Ar Smetonos valdžia galėjo išvengti gėdingos Lietuvos kapituliacijos? (video) (29)

Algis Avižienis_asmen.nuotr

Algis Avižienis | asmeninė nuotr.

Algis Avižienis: 1940 m. birželio mėn. Sovietų ultimatumas, reikalaujantis įsileisti neribotą svetimos kariuomenės kontingentą ir pakeisti A. Merkio Vyriausybę davė pradžią Sovietų Sąjungos okupacijai. Daug kartų teko girdėti istorikų ir šiaip informuotų lietuvių diskusijas ar teisingai pasielgė Smetonos valdžia per tą lemtingą birželio 14-15 nakties Vyriausybės posėdį, kai mūsų valdžia priėmė visus Stalino ir Molotovo reikalivumus. Bet Jūs esate parašęs istorinių straipsnių, rodančių, kad Smetonos valdžia turėjo ir kitų pasirinkimų žymiai anksčiau nei ta nelaimingą birželio 14-15 naktį.
Aš galvoju, kad Lietuva galėjo eiti Suomijos keliu 1939 m. spalio mėnesį, kai suomiai atsisakė priimti Sovietų Sąjungos reikalavimusatiduoti ruožą savos teritorijos. Suomijos Vyriausybė teisingai traktavo Maskvos reikalavimus kaip tiesioginę grėmę savo suverenitetui ir ji priimė sprendimą gintis ginklu. Suomijai buvo įteikti suverenumą pažeidžiantys reikalavimai maždaug tuo pačiu metu, kaip Sovietų ultimatumai Lietuvai, Latvijai ir Estijai.

Bet Jūs nurodėte, kad mūsų valdžia galėjo imtis kitokių veiksmų žymiai anksčiau, t.y., rugsėjo mėn., 1939 m., ir tie veiksmai leistų Lietuvai išvengti tą minėtą kapituliaciją. Tuomet (1939 m. rugsėjo mėn. pradžioje) prasidėjo Vokietijos-Lenkijos kovos veiksmai ir kai kurie mūsų vaslstybės vyrai, kaip pavyzdžiui Lietuvos pasiuntinys K. Škirpa Berlyne, ėmė raginti Smetonos valdžią pasinaudoti progą ir atsiimti Vilnių ginklu. Būtent šito žingsnio Trečiojo reicho valdžia pageidavo iš lietuvių pusės. Tuomet Lietuva pagal Molotovo-Ribentropo sutartį dar buvo paskirta Vokietijos interesų zonai. Vokiečiai laukė ir ragino lietuvius, dar esančius jų interesų zonoje, imtis ginkluotų veiksmų atsiimant savo sostinę. Bet Smetona nesiryžo to padaryti. Maždaug rugsėjo mėn. viduryje Berlynas prarado viltį, kad Lietuva įžengs su savo mobilizuota kariuomene į Vilnių. Kai atitinkamų veiksmų iš mūsų pusės nesulaukė, Trečiasis reichas matyt nurašė Lietuvą kaip potencialią partnerę ir nesipriešino Stalino reikalavimams mūsų šalį perleisti į Sovietų interesų zoną rugsėjo mėn. pabaigoje, mainais už kai kurias rytų Lenkijos teritorijas.

Gal galėtumėte daugiau papasakoti apie tą diplomatinę sąveiką tarp Vokietijos ir Lietuvos, kurios metu mūsų valstybei atsivėrė galimybė išlikti vokiečių interesų zonoje ir tokiu būdu išvengti pirmąją 1940 m. okupaciją?

Vladas Turčinavičius | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Vladas Turčinavičius | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Vladas Turčinavičius: Taip žiūrint į 1940-jų sovietų ultimatumą ir Lietuvos kapituliaciją, mes nieko neišsiaiškinsime, nes prie šios padėties Lietuvos valdžia ėjo prisitaikydama ir negindama savo interesų palaipsniui. Reikia pradėti nuo pirmojo 1938 m. Lenkijos ultimatumo Lietuvai. Po to kalbėti apie 1939 m. kovo Vokietijos ultimatumą dėl Klaipėdos perdavimo Vokietijai. Visų šių ultimatumų priėmimas tai Lietuvos valdžios neįgalumo arba kitų, trečiųjų šalių nuorodų vykdymas. Neįgalumas atsiranda, kai autoritarinė valdžia ilgai sėdi valdžioje ir tai jai patinka, bet susidarius geopolitinei krizei nesugeba priimti svarbių tautai ir valstybei sprendimų. Tad pradžioje pažvelkime kaip Lietuvos politika vyko 1939 m. rugpjūčio – rugsėjo – spalio mėnesiais.

1939 m. rugsėjį Anglijos pasiuntinys Kaune Tomas Hildebrantas Prestonas jau turėjo savo vyriausybės notą, skelbiančią karą Lietuvai, jeigu ši būtų ėjusi atsiimti savo sostinės – Vilniaus (pažymėtina, kad rugsėjo 17 d. sovietams užpuolus Lenkiją, britai jiems karo nepaskelbė, o Lietuvai būtų skelbę?) – vis tas Anglijos noras strategiškai svarbią Lietuvos teritoriją išsaugoti Lenkijai, o šią pasidalijus didiesiems kaimynams, regis, jau – Raudonajai armijai. Didžioji Britanija  buvo lojali Stalino kariaunos atsiradimui Lietuvoje 1939 ir 1940 metais, nors sutartyje su Lenkija buvo įsipareigojusi ginti ir Lietuvą. Tačiau Pietryčių Lietuvos su Vilniumi atsiėmimas nereiškė jokio Lietuvos agresyvumo Lenkijos atžvilgiu, o tik neteisybės Lietuvai atstatymas, kurią 1920 -1923 m. sukūrė  Lenkija ir Antantės valstybės. Juk okupantų vadinamas „Vilniaus kraštas“ buvo pripažintas okupantei Lenkijai tik Antantės valstybių, o Tautų lyga jo nepripažino, vadinasi, Vilniaus atsiėmimas buvo teisėtas.

Kaip rutuliojosi 1939 m. rugpjūčio pabaigos įvykiai Lietuvoje? Užsienio reikalų ministras Urbšys dar nuo gegužės mėnesio gydėsi Šveicarijoje, o grįžęs į Lietuvą rugpjūčio 29 d. išvyko į Kačerginę atostogauti. Užsienio reikalams vadovavo prolenkiškasis Kazys Bizauskas. Ne Vokietija pirmoji ragino atsiimti „Vilniaus kraštą“, bet Ambasadorius Vokietijoje Škirpa rugsėjo 1d. į URM  pasiuntė telegramą, kurioje siūlė „nedelsiant mobilizuoti ginkluotąsias pajėgas ir sutelkti kariuomenę į tinkamas neutralitetui ginti pozicijas“. Kariuomenės vadas Stasys Raštikis irgi siūlęs paskelbti mobilizaciją, tačiau „Prezidentas tam siūlymui paprieštaravęs, nes ją paskelbus, susidarysiąs įspūdis, kad Lietuva atsisako neutralumo ir ruošiasi kariauti.“[1]– rašo Aleksandras Merkelis. Ši mobilizacija neturėjo jokio agresyvaus tikslo, o galėjo būti skirta ginti neutralumą, tuo atveju, jei kuri bent iš kariaujančių šalių pultų viena kitą per Lietuvos teritoriją.

Šiuo požiūriu Smetona pasielgė  lengvapėdiškai ir neatsakingai. Juolab, kad kai karas tarp Vokietijos ir Lenkijos jau buvo prasidėjęs, iškilo klausimas dėl Vilniaus krašto, kurio gyventojų Lenkija jau negalėjo apginti nuo rusų ar vokiečių antplūdžio. Vilniaus likimu susirūpino  ir ambasadorius Maskvoje Ladas Natkevičius, rugsėjo 3d. į URM atsiuntęs telegramą: „Vilniaus rakto reikia ieškoti Berlyne.“ Galima teigti, kad mūsų pasiuntiniui kažkas buvo žinoma iš Molotovo – Ribbentropo slaptojo protokolo, kuriame, kaip dabar žinome, Lietuva buvo priskirta Vokietijos įtakai. Pasiuntinys Vokietijoje, Nepriklausomybės karų didvyris, pulkininkas  Kazys Škirpa,  rugsėjo 5d. ir 8d. atsiuntė l. e. p. užsienio reikalų ministrui Bizauskui pasiūlymus kaip elgtis Vilniaus susigražinimo reikalu kai Lenkija jau yra atsidūrusi ties katastrofa. „Lyg nujausdamas, kad priešininkai apšmeiš mano koncepciją Vilniui vaduoti primesdami man pasidavimą kokiai nors vokiečių įtakai ar net tai, kad tą savo planą pateikiau su svetimos šalies žinia, prieš jam pasiekiant Kauną sąmoningai su niekuo nesitariau, nei iš vokiečių, nei iš lietuvių.“ – rašo pasiuntinys Vokietijoje.

 Čia verta pacituoti keletą citatų iš Škirpos Vilniaus susigražinimo plano: „…Esu linkęs manyti, jog mūsų Vyriausybė vis dar neturi nuomonės, kaip pasielgti Vilniaus klausimu. Ši aplinkybė verčia mane, kaip Lietuvos pasiuntinį ir turintį šiokią tokią karo patirtį, dar daugiau susirūpinti tuo, kad per ilgai galvodami nepraleistume progos sureguliuoti Vilniaus problemą taip, kaip tinka mums patiems. Bet jei vokiečiai, persekiodami atsitraukiančius iš Vilniaus-Gardino srities lenkus, atsiųstų į minėtą sritį nors keletą sustiprintų patrulių (jei šios srities neužimtume), […] tuomet netektume laisvės  išspręsti Vilniaus problemą taip, kaip mes patys norime. Savarankiškam mūsų žygiui į Vilnių dabar yra palankios sąlygos, juolab kad iš Sovietų Rusijos ta kryptimi, atrodo, jokio kariuomenės koncentravimo kol kas nepastebėta. Laikau savo pareiga pasiūlyti Vyriausybei baigti trypčioti vietoje bei diskutuoti ir pavesti ginkluotosioms pajėgoms pereiti administracijos liniją, kai tik bus gauta radijo žinia, jog vokiečiai apsupo Lenkijos sostinę, sutriuškinę Vyslos gynybos liniją ties Varšuva.“

Toliau Škirpa išdėsto karinių ir politinių veiksmų planą, bet iš šios citatos matome, kad Raudonosios armijos judėjimo Vilniaus kryptimi kol kas nėra ir rugsėjo 8 d. negalėjo būti, nes „Vilniaus kraštą“ 1939 m. rugpjūčio 23-iosios Molotovo-Ribbentropo pakte sovietai ir vokiečiai pripažino Lietuvai. Apie „Vilniaus krašto“ ir Lietuvos priskyrimo Vokietijos įtakai, Škirpa neoficialiai  bendraudamas sužinojo tik rugsėjo 9d., iš artimo Ribbentropui Rytų politikos specialisto dr. Bruno P. Kleisto. Žinių rinkimas per neoficialius kanalus nebuvo joks nusižengimas, o tik paprastas diplomatinio atstovo pareigos, kurią diktavo Lietuvos valstybės interesai, atlikimas. Deja šią žinią Škirpai pranešus į Kauną, vietoj padėkos nuo ministro Bizausko gavo tik piktą priekaištą. Rugsėjo 13 d., paskutinį kartą Škirpa susitikęs su Kleistu iš jo išgirdo naujų žinių, jog po 3-4 dienų įvyks svarbūs kariniai ir politiniai įvykiai Lenkijoje, todėl patarė: „greit, greit žygiuoti tiesiai į Vilnių, kad nesusikomplikuotų padėtis.“ Nors jis tiesiogiai neatskleidė kodėl, tačiau iš raginimo „greit, greit – į Vilnių“ galima buvo laukti sovietų pajėgų invazijos į Lenkiją. Matyt, Vokietijai strateginiais tikslais buvo svarbu, kad į „Vilniaus kraštą“ neįsibrautų Raudonoji armija.

Diplomatas Škirpa, kuriam rūpėjo Lietuvos interesai, rugsėjo 15 d. šifruota telegrama pasiuntė į Kauną paskutinį raginimą žygiuoti į Vilnių: „Kadangi sovietai nieko mums nepraneša, o patys mobilizuoja karines pajėgas. Pradeda koncentraciją ir domisi Lenkijos mažumomis, tai siūlau nebegaišti laiko – tuojau pasitarti, pranešant Berlynui dabar, o Maskvai – kai pasieksime 1920 metų sieną.“  Ir vėl ambasadorius iš ministro Bizausko gavo tik pastabą: „Kuo greičiausiai turit vykdyti instrukciją 469 (Gegužės 11d. – dėl neutralumo –autor.) ir kalbantis su vokiečiais. Vakar kalbantis su P. Kleistu nesilaikėt instrukcijų įsigilindami į pavojingus klausimus […]“ Neutralumo instrukcija priimta gegužės 11 d. vadovaujantis, dar buvusio užsienio ministro S. Lozoraičio iniciatyva parengto ir priimto Neutralumo įstatymu, kaip tik ir supančiojo aukščiausią Lietuvos valdžią veikti realiai.

 Pasirodo rugsėjo 5 d. generolo J. Černiaus vyriausybė nesugebėjo priimti sprendimo Vilniui vaduoti tik dėl krikščionių demokratų atstovų Ministrų Taryboje pasipriešinimo, jiems grasinant net pasitraukti iš Vyriausybės, nors Premjeras  Černius buvo pritaręs Škirpos planui. Akivaizdu, jog Vyriausybės atsistatydinimas vykstant karui būtų buvęs rizikingas žingsnis, todėl buvo palikta įvykiams rutuliotis be Lietuvos dalyvavimo. Sprendimą nežygiuoti į Vilnių nusvėręs vienas, būtent K. Bizausko balsas. „Tai štai kaip buvo sužlugdytas Vilniaus, o tuo pačiu ir Lietuvos valstybės gelbėjimo planas. Skaitančiajam šias eilutes, tikiuosi bus dabar aišku, kam tenka atsakomybė – ne vien formali, bet ir esminė – už tą fatališką klaidą, kurios pasekmės nulėmė Lietuvos likimą.“ – konstatuoja pasiuntinys, įgaliotasis ministras Kazys Škirpa.

Kazio Bizausko prolenkiškos tendencijos buvo pastebimos nuo pat diplomatinių santykių užmezgimo su Lenkija, kurios pasireiškė ir dabar Vilniaus susigražinimo klausimu. Apie tai byloja Škirpos mintys: „Tačiau pažymėtina, jog apie slapčiausius Lietuvos Vyriausybės dalykus dažnai ir net greitai sužinodavo Lenkijos pasiuntinys Kaune F. Charwatas“ ir tai patvirtina jų ministro J.Becko citata: “Remiantis mūsų ministerio F. Charvato pranešimais, vokiečiai išvystė intensyvią veiklą, kad paskatintų Lietuvą užimti Vilniaus kraštą“. Tačiau „intensyvią veiklą“ vokiečiai pradėjo tik rugsėjo 9 d. per karo atašė E. Justą ir kariuomenės vadą Raštikį, nes ir Vokietija, ir niekas iš patriotiškai nusiteikusių lietuvių bei Lietuvos ambasadoriai Maskvoje ir Berlyne nenorėjo, kad Rytų Lietuvos žemė su sostine Vilniumi iš lenkų pereitų sovietams.

Anot Merkelio, Smetona buvo taip griežtai apsisprendęs laikytis neutralumo, kad net atsisakė priimti audiencijai Vokietijos pasiuntinį dr. Zechliną, turėjusį diplomatinį savo vyriausybės pavedimą, padėti Prezidentui geriau suprasti ir blaiviau įvertinti situaciją sprendžiant lemtingo žygio į Vilnių klausimą. Vadovybės susilaikymas susigražinti Vilnių atvėrė Raudonajai armijai vartus žygiui į Lietuvos istorinę sostinę, kad po to jau ir nepriklausomoji Lietuva iš Vokietijos pereitų į Sovietų sąjungos interesų sferą. Vokietija pamačiusi Lietuvos vadovybės neįgalumą, nusisuko nuo savo strateginės linijos ir pasirašydama 1939 m. rugsėjo 28 d. Slaptąjį papildomąjį protokolą, Pietryčių Lietuvą su Vilniumi ir visą Lietuvą perleido Sovietų sąjungos įtakos zonai, o už tai pareikalavo perleisti Vokietijos įtakos sferai Lenkijos visą Liublino ir dalį Varšuvos vaivadijų.

Regis, Prezidentui apsispręsti dėl Vilniaus išvadavimo, turėjo didelę įtaką ir ambasadorius Londone B. Balutis, kuris 1939 m. vasarą, dar iki Kazio Škirpos siūlymų rugsėjo mėn. pradžioje, atostogavo Lietuvoje kartu su Smetona ir Palangos kopose įtikino Prezidentą vengti žygio į Vilnių. Apie tai prisipažino pats Balutis Škirpai 1946 m. Amerikoje ir jis pabrėžė, kad Balutis į Lietuvos užsienio politikos problemas neįstengdavo kitaip pažvelgti, kaip pro anglų-saksų propagandos pritemdytus akinius.

Susilaikydama nuo žygio į sostinę bei nesukliudydama sovietams įsiveržti į Vilnių ir užgrobti Pietryčių Dzūkiją, politinė Lietuvos vadovybė išleido iš savo rankų ne tik Vilniaus, bet ir pačios Lietuvos nepriklausomybės išsaugojimo raktą. Beveik po metų, 1940 m. liepos 1 d. prof. V. Krėvei-Mickevičiui, Sovietų sąjungos komisaras Viačeslavas Molotovas atskleidė sovietų planus: „Jeigu Lietuva būtų paklususi vokiečių vyriausybės reikalavimui atsiimti Vilnių ir tuo pačiu pasidariusi vokiečių sąjungininke, ji būtų tapusi toli į rytus išeinančiu placdarmu, pradžios tašku karo atveju su mumis. O imtis prieš ją kokių nors priemonių nebūtume galėję, nerizikuodami karu su vokiečiais, ko mes nenorėjome ir nenorime. Lengviau atsidusome tik sužinoję, kad Lietuvos Vyriausybė neišdrįso paklausyti vokiečių, atsisakė ginklu užimti Vilnių ir tuo pačiu prarado vokiečių pasitikėjimą.“

Taigi, geopolitiniame didžiųjų kaimynų žaidime, Lietuvos vadovybės politika tik padėjo Sovietų sąjungai užimti Pietryčių Lietuvą su Vilniumi ir 1939 m. spalio pradžioje padiktuoti sąlygas Lietuvai, pasirašant prievartinę sutartį su 20 tūkst. Raudonosios armijos karių įvedimu ir jų išdėstymu penkiose bazėse Lietuvos teritorijoje – tikrąjį “Trojos arklį”, kad vėliau, 1940 m birželį, Lietuvą visiškai okupuoti. Tai buvo sovietų imperializmo ir begėdiškos politinės suktybės išraiška, nes Kremlius pažeisdamas 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutartį ir vėlesnes 1926 m. ją patvirtinančias sutartis, ne tik padiktavo sąlygas, bet ir atplėšęs daugiau kaip pusę Pietryčių Lietuvos teritorijos prijungė ją prie Sovietų imperijos.

Lyginant Suomijos padėtį 1939 m., tai ji rugpjūčio 23 d. sovietų ir nacių pakte buvo priskirta kartu su Estija ir Latvija Sovietų sąjungos įtakos zonai ir Stalinas įteikė ultimatumą Suomijai reikalaudamas perleisti dalį teritorijos, o Suomijai nesutikus 1940 m. Raudonoji armija pradėjo Žiemos karą. Lietuvoje gi, Raudonoji armija užėmė neva Lenkijos teritoriją ir buvo įsileista į Lietuvą po prievartinės 1939 m. spalio sutarties pasirašymo kartu sugrąžinant dalį „Vilniaus krašto“ su sostine. Čia Stalinas veikė kaip „Vilniaus krašto“ išvaduotojas iš Lenkijos okupacijos, vadinasi, turėjo moralinius pliusus.

A.Avižienis: Tai Lietuva būtų atsidūrusi toje pačioje pozicijoje kaip Suomija, Vengrija, Slovakija, Rumunija, Bulgarija, Kroatija, Italija ir žinoma Japonija. Kitaip sakant, tai šalys, kovojančios už savo nacionalinius interesus Vokietijos pusėje. Šių šalių tikslas nebuvo noras padėti Vokietijai užkariauti Europą. Kiekviena atsikra šalis sprendė savo nacionalinius interesus ir priėjo išvados, kad, karui prasidėjus, geriau būtų kovoti vokiečių pusėje. Rumunai ir suomiai, pavyzdžiui, 1940 m. buvo praradę teritorijų dėl Maskvos agresijos, ir jos stojo į karą tam, kad atgauti prarastas žemes.

V.Turčinavičius: Taip, šios šalys gynė savo nacionalinius interesus, o Lietuva galėjo sekti jų (Slovakijos, Vengrijos) pavyzdžiu, gal tik Italijos ir Japonijos čia netiktų gretinti, nes jų kelias buvo kitoks dar iki karo pradžios. Jei Lietuva būtų atsiėmusi „Vilniaus kraštą“, tuomet nebūtų buvę 1939 m. rugsėjo 28 d. Molotovo – Ribbentropo pakto Antrojo slaptojo protokolo, o Lietuva būtų likusi Vokietijos interesų sferoje, tačiau po karo, sprendžiant Rytų Europos valstybių likimą, Lietuva galėjo tapti Sovietų sąjungos satelitine valstybe, kaip Vengrija ir Rumunija, nes nebūtų buvę sovietų sukurto „teisinio“ pagrindo – Lietuvos įjungimo į „sovietinių respublikų šeimą“. Iliuzinis „teisinis“ pagrindas buvo sukurtas 1940 metais, prieš  prasidedant nacionalsocialistinės Vokietijos ir komunistinės  Sovietų sąjungos  karui, nes 1940 m. Raudonajai armijai okupavus ir inkorporavus Lietuvą, buvo pravestas „Liaudies seimo“ rinkimų farsas ir po to sekęs Kominterno Lietuvos skyriaus vado Antano Sniečkaus vadovaujamos delegacijos prašymas diktatoriui Stalinui – priimti  Lietuvos sovietinę respubliką į Sovietų sąjungą.

Galima prielaida, kad susigrąžinusi Vilnių ir Pietryčių Dzūkiją, Lietuva dėl ženklaus gyventojų ir teritorijos padidėjimo būtų intensyvinusi žemės ūkio gamybą, kurios produkcija buvo labai reikalinga draugiškai Vokietijai ir galėjusi visokeriopai žengti į priekį ir net iki karo pabaigos (1944-45) – šešetą metų Lietuva būtų išvengusi komunistinių okupantų  kultūrinio ir ekonominio gerbūvio griovimo kaip ir kitos valstybės: Slovakija, Vengrija, Rumunija, patekę į Vokietijos įtakos zoną ir išsikovojusi laisvę Suomija. Mūsų padangę būtų aplenkęs komunistinis teroras ir Sovietų 1940-ųjų okupacija bei 1941 m. tremtys prie Laptevų jūros bei bolševikų sukurti lageriai Vorkutoje ir Sibire. Tikėtina, kad nebūtų vykęs ir partizaninis karas su okupacinėmis Sovietų jėgos struktūromis.

A.Avižienis: Žinau, kad nemažai mūsų tėvynainių pagalvos, kad už tokį “akiplėšiškumą” Lietuva būtų buvusi labai žiauriai Stalino nubausta. Bet minėtos šalys išsaugojo kažkokią savo nacionalinio suvereniteto dalį, kai kurios pilną suverenitetą, o Lietuva viską prarado. Įdomu pabrėžti, kad nors suomių karinis vadas Mannerheim 1941 m. birželį davė įsakymą pulti Sovietų Sąjungą kartu su Trečiu reichu ir toliau vykdė kovinius veiksmus prieš Maskvą iki 1944 m., būtent Mannerheimo grįžimui į valdžią jau po karo Stalinas neprieštaravo. Man peršasi mintis, kad tokios valstybės kaip Stalino Sovietų Sąjunga ir Hitlerio Vokietija už viską daugiausia gerbė ryžtą ir drąsą, o paniekinamai žiūrėjo į nuolaidžiavimą ir neryžtą.

V.Turčinavičius: Čia galime dalinai atsakyti, kodėl Stalinas pasibaigus 2-ajam pasauliniam karui Nugalėtojų triumvirato konferencijose su V. Čerčiliu ir F. Ruzveltu nesipriešino maršalo Manerheimo grįžimui į valdžią, nors suomiai kovojo prieš sovietus Vokietijos pusėje nuo 1941 m. birželio. Galima teigti, kad diktatoriai Stalinas ir Hitleris gerbė karo vadų drąsą ir ryžtą ir jautė panieką atsakingų asmenų neryžtingumui, nuolankumui, bet čia turėjo įtakos ir Sovietų strateginė ateities perspektyva – turėti Suomiją draugišką kaimynę ir propagandiniams tikslams turėti „kozyrį“- Anglijos karo paskelbimą Suomijai su jų ginkluotės sandėlių bombardavimu bei Stalinas norėjo sudaryti teisingumo įvaizdį elgesyje su Suomija, juk jis pradėjo Žiemos karą su Suomija ir jo išdavoje buvo pasirašę sutartį, kuria jos teritorijos dalis – priskirta Sovietų sąjungai.

A.Avižienis: Kad būtų rimtai traktuojamos, valstybės turi parodyti kažkokių sugebėjimų gintis, padaryti įtaką savo aplinkai arba paprasčiausiai parodyti minimalią galią. Jei valstybės tampa paralyžiuotos dėl baimės ar neryžtingumo, jos paprasčiausiai yra eliminuojamos iš diplomatinių-karinių apskaičiavimų. Smetona atrodo, kad tikėjo tarptautiniu teisingumu. Jis pateisino savo sprendimą neatsiimti Lenkijos okupuoto “Vilniaus ktašto” argumentu, kad karą vistiek laimės aliantai. O už Lietuvos padorią elgseną nepuolant karą pralaiminčią kaimynę, jai bus atsilyginta prie taikos derybos stalo. Bet Lietuva net nebuvo prileista prie taikos derybų stalo. Ji prarado aktyvaus veikėjo statusą ir tapo dalybų objektu.

Man atrodo, kad Smetonos valdžia tiesiog eliminavo Lietuvą kaip aktyvų veiksnį kariniuose-diplomatiniuose apskaičiavimuose didžiųjų valstybių ir už tai nusipelnė didžiųjų valstybių visiško mūsų nacionalinių interesų nepaisymo.

V.Turčinavičius: Taip, norint išsaugoti valstybę, jos vadovai turi suvokti valstybės interesus ir ginti juos diplomatiniu būdu, o taip nepavykus ginti karine jėga, o šią jėgą tuo istoriniu laikotarpiu Lietuvoje sudarė gera ginkluotė, vieni geriausi lėktuvai ir pan. 1939 m. rugsėjo pradžioje Anglijos pasiuntinys Kaune T. Hildebrantas Prestonas jau turėjo savo vyriausybės notą, skelbiančią karą Lietuvai, jeigu ši būtų ėjusi atsiimti savo sostinės – Vilniaus. Turėjo, tačiau nepaskelbė, nes būtų pažeidusi 1939 m. rugpjūčio 25 d. Sutartį su Lenkija, kurioje buvo įsipareigojusi ginti Lenkiją ir Lietuvą ir net neinformavusi Lietuvos vyriausybės. Manytina, kad ši nota buvo tik Lietuvos vyriausybės pagąsdinimui ir tai matyt inspiruota Lenkijos. Vadinasi, Lietuva pradžioje galėjo veikti diplomatiškai, o paskui drąsiai įžygiuoti į tuščią nuo lenkų karių Vilnių ir atsiimti tarptautinės teisės pagrindu teisėtai priklausančią sostinę Lietuvai. Dar vienas gėdingas Lenkijos elgesys pasireiškė Karo pradžioje, kai Lietuva kilniaširdiškai priglaudė savo teritorijoje bebėgančius nuo vokiečių ir rusų lenkų karius kada rusėjo mėn. buvo triuškinama Lenkija, bet į kilniaširdišką Lietuvos elgesį neatsižvelgė lenkų vyriausybė esanti užsienyje Londone ir pareiškė prieštaraujančią notą Lietuvai, kai ji spalio mėn. perėmė Vilniaus kraštą.

Čia norėčiau pabrėžti aliantų negarbingą elgesį Lietuvos atžvilgiu, nors ji vykdė aliantams palankią neutralumo politiką. Štai kaip Lietuva nebuvo pakviesta prie derybų stalo po karo ir jai nebuvo garbingai atsilyginta.

Jei Lietuvoje 1940 m. liepą nebūtų „Liaudies Seimo“ rinkimų farso ir rugpjūčio „Stalino saulės“ atvežimo į Lietuvą, visa tai būtų vertę Frankliną Ruzveltą ir Vinstoną Čerčilį lengviau apsispręsti ar suderinama su istorine JAV ir D. Britanijos garbe, sulaužant dorybingus karo meto pažadus – Atlanto chartiją bei neatsižvelgiant į A. Smetonos ir S. Lozoraičio vedamą prolenkišką ir probritišką neutralumo politiką ir tikėjimą aljantais, atiduoti Lietuvą sovietų bolševikiniam – komunistiniam viešpatavimui.

1941 m. rugpjūčio 12 d. Ruzvelto ir Čerčilio paskelbta Atlanto chartija Baltijos tautoms, kuri skelbė, kad po karo Amerika ir Anglija gerbs suverenią piliečių teisę išsirinkti savo vyriausybę. Šių dorybingų nuostatų Amerikos ir Anglijos vadovai laikėsi dar iki 1941 m. gruodžio mėnesio, kai dar britų užsienio reikalų ministras derėjosi Maskvoje dėl sąjungos sąlygų, tačiau jau 1942 m. balandžio mėn. nusprendė šių nuostatų nepaisyti. Prezidentas Ruzveltas pareiškė, kad „Rusijos armijos, Vokietijai žlungant įžengs į Baltijos valstybes ir nė vienas iš mūsų negali panaudoti jėgos joms iš ten išprašyti.“ 1943 m. gruodžio 1 d. per privatų susitikimą Teherane su Stalinu, Ruzveltas šypsodamasis pasakė: „Kai rusų armijos tuos kraštus iš naujo okupuos, neketinu dėl jų ateities kariauti.“ O kai Stalinas nusišypsojęs pro ūsus pastebėjo: „Tačiau Jungtinėms Valstijoms didelis keblumas bus referendumas ir tautų apsisprendimo klausimas. Tarptautinė bendruomenė norės, kad žmonių valia būtų vienaip ar kitaip pareikšta.“ Tačiau diktatorių visiškai nuramino Ruzvelto pasakyta frazė: „Vis dėlto esu įsitikinęs, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonės balsuos už susijungimą su Sovietų Sąjunga.“ Nepaisant to, kad ir Maskva, 1942 m. sausio 1 d. prisijungusi prie Atlanto chartijos, nuo jos principų atsimetė, bet ir 1944 m. vasario mėn. Jaltos konferencijoje užgrobtų Pabaltijo valstybių nepriklausomybės atkūrimo reikalo trys didžiūnai net nepalietė. Na, o Čerčilis Jaltos konferencijoje pareiškė, kad „visų mūsų širdims ir viltims nieko nėra brangesnio už maršalo Stalino esybę“ ir net pranašavo: „Stalinas ves mus į kovą su skurdu, netvarka, chaosu, priespauda.“ Gal dėl to britų premjeras 1945 m., jau sutriuškinus nacistinę Vokietiją, atidavė į Stalino gulagus keletą milijonų Sovietų sąjungos pabėgėlių ir karo belaisvių atsidūrusių Vakaruose ir pasiryžusių negrįžti į „tautų vado rojų“. Nugalėtojų triumviratas ir demokratijos šulai pamynė esminį jos įstatymą – teisę laisvai pasirinkti.

A.Avižienis: Svarbu pabrėžti, kad rugsėjo mėnesio antroje pusėje jau ėmė aiškėti Sovietų Sąjungos ketinimai įsiveržti į karą pralaiminčią Lenkiją ir tuo pačiu užimti Vilnių. Tad klausimą ar Lietuva turėjo atsiimti ar neatsiimti Vilniu jėga reikėjo taip pat traktuoti Maskvos teritorinių ambicijų fone. Lenkija jau sparčiai buvo eliminuojama kaip aktyvus veiksnys dėl jos karinių pralaimėjimų; ji nelabai efektyviai galėjo ginti Vilnių rugsėjo mėn. antroje pusėje ir vienas iš svarbiausių kilusių klausimų buvo, kaip užkirsti kelią Sovietų Sąjungai, kad ji negalėtų pirmoji okupuoti Vilnių ir tokiu būdu įgyti mižinišką įtaką Lietuvai ateityje. Užkirsti kelią sovietams mes tada tikrai dar galėjome, nes tebebuvome vokiečių interesų zonoje.

Kiek papildant diskusiją dėl Suomijos elgsenos, įdomu pastebėti, kad 1941 m. birželio mėn., kai Trečiasis reichas pradėjo savo puolimą prieš Sovietų Sąjungą, suomiai prisijungė ir pradėjo aktyviai pulti rusų pozicijas, kai vokiečiai savo ruožtu stūmė sovietų rusų karius gilyn į Rytus. Įsivaizduokite, suomiai privertė sovietus eiti į defensyvą!

Analogiškoje padėtyje buvo atsidūrusi Lietuvos Vyriausybė, kai reikėjo rugsėjo mėn. 1939 m., spręsti ar atsiimti Vilniaus kraštą jėga ar ne. Atrodo, kad lemiama įtaka turėjo Anglijos griežtas įspėjimas nepulti Lenkijos (jos sąjungininkės). Jei visgi mūsų valdžia būtų ėmusi tokio ryžtingo žingsnio, tai Anglija būtų paskelbusi karą Lietuvai. It tada, žinoma, prasidėjo lietuviškų kinkų drebėjimo metas.

Tuo tarpu suomiai irgi konsultavosi su Londonu dėl jų galimų karo veiksmų prieš Sovietų Sąjungą, atsiimant teritorijas, kurias jie prarado prieš pusantrų metų, ginantis nuo rusų per Žiemos karą. Anglai ir šiuo atveju pagrąsino Suomijai, kad paskelbtų karą, jei suomiai atakuotų Anglijos sąjungininkę, Sovietų Sąjungą. Bet priešingai nei Smetonos valdžia, Suomijos Vyriausybė ėmė aiškinti anglams, kad jų veiksmai nebūtų nukreipti prieš Maskvą; jų tikslas būtų buvęs tik atgauti žemes, kurias sovietai jėga atplėšė nuo Suomijos. Be to suomiai žadėjo nesiimti jokių veiksmų, galinčių rimtai pakenkti Maskvos strateginiams interesams. Pavyzdžiui, Suomija aktyviai nedalyvavo bendruose su vokiečiais veiksmuose, puolant antrą didžiausią Sovietų Sąjungos miestą Leningradą arba gyvybiškai svarbų Murmansko uostą, per kurį plaukė amerikiečių ir anglų ginklų parama Stalinui.

Londonas vis tiek paskelbė karą Helsinkiui. Bet matyt buvo pasiektas tylus susitarimas, kad suomiai nebus labai griežtai nubausti jei jie apsiribos vien pastangomis atgauti prarastas žemes ir nebandys padaryti rusams didelių nuostolių. Kad karo paskelbimas atrodytų kiek rimtesnis, anglai visgi įvykdė porą antskrydžių savp bombonešiais prieš Suomiją, bet jie mano žiniomis buvo nutaikyti tik į kelis suomių sandėlius.

A.Avižienis. Žinoma Lietuvos valdžia ir visuomenė buvo neigiamai nusiteikusi Trečiojo reicho atžvilgiu dėl jo teritorinių pretenzijų į Klaipėdos kraštą. Bet, kaip Jūs anksčiau minėjote, Lietuvos pusė nepakankamai išnaudojo galimybių tartis ir derėtis dėl Klaipėdos statuso.

Štai Italija tarėsi su Trečiuoju reichu dėl Pietų Tirolio ir vokiečiai sutiko nejudinti Italijos suverenumo teisių šiame regione. Vakarų Antantė buvo padovanusi Italijai Pietų Tirolio teritoriją po Pirmojo pasaulinio karo. Tai buvo dovana už tai, kad italai prisijungė prie Anglijos ir Prancūzijos ir kartu kovojo prieš Kaiserio Vokietiją ir Austrų-vengrų imperiją. Daugumą Pietų Tirolio sudarė vokiškai kalbantys gyventojai. Tikriausiai Hitleriui ši teritorija neatrodė pakankamai didelė ir gyventojų skaičius ne toks stambus (pusė milijonų sielų), kad dėl jos jis norėtų prarasti Italijos vado Mussolinio paramą.

Manau, kad Klaipėdos kraštas pakankamai mažas ir gyventojų buvo dar mažiau nei Pietų Tirolyje, kad vokiečiai gal būtų sutikę palikti jį Lietuvos sudėtyje, jei būtų garantuotos vokiškai kalbančių klaipėdiečių teisės. Bent jau reikėjo tartis dėl to.

Man atrodo, kad jau nuo pirmųjų savaičių po Hitlerio atėjimo į valdžią sausio mėn. 1933 m., lietuvių požiūris į nacionalsocialistinę Vokietiją buvo neigiamas. Man teko nemažai tuometinės lietuviškos spaudos skaityti būtent apie šį įvykį (nacių atėjimą į valdžią) ir matėsi labai ryžkus nerimas dėl Vokietijos ketinimų Klaipėdos krašto atžvilgiu.

V.Turčinavičius: Manyčiau, kad neigiamas požiūris į Vokietiją pradėjo formuotis po Klaipėdos nacių teismo 1934-35 m. ir kai 1935 m. Smetona užsienio reikalų ministru paskyrė S. Lozoraitį, kuris iš karto pateikė memorandumą keisti buvusį politikos kursą į palankumą Lenkijai ir diplomatinių santykių užmezgimą su ja. Bet apieVokietijos 1939 m. kovo mėn. ultimatumą Lietuvai dėl Klaipėdos krašto (Mažosios Lietuvos dalies) ir gėdingą Lenkijos 1938 m. pavasario ultimatumą ir grasinimą žygiuoti “na Kowno” pakalbėkime kitą kartą. Juolab tenka pastebėti, kad šie dviejų vanagų ultimatumai Lietuvai buvo susiję, nes žinoma, kad laikantis J. Pilsudskio ir Hitlerio 1934 m. pakto nuostatomis, 1938 m. Lenkijos ultimatumo Lietuvai išvakarėse, tarp jų buvo tariamasi: gal vokiečiai sutiks perleisti Lietuvą Lenkijai mainais į Dancingo koridorių, tačiau buvo asiribota tuo, kad lenkai pripažįsta vokiečių interesus Klaipėdoje

A.Avižienis: Man nesuprantamas yra prieškarinės Lietuvos elito santykinai palankus požiūris į Sovietų Sąjungą. Juk Lietuva patyrė sovietų karių įsiveržimą į šalį 1919 m. po Nepriklausomybės paskelbimo. Vokiečių kariai tuomet padėjo lietuviams sėkmingai gintis nuo puolančių raudonarmiečių. Vokietija pirma pripažino Lietuvos Nepriklausomybę ir Smetonai pavyko gauti 100 mln. markių paskolą apginkluoti Lietuvos besikuriančią kariuomenę Vokietijos dėka. Tuo tarpu, Lietuva buvo visai šalia Sovietų Sąjungos ir galėjo sužinoti apie Stalino valymus, masines egzekucijas, piliečių priespaudą, Ukrainos dirbtinį badą. Ne gana to, sovietų kompartija veikė Lietuvos viduje ir bandė visokiais būdais destabilizuoti padėtį.

V.Turčinavičius: “Tačiau kaip laikas yra ideologijos kalinys, taip asmenybės tėra ideologijos įrankiai.” Galėčiau trumpai apibudinti neblogus Lietuvos santykius su Sovietų sąjunga. D. Britanija su Sovietų bolševikine Rusija pasirašė Taikos sutartį, ją pripažindama dar 1920 m. vasarį, o Lietuva su buvusiu suverenu Rusija – liepos mėn. 12 d. apibrėždamos Lietuvos sienas, jos etnografinėse žemėse. Bolševikinė Rusija tapusi Sovietų sąjunga diplomatiškai palaikė Lietuvą atgaunant Klaipėdą 1922-23 m., Tautų lygai pareiškė notą dėl Antantės šalių “Vilniaus krašto” priskyrimą Lenkijai, 1926 m. sutartyje Sovietų sąjunga vėl patvirtino ankstesnes sienas su Lietuva bei tą patvirtino sutartyje su Vokietija 1939 m. rugpjūtį. Jau 1935 m. buvo pradėta Vakarų Europos šalių D. Britanijos ir Prancūzijos viešosios nuomonės kaita, jų intelektualai pradėjo lankytis Stalino komunistinėje citadelėje ir rašyti pagiriamuosius straipsnius apie ją, manytina, kaip būsimą nacių Vokietijos priešininkę, o pagal Vakariečių pavyzdį ir Lietuvos viešoji nuomonė apie Sovietų sąjugą pradėta keisti. Lietuvos piliečiai ir ano meto elitas atsikvošėjo nuo Sovietų ir Vakariečių propagandos tik patyrę pirmosios sovietų okupacijos žiaurumus ir rafinuotą melą. Štai priežąstys, kodėl mūsų vadovybė buvo neįgali vesdama neutralią politiką ir pasidavė komunistų vedamai rafinuotai propagandai iš Vakarų ir Rytų. Rytams buvo lengva visas tautų žudynes organizuotas socialiniu pagrindu ir turint tokius tyrus kaip Sibiras nusikaltimus padarytus žmonijai nuslėpti.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Vaizdai ir garsai, Vaizdų aruodai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , .
2-PROCENTU-PARAMA-ALKUI

29 komentarai

  1. Atsakau:

    Taip, galejo. Tik nereikejo nusileisti lenkams ir atsisakyti Vilniaus. Nuo to viskas ir prasidejo.

  2. Rasa:

    Galima labai daug kalbėų, kaip turėjo elgtis. Bet jau nuo 1923 m. kai ambasadorių konferencija pripažino Vilniaus kraštą Lietuvai, jos užsienio politika tapo labai priklausoma nuo šio skausmingo fakto. Ir kokį gi diplomatinį žaidimą žaistų dabartiniai kalbėtojai, kai Vilnių Lietuvai tuomet pripažino tik Rusija ir Vokietija…? Lengva kalbėti po viskam.

  3. Rasa:

    To: Rasa Atsiprašau už klaidą Rasos komentare norėjau parašyti, kad 1923 m. Ambasadorių konferencija Vilniaus kraštą pripažino Lenkijai ir Lietuvos užsienio politika tapo priklaussoma nuo šio skausmingo fakto. Kokį gi diplomatinį žaidimą žaistų dabartiniai kalbėtojai, kai Vilnių kaip Lietuvos miestą pripažino tik Rusija ir Vokietija…? Lengva kalbėti po viskam. Ir Vinius ir Klaipėda ir visa Lietuva dabar mūsų.

  4. gm:

    kodėl Anglijos pasiuntinys Lietuvoje Prestonas – ,,pasiuntinys”, o Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje jau pavirsta ambasadorium ir net iš didžiosios raidės ?

  5. gm:

    ,,Smetona pasielgė lengvapėdiškai ir neatsakingai.” – Na taip, visi kvailiai išskyrus jūs.
    ,,tai Lietuvos valdžios neįgalumo arba kitų, trečiųjų šalių nuorodų vykdymas.” – Taip, bepigu skraidyti ereliais šiltai sėdint prie kompiuterio.
    ,,tuo istoriniu laikotarpiu Lietuvoje sudarė gera ginkluotė, vieni geriausi lėktuvai ir pan.” – Kas ta gera ginkluotė, gal ji buvo geresnė už Vokietijos, Rusijos, ar nors Lenkijos ? Ar vienintelis garlaivėlis ,,A. Smetona” (kurio net kontrabandininkai nebijojo, nes jis iš tolo apie save pranešdavo juodais dūmais, o greičiau plaukti nepajėgė), galėjo užkirsti kelią Vokietijos laivų ir lėktuvų armadai (jūsų video)? Ar tie faneriniai lėktuvėliai ? Ar keli/keliolika pirmo pasaulinio karo laikų tankai ?
    ,,kad vokiečiai gal būtų sutikę palikti jį Lietuvos sudėtyje, jei būtų garantuotos vokiškai kalbančių klaipėdiečių teisės.” – Kokių dar teisių truko Klaipėdos krašto vokiečiams ??
    Tampote nuvalkiota Suomijos pavyzdį, bet nutylit, kad daugumą Suomijos karo vadų po karo buvo pačių suomių nuteisti už ,,karo nusikaltimus”. O kodėl nepaminit Lenkijos pavyzdžio. Lenkų ereliai taip pat sakė: kokia problemą, kad Vokietija užpuls, po dviejų savaičių susitiksime Berlyne, susitiko, deja, lavonų duobėje.

  6. Manau, kad klausimo kėlimas, “ar Smetonos valdžia galėjo išvengti gėdingos Lietuvos kaptuliacijos”, yra beletristinis. Moksliškai šiam ir kitiems susijusiems klausimams tiktų skambėti, kodėl Smetona deramai nevykdė Prezidento pareigų, ar kartais 1926 metų perversmu Smetona valdžią gavo ne kaip Lenkijos vasalas, ar jo pabrėžtinai viešinta pozicija, kad yra “už lietuvišką Lietuvą”, nereiškė, jog jis už Lietuvą be, atseit, nelietuvišku laikyto Vilniaus ir Klaipėdos ir t.t. ir pan. Ištyrus tai paaiškėtų ir kapituliacijos gėdingumo klausimas, o gal net tai, kad nevaduojant Vilniaus apskritai Lietuvai buvo padaryta didžiausia gėda per visą jos istoriją. Juk kas per ginkluotę tuo metu turėjo Lenkija parodė 1939 m. rugsėjo 1-oji, kai Hitlerio tankus bandė sulaikyti Lenkijos raiteliai. Be to, Gdansko ir Gdynės uostus, kuriais buvo Lenkijai naudotis, kontroliavo JT, todėl atsigabenti modernesnių ginklų Lenkija neturėjo galimybių, kai tuokart Lietuvos kariuomenė jau buvo apsiginklavusi moderniausiais Čekoslovakijos ginklais.

    • Viskas taip – Smetona turėjo n trūkumų, padarė n klaidų.
      Bet dėl objektyvumo pabandykime pažvelgti į tokią aplinkybę, kuri bent dalinai paaiškintų, kodėl jis nepildė vokiečių norų:
      o kaip jam reikėjo jais pasitikėti, panorėti, kad Lietuva pas juos patektų, kada vokiečiai JAU buvo atėmę Klaipėdos kraštą ir sušaudę lietuvių šnipą, kuris padėjo išrišti virš 100 vokiečių šnipų tam krašte ir juos nuteisti?

      • Lietuva su Lenkija de jure buvo karo būklėje, taigi atnaujinti karo veiksmus prieš Lenkiją dėl savo teritorijos – Vilniaus atsiėmimo Lietuva ne tik turėjo moralinę teisę, bet ir privalėjo bet kuriuo momentu. Karo veiksmų ėmimasis tuo metu čia nebūtų laikytinas bendru Lietuvos su Vokietija veiksmu, o tik pačios Lietuvos sprendimu atsiimti iš priešo užgrobtą Vilnių atsižvelgus į susidariusias tinkamas aplinkybes. Taigi pasitikėjimo Vokietija veiksnys čia ne prie ko.

        • Dėl Vilniaus atsiėmimo būtinybės ginčų nėra ir būti negali, bet aš kalbu apie Smetonos dvejones dėl to ar verta turėti reikalų su Vokietija ir papulti pas ją?
          Tuo labiau, kad Smetona sakė, jog ruskeliai mūsų nesugebės nutautinti, nes yra žemesnės kultūros, kada pas vokiečius mes ištirptume kaip tauta.

          • Nemanau, kad tokios Smetonos dvejonės, jeigu jos ir buvo, kaip nors galėjo sąlygoti jo sprendimą neatsiimti Vilniaus. Greičiau Smetona galėjo nuspręsti, kad tegul vokiečiai užima visą Lenkiją – taigi ir jos užgrobtą Vilnių, o jis Lietuvos neutralitetą pasiskelbęs, kaip neliečiamasis, ir toliau sau valdys iš Kauno jo supratimu “lietuvišką Lietuvą”…

  7. markas:

    Praleistas istorinis šansas. Tačiau dalis kaltės tenka ir vokiečiams. Čia reikia išsiaiškinti, kiek vokiečiams strategiškai svarbus buvo toks satelitinis iškyšulys, apsuptas sovietų (Latvija ir Baltarusija), kaip Lietuva. Logiškai mąstant, interesas lyg ir yra: Kionigsbergas būtų įgijęs apie 400 km. barjerą rytuose. Taigi, išeliminuojamas netikėto užpuolimo pavojus iš SSRS pusės vienam iš svarbesnių Vokietijos miestų. Taipogi, neišku, kokį privalumą ar nepatogumą karo su sovietais atveju suteikia toks išsikišęs placdarmas į SSRS pusę, kaip Lietuvos teritorija. Tačiau sprendimas pulti sovietus atsirado 1940 liepą. Taigi, 1939 m. jie negalėjo įvertinti to svarbos. Man atrodo, kaltas ne A. Smetona, o silpnai išvystyta vokiečių agentūra Lietuvoje. Jeigu jau jos poveikis Lietuvos valdžiai buvo toks menkas palyginus su Lenkijos ir SSRS simpatikais. Per silpnai jie veikė šia kryptimi. Bet, vėlgi, grįžtama prie klausimo, kiek svarbus jiems buvo tas numatytas satelitas.

  8. Be abejonės Vokietija buvo linkusi manyti, kad Lietuva būtų jų pusėje, todėl 1939 m. rugpjūčio 23d. Rybentropo – Molotovo sudarytu paktu ir gavo savo žinioje visą Lietuvą pagal 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartimi su Rusija nustatytą sieną. Dėl to, kad Smetona nedavė kariuomenei komandos atsiimti Vilnių, tame jokios Vokietijos kaltės nėra. Visos to priežastys yra Smetonos kaip Prezidento asmenyje, tai akivaizdus pareigos neatlikimas. Tai to paties ženklo veiksmas, kaip ir 1938 m. Lenkijos ultimatumo Lietuvai priėmimas.

  9. markas:

    Manau, kad Vokietija pernelyg nerimtai pažiūrėjo į šį reikalą. Juk Smetonos valdžia ir autoritetas nebebuvo tokie kaip anksčiau. O karštų galvų mūsuose užteko. Tad vokiečiams tereikėjo realiai paremti tas karštas galvas. Bet, vėlgi, silpna agentūra ir, turbūt, menkas suinteresuotumas šiuo klausimu.

  10. Naivu manyti, kad Lenkija visu tarpukario laikotarpiu būtų palikusi Lietuvą be savo “kėravojančios” rankos joje. Dvidešimt metų vykęs maskuotas Kauno vasalavimas Lenkijai ir jo dvasios diktuotas atitinkamas Smetonos valdžios valstybinis neveikimas lemiamu istoriniu momentu (1938-1940 m.) lėmė Lietuvos valstybės žlugimą.

  11. Getas:

    Dalinai sutinku su “Kažin” vertinimu, nes Smetona po 1938 m. vykdė Lenkijos ir D.Britanijos politiką, o Britanijos politika buvo nukreipta priartinti Vokietijos sienas prie Sovietų (1938 m. Miuncheno sutartis tą norą pagrindžia), kad atėjus laikui jos galėtų susidurti karo ugnyje ir susinaikinti arba susilpninti viena kitą. Pasisakymuose atskleista visa politinės situacijos eiga, kuri parodo Lietuvos valdžios ne savo nacionalinių interesų gynimas, bet kitų šalių Lenkijos ir Britanijos politikos vykdymas, o po karo Aliantai į visa tai nekreipė dėmesio, nepadėjo nei Smetona (Valstybės galva užsienyje), nei St. Lozoraitis šios neutralumo ir prolenkiškos politikos formuotojas, nei ambasadorius Anglijoje Balutis. Visi tapo kinkadrebiai ir dar vykstant karui. Dar mūsų anometo valdžia buvo nepriaugusi valdyti Lietuvos valstybę, trūko viduramžių Lietuvos “milžinų dvasios” (V. Krėvė). Gal išskyrus K. Škirpą, P. Plechavičių ir kt. karo vadus. Apie istoriją reikia diskutuoti įvairiais kampais ir žvilgsniais, kad mokytis ateityje ir nedaryti klaidų, todėl, šią diskusiją vertinu šios dienos žvilgsniu teigiamai, juolab,kad dabar mūsų valstybė apsisprendusi nebūti neutralia ir su kuo, o ypač gražu kai Nato batalionams vadovauja. mūsų kaimynė Vokietija. Galima teigti, nors ir pavėluotai, bet Škirpa buvo teisus.
    Teisiškai atsakingas Prezidentas ir būdamas užsienyje privalėjo su Balučiu, Lozoraičiu reikalauti Čerčilio už jo politikos vykdymą atsilyginti. Antantės Ambasadorių konferencija tik pripažino Vilnių Lenkijai 1923 m, bet buvo klausimas atiduotas Hagos Teismui ir Tautų lygai, pastaroji nepripažino Vilniaus Lenkijai.

  12. markas:

    Pagrindinis dalykas, dėl kurio apgailestaujama, tai prarasta galimybė nepatirti sovietų okupacijos 1940 m. birželį. Vyrauja įsitikinimas, kad paklausius vokiečių raginimų atsiimti sostinę, Lietuva būtų tapusi Vokietijos satelitu ir taip pratempusi iki pat 1944 m. vidurio kaip dalinai savarankiška valstybė. Manoma, kad su Vilniumi Lietuva būtų mažiau pažeidžiama ir išvengtų sovietų šantažo: mes jums atiduodam Vilnių, jus įsileidžiat mūsų įgulas. O į argumentą, kad Latvija ir Estija buvo priverstos įsileisti įgulas, mainais negavusios nieko ir, kad Lietuva net ir turėdama Vilnių, būtų priversta padaryti tą patį, atsakoma nurodant į kitokią Lietuvos padėtį. T. y., į tai, kad 1939 m. rugpjūčio 23 d. slaptuose protokoluose SSRS ir Vokietija Vilniaus “srities” atžvilgiu pripažįsta Lietuvos interesus, o pačios Lietuvos atžvilgiu – Vokietijos interesus. Lyg ir logiška. Tačiau, man regis, daugelis pamiršta savęs paklausti: o kuo gi Vokietijai Lietuva be Vilniaus prastesnis satelitas negu Lietuva su Vilniumi? Atsakius į šį klausimą, paaiškėtų, ar Vilniaus paėmimas būtų nors kiek įtakojęs Vokietijos sprendimą perleisti Lietuvą SSRS 1939 m. rudenį. T. y., ar Lietuva su savarankiškai atsiimtu Vilniumi būtų išlikusi iki pat 1944 m. vidurio, ar vis dėlto ją būtų ištikęs toks pat likimas kaip Latviją ir Estija 1940 m. vidury.

  13. Getas:

    Markai, Jūs teisingai keliate klausimą, dėl Lietuvos teritorijos su Vilniumi svarbumo Vokietijai. Vokietija sutartyje su Sovietais rugpjūčio 23 d. visą Lietuvą su Vilniumi paliko savo įtakos zonoje ir tą patvirtino parašu Molotovas, nors jam buvo sunku to atsisakyti žvelgiant į ankstesnę istoriją. Tai rodo kokia svarbi ši teritorija strateginiams Vokietijos tikslams: išėjimui į Latviją, Estiją ir Leningradą ir dalinai Maskvą, o pradžioje Lietuvos teritorija Vokietijai buvo kaip rezervas apsupti Lenkiją. Regis, diskusijos dalyviai apie tai kalbėjo. Žvelgiant į Vokietijos elgesį tarpukaryje Lietuvos atžvilgiu, matome, kad Vokietija buvo palanki Lietuvai, o 1939 m. atsiėmusi Klaipėdą, vis tik paliko Klaipėdos uostą laisvam Lietuvos naudojimuisi, žodžiu švelniai elgėsi su Lietuva. Vargu ar 1939 m. galėjo Stalinas pulti Lietuvą, jei ji būtų pasilikusi Vokietijos įtakoje, dar jis nebuvo pasiruošęs, nes jis norėjo, kad Vokietija pirmiau pultų tvarkytis su Vakarais: Prancūzija ir kt., o Vokietijai nukraujavus pulti ją, pasirodant kaip Vakarų gelbėtojui nuo nacių, t. y. planavo 1941 m.

  14. Getas:

    Nuo pat 1-0jo karo pabaigos Vokietijai buvo svarbu, kad Lietuva stiprėtų ir atsilaikytų prieš Lenkijos pretenzijas į Lietuvą. Vokietijai labai nepatiko, kad išsiplėtė svetimų teritorijų sąskaita Lenkija – Lenkijos imperijos kūrimąsis nepatiko ir Sovietų sąjungai. Vokietijai geriau nedidelė Lietuva su Vilniumi, negu didelė Lenkija – štai pagrindinė priežastis, kodėl ir 2-ajame kare Lietuvos teritorija buvo labai svarbi politine prasme, o karo metu ypač teritorine prasme.

  15. markas:

    Šioje diskusijoje vyrauja nuomonė, kad jei Lietuva būtų ėmusi Vilnių – būtų likusi Vokietijos satelitu. Logika tokia: jeigu Lietuva Vilniaus neėmė, o Vokietija rugsėjo 28 d. perleido Lietuvą SSRS, tai šie du faktai susiję ir, kad jie, neva, ir įrodo, jog padarėme klaidą. Kad būtent dėl to neryžtingumo Vokietija mainais į Lenkijos teritorijos dalį atsisakė mūsų. Ar Jums neatrodo, kad pabrėždami ypatingą Lietuvos svarbą Vokietijai, mes prieštaraujame patys sau? Juk jeigu Lietuva būtų tokia strategiškai svarbi Vokietijai, kaip Jūs teigiate, tai ta aplinkybė, jog Lietuva neprisijungė papildomos teritorijos – Vilniaus apylinkių, nevaidintų lemiamo vaidmens ir vokiečiai nebūtų atsisakę Lietuvos (beje, reikia dar išsiaiškinti, ką sutartyje turima omenyje rašant Vilniaus “sritis” – t. y., koks tai dydis). Norėčiau dar pridurti dėl, neva, Lietuvos ypatingos svarbos Vokietijai. Latvijoje – Liepojos ir Rygos uostai bei didelė vokiečių diaspora. Svarba – milžiniška. Juk Liepojos ir Rygos uostai, tai ypatingos svarbos objektai karo atveju – ten bazuojasi laivynas. Bet ji vistiek buvo perleista sovietams. Manau, vokiečiai iš pat pradžių, dar prieš prasidedant karui, buvo nusprendę perleisti Lietuvą mainais į kažką. Lietuva su Vilniumi mainams geriau, nei Lietuva be Vilniaus. Didesnė teritorija. Rezultate taip ir įvyko: vokiečiai išmainė mus į Lenkijos teritorijos dalį. Ir dar norėčiau atkreipti Jūsų dėmesį į patį paktą. Tai – karo dokumentas. Karo eigą sunku numatyti. Tad visos įtakos sferų linijos, kurias braižė agresoriai, yra sąlyginės ir atspindi tik einamąjį momentą. Tai – konjunktūra, kurią koreguos karas. Todėl, manau, kad žiūrėti į šį dokumentą kaip į Vokietijos ilgamečių istorinių pretenzijų įgyvendinimo metmenis, kuriuose, neva, įpintas ir būsimas Lietuvos vaidmuo, nevertėtų. Primenu: Latvija visada buvo labiau germanizuotas kraštas nei Lietuva. Ten – vokiečiai. Ir vis dėlto vokiečiai perleido tokį istorinę reikšmę turintį kraštą SSRS. Ar dėl to galime manyti, kad vokiečiams Latvija mažiau svarbi nei Lietuva. Aiškus įrodymas, kad dokumentas konjunktūrinis ir Latvijos likimas paliktas ateičiai.

  16. Getas:

    Strategiškai Vokietijai buvo svarbiau sausuma susisiekti su Latvija, Estija, Leningradu per Lietuvą negu naudotis tik uostais. Ano meto, karinė strategija buvo projektuojama: sausumos karinės pajėgos turėjo užimti teritorijas ir frontas judėti. Politine prasme Lietuva Vokietijai buvo labai svarbi ir 20 a., apie tai jau rašiau.
    Taigi, šia karo momento konjuktūra ir nesugebėjo Lietuvos valdžia pasinaudoti, kad išvengti Sovietų vykdomo genocido 1940-1941 m. ir vėliau iki Stalino mirties. Įdomu, kad bolševikai buvo gudresni už nacius, jie savo imperijos tautų genocidą vykdė prisidengdami socialinių klasių kova, sprogdindavo tautas, valstybes iš vidaus ir tai jiems sekėsi po 2-0 karo Azijoje ir Afrikoje.

  17. gm:

    Kažkaip labai jau visi komentarai sukurti pagal vieną kurpalį. Apgailestaujama, kad tuometinė Lietuvos valdžia nenuolaidžiavo nekaltų žmonių žudiko Hitlerio pageidavimams. Slaptame protokole nė žodžio apie 1920-07-12 sutarties sienas, tik paminėta ,,abi pusės pripažįsta Lietuvos interesus Vilniaus rajone.“ Tik deja, niekas nepripažino Lietuvos valstybingumo interesų. Jau tais laikais, nors paprasti žmonės ir nežinojo apie protokolus, bet puikiai nujautė situaciją ir ją apib8dino žodžiais: ,,Vilnius mūsų, o mes rusų“. T. y. nuo vietinių veikėjų, nei Kaune, nei Rygoje, nei Taline, pasaulinė geopolitinė padėtis nepriklausė. Ir aš kaip LR pilietis džiaugiuosi, kad LR prezidentas Smetona nesusidėjo su tarptautiniais nusikaltėliais. Jis dar karo pradžioje teisingai numatė, kad Vokietija karą pralaimės !

  18. Atmintis:

    J. Basanavičius teigė, jog Lietuva gyvuoja tol, kol yra palaikoma ją kuriančių lietuvių, kol įsipareigojimas Lietuvai yra jų galvose ir sąžinėse. Šis įsipareigojimas yra neatsiejamas nuo suverenios nacionalinės valstybės. Politinės tautos nariai gali jausti atsakomybę ir prisiimti auką tik už valstybę, kurios likimą ir ateitį nulemia patys. XX a. pradžioje Vokietijai suteikus galimybę lietuviams patiems apibrėžti atkuriamos valstybės ribas, Lietuva ir buvo atkuriama pagal Basanavičiaus ir Lietuvos istorikų apibrėžiamas etnografines ribas, kurios daugmaž atitiko karaliaus Mindaugo karalystės teritoriją. Su tuo sutikti buvo priverstas ir A. Smetona, tačiau teritorijos apibrėžimą ant siaurai etninių pamatų pastatytos valstybės laikė klaida. Todėl pagal lenkų istorikus ir buvusios bajorijos palaikomą užmanymą, iškeliant didžiojo kunigaikščio Vytauto autoritetą, ignoravo karaliaus Mindaugo istorinį prioritetą, o kartu siekė suslavintos LDK su Jogailos primestu slavišku herbu. Tačiau LDK su brukama „valstybės nuo jūros iki jūros“ pompastiška fikcija; tautai žūstant, valstybei traukiantis iš pasaulio žemėlapio, buvo įpiršta ir iki šiol daug kam gyvuoja kaip didybė.

  19. markas:

    Nėra duomenų, kad Vokietija pasirašydama paktą 1939 rugpjūtį jau planavo panaudoti Lietuvą kaip karinį placdarmą prieš SSRS. Tačiau jeigu taip ir būtų buvę, kyla pagrįstas klausimas: o kodėl ji sudarydama paktą pasirinko Lietuvą, o ne, pvz., iš karto Estiją? Jei teisingai Jus supratau, Jūs teigiate, kad Lietuva Vokietijai galėjo būti reikalinga kaip patogus sausumos kelias per Latviją, Estiją link Leningrado. Tuomet reikia Estijos. Arba bent jau Latvijos. Be tik ne Lietuvos. Tačiau, tarkim, Jūs teisus. Tada kyla klausimas, kuo Kauno Lietuva Vokietijai prastesnis sausumos kelias-placdarmas nei Lietuva su Vilniumi. Prijungtas prie Lietuvos Vilnius nepadaro Lietuvos strategiškai patogesniu pulti sovietus placdarmu Vokietijos planuose pulti SSRS, jei prileidžiame tokią teoriją, kad vokiečiai planavo pulti SSRS pasirašydami paktą. Taigi, man atrodo, logiškesnė būtent šita išvada: jei Vokietijai Lietuva svarbi, tai rugsėjo 28 d. ji neperleidžia jos SSRS. Visiškai neatsižvelgdama į tai, prisijungė Lietuva Vilnių ar ne. Ir dar. Jei vokiečių planuose Lietuvai tikrai būtų numatytas satelito, pasakyčiau, strateginio partnerio vaidmuo, neabejoju – Smetona būtų ėjęs į Vilnių rugsėjo mėnesį. Jei nebūtų ėjęs Smetona, būtų ėjęs Raštikis. To neįvyko. Darau prielaidą, kad Vokietijai Lietuva buvo reikalinga tik kaip trumpalaikis koziris. Su Vilnium -stipresnis koziris mainams. Be Vilniaus – ne toks stiprus mainams, spaudimui. Aš keliu mintį, kad vokiečiai labai norėjo, jog rugsėjo 1 d. kartu su jais Lenkiją pultų ir sovietai. Kas galėjo paskatinti sovietus nelaukti rugsėjo 17 d.? Tik Lietuvos žygis į Vilnių ir kitas Lenkijos teritorijas. Kuo toliau į Rytus. Tam vokiečiai siūlė šarvuotą technika. Tačiau po to viskas įvyktų lygiai taip pat kaip ir su Latvija bei Estija. Be tai tik mano pafantazavimai. Mes neatsakome į esminį klausimą: kuo gi Vokietijai Lietuva be Vilniaus prastesnis satelitas negu Lietuva su Vilniumi?

    • Vaitas:

      Aiškų atsakymą yra pateikęs Getas: 2017 04 14 11:56 „Nuo pat 1-ojo karo pabaigos Vokietijai buvo svarbu, kad Lietuva stiprėtų ir atsilaikytų prieš Lenkijos pretenzijas į Lietuvą. Vokietijai labai nepatiko, kad išsiplėtė svetimų teritorijų sąskaita Lenkija – Lenkijos imperijos kūrimąsis nepatiko ir Sovietų sąjungai. Vokietijai geriau nedidelė Lietuva su Vilniumi, negu didelė Lenkija – štai pagrindinė priežastis, kodėl ir 2-ajame kare Lietuvos teritorija buvo labai svarbi politine prasme, o karo metu ypač teritorine prasme”. Smetonai veikusiam ne Lietuvos interesais ši tarptauinė diplomainė galimybė netiko, susidorojo su jos šalininkais. Per tai nukentėjo visas Baltijos kraštas..

      • markas:

        Visų pirma, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad Vokietija iki 1933 m. ir Vokietija po 1933 m. – tai dvi skirtingos Vokietijos. Ir politika, kurią vedė vokiečiai iš karto po 1-ojo pasaulinio karo, buvo sąlygota Vokietijos silpnumo. Man atrodo, kad vokiečių laviravimą po 1-ojo pasaulinio klaidinga būtų laikyti ilgametės geopolitinės strategijos ateičiai išdava. Visai kita situacija praėjus keleriems metams po nacių atėjimo į valdžią. 1934 m. Vokietijos-Lenkijos nepuolimo sutartis. 1938 m vokiečių parama Lenkijai privertė mūsų valdžią primti Lenkijos ultimatumą. Kur Jūs čia matote vokiečių paramą Lietuvai? O tai, kas, mūsų su Jumis manymu, turėjo patikti ar nepatikti Vokietijai ir SSRS, nereiškia, jog agresoriai būtent pagal tokią schemą ir elgėsi. Mus gi su Jumis domina faktai, realūs istoriniai įvykiai. Dabar dėl pakto, kuriame, jei teisingai Jus supratau, atsispindi Vokietijos pastangos sustiprinti Lietuvą Lenkijos atžvilgiu. Norėčiau Jums priminti, kad paktas – dokumentas karui, o ne pokario valstybių taikoms deryboms dėl valstybių sienų nustatymo. Pakte aiškiai apibrėžtos agresorių susitikimo linijos Lenkijoje. Dabar klausimas: jeigu Vokietijai taip jau rūpėjo Lietuva su Vilniumi, kodėl nėra tokio pat aiškaus linijos, ties kuria turi sustoti SSRS puolimas? Ir pakartosiu esminį klausimą, jį papildydamas: kuo gi Vokietijai Lietuva be Vilniaus prastesnis satelitas negu Lietuva su Vilniumi, jei Lenkijos valstybės likimas jau nulemtas paktu? Čia į tą Geto teiginį, jog “Vokietijai geriau nedidelė Lietuva su Vilniumi, negu didelė Lenkija – štai pagrindinė priežastis, kodėl ir 2-ajame kare Lietuvos teritorija buvo labai svarbi politine prasme, o karo metu ypač teritorine prasme”.

  20. Getas:

    Visą tarpukarį Vokietija pripažino Pietryčių Lietuvą su Vilniumi Lietuvai, kaip ir Sovietų Sąjunga – TAI POLITINIS KLAUSIMAS KURIO VOKIETIJA NENORĖJO SULAUŽYTI IR PRASIDĖJUS KARUI 1939 M. Lietuva tik norėjo atsiimti 1920 m. liepos 12 d. sutartyje apibrėžtą teritoriją, bet ne pulti Lenkijos.
    Stalinas labai kreipė dėmesį į strateginius dalykus, todėl jis nepuolė kartu su Vokietija Lenkijos rugsėjo mėn.1 d., bet norėjo sudaryti sau palankią viešąją nuomonę ateičiai, todėl Lenkiją puolė tik rugsėjo 17 d. Gelbėtojo įvaizdis ir propaganda buvo Stalinui buvo labai svarbu.

  21. markas:

    Vokietija, pasirašydama paktą, sulaužė daug sutarčių. Negi Jūs manote, kad Vokietija pasirašydama paktą, laikėsi kažkokio ikikarinės politikos tęstinumo? Paktas – dokumentas karui, o ne valstybių sienoms pokario taikos metui nustatyti. Pakartosiu, ką sakiau Vaitui: jeigu Vokietijai taip jau rūpėjo Lietuva su Vilniumi, kodėl pakto 1 punkte nėra tokių pat agresorių susitikimo linijų suderinimo, koks yra 2 punkte? Jei Vokietija nori kuo didesnės Lietuvos su Vilniumi, kur abiejų agresorių sutarta linija, ties kuria turi sustoti SSRS kariuomenė? Nes pakte esantis tekstas apie tai, kad SSRS ir Vokietija Vilniaus “srities” atžvilgiu pripažįsta Lietuvos interesus, o pačios Lietuvos atžvilgiu – Vokietijos interesus, yra labai neaiškus, nekonkretus. Nereikia pamiršti, kad ir Lietuvos karinė vadovybė, svarstydama galimybę eiti į Vilnių, apsiriboja miestu, t. y., nieko nekalba apie 1920 liepos 12 d. numatytas sienas. Kalba tik K Škirpa. Mano subjektyvia nuomone, Lietuva vokiečiams buvo reikalinga laikinai, iš pradžių kaip placdarmas arba tiesiog sąjungininkas Lenkijai pulti (todėl dar prieš rugsėjo 1 d. ragina eiti į Vilnių), o po to, kai Lenkijos vakarinės dalies likimas tapo aiškesnis, gal kiek netikėtai ir patiems vokiečiams, rugsėjo 13 d. ragina jau vadovaudamiesi kitu motyvu – išprovokuoti, paskubinti sovietų įsiveržimą. Aš, teigdamas, kad bet kokiu atveju vokiečiai būtų atsisakę Lietuvos sovietų naudai, remiuosi Vilniaus strateginės svarbos Vokietijai nepagrįstumu. Laikausi nuomonės, kad Lietuva kaip satelitas vokiečiams būtų tapusi nepatogi našta. Nes tai – iškišulys karo atveju. Nors į tai gali atsakyti tik kariniai specialistai. Gaila, kad niekas nėra (o jau gal yra) aptaręs, kiek naudinga vokiečiams būtų teorinė Lietuva su Gardinu (priešinosi sovietams iki pat rugsėjo 22 d., tad mums paimti iki rugsėjo 17 d. be šansų) ir Lyda kaip apsauga Rytprūsiams. Bet kokiu atveju, niekas nėra atsakęs į klausimą: kuo gi Vokietijai Lietuva be Vilniaus prastesnis satelitas negu Lietuva su Vilniumi?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *