R. Jasukaitienė. O ąžuolai išlieka (0)

Algimantas Kepeženo nuotr.Azuolyne

Algimantas Kepežėnas Tautinio atgimimo ąžuolyne | asmeninė nuotr.

Algimantas Kepežėnas – vienas iš Tautos Atgimimo ąžuolyno sumanytojų, gimė simboliškais 1938-aisiais, kaip ir dar keli jo bendraminčiai. Kodėl tuos metus vadinu simboliškais? Nes jie – paskutinieji Nepriklausomos Lietuvos metai, svarbūs tautai išaugusiu žmonių sąmoningumu, laisvės pajauta, tautišku susipratimu. Tad neatsitiktinai šie laisvėje gimę žmonės nešiojosi širdyje jos sėklas, kurios metams bėgant brendo, dygo, nepaisant to, kad daugeliui iš jų teko patirti sovietinės valdžios represijas. Tačiau ąžuolus vėtros tik užgrūdina.

Algimantas Kepežėnas gimė Kaune, kaip jis pats sako, Zuikinėje (taip vadinamas Kauno priemiestis). Tėvas dirbo Šančių ginklų remonto dirbtuvėse elektriku.  Algimanto tėvas buvo nagingas žmogus, geras specialistas, todėl visų vertinamas. Netrūko jam ir šelmiškumo: į skėtį buvo įmontavęs šaunamąjį užtaisą, nors dirbdamas ginklų remonto dirbtuvėse turėjo ir tikrą ginklą. Algimantas juokdamasis pasakoja, kad tuo skėčiu-šautuvu tėvui neteko pasinaudoti, bet  grįžti naktį  iš darbo būdavę saugiau.

Mama buvo namų šeimininkė, augino sūnų. Prasidėjus karui, Algimantui tebuvo 3-eji. Tačiau jis jau kai ką prisimena: mama skubiai jį rengia, aptūloja kuo šilčiau, bėga į kažkokius griovius. Švilpia bombos – tai vokiečių antskrydis. Jų nekliudė, tolėliau išrausė keletą gilių duobių. Vėliau, jau paaugęs, vienoje Algimantas su draugais maudydavosi.

Karui pasibaigus ir sovietams grįžus į Lietuvą, Algimanto Kepežėno tėvą suėmė ir išvežė nežinia kur. Dvejus metus šeima neturėjo jokios žinutės, kur tėvas, ar gyvas. Tie metai šeimai buvo itin sunkūs: trūko maisto, trūko kuro. Pagal įvestą kortelių sistemą žmonės gaudavo forminės duonos, kuri buvusi tokia akyta, kad prieš šviesą pažiūrėjus „Kremliaus bokštai matėsi“. Ir dėl jos, duonelės, tekdavo stovėti eilėje visą naktį. Algimantui yra ne kartą tekę vaduoti mamą. Mama įsigudrino duoną riekutėmis pardavinėti sovietų kareiviams, kurie badavo. Parduodavo jiems ir bulvių, kurių atnešdavo močiutė, mamos mama, iš kaimo, nuo Kauno esančio už 17 kilometrų. Eidavo pėsčia. Su nešuliu. Parūpindavo ir kitokių maisto produktų. Už parduotą maistą prasimanydavo pinigų, kurių reikėjo kurui, batams, drabužiams, nes Algimantas pradėjo eiti į mokyklą.

Tuo metu tėvas už Permės šachtose kasė anglį. Statė „laimingą“ rytojų. Su keltuvais šachtininkus nuleisdavo net į vieno kilometro gylį. Karšta, tvanku, trūksta oro. Atsitikdavo – užgriūdavo, kalinių darbo sąlygomis nesirūpino.

Kartą, pasakojo grįžęs tėvas, keltuvas, kuris keldavo anglis, sugedo, kažkas nutiko varikliui. Šachtos valdininkija susirūpino: kaip jį iškelti, šitiek sveriantį, kaip nugabenti į Leningradą, nes tik ten buvo gamykla, taisanti tokius galingus variklius. Tada tėvas pasisiūlęs „apžiūrėti“ variklį. Kitos išeities nebuvo – valdžia leido. Išardęs  tėvas surado „bėdą“– ir pataisė! Už tai, kad išgelbėjo valdininkų „kailį“, tėvui buvo pasiūlyta inžinieriaus vieta ir …trobelė iš rąstų šeimai, kurią pažadėjo atgabenti po dviejų savaičių. Tėvas atsisakė: „Ne savo noru atvykau, nežadu čia pasilikti“.

Ir tikrai – sugalvojo pabėgimo planą. Parsikapstė nelegaliai, be dokumentų. Važiavo vagonų stogais, ėjo pėsčias, bet parėjo. Lietuvoje irgi teko slapstytis, kurį laiką gyveno kaime, kur Strėva įteka į Nemuną. Algimantas prisimena, kaip jam tame kaime tekę karves ganyti. Tėvą išgelbėjo nuo suėmimo viena įdomi detalė: gimimo metrikuose jis buvo įrašytas su iškreipta pavarde – Kebešinskas. Nelegaliai grįžęs pasinaudojo Kruonio bažnyčioje krikštijant klaidingai įrašyta pavarde, išsiėmė dokumentus kaip Kebešinskas. Tokiu būdu pavyko apdumti saugumiečius, ieškojusius jo kita pavarde. Vėliau tėvas įsidarbino  „Pergalės“ gamykloje elektriku. Sugebėdavo pataisyti bet kokius techninius prietaisus. Buvo apdovanotas įvairiais garbės raštais. Tos pačios sovietinės valdžios, kuri jį buvo nugrūdusi į Sibirą. „Mano tėvas nemokėjo blogai dirbti. Tai buvo ir jo laimė, ir nelaimė,“ – pasakoja Algimantas.

Kodėl tiek daug dėmesio skiriu Algimanto tėvui ir jo likimui? Algimantas Kepežėnas iš tėvo paveldėjo daug savybių, visų pirma – gebėjimą konstruoti. Nuo vaikystės jį domino radijo technika. Mokykloje fizikos mokslą gliaudė kaip riešutus. Vėliau, baigęs Kauno 13-ąją vidurinę, norėjo studijuoti radijo techniką Kauno politechnikos institute, tačiau per stojamuosius pritrūko vieno balo. Bet tai nesutrukdė mėgstamu dalyku domėtis savarankiškai. Jau daug vėliau, dirbant Kauno politechnikos institute probleminėje ultragarso laboratorijoje moksliniu bendradarbiu, inžinieriumi (1962-1966), jam buvo suteiktas vieno mokslinio išradimo ir 14 racionalizacinių pasiūlymų autorinės teisės.

„Mokydamasis mokykloje nemėgau literatūros ir istorijos. Tačiau patiko fizika, chemija, biologija ir sportas“, – pasakoja Algimantas. –„Mokytojai sakydavo, kad esu gabus, bet tinginys. Namų darbų neruošdavau, prasimanydavau aktyvesnės veiklos. Slidinėju nuo mažens. Pirmiausia  atsistojau ant pačiūžų gimtajame Kaune. Tas pačiūžas gavau gal ketvirtoje klasėje. Vieną dieną po lijundros viskas pasidengė ledu. Net į pamokas nenuėjau – daviausi su pačiūžomis aplink mokyklą Panemunėje. Neapsikentusi mokytoja paprašė kitų mokinių , kad atimtų iš manęs pačiūžas. Jie sugavo mane, paguldė ant stalo, tačiau negali nuimti pačiūžų – neturi specialaus raktelio. Visgi kažkaip numovė jas ir mokytoja ilgokai jų neatidavė, grąžino gerokai vėliau. Su pačiūžomis lėkdavome nuo kalniukų, per tramplinus. Slidžių tada neturėjome. Vėliau slides pasidariau pats: paėmiau verdančio vandens, tinkamą lentą, truputėlį ją išdrožiau, nusmailinau galą, įkaitinau, užlenkiau – ir jau slidės gatavos, ne prastesnės už pirktines!“ – pasakoja apie savo vaikystės nuotykius Algimantas Kepežėnas.

Algimantas Kepeženo nuotr.Australijoje

Algimantas Kepežėnas Australijoje | asmeninė nuotr.

Kadangi nuolat sportavo, Algimantas lengvai įstojo į Kūno kultūros institutą. Antrame kurse prasidėjo slidinėjimo stovyklos. Įpratus čiuožti pačiūžomis, nebuvo sunku pereiti prie slidžių. Teko dalyvauti aukštųjų mokyklų varžybose, slalomo rungtyje. Dar besimokydamas vidurinėje mokykloje kultivavo lengvąją atletiką, o institute – greitąjį čiuožimą, graikų-romėnų imtynes. Vėliau susidomėjo alpinizmu, kalnų slidinėjimu, įkopė į 19 kalnų viršūnių Kaukaze, Pamyre, Tianšanyje.

Algimantas Kepeženo nuotr.AustralijojeJPG

Algimantas Kepežėnas Australijoje | asmeninė nuotr.

Baigęs Kūno kultūros institutą A.Kepežėnas buvo paskirtas į Šiaulių muzikos technikumą. Pats nuo vaikystės labai norėjo groti akordeonu bet tėvai neturėjo galimybių jį nupirkti.  Šiaulių muzikos technikume kūno kultūros pamokos nebuvo svarbiausias dalykas, vyko jos atsainiai: mokyklos direktorius įspėjo, kad muzikantai turi saugoti pirštus, negali pasitempti raiščių, o dainininkams reikia saugoti balso stygas, tad negalima nei perkaisti, nei atvėsti. „Per fizinio lavinimo pamokas eidavome pasivaikščioti“,  – prisimena A.Kepežėnas. Tačiau, kad nebūtų nuobodu, kaip pats sako, „užveisė“ technikume turistų būrelį. Nerami siela vis ko nors prigalvodavo! Beje, Šiaulių muzikos technikume jis dar dėstė fiziką, chemiją ir karinį rengimą.

Po poros metų, 1962-aisiais, sugrįžo į Kauną, į Kauno politechnikos institutą. Nuo 1966 iki 1976-ųjų dirbo Kūno kultūros institute, dėstytoju. Vėliau perėjo į  Vilniaus pedagoginį institutą (dabar – Edukologijos universitetą) tam, kad turėtų ilgesnes atostogas, nes tuo metu jau aktyviai užsiėmė alpinizmu ir kalnų slidinėjimu, rengė ekspedicijas, o tam reikėjo laisvo laiko, „pedagoginių“ atostogų. 1984-ais Leningrade (dabar Sankt – Peterburgas), eksperimentinės medicinos mokslinio tyrimo institute  A.Kepežėnas apgynė biologijos mokslų kandidato (dabar – daktaro) disertaciją. Per visą laiką jis yra paskelbęs per 80 mokslinių straipsnių Lietuvos ir užsienio spaudoje, dalyvavo įvairiuose mokslinėse konferencijose ir simpoziumuose Lietuvoje ir užsienyje. Jis taip pat daug prisidėjo prie Lietuvos lengvosios atletikos, irklavimo ir slidinėjimo rinktinių mokslinių tyrimų. 1987 metais Algimantui Kepežėnui suteiktas docento vardas. Įvairiapusiai gabumai, platūs interesai ir atkaklumas šiam žmogui leido daug nuveikti įvairiose mokslo ir visuomeninės veiklos srityse.

Prasidėjus tautiniam atgimimui, jis buvo vienas iš tų, kurie dalyvavo Sąjūdžio veikloje. Pats būdamas laisvos dvasios, troško laisvės ir savai tautai. Stengdamasis ne tik žodžiais, bet ir darbais prisidėti prie tautos išsivadavimo, Sąjūdžiui paremti, o kartu ir tautos valią išlaisvinti,  su grupe bendraminčių sumanė drąsią akciją –  pasodinti Tautos Atgimimo ąžuolyną.

Algimantas Kepeženo nuotr.Tautinio azuolyno sumanytojai

Tautinio atgimimo ąžuolyno sumanytojai | A. Kepežėno asmeninė nuotr.

Algimantas Kepežėnas yra tas Ąžuolų mylėtojų bendrijos narys, kuris ąžuolus Tautos Atgimimo ąžuolyne tebesodina ligi šiol.

Lankome prieš metus pasodintą ąžuoliuką, skirtą Garliavos mokyklos vedėjo Adomo Mitkaus atminimui. 1941 metais sovietų valdžia pirmiausia trėmė Lietuvos šviesuomenę ir stipresnius, darbščiausius ūkininkus. Adomas Mitkus priklausė Šaulių sąjungai, buvo aktyvus tautininkas. Už tai kartu su šeima buvo suimtas. Žmona Ona Mitkuvienė su mažametėmis dukrytėmis ištremta, Adomas Mitkus kalintas Sverdlovsko kalėjime, o 1942-ais – sušaudytas. Nerasime Adomo Mitkaus kapo – jo nėra. Tačiau Algimanto Kepežėno, mokyklos mokytojų ir mokinių iniciatyva pirmosios Garliavos mokyklos vedėjas ir mokytojas Adomas Mitkus turi savo ąžuolą! Mirusieji, nusipelnę savai tautai, sugrįžta ąžuolais. Tad Tautos Atgimimo ąžuolynas – mūsų tautos, jos didvyrių atminimo vieta.

Algimantas Kepežėnas prisiėmė misiją įprasminti išėjusiųjų, žuvusiųjų, išvykusių į užjūrius atminimą sodindamas jiems ąžuolus. Toli gražu ne visi Tautos Atgimimo ąžuolyno lankytojai žino apie šią tylią, bet taurią misiją. Ąžuoliukai rūpestingai prižiūrimi, lankomi, bet neturi vardinių pritvirtintų, iš ąžuolo išskaptuotų (kaip, pvz. Kovo 11-osios signatarų) kuolų.

Vieną gražią rugsėjo dieną, kartu su Algimantu braidydami po ąžuolyną, lankėme jo pasodintus ąžuolus. Jis vardino, kas kuriam Amerikos ar Australijos lietuviui yra skirtas. Nustebau, kaip Algimantas juos atpažįsta. „O kaip neatpažinsiu, aš gi juos nuo mažiukų užauginau. Važinėjau kas savaitę (iš Vilniaus!) laistyti“. Kiekvienas ąžuoliukas būdavo pririšamas prie jo paties pagamintų kuoliukų, papuošiamas trispalve juostele, nudžiūvusios šakelės nukerpamos, išdžiūvę medeliai atsodinami…

Prie kiekvieno ąžuolaičio Algimantas įkaldavo po nediduką kuolelį su ąžuolo „savininko“ pavarde, o kad taip greit nesutrūnytų, kuolelis iš skardos padirbdintu stogeliu uždengiamas. Toks kruopštus, rūpestingas, laiko ir materialių išteklių reikalaujantis darbas gali būti paaiškinamas tik ypatinga, nemeluota meile ąžuolams ir žmonių, kuriems jie buvo sodinami, atminimui.

Kai kuriuos iš šių ąžuolų sodino patys JAV, Kanados, Australijos lietuviai, atvykę į Lietuvą po Nepriklausomybės paskelbimo, kitus, išeivių, jų artimųjų prašomas, sodino A.Kepežėnas. Griežtai vedamoje „apskaitoje“ surašytos pavardės, vardai, šalis, adresas ir … kuoliuko numeris. Be to, kiekvienas ąžuoliukas turi savo „gimimo“ nuotrauką.

Algimantas Kepeženo nuotr.Australijoje1

Algimantas Kepežėnas Australijoje | asmeninė nuotr.

Štai Bronė ir Alfonsas Nakai iš Floridos, atvykę aplankyti savo ąžuolo. Paveiksluota 1992m. Alfonsas Nakas, rašydamas laišką Algimantui Kepežėnui, tarsi paaiškina visų išeivių troškimą turėti Ąžuolyne savo ąžuolą: „Kad neišnykčiau kaip dūmas, anot Maironio, nes kūnas – laikinas, o ąžuolas žaliuoja šimtmečius. „Kiekvieno emigranto šaknys čia, savoje gimtinėje. Dvasia ošia ąžuolais kartu su tais, kurie niekur nebuvo pasitraukę. Nuotraukose įamžintos džiaugsmingos akimirkos su Australijos, Kanados, JAV lietuviais, atvykusiais aplankyti savo tėvų žemės ir joje „įsiamžinti“ savais ąžuoliukais. Daugelis iš jų ir vėliau nori žinoti, ar jų sodintas ąžuoliukas prigijo, ar neskriaudžia jo pikta ranka, ar gera jam parinkta vieta.

Algimanto Kepežėno rūpesčiu sudarytas jo iniciatyva pasodintų ąžuolų „žemėlapis“, skirtinga spalva pažymėta, iš kokios šalies ir kokia intencija. Atskiroje knygoje – „registracija“: numeriai, pavardės, adresai. Su daugeliu susirašinėta, būdavo siunčiamos ūgtelėjusių ąžuoliukų  nuotraukos. Tokį romantišką ir kartu labai nostalgišką troškimą turėti Tėviškės žemėj savą ąžuolą, kuris už tave šlamėtų, net ir tuomet, kai nebūsi, tegali jausti tik tas, kuris daugybę metų gyvena svetur, o visgi širdis – čia, kur senelių, tėvų kapai, kur įspausti jų gyvenimai.

Štai ištrauka iš Algimanto Kepežėno laiško, rašyto 1991.12.18. JAV gyvenančiam Almui Šalčiui. Beje, Almas (Algimantas) Šalčius – keliautojo Mato Šalčiaus giminaitis, o jo motina – Antanina Gustaitytė Šalčiuvienė – feministinių romanų pradininkė Lietuvoje, geografė, parašiusi ne vieną geografijos vadovėlį mokytojams. Laiške Almui atsispindi A.Kepežėno mintys apie Tautos Ąžuolyną: „Man tie visi ąžuoliukai, pasodinti Lietuvos Tautinio Atgimimo Ąžuolyne, simbolizuoja gyvus žmones. Ne kiekvienas atvažiavo ir pasodino ąžuoliuką, o tik tas, kuriam brangi Lietuva, kuriam rūpi jos likimas. Kiekvienas ąžuolas – tai gyvas Lietuvos savanoris, pasirengęs apginti savo Tėvynę. Jūsų ąžuoliukai, nepaisant, kad yra pasodinti per tarpininkus, byloja tą patį.

„O laiške Alfonsui Nakui, išeivijos laikraštyje „Draugas“ parašiusiam straipsnį apie Tautos Ąžuolyną, A.Kepežėnas sako: „Tuo jie (išeiviai) pabrėžia, kad yra kartu su Lietuva. Kova už Lietuvą dar tik prasideda ir tęsis gana ilgai, nes labai jau nudvasinti mūsų žmonės ir prisikelti labai sunku.“ Rašyta 1991.12.15.

„Į kai kuriuos laiškus man jau nebeatsako. Grįžta neatplėšti vokai su ąžuolų nuotraukomis. Tai ženklas, kad adresatas miręs. Jų vis daugėja – mirusiųjų. Ąžuolai lieka vienintelė jų gyvenimo šioje žemėje materiali išraiška. Net ir po išėjimo Anapilin jie ošia gimtosios žemės Ąžuolynui“, – sako Algimantas. Šalia išeivių ąžuolų ošia ir tie, kuriuos pasodino giminės, artimieji, draugai. Jie skirti žuvusiems partizanams, buvusiems tremtiniams.  

Gražiai įprasmintas S.Dariaus S.Girėno atminimas: šalia ąžuoliuko – akmuo, kuriame A.Kepežėno iniciatyva iškalti tautos didvyrių vardai. Ąžuoliukas šiems tautos didvyriams turi įdomią istoriją. Jį pasodino Vida Škėmaitė, Algimanto Kepežėno klasės draugė. V. Škėmaitės tėvas Algirdas Škėma, buvęs  Nepriklausomos Lietuvos karininkas, sovietų sušaudytas Norilske 1942-aisiais. Jaunutė Škėmaitė, V.Škėmaitės teta, buvo Stepono Dariaus žmona. Prasminga, kad ąžuoliuką savo rankomis pasodino artima didvyrio giminaitė. Sodinant ąžuoliuką dalyvauti turėjo ir Skirmantas Maštaras – Stepono Dariaus anūkas, deja, liga sutrukdė.

Šioje giraitėje įsigavo ir sužaliavo ir mano tėvų, buvusių politinių kalinių, Danguolės Ragauskienės ir Alberto Ragausko, kalėjusių Intos lageriuose,  atminimui pasodintas ąžuoliukas. Esu dėkinga A.Kepežėnui, ne tik parūpinusiam ąžuoliuką, bet ir padėjusiam jį pasodinti. Tokių ąžuolų Algimantas Kepežėnas Tautos Atgimimo ąžuolyne, Represijų giraitėje,  yra pasodinęs per 100.

Ir mažiems, ir ūgtelėjusiems ąžuolams reikia žmogaus rūpesčio. Štai prieš keletą metų pačių storiausių medžių žievę tarsi diržais išrėžė piktavaliai žmonės, nes ąžuolo žievės nuoviras – geriausias vaistas karvėms nuo viduriavimo, o taip pat priemonė apetitui sužadinti. Tokio didelio kiekio žievės tikriausiai reikėjo gyvulių augintojams, o gal ir vaistų gamybai. Šiaip jau vandalizmo atvejai ąžuolyne reti. Ne tik todėl, kad jis saugomas.

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Algimanto Kepežėno asmeninė nuotr.

Doram Lietuvos žmogui tai – tautos šventovė, laisvės simbolis. Anot A.Kepežėno, „tauta nebuvo mirusi, ir tai įrodyta ąžuolų sodinimu. Ąžuolynas – vertybė ne tik materialinė, bet ir idėjinė. Man ji siejasi su savanoriais: prireikė jų Lietuvai, ir atsirado“. O žaizdas ąžuolai baigia užsigydyti. Užtraukia išplėštą, nuskustą žievę, lieka tik gilūs randai. Savotiškas mūsų žemės žaizdų – istorinių negandų simbolis…

O kokie keliai suvedė A.Kepežėną su ta tautos dalimi, kuri gyvena užjūriuose? Pasakojimas bus ilgas. Pradėsiu nuo pačių pradžių. Nors Lietuvoje nėra kalnų, kalnų slidinėjimo sportas turi gilias tradicijas. Būtent A.Kepežėnas  dar 1971 metais kartu su alpinistais A.Varanka ir A.Briedžiu nusileido slidėmis nuo aukščiausios Europos viršukalnės ˜– Elbruso. Pirmosios Pasaulio lietuvių žaidynės vyko 1978 metais Toronte. Deja, Lietuvos sportininkai jose dalyvauti negalėjo – juos nuo išeivijos sporto šventės skyrė geležinė uždanga. A. Kepežėnas neslepia – Lietuvos kalnų slidininkus įkvėpė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio sūnėnas Vytenis Čiurlionis – išeivijos šviesuolis, kuris atvykęs į Lietuvą  susitiko su Lietuvos kalnų slidinėjimo federacijos atstovais – A.Kepežėnu ir  šviesios atminties D.Mišeikiu ir A.Vidūnu. „O kodėl į Pasaulio lietuvių žaidynes neįtraukus kalnų slidinėjimo? Juk pasaulyje yra tiek daug slidinėjimą kalnuose mėgstančių lietuvių“, – sakė A.Kepežėnas. Ėjo 1990-ieji. Buvo galima drąsiau kurti planus susitikti su viso pasaulio lietuviais ir surengti bendras rungtynes.

Algimantas Kepeženo nuotr.Antarktidoje1

Algimantas Kepežėnas Antarktidoje | asmeninė nuotr.

Pirmosios žaidynės įvyko Kaukaze 1991-aisiais. Buvo nutarta „užkariauti“ Elbrusą. Daug jaudulio keliantis įvykis – pirmasis lietuvių slidininkų iš viso pasaulio susitikimas! Vienas iš jo organizatorių – A.Kepežėnas. Varžybos vyko ant Elbruso pietinio šlaito, daugiau nei trijų kilometrų aukštyje virš jūros lygio! Knygoje „Kalnai. Slidės. Lietuviai“(2015.Vilnius) radau daug įdomios medžiagos apie pasaulio lietuvių kalnų slidinėjimo žaidynių istoriją: organizavimą, susirašinėjimą su reikiamomis organizacijomis, laiko, vietos, žmonių atvykimo galimybes, dalyvius, pagaliau – ir apie drąsius, linksmus, o kartais ir karstelėjusius įvykius. Nuo 2007 –ųjų A.Kepežėnas išrenkamas Pasaulio lietuvių kalnų slidinėjimo asociacijos prezidentu.

Su kalnų slidininkų mėgėjų komanda jis yra ne po vieną kartą pabuvojęs visuose žemynuose: 1995m. Pasaulio lietuvių žiemos žaidynės vyko Mėlynuosiuose kalnuose (Kanada), 1997-ais – Gutegoje, Australijoje ;2001m. – Mamuto kalnuose, JAV; 2004m. – Huezo Alpėse Prancūzijoje; 2007m. – Tonalės perėjoje Italijoje; 2009m. – Hevenlyje, JAV; 2013m. Smigin Houlse Australijoje;  slidinėjimo varžybos buvo surengtos net Antarktidoje. Kiekviena kelionė – galimybė pamatyti kraštą, pajusti žemyno, šalies koloritą, jo autentiškumą. Tačiau didžiausia, neįkainojama vertybė – bendravimas su išeivijos lietuviais! Tokiu būdu A.Kepežėnas susipažino su daugybe lietuvių, gyvenančių įvairiose pasaulio vietose. Kai kurie iš jų, pajutę nostalgiją Lietuvai, panoro turėti gimtojoje šalyje savą ąžuolą.

Keliones, nepaprastą ir neįprastą aplankytų žemynų grožį,  Algimantas užfiksavo meniškose nuotraukose. Būtų galima sudaryti gamtos, istorinių bei gamtinių paminklų, žmonių, tradicijų, išsaugotų papročių albumus. Štai Australijos lietuviai ne tik vaišingai priima slidininkus iš Lietuvos, jie užsidegę noru parodyti kiek galima daugiau šio ypatingo (seniausiai atskilusi!) žemyno gamtą: aborigenų šventu laikomą Uluru kalną, Olgos kalnus, Kings kanjoną, Australijos džiungles, nuplaukti greitaeigiu kateriu į Ficrojaus salą, iš arti pamatyti Trijų seserų uolas Mėlynuosiuose kalnuose ir dar daug daug visko. JAV, Kalifornijoje, įspūdingi Brais kanjonas, Didžiojo Kolorado kanjonas. Pabūta ir indėnų gyvenamose vietose, pasižvalgyta ir nuo Mirties slėnio šlaitų. Antarktidoje iš laivo tekdavo nusileisti guminėmis valtimis, kad galėtų pasiekti krantą – slidinėjimo vietą. Žiūrovais čia buvo pingvinai, niekada nematę žmogaus. O horizonte – melsvai balti aisbergai, kurie aptirpę (dėl pasikeitusio svorio centro) verčiasi, tad geriau arti prie jų neplaukti, kaip beviliotų jų nežemiškas grožis, ypač saulei nušviečiant. Meniškos, atvirukus primenančios nuotraukos liudija dar vieną Algimanto Kepežėno talentą, intuityvų grožio pajautimą, tokį gyvybingą gamtos ir žmogaus santykio pagavoje.

Tačiau pats didžiausias A.Kepežėno talentas, o gal aistra – tai drąsa gyventi visavertį, džiaugsmingą, optimistišką gyvenimą, drąsa kurti planus ir juos įgyvendinti. Šis žmogus gali pakilti į viršukalnę, nuo jos apžvelgti pasaulio platybes, gali pietauti su pingvinais, bet gali pasilenkti prie ką tik pasodinto ąžuoliuko, pataisyti lietaus ir vėtrų išklibintą kuoliuką, paglostyti ūgtelėjusio medžio liemenį, sielotis dėl nuskustos jo žievės, džiaugtis į Ąžuolyną atvykstančiais mokiniais, kurie, sako Algimantas, tęs mūsų darbus, augins ąžuolus, tegul ir ne vardinius, nes visi įteikti garbės raštai, padėkos, net medaliai svarbūs tik tiek, kiek tęsiami tais apdovanojimais įprasminti darbai.

Svarbesni apdovanojimai : Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalis; Komandoro garbės ženklas „Už nuopelnus Lietuvos sportui“; Olimpinė žvaigždė „Už nuopelnus olimpizmui“; Medalis (tris kartus) „Už nuopelnus Lietuvos sportui“; Draugijos garbės ženklas „Už nuopelnus Žalgirio sporto draugijai“.

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Gamta ir ekologija, Gamta ir žmogus, Skaitiniai, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *