisijungiant prie šios politikų iniciatyvos, bręstant jai, atkuriant tarpusavio pagarbą ir apskritai normalius (civilizuotus) santykius, politinis partijų susitarimas pavirstų tikrai nacionaliniu susitarimu. Pradžią visuomenės suaktyvinimui turėtų duoti Seimo sprendimas ateinančius metus paskelbti pagarbių tarpusavio santykių gaivinimo bei aktyvių pilietinių akcijų metais, kad Lietuva neišsivaikščiotų.

Dabar nemažai svarstoma, kaip organizuoti atkurtos valstybės šimtąsias metines. O iš tikrųjų nebuvo ir negalės būti kilnesnio, prasmingesnio ir vertingesnio savo valstybės pagerbimo už akcijas, sutelkiančias visuomenę moraliniam apsivalymui ir savo tautos gyvybinių galių atkūrimui, o kartu ir realiam valstybės stiprinimui. Tokios akcijos geriau negu bet kur ir bet kada paskatintų suvienyti žiniasklaidos, mokyklų, mokslo įstaigų, bažnyčios ir kitų religinių bendruomenių iniciatyvas.

Autorius yra Lietuvos Kultūros kongreso Tarybos pirmininkas,  filosofas, humanitarinių mokslų daktaras

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *