M. Kundrotas. Kai žodis tampa darbu

Visi žinome posakį: mažiau kalbų, daugiau darbų. Šis posakis atsispindi tiek liaudiškojoje, tiek profesionaliojoje literatūroje, iš tiesų jis tiesiog įaugęs į mūsų tautos mąstyseną. Ir tai – dėsninga. Didžiuma mūsų tautos kilusi iš liaudies, valstiečių ir darbininkų, o gana žymi dalis ir dabar priklauso visuomenės sluoksniams, kuriuose fizinis darbas sudaro visos veiklos pagrindą.

Iš esmės kalbos priešpriešinamos ne bet kokiam darbui, o fiziniam. Daugeliui vis dar atrodo, jog iškasti duobę ar įkalti vinį yra darbas, o straipsnių, knygų ar disertacijų rašymas – tik tauškalai. Dažnai minėtas posakis viena ar kita forma kartojamas net be gilesnio susimąstymo. Pavyzdžiui viena buvusi draugė kartą išsitarė gerbianti žmones, dirbančius rankomis, o ne liežuviu. Juokinga tai, jog jos pačios vyras – laikraščio žurnalistas. Žinoma, jo darbas daromas ne liežuviu, o rankomis. Tiesiog liežuvį minčių sklaidoje seniai daug kur pakeitė plunksnakotis, o jį – klaviatūra.

Žmonijos proto raidoje vis gausėja atvejų, kai kalba ir yra darbas. Iš pradžių tokiais darbais užsiėmė dvasininkai, po to – politikai ir administratoriai, dar po to – mokslininkai ir filosofai. Tiesa, kai kuriuose moksluose daromi fiziniai tyrimai, pavyzdžiui – fizikoje ir biologijoje, bet humanitariniuose ir socialiniuose moksluose net empiriniai tyrimai iš esmės yra darbas kalba. Rašto darbas – taip pat kalba. Nesvarbu, kad jis daromas rankomis, tai nėra fizinis darbas pirmine prasme.

Mūsų tautos problema, jog vis dar esame proletarinė tauta ir mąstome proletariškai. Lakmuso popierėlis – požiūris, jog politikoje dirba veltėdžiai, jų skaičių reikia mažinti, o dar geriau – išvis juos išvaikyti. Retas bent pasivargina pamąstyti, kokia gi būtų alternatyva – koncentruota valdžia, vienasmenė diktatūra, dar siauresnė oligarchija ar tiesiog anarchija – gyvenimas be valstybės.

Žinoma, dabartinei politinei sistemai galima priekaištauti, kad jos darbas dažnai stokoja kokybės, o kartais yra tiesiog piktybiškas tautos atžvilgiu, todėl tokius politikus tikrai galima vadinti veltėdžiais. Bet ar piktina tai? Ne. Piktina, kad jie išvis ten „tiktai kalba“… O ką gi jie turėtų daryti? Pati parlamento sąvoka reiškia pašnekesį. Diskusija yra esminė politikos dalis, nes būtent ji skatina tiek mąstymą, tiek skirtingų idėjų ir interesų derinimą. Pagaliau, įstatymų projektai irgi yra darbas kalba. Galbūt būtų malonu matyti politikus valkiojant rąstus, kaip darė Vladimiras Leninas, bet retas sau atsakytų į klausimą, kaip apskritai reiktų gyventi be politikos.

Paradoksalu, bet labai dėsninga, jog daugelis politikos kritikų labai norėtų, jog valstybė juos aprūpintų, bet vengia patys ką nors duoti valstybei. Net mokesčius jie vertina kaip privalomą blogį, o ne savo pačių gyvenimo būtinybę. Atskira diskusija dėl mokesčių ir jų skirstymo teisingumo, bet šalis be mokesčių – tai šalis be viešųjų paslaugų. Dalį jų galima perduoti privačiam sektoriui, bet tada tektų taikytis su kainų kėlimais, kurie sukelia tiek niurzgėjimo prekybos ir privačių paslaugų sektoriuose, o tokios funkcijos kaip kariuomenė ir teisėsauga apskritai galimos tik valstybėje.

Visos valstybės funkcijos – švietimas ir sveikatos apsauga, bibliotekos ir muziejai, ugniagesiai ir kelių tvarkytojai, vaikpinigiai ir pensijos – organizuojamos intelektualiniu darbu. Darbu kalba. Iš esmės tai, kas proletariniame žodyne įvardijama kaip darbas liežuviu, pirmiau yra darbas galva. Protestas prieš kalbas iš esmės yra protestas prieš mintį. Mūsų visuomenėje mintis – nuvertinta. Nėra, ko stebėtis, jog liekame pigių ir priklausomų juodadarbių tauta. Žinoma, bet koks darbas, taip pat ir fizinis, yra gerbtinas, bet pati žmogaus prigimtis nustato hierarchiją, kad smegenys vadovauja rankoms ir kojoms. Ne atvirkščiai. Tokia hierarchija turi būti ir visuomenėje, ir kiekvienoje grupėje.

Įsivaizduokime žmogų, kurio rankos nuspręstų atsisakyti galvos, daužytų ją, o galop – nupjautų? Ši situacija gali būti tik įsivaizduojama, nes net bepročio veiksmai pirmiausiai sprendžiami smegenyse. Bet nuoseklus rezultatas būtų toks, kad visas kūnas mirtų, o taip pat – ir maištingosios rankos. Tuo tarpu visuomenėje panaši situacija kyla gana dažnai, o įvairiose organizacijose, įskaitant politines – ir itin dažnai.

Pačiam mąstymui taip pat galima pritaikyti galvos ir rankų metaforą. Galva – tai filosofai ir vizionieriai, ideologai ir strategai, rankos – tai vykdytojai, organizatoriai ir vadybininkai. O kokią hierarchiją regime šiandieninėje politikoje? Rankos vadovauja galvai, o dažnai jos išvis atsisako. Šalin idėjas, šalin strategijas – tegyvuoja vadyba. Vardan ko? Neseniai vienos buvusios patriotinės partijos lyderis pareiškė, jog partijos tarybos grupė – ne vieta diskusijoms apie ideologijas. Nors net partijos įstatai tarybai numato pirminę funkciją būtent ideologijos baruose. Jeigu jau partijos taryba nėra tinkama vieta diskusijoms apie ideologiją, tai reiškia, jog tokios vietos toje partijoje išvis nėra.

Posakis „mažiau kalbų, daugiau darbų“ dažnai pats save paneigia. Yra žmonės, kurie kalba. Yra žmonės, kurie dirba. Yra žmonės, kurie ir kalba, ir dirba. Yra žmonės, kurie nei kalba, nei dirba. Galiausiai yra žmonės, kurie kalba apie darbus. Jie tiesiog alergiški kalboms apie idėjas, bet labai mėgsta joms priešpriešinti kalbas apie darbus. Vietoj darbų. Žinoma, visi šie pavyzdžiai galimi tiktai priėmus prielaidą, kad kalbos nėra darbai, kuri, kaip jau išsiaiškinta, dažnai būna klaidinga.

Intelektualinio darbo rezultatai dažnai tūkstantmečiais ilgaamžiškesni už fizinio darbo vaisius. Parašyta knyga gali išlikti du, tris, keturis tūkstantmečius. Retas fizinio darbo rezultatas būna toks ilgalaikis. Kas dėl piramidžių, skulptūrų, kitų statinių ar piešinių, tai visi jie pirmiau – intelektualinio, o tik po to – fizinio darbo vaisiai. Rankos be smegenų gali pajudinti akmenį, bet pastatyti Gedimino pilį ar Didžiąją kinų sieną galima tik vadovaujant smegenims.

Technologinė pažanga, beje – taip pat intelektualinio darbo vaisius, vis mažiau vietos palieka fiziniam darbui. Pramonės perversmo amžiuje kilo proletarinių tradicionalistų judėjimas, žinomas luditų vardu, jo dalyviai laužydavo mašinas, siekdami išlaikyti ligtolinę visuomenės sąrangą, kur mašinas atstodavo darbo žmonių rankos. Dabar vis daugiau darbo perima kompiuteriai bei robotai. Artimiausiu metu, greičiausiai, dar reikės žmonių, gebančių kalti vinis arba remontuoti tas pačias gudrias mašinas, bet jau dabar aišku, kad fizinio darbo poreikis visame pasaulyje mažės drastiškai.

Esminis klausimas, kaip į naująjį pasaulį įsikomponuos lietuvių tauta. Mūsų fizikai jau šiandien – vieni geriausių pasaulyje. Humanitarinėje ir socialinėje plotmėje, tuo tarpu, situacija tiesiog apgailėtina: užsiimama svetimų teorijų kopijavimu bei perrašinėjimu. Bet kokia drąsesnė, savarankiškesnė mintis tiesiog gniaužiama. O pop kultūra apskritai sekina masių mąstymą. Ar gebėsime rasti, o gal teks net susikurti sau nišą pasaulyje, kuriame pagrindinis darbas bus minties darbas, o plačiąja prasme – ir kalbos darbas?

Tiesą sakant, mąstymas ir kalba iš esmės yra tas pats, tik skirtingomis formomis. Mąstome kalbos pagrindu, o kalbame mąstymo pagrindu. Tai – viena visuma. Jei norime išlikti pasaulio raidos perspektyvoje, pirmiausiai turime išmokti pagarbos minčiai ir kalbai. Kitu atveju liksime šalia dinozaurų. Jie fiziškai, sakoma, buvo už mus kur kas stipresni.