Šauktinis Lukas: O ką Jūs padarėte dėl savo šalies? (2)

Lukas Sidaravičius | KAM nuotr.

Lukas Sidaravičius | KAM nuotr.

„Visada kažkas atrodo neįmanoma tol, kol tu to nepadarai.“ Nelsonas Mandela

Artėjant pirmiesiems 2017 m. nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos karių išvykimams į dalinius apie šiuos ir kitus aktualius klausimus šauktiniams pasakoja Lukas Sidaravičius. Jis, baigęs studijas aukštojoje mokykloje, pasirinko šauktinio savanorio kelią Generolo Adolfo Ramanausko kovinio rengimo centre Nemenčinėje. Savanorį kalbino vyr. srž. Aušra Barkauskienė ir specialistė eil. Agnė Boreikaitė

– Lukai, papasakok trumpai apie save: ką veiki šiuo metu, kokie tavolaisvalaikio pomėgiai?

– Neseniai baigiau studijas ISM universitete ir šiuo metu dirbu konsultacijų įmonėje Vilniuje, nemažai tenka dirbti su viešojo sektoriaus įstaigomis. Laisvalaikį apibrėžti būtų sunkiau, nes jis svyruoja nuo epizodiško pasisėdėjimo namie iki kelionės į kalnus slidinėti. Matyt, reguliariausias užsiėmimas yra bėgiojimas, nes tai nereikalauja daug pastangų ar finansų, o ir infrastruktūrą tam surasti nėra sudėtinga. Savo laisvalaikį užpildau aktyviomis veiklomis, ištvermės varžybomis – triatlonu arba ilgesniais bėgimais, tačiau jiems reikia ilgesnio pasiruošimo. Bet gana dažnai laisvalaikis užimtas straipsnių skaitymu – politika ir ekonomika pagrindinės temos – arba laiką leidžiu mieste.

– Kas lėmė tavo apsisprendimą tarnauti Lietuvos kariuomenėje savo noru?

– Šito esu klausiamas beveik visų mane pažįstančių žmonių ir beveik visada tai pereina į ilgesnį pokalbį. Manau, kad priežasčių buvo daug: vienos didesnės, kitos mažesnės, bet galiausiai, matyt, išskirčiau šias tris.

Pirma, tai auklėjimas, kuris apima tiek mokyklą, kurioje mokiausi ir augau kaip asmenybė, tiek šeimoje priimtas ir puoselėjamas vertybes. Šios dvi aplinkos mane paskatino domėtis mūsų tautos istorija, ją gerbti ir padėjo suvokti, su kokiomis grėsmėmis esame susidūrę ir susiduriame šiandien. Dėl to labai gerbiu Lietuvos kariuomenę ir joje tarnaujančius. Tapti vienu iš jų, nors tik devyniems mėnesiams, man yra garbė ir vertybė.

Antra, labai susijusi su pirmąja – tai pilietinės pareigos pojūtis. JAV Prezidentas J. F. Kenedis yra pasakęs: „Neklauskit, ką jūsų šalis gali padaryti dėl jūsų, klauskit, ką jūs galite padaryti dėl savo šalies“. Šie žodžiai, manau, geriausiai apibrėžia pilietiškumą ir tuo pačiu mano apsisprendimą atlikti tarnybą Lietuvos kariuomenėje savanoriškai. Neturėtume laukti, kol mūsų valstybė kažką mums suteiks ar „duos“, nes mes patys ir esame ta valstybė. Todėl renkuosi veikti ir prisidėti prie to, kas man yra prasminga.

Trečia, tai iššūkis. Yra dalykų, kurie man neleidžia ramiai miegoti naktį, kol jų neįgyvendinu ar bent nepabandau. Tai noras įkurti savo verslą, įveikti „Ironman“ varžybas ir, žinoma, atlikti tarnybą Lietuvos kariuomenėje. Kasdien galvoju, kad tie iššūkiai yra ten kažkur, laukiau, kol juos priimsiu ir neduoda ramybės, kol to nepadarau. Teoriškai, po devynių mėnesių Lietuvos kariuomenėje turėčiau miegoti bent truputį ramiau.

– Kaip manai, kodėl verta rinktis tarnybą Lietuvos kariuomenėje?

– Manau, kad yra garbinga tarnauti savo šalies kariuomenėje ir tai tikriausiai pritaikoma bet kokiai pasaulio valstybei. Kaip ir savo valstybę, kariuomenę turime tik vieną, todėl labai svarbu ją puoselėti, ypatingai šiandien esant gana aštriems santykiams su kaimynais. Kita priežastis, manau, yra tai, kad Lietuva tikrai nemažai bendradarbiauja su sąjungininkais, todėl – tai galimybė pasisemti patirties iš kitų kariuomenių, dalyvauti didesnėse operacijose, o tai reiškia ir didesnes galimybes. Taigi tarnyba gali tapti labai įdomi.

– Kokie tavo lūkesčiai kariuomenėje, ko tikiesi iš jos?

– Tikiuosi, kad tai bus iššūkis – tiek fizinis, tiek psichologinis, ir kad lengva nebus. Vienaip ar kitaip, manau, kad tai bus tikrai neeilinė patirtis, apie kurią bus galima daug ką papasakoti draugams po devynių mėnesių. Tikiuosi sutikti įvairių žmonių, su kuriais gal paprastai neturiu progos pabendrauti, todėl bus ir nauja perspektyva. Taip pat dedu gana dideles viltis į vadus, nes manau, kad geros komandos kertinis elementas yra tvirti lyderiai. Be viso to tikiuosi, kad laikas neprailgs.

– Ko labiausiai bijai ir ką labiausiai norėtum patirti kariuomenėje?

– Konkrečiai apibrėžti, matyt, nepavyks. Gal tai baimė nesugebėti kažko atlikti ar stokoti ištvermės, nuvilti savo būrio draugus. Bet tokie dalykai, tikiu, išsprendžiami pratybomis ir nuolatinėmis treniruotėmis. O norėčiau, jei tik bus tokia galimybė, sudalyvauti pratybose su sąjungininkais, gal net pavyktų su jais pabendrauti. Būtų įdomu išgirsti jų nuomonę apie tarnybą kariuomenėje ir kaip jie mato NATO įsitraukimą į pagalbą Baltijos šalims. Be to, bus tikrai įdomu patirti tikrą karinę discipliną, apie kurią kol kas teko tik skaityti ar matyti filmuose.

– Ar tau labai svarbus piniginis atlygis? Kaip manai, ar tai yra tinkama motyvacijos priemonė šauktiniams ar galėtų būti ir kitokių priemonių, kad vaikinai labiau norėtų savo noru eiti į kariuomenę?

– Mano atveju, tai buvo paskutinis dalykas, kuriuo domėjausi, nes nebuvau suinteresuotas užsidirbti iš šios veiklos. Dėl kitų vaikinų ir merginų nežinau. Tačiau didėjant finansavimui kariuomenei, atrodytų, tolygiai galėtų didėti ir išmokos šauktiniams.

Tačiau, mano nuomone, svarbiau yra investuoti į visuomenės savimonę ir pagarbą kariuomenei. Apie JAV jūrų pėstininkus turbūt žino kiekvienas mano amžiaus ar jaunesnis jaunuolis, nes matė filmus, žaidė kompiuterinius žaidimus, bet nemanau, kad mūsų kariai prastesni. Jokiu būdu nepraleisčiau progos nueiti į lietuvišką filmą apie Lietuvos kariuomenę, tik gaila, tokių filmų nelabai turime. Gal Lietuvos kinas yra potenciali niša Lietuvos kariuomenės žinomumui ir pagarbai skatinti?

Be to, didesnės investicijos taip pat galėtų keliauti į inventorių ir pačių karių parengimą, pavyzdžiui, moderniai ginkluotei įsigyti ir taip sustiprinti patirtį tiek profesionaliems kariams, tiek patiems šauktiniams. Manau, motyvacija tarnauti būtų dar didesnė žinant, kad kariuomenėje naudojamasi pačia naujausia įranga bei infrastruktūra ir kad kariuomenės pratybos leidžia patirti įvarius realius scenarijus.

– Ką manai apie šauktinius, kurie bijo ir vengia tarnybos?

– Mano jau minėtų Ironman varžybų įkūrėjo kažkada pasakyta mintis „gali pasiduoti ir niekam tai nerūpės, bet tu tai žinosi amžinai“ apie dalyvavimą šiose varžybose, čia labai tiktų. Taip pat norėčiau pabrėžti, kad tarnybą kariuomenėje laikau ne tik garbe, bet ir atsakomybe. Bėgimas nuo atsakomybės ir jos vengimas nėra stipraus žmogaus bruožas. Tikiuosi, kad šiuos mano žodžius tarnybos vengiantieji, jei išgirs, priims asmeniškai ir atras vidinių jėgų „perlipti per save“ ir išdrįsti atlikti tai, ko yra pašaukti – tarnauti Lietuvos kariuomenėje.

– Ko palinkėtum šauktiniams, tik šiais metais pradėsiantiems tarnybą Lietuvos kariuomenėje?

– Palinkėčiau nepamiršti, kokios šalies atstovais esame. Esame mažos, bet be galo tvirtos šalies, kuri pergyveno pasaulinius karus, okupacijas ir trėmimus, atstovai. Jei Lietuva galėjo visa tai išgyventi, tai mes dėl Lietuvos tikrai galime išgyventi tuos devynis mėnesius kariuomenėje.

Ištvermės, užsispyrimo ir pasididžiavimo tarnaujant Lietuvos kariuomenėje!

Kategorijos: Lietuvoje, Naujienos, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Profesijos, Psichologija, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , .

2 komentarai

  1. Pikc:

    Pradėti tokį straipsnį negrų rasisto citata – čia kaip nemenką šaukštą deguto (netyčinis kalambūras ;)) į medaus statinę įversti.

    • Diedas:

      Piktcs, pats visai nebepiktcs, nes neįžvelgi didžiausios grėsmės. Kariuomenė, taigi patys didžiausi libkontai liberastai liberoncai libturistai liberalkultūristai ir liberalfutbolistai.Ten pilna libeilinių ir liberalkarininkų. Jie su supuvusiais vakarais rengia bendras pratybas kur kalbasi ne lietuviškai ir kas baisiausia, o siaube, mūsų vyresnį brolį, didžią rusų tautą, mato kaip savo priešą. Baisesnių liberalų negali būt.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *