V. Sinica. Kodėl mes laisvės prašome? Argi laisvi taip elgiasi? (17)

Vytautas Sinica | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Vytautas Sinica | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Demokratijai veikti reikia daugelio dalykų. Tarp jų – kad žmonės balsuotų. Banalu, bet tokia kiekvieno demokratinio proceso pradžia. Jei neveikia ši stadija, neveikia niekas. Žmonės gi balsuoja tikėdami keliais dalykais. Tarp jų ir bent dviem demokratijos pažadais. Pirma, kad jų kaip piliečių valia kažką reiškia, kad esantys valdžioje vadovausis savo supratimu apie tai, kas gera šalies piliečiams ir ko tikisi šalies piliečiai, o ne tuo, ko nori kurios kitos pasaulio sostinės ar organizacijos. Tai suverenumo pažadas, piliečių valdžios iliuzija.Antra, tikimasi, kad politikų pažadai, programos, kalbos debatuose ir tezės lankstinukuose, tegu ir nėra šventa tiesa, bet leidžia tuos politikus pažinti, kad nebalsuojame aklai, o galime žinoti bent esmines vertybines nuostatas ir kryptį, kur links viena ar kita valdžia. Atimkite šį dvejopą tikėjimą iš žmonių ir demokratijos neliks.

Lietuvoje abiejų rūšių tikėjimo pagrįstai stinga. Žmonės buvo metai iš metų nuviliami. Turime rezultatą: tik 38 proc. lietuvių mano, kad jų balsas savo šalyje yra svarus (prastesnės nuomonės apie savo šalį visoje ES yra tik kipriečiai). Taigi ir nebalsuoja – su dažniausiai 50 procentų nesiekiančiu rinkėjų aktyvumu taip pat velkamės ES uodegoje. Tam pasitarnavo dvi liūdnos Lietuvos politinio gyvenimo tradicijos, kurias sąlygiškai pavadinkime servilizmu ir populizmu. Ne tik jos, bet apie jas viešai daug nekalbama. Servilizmas – politika vadovaujantis užsienio ar tarptautinių subjektų pageidavimais, o ne rinkėjų nuostatomis. Populizmas – politika, kai sąmoningai nevykdomi per rinkimus dalinti pažadai. Abu šie reiškiniai buvo ir išlieka neatsiejamais Kovo 11-osios Lietuvos politikos bruožais. Pirmasis – ryškiausias ir, ko gero, labiausiai žalingas.

Servilizmas

„Kodėl mes laisvės prašome, argi laisvi taip elgiasi?“ – aiškiaregiškai dainuota Sąjūdžio metais. Sunku būtų pranokti Lietuvą pastangomis įtikti kokiam nors politinės galios centrui. Ši trauka turi gilias, seniai istorijoje suleistas šaknis. Pusę amžiaus viskas buvo aišku – buvo Maskva, buvo dešrų pilni čemodanai ir direktyvos, kurias reikėjo išpildyti. Pasiteisinimo net nereikėjo, su okupaciniu režimu nepasiginčysi. Užteko laiko, kad užaugtų karta, kuriai tai buvo natūrali ir normali neva politinė būsena – administruoti kraštą pagal centro nurodymus. Ištrinta valstybingumo patirtis leido išvengti moralinių dilemų, o praktiniu požiūriu buvo labai patogu: „mes tik vykdom“ formulė vėliau išvirto į „ir tada dirbome Lietuvai“. Kai nėra valstybės, nėra ir atsakomybės už jos likimą.

Sąjūdžio stebuklas po euforijos atnešė nelauktą naują tikrovę, tikrą politinę būklę, kurioje reikia valdyti patiems save. Nebebuvo Maskvos direktyvų, bet nebuvo (negalėjo būti) ir įgūdžių savarankiškam politiniam gyvenimui. Laimėti nepriklausomybę buvo politinis/diplomatinis žygdarbis, už kurį pagrįstai dėkojame jo kūrėjams. Tačiau save valdyti nepriklausomoje šalyje ir tą daryti vadovaujantis tautos ir valstybės interesais greitai pasirodė svetima ir neįveikiama. Ko gero, prichvatizacija buvo ryškiausias to visur vyravusio savęs ir savų iškėlimo aukščiau valstybės simbolis.

Šis tekstas nėra skirtas leistis į pirmojo nepriklausomybės dešimtmečio politinių nesėkmių priežastis. Dažniau klaidingus ir kartais gerus sprendimus, kad ir kas valdė, lydėjo integracijos į Vakarų struktūras siekis. Tai buvo pagrįstas ir būtinas siekis. Mūsų geopolitinėje padėtyje išlikimui būtinas buvimas viename ar kitame bloke. Pasirinkome aiškiai ir teisingai, o narystė ES ir NATO yra, ko gero, iki šiol geriausi nepriklausomos Lietuvos laimėjimai. Konservatoriai šiandien šį integracijos siekį yra mitologizavę ir apipynę kone romantine nostalgija: „visada siekėmė sugrįžti į Vakarų šeimą“. Iš tiesų siekėme. Nebuvo suaugusių ozoliškam buvimui suverenia tauta pagal principą „pasaulis Lietuvoje“.

Bet kaip tą darėme, jau derybų metu atskleidė apie mus ne pačių geriausių dalykų. Kai valstybiškai mąstančios šalys derėjosi dėl išlygų ir sau parankiausių narystės sąlygų, Lietuva susiderėjo greitai ir bet kokia kaina. Nuolankumo simbolis buvo Ignalinos atominės elektrinės uždarymas. Tai, ką tada buvo galima teisinti begaliniu noru tapti bendrijos dalimi, netrukus pasirodė esą esminiu lietuviško politinio charakterio bruožu. Jau 2004 m. pabaigoje Seimas su komjaunuolišku entuziazmu ratifikavo vadinamąją ES konstituciją. Ratifikavo pirmieji ES, neišsivertę į lietuvių kalbą, garantuotai neperskaitę. Ratifikavo, nes pusę amžiaus Maskvoje muštruotas servilistinis protas sakė, kad viskas, kas yra iš ES (iš centro), yra gera ir mums reikalinga. Tai, kad laisvi ir su demokratija pažįstami tikrieji europiečiai tą konstituciją atmetė ir ji neįsigaliojo, europinio entuziazmo nesumažino.

Nuo narystės pradžios Lietuvoje iš esmės nebuvo valdžios, kuriai nebūtų šventas Briuselio įsakymas, nors jo formaliai ar faktinai ir galima nevykdyti. A. Kubilius nukalė neva geopolitinę formulę, pagal kurią Lietuva juo saugesnė ir turi juo daugiau suverenumo, kuo giliau integruota Europa. A. Butkevičius neatsiliko ir pažadėjo atsistatydinti, jei nepavyks įsivesti euro. Pažadas makabriškai kvailas, duotas euro krizės fone, esant aišku, kad euro projektas nestabilus, o eurozonos nariai moka už Viduržemio jūros švaistūnų skolas. Duotas ignoruojant tai, kad pusė visuomenės tam nepritarė, investuojant dešimt milijonų į euro propagandą (populiarinimą) ir uždraudžiant referendumą valiutos atsisakymo klausimu.

Po Europos Konstitucijos ratifikavimo Lietuvą skubėjo sveikinti jos „tėvas“, prancūzų politikas Valeri Žiskaras d’Estenas (Valéry Giscard d’Estaing). Tik štai jo paties tauta referendume tą konstituciją atmetė. Po euro įsivedimo Lietuvą pasveikino Europos Vadovų Tarybos pirmininkas lenkas Donaldas Tuskas. Jo paties tauta jam būnant premjeru įsivesti eurą atsisakė. Paralelės aiškios. Bet politika tikriausiai tais mūsų, kvailelių, pagyrimais dar ir džiaugėsi.

Šiandien matydami, pasak bankų analitikų, neva nekylančias kainas, tikriausiai daug kas žiūri į šiuos sprendimus kitomis akimis. Tačiau politikų santykis su ES institucijų iniciatyvomis nė kiek nepasikeitė. Praėjusios kadencijos vidaus reikalų ministras S. Skvernelis be diskusijų sutiko su Lietuvai skirta migrantų priėmimo kvota ES Vadovų Taryboje. Gerai, kad migrantai patys bėga iš Lietuvos į dosnesnių išmokų šalis ir mes nejaučiame šio sprendimo pasekmių. Praėjusios kadencijos užsienio reikalų ministras ES atstovų renginyje viešai kalbėjo, kad antiintegracinėms partijoms apskritai neturėtų būti leista egzistuoti. Ko nedrįsta sakyti Vakarų šalių politikai, pasako L. Linkevičius.

Kam norisi įtikti Briuseliui, norisi įtikti ir Varšuvai. Jeigu V. Landsbergis nepriklausomybės pradžioje su Lenkija laikėsi lygiaverčių valstybių politikos, tai A. Brazauskas pradėjo niekieno neįgaliotų pažadų dalinimo tradiciją. Nors Lietuvoje Lietuvos lenkų teisių klausimu tiksliai laikomasi 1994 m. Lietuvos-Lenkijos sutarties, privilegijų pažadus dalino ir G. Kirkilas, A. Kubilius, o vainikavo L. Linkevičius, į Varšuvą nuvykęs atsiprašyti, kad ankstesni pažadai dėl pasų įrašų dar neišpildyti. Gegužinės išvykos į Varšuvą tapo savotišku dalies politikų metų įvykiu, kuriam ruošiami „namų darbai“. Pati „namų darbų“ idėja yra kraupus valstybinės savigarbos nebuvimo liudijimas.

Net naujoji Lenkijos valdžia gerokai maišo kortas jau antrus metus dvišaliuose formatuose nutraukdama A. Kubiliaus bandymus atsiprašinėti dėl „namų darbų“ nepadarymo. Nekreipdamas į tai dėmesio, premjeras taip pat persiėmė A. Kubiliaus „namų darbų“ idėja. Seime net paskleistas apgailėtinas tarsi iš nacionalinio saugumo komiteto išėjęs melas, esą Lenkija negins Lietuvos neįteisinus pasuose lenkiškų raidžių. Lenkijos pasipiktinimas lietuvių pažadais pagrįstas, bet kalti tie, kas juos dalino ir mėgina dalinti toliau, nepaisydami nei prieštaravimų Konstitucijai, nei visuomenės nuomonės, nei tuo įteisinamų okupacijų padarinių, nei grėsmės mažesniems NATO sąjungininkams. Servilizmas reikalauja dairytis į didesnį. Ir, žinoma, žadėti atnašas.

Šis noras nugali viską. Organizuojant „Talką už valstybinę kalbą“, kuri Seimui pateikė 69 000 parašų už „latvišką“ rašymo nevalstybine kalba antrame paso puslapyje variantą, teko ir tenka šiuo klausimu diskutuoti ne su vienu politiku. Į Talkos pateikiamą argumentų prieš įrašus nevalstybine kalba sąrašą galiausiai atsakoma vis tuo pačiu vieninteliu: to nori Varšuva. Visų rūšių argumentai nublanksta prieš vieną Lenkijos norą. Istorija ir sveikas protas rodo, kad tai blogiausias įmanomas argumentas ir veikimo logika. 1938 metais Miunchene ją išbandė britų premjeras Nevillis Chamberlainas, tikėjęsis, kad vienam diktatoriui užteks vienos pasidalintos kaimynės. Jo nesėkmės garbei tokia taktika praminta nuolaidžiavimo politika.

Lenkija nėra Hitleris, o pasai nėra Sudetai, tačiau principas čia veikia tas pats: kol Lietuva taikstysis su tuo, jog LLRA diktuoja Lenkijai Lietuvos lenkų padėties vertinimą, tol reikalavimams ir „žmogaus teisių pažeidimams“ Lietuvoje nebus galo. LLRA jau yra rinkimų programoje nurodžiusi, kad siekia tokių teisių, kaip švedai turi Suomijoje. T.y. kone didžiausios autonomijos pasaulyje. Visa kita – diskriminacija. Išbristi iš šio užburto rato galima tik valingu veiksmu pasakant, kad kalba ir Konstitucija negali būti derybų objektu. Lenkija, kitaip nei mes, yra valstybingumą pažįstanti ir juo naudotis mokanti šalis, gerbianti kito valią ir savigarbą, bet niekinanti silpnumą. Nereikia daug spėlioti, ką J. Kačinskis galvoja apie „namų darbų“ rengėjus.

Apskritai šiandieninės ES krizės kontekste ši dviejų – Varšuvos ir Briuselio – žandų bučiavimo politika tampa neprilygstamu galvos skausmu bandantiems ją vykdyti. Nuoširdus noras sutarti su Lenkija neišvengiamai reiškia būtinybę paremti jos laikyseną ES raidos, nesikišimo į vidaus reikalus ir sienų apsaugos klausimais. Lietuva gali įsiteikinėdama įsivesti lenkišką abėcėlę, panaikinti rinkimų slenkstį autonomininkams, įvesti lenkiškas mišias Katedroje, o Vilniuje pastatyti Pilsudskį vietoje Basanavičiaus, bet jeigu rems Lenkijoje nekenčiamą Vokietiją esminiais ES politikos klausimais, draugystės negali būti ir nebus. Kita vertus, buvo ir bus NATO įsipareigojimai ir suvokimas, kad Rusija yra bendras priešas, o jos tankai užėmus Lietuvą tą pačią dieną būtų Lenkijoje. Su dešromis į Maskvą buvo paprasčiau, bet kažkam pataikauti vis tiek reikia. Stebint atsargią Lietuvos laikyseną diskusijose dėl ES ateities galima suprasti, kad Lenkijos ir Višegrado šalių tikriausiai neremsime. Priešingai, linksime į Vokietijos pusę, taigi, vadinamąją dviejų greičių Europą.

Girdėdami apie „namų darbus“, Lietuvos piliečiai negali nematyti, kad valdžios sprendimus vėl ir vėl lemia ne visuomenės nuomonė ir balsai, ne nugalėtojų programa, o Varšuva, Briuselis, Berlynas ar dar kas nors. Stebint tendenciją, netektų stebėtis, jei pasikeitus jėgų pusiausvyrai regione, sprendimus vėl lemtų Kremlius. Servilizmas yra vienas kertinių atitrūkusio, nomenklatūra virtusio ir tautos atstovavimą pamiršusio elito bruožas. Savo esme tai nelaisvų vasalų, o ne savarankiškos valstybės vadovų elgesys. Perėjimas iš okupuotos provincijos administratorių į nepriklausomos valstybės politikų būklę skausmingai užsitęsė. Rinkiminiai bandymai jį nutraukti neišvengiamai nuskamba antisistemiškai: tarytum tautos gelbėtojų šauksmas ją išduodančiai valdžiai. Iki šiol visi tokie bandymai tebuvo manipuliacijos visuomenės nusivylimu. Pernai išpopuliarėjęs kalbėjimas apie atotrūkį tarp visuomenės ir politikų irgi turi šį aspektą: išdrįsę dalinti pažadus pakeisti užpelkėjusių sisteminių jėgų politiką, turėtų ir atsisakyti servilizmo. Deja, to kol kas nepavyksta padaryti ir naujajai valdžiai.

Laukite tęsinio

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .

17 komentarų

  1. “…ne nugalėtojų programa, o Varšuva, Briuselis, Berlynas ar dar kas nors. Stebint tendenciją, netektų stebėtis, jei pasikeitus jėgų pusiausvyrai regione, sprendimus vėl lemtų Kremlius. Servilizmas yra vienas kertinių atitrūkusio, nomenklatūra virtusio ir tautos atstovavimą pamiršusio elito bruožas. Savo esme tai nelaisvų vasalų, o ne savarankiškos valstybės vadovų elgesys. Perėjimas iš okupuotos provincijos administratorių į nepriklausomos valstybės politikų būklę skausmingai užsitęsė. Rinkiminiai bandymai jį nutraukti neišvengiamai nuskamba antisistemiškai: tarytum tautos gelbėtojų šauksmas ją išduodančiai valdžiai. Iki šiol visi tokie bandymai tebuvo manipuliacijos visuomenės nusivylimu. Pernai išpopuliarėjęs…”

    Alke – kas Jūs??
    Tik vienas klausimas,
    kad “įsinešat” nuolat
    šį s p r o g m e n į, bet
    kokiu aplinkybingumu, kuo
    nuožmiau po “savimp’ visa
    kas atvira, gyva, lietuviška
    “organizuotai – pro-PaT-riškai”
    glemžiantį.

    “Formuliacija-ignoracija-organizmacija” – atvirai savo veidą nužodinimu lietuvybės, kalbos=žodžio žudymo
    uždanga (koks bebūtų tikslas, kokia b ū t ų mintis, kad ir pati geranoriškiausia – be ne “išssisprogdinus” ŽODĮ!)

    Ne tam Alkas: “ne nugalėtojų programa, ././. išpopuliarėjęs” – u ž i m t mus, mūsų laiką bits-bitutes “proPaT-našta”

  2. Peteris:

    Puiku. Vytautai .Ačiu už laisvo žmogaus analitinį mastymą . Mūsų vsuomenė nelaisva. Anot prezidento V.Adamkaus Lietuvos partijų politinė sistema yra siaubinga. Socialdemokratų ir konservatorių partijos valdžiusios Lietuvą 26 metus taip užpelkėjo ,išsigimė ,kad ėmė nepaisyti Konstitucijos. Jų gyvavimo esmė egzistencinė kova dėl valdžios , o tam naudojamos visos visuomenės manupuliavimo priemonės : žiniasklaida , net konstitucinis teismas ir taip toliau . Visai nepaisoma Konstitucijos nuostatų: valdžios galias riboja Konstitucija,visi įstatymai ir tieisės aktai negalioja ,jei prieštarauja Konstitucijai.

  3. Žemyna:

    AČIŪ Vytautui už prisimintą svarbią mintį – tik todėl įvyko Sąjūdis, kad jautėmės dvasia laisvi ir elgėmės kaip laisvi. Nepadėjo Kremliui nei Gorbio Kruvinojo vizitas, nei jo tankai. Negi mūsų tarnybos nenumano, iš kur tas noras PASITARNAUTI kaimynei ir IŠSITARNAUTI jos malonę? Negi tik dėl galvelės paglostymo, patekšnojimo per skruostą?

  4. Žemyna:

    Gėrėkimės prisiekusiais Konstitucijos garantais:
    Štai tokį sąrašą gavau:
    1. Gabrielius Landsbergis
    2. Mykolas Majauskas
    3. Emanuelis Zingeris
    4. Mantas Adomėnas
    5. Monika Navickienė
    6. Julius Sabatauskas
    7. Dovilė Šakalienė
    8. Rasa Juknevičienė
    9. Edmundas Pupinis
    10. Ingrida Šimonytė
    11. Andrius Kubilius
    12. Kęstutis Glaveckas
    13. Virgilijus Alekna
    14. Eugenijus Gentvilas
    15. Vytautas Kernagis
    16. Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė
    17. Aušrinė Armonaitė
    18. Arūnas Gelūnas
    19. Gintaras Vaičekauskas
    20. Antanas Matulas
    21. Juozas Olekas
    22. Tadas Langaitis
    23. Mindaugas Bastys
    24. Gediminas Kirkilas
    25. Gintarė Skaistė
    26. Dainius Kreivys
    27. Sergejus Jovaiša
    28. Simonas Gentvilas
    29. Jonas Varkalys
    30. Algirdas Butkevičius
    31. Žygimantas Pavilionis
    32. Vitalijus Gailius
    33. Linas Balsys
    34. Aušra Maldeikienė
    35. Algimantas Salamakinas
    36. Algirdas Sysas
    37. Jonas Liesys
    38. Andrius Palionis
    39. Rimantė Šalaševičiūtė
    40. Raminta Popovienė
    41. Rimantas Sinkevičius
    42. Antanas Vinkus
    43. Kęstutis Masiulis
    44. Valentinas Bukauskas
    45. Kazys Starkevičius
    46. Irena Degutienė
    47. Saulius Skvernelis
    48. Virginijus Sinkevičius
    49. Dainius Gaižauskas
    50. Stasys Jakeliūnas
    51. Virgilijus Poderys
    52. Vytautas Bakas
    53. Guoda Burokienė
    54. Mindaugas Puidokas
    55. Zenonas Streikus
    56. Virginija Vingrienė
    57. Valerijus Simulik
    58. Robertas Šarknickas
    59. Vida Ačienė
    60. Tomas Tomilinas
    61. Raimundas Martinėlis
    62. Gediminas Vasiliauskas
    63. Rūta Miliūtė
    64. Laimutė Matkevičienė
    65. Justas Džiugelis
    66. Bronislovas Matelis
    67. Arvydas Nekrošius
    68. Kęstutis Smirnovas
    69. Aurelijus Veryga
    70. Bronius Markauskas

  5. !!!:

    Kas čia per sąrašas,kuo jie pasižymėjo…

  6. seni klausimai:

    Čia iškeltiems klausimams išties sukanka 25-i metai, Kas pasikeitė jų skausmingo kėlimo eigoje? Sunku atskirti, kokia dalim – kiekybiškai ar kokybiškai – kito pačios problemos įsisąmoninimo bruožai per minėtuosius metus, bet jie vienaip ar kitaip evoliucionavo ir kondensavosi (net jeigu “poiltinės klasės” savimonė tuo pat metu “respektabiliai” stagnuoja plaukdama pasroviui). Jeigu atmesime paranoinę prielaidą, kad pačios šitą atotrūkį valdančios galimai anti-europinės jėgos yra suinteresuotos galutinio valdžios autoriteto kolapsu ir kataklizminiu “apačių” atsaku bet kokia “revoliucine” forma, visgi turėsim pripažinti, kad Lietuva kuo puikiausiai įsipaišo į platesnį europinį kontekstą bent jau šia specifine prasme. Kodėl Lietuva gerokai organiškiau žiūrisi šiame Europos establišmentų anti-populizmo kryžiaus žygyje? Turbūt provincialus įtakojamumumas ir dvigubai vėluojantys naujieji impulsai paaiškintų ne tik tai, bet ir tą keistą aplinkybę, kodėl mes taip netikėtai atsidūrėme vos ne “arčiau Europos” už Centrinę Europą. Viena lieka akivaizdu – visur Europoje (išskyrus kaip tik galbūt Višegradą) – vyraujančia visuomenine strategija tampa net ne konformizmas, bet FATALIZMAS. Lietuvoje (dėl sparčios oligarhizacijos ir korupcijos) šis fatalizmas negana to įgyja Lotynų Amerikos šalims būdingas (ypač jų autoritarizmų laikotarpiu) generacines skirtis, kur kas destruktyviau regis prasireiškiančias kaip tik jauniausiame amžiaus kohortos trečdalyje. Bet kokiu atveju ‘tvanki atmosfera” Europoje visada tirščiausiai įsivyraudavo prieš didžiuosius Pokyčius. Kiek visam tam ateityj bus pasirengusi Lietuva, su jos hibernuojančiu anabioziniu “elitu”, išlieka paslaptis grėsmingai atvira klausimo forma.

    • nukeltiems …klaus-
      imams
      (antsatu su – antžodžiais)
      ..štai taip “geranoriškai inteligentiška” kauke
      iki siniciškai-auštrevičiško i š v a l s t y b i n i m o
      puspadžiu atstu; svaru, kad Agnė B. šio “intel-balsto” nusikratę

  7. Getas:

    Servilizmas kaip vadovų yda reiškėsi ir prieškaryje: suformuluotas S. Lozoraičio artėjimas prie Lenkijos, o kaistant Europoje karo žaizdrui, jo inspiruotas neutralumo įstatymas, kuris visiškai supančiojo Lietuvos valdžios veiksmus – ji tapo neįgali konkrečiam apsisprendimui, reikalingam sparčiai besikeičiančiai geopolitinei situacijai. Nuo 1939 m. taip ir nugarmėjo Lietuva į Sovietų akivarą. Tai sukėlė Lietuvos įžymių politikų nepasitenkinimą tautininkų valdymu ir tokiu būdu daugelį kreipė link Sovietų arba Vokietjos. Kaip dabar vyksta prolenkiški reikalavimai pažeidžiant Konstituciją vėl daugelį tautos verčia linkti link Rusijos – apie tai matome soctinkluose. Dar gerai,,kad dabar esame apsisprendę būti Vokietijos pusėje ir euras mus riša, todėl Prezidentė turi derėtis ir strateginės partnerės – Lenkijos reikia atsisakyti, bet prieš tai susitarti su Vokietija, kad būtų mūsų strateginė partnerė, nes ir tarpukaryje jos laikysena užtikrino Lietuvos išlikimą ir tik kai Smetona su Bizausku nepaklausė K.Škirpos raginimo susigražinti 1939m. rugsėjį Vilnių, tada ir prasidėjo Lietuvos garmėjimas į Sovietų akivarą.

    • Įdomu ir labai svarbu – ką K.Škirpa, V.Krėvė, kiti sakė dėl to, kad Smetona priėmė 1938 metų kovo Lenkijos ultimatumą. Beje, Lietuvos valstybė kapituliavo, kai atsirado jai dėkingiausia proga atnaujinti karo veiksmus su Lenkija dėl Vilniaus. Smetonos pasirinkimas priimti ultimatumą tai leidimas Lenkijai išsityčioti iš Lietuvos suvereniteto. Tai kas gi buvo Smetona per Prezidentas, ar ne nuo tų laikų eina ta servilizmo (konkrečiai vasalystės Lenkijai) tradicija Lietuvos santykių su Lenkija politikoje. Čiuožiama vėl ta pačia Smetonine vėže, taigi jau labai laikas Trump’iškai peršokti į kitas vėžes. Beje, Lenkija pyksta ne tik dėl Lietuvos gerų santykių su Vokietija, bet ir dėl besirandančio platesnio pasitikėjimo tarp Lietuvos ir Baltarusijos.Taigi servilizmas Lenkijai vis graužia Lietuvą. Pildosi Oskaro Milašiaus įžvalgos, kad dėjimosi su Lenkija atvejais Lietuvos lauktų prapultis.

  8. Kemblys:

    Vytautas Sinica:
    ,,Sąjūdžio stebuklas po euforijos atnešė nelauktą naują tikrovę, tikrą politinę būklę, kurioje reikia valdyti patiems save. Nebebuvo Maskvos direktyvų, bet nebuvo (negalėjo būti) ir įgūdžių savarankiškam politiniam gyvenimui. Laimėti nepriklausomybę buvo politinis/diplomatinis žygdarbis, už kurį pagrįstai dėkojame jo kūrėjams. Tačiau save valdyti nepriklausomoje šalyje ir tą daryti vadovaujantis tautos ir valstybės interesais greitai pasirodė svetima ir neįveikiama. Ko gero, prichvatizacija buvo ryškiausias to visur vyravusio savęs ir savų iškėlimo aukščiau valstybės simbolis.”

    Vaikučiui dar pasakos iš galvos neišgaravo, o jau pats rašo apie stebuklus…
    ,,Sąjūdis M.Gorbačio persitvarkymo politikai remti” – kitoks ir negalėjo būti kuriamas tsrs laikais. Manau, kad tiems, kurie buvo pasodinti valdyti Lietuvą, persitvarkymas dar nesibaigė.

    • Žemyna:

      Nepaprastai svarbi autoriaus įžvalga! Jei kiti tai suprastų! Ne tik tie, kas Seime, bet ir mes visi!
      Suprastų, jog ne tik nemokėjome, bet kad mus galėjo kvailinti, kas netingėjo, meluodami, jog daryti taip, kaip jie moko – „vakarietiškai pažangu”. Užuodę jauną naivų kraują, supuolė vampyrai išvisų pasviečių: vieni „teisingas religijas“ nešė, kiti – „liberaliai lanksčius“ šalies ūkio ir turtų nustekenimo būdus. O mes, Vakarų nematę, nežinojome kuo tikėti – ar viduje krebždančiu sąžinės balsu, ar tais,, kas „pasenusias pažiūras“ išjuokė, nes buvo „pasaulio matęs”…
      Svarbu, kad visi suprastume, jog ligi šiol taip ir neišmokome tvarkytis savo valstybėje, nes kaip kažkada su malonumu leidomės už nosies klystkeliais vedžiojami, taip vis dar leidžiamės, arba jau ir patys to imamės. O laikas eina, o žmonės lauk bėga… Supratę gal perimsime iš tų „pažangos ir lankstumo mokytojų“ iniciatyvą, gal kiekvienas pajusime poreikį kiekvienas pagal savo veiklos ir žinių sritį doromis žiniomis dalintis su seimūnais, išaiškinti jiems viską iki smulkiausių detalių. Kai mūsų tokių, ateinančių jiems į pagalbą, daugiau rasis, negu šiandien Seime apsigyvenusių lobistų ir monopolininkų, gal sustabdysime Seimo ligšiolinį Seimo smukimą. Tie, kas atėjo dorų tikslų vedami, nesijaus tokie vieniši, kai pajus mūsų užnugarį. Išmokime ne tik išrinkti į Seimą, bet ir GANYTI juos visą kadenciją, kad neišsuktų iš kelio dėl takelio.
      Per ketvirtį amžiaus mes nesugebėjome atlikti šalies turtų inventorizacijos. Suprichvatizavome kuo skubiausiai, kol kam nors neatėjo į galvą mintis, jog nuo to reikia pradėti – PERIMTI ūkį, suskaičiuoti, sugrupuoti, surašyti. Jei kas imtųsi to Sizifo darbo ir pagal archyvus palygintų – šiurpas nukrėstų, kiek gero turėjome, tik veltui į banditų rankas atidavėme, ir ką dabar turime, patys sau iš po kojų pamatą lauk išmušę…
      Buvo skaudu girdėti, skaityti kas aplink pradžioje vyko. O kiek negirdėjome, nes vyko „po kilimu”… Juk taip pasitikėjome – Seime tiek SAVŲ ekonomistų, profesionaliai žinančių, ką ir kaip daryti… Deja, kai pristigo stuburo ir sąžinės, kai viršų paėmė godulys važinėti ne prastesnėmis mašinomis, nei arabų šeichai, ar bent Vokietijos kancleriai… ir t.t. ir t.t.
      Bet visa tai memuarai.
      Norėjau tik pasakyti: ketvirčio amžiaus pakanka įsitikinti, kad jei ir toliau jie vis toks pačios „konsultantų“ grupės bus prižiūrimi, Lietuvą bus galima plikomis rankomis paimti. Taigi, doriems ūkininkams, teisininkams ir finansininkams reikia imti vieną po kito darbus į savo rankas, kad įstatymai ne buvusių lobistų būtų rengiami, o tų, kam Lietuvą, lyg savo gyvą kūną skauda. Kad apgultume kabinetų duris taip, kad joks lobistas daugiau ten prasmukti negalėtų.

  9. kaunietė:

    Šaunuolis Vytautas. Kai apie tai rašo jauni – labai smagu. Dar ne viskas prarasta. Jis gerai pastebėjo, ką aš pati ne kartą patyriau, kad lenkai gerbia tik tokius, kurie yra panšūs į juos – nacionalistus, mylinčius ir gerbiančius savo tėvynę.

  10. Petras:

    Vytautai, straipsnio pavadinimas pasako, kad jau laikas nesiblaškyti ir prisijungti prie Lietuvos liaudies partijos.
    Vilniaus forumas nebus veiksnus be politinio darinio! Niekaip neauprantu, kodėl nevedami bent bandymai susėsti prie bendro stalo, nes vienija daugelis vertybių, nesiduok įtakojamas viešos nuomonės, susipažink su žmonėmis pats ir susidaryk savo nuomonę.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: