A. Juozaitis. Iš nepasakytos kalbos Lietuvos Seime (18)

Arvydas Juozaitis | newsbalt.ru nuotr.

Arvydas Juozaitis | newsbalt.ru nuotr.

Kalba turėjo būti pasakyta iškilmingame Seimo posėdyje, 2017 metų  kovo 11 dieną. Ji buvo suderinta su Seimo daugumos – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos – vadovybe. Seniūnų posėdyje, reikalaujant konservatorių vadovybei, ji buvo atmesta.

Tezės

Dabartis dažniausiai būna akla savo pačios atžvilgiu. Tai ypač pasitvirtina tada, kai viltys imamos laikyti tikrove. Po metų minėsime modernios Lietuvos valstybės 100-metį.Deja, ši džiugi šventė, išliekant dabarties demografinėms ir emigracijos tendencijoms, taps pirmu ir paskutiniu lietuvių sukurtos valstybės šimtmečio paminėjimu.

Lietuvių kalba — istorinis energijos šaltinis trijų milijonų tautai; kalbėjusi šia kalba bendruomenė išplėšė iš amorfiškos buvusios LDK teritorijos Vakarų žemes ir sukūrė šiuolaikinę Lietuvos Respubliką. Buvo įgyvendinta daugiau nei prieš 300 metų pasakyta Mikalojaus Daukšos tiesa: Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. 

 Šiuo metu, spaudžiant tiek vidaus, tiek užsieno jėgom lietuvių kalba puolama kaip visuomenės formavimo ir jos gyvavimo pamatas; agresyviai reikalaujama keisti jos rašmenis ir fonetinį skambėjimą; lygia greta vulgarizuojama jos leksika. Iš valstybinės kalbos statuso lietuvių kalba stumiama į marginalinės kalbos vietą. Tai pasakytina apie jaunuomenės mokymo programas, o ypač apie bendrą Švietimo ir mokslo ministerijos politiką.

Lietuvos idėja — tai lietuviškumo gyvavimo idėja. Klaidžiojant LDK istorinėse erdvėse šios idėjos rasti negalima. Tuo tarpu visai šalia, Latvijoje, ši idėja gyva jau daugiau nei 100 metų. Tai — Dainų švenčių tradicija. Latviui ar latvei, išpažįstantiems Dainų šventes kaip savo pasaulio pradą ir savo tapatumą, nekyla klausimo, kas jie esą. Tuo tarpu lietuvis vis dar klausia, kas jis ir blaškosi LDK ir Lenkijos istorijoje. Ir nors 1988-1990 metų išsivadavimą iš TSRS imperijos kartu su Baltijos valstybių broliais ir sesėmis vadinome dainuojančia revoliucija, šitai nedaug ką pakeitė. Ne vienas ir ne du viešosios erdvės veikėjai agresyviai įrodinėja, kad mūsų tapatybė — ne baltiškos, o lenkiškos kilmės. „Lenkijoje dainų švenčių nėra, vadinasi, nereikia jų ir mums”, — skamba vieši pareiškimai. Toks požiūris įtakoja ir visuomenę, ir pirmuosius valstybės asmenis: į Dainų šventę Lietuvoje žiūrima kaip į koncertą ar karnavalą, t.y. tik viešą renginį. 

Keliasdešimt inteligentų, o ne valstybės institucijos pagaliau įkūrė visuomeninį fondą ir paskelbė Vyčio pamiklo sostinės centre konkursą. Ne tik paskelbė, bet ir nuvedė šią iniciatyvą iki pabaigos. Lietuvos šimtmečiui sukurtas puikus heraldizuotas Vyčio paminklas, kuris jau gaminamas. Didžiausi šios iniciatyvos priešininkai buvo Vilniaus meras ir Kultūros ministerija. Tuo tarpu Vytis — valstybės simbolis,  paradoksaliausiu būdu susiejantis istorinę ir pastarojo šimtmečio Lietuvą. Net jeigu šis šimtmetis taptų paskutiniuoju mūsų žygiu, mes išjotume į nežinią kilniai ir garbingai.

Geopolinė aktualija. Rytinis kaimynas Baltarusija išgyvena veržlų LDK tradicijų gaivinimo metą. Kone visa akademinė ir kultūrinė visuomenė jau seniai susitapatinusi su istorinės Lietuvos visuomene. Lietuvos didieji kunigaikščiai, Žalgirio ir visi pagrindiniai istoriniai mūšiai įvardinami kaip baltarusių tautos nuosavybė. Kultūrinis LDK palikimas ir kūrybinės LDK asmenybės — baltarusiai. Politinis Baltarusijos elitas jau akivaizdžiai palaiko šią tradiciją, perkeldamas ją į tarptautinius renginius. Nebedaug reikia, kad istorinis Lietuvos Vytis vėl taptų Baltarusijos herbu (juo jis jau buvo), o šalis būtų pavadinta slavišku vardu Litva. Tuo būdu lietuviai turėtų priimti į savo “tapatybės arealą” dešimties milijonų “naujų LDK lietuvių” tautą. Pasekmės būtų pražūtingos, galinčios sukelti net karinius konfliktus.

Lietuvių kalbos ir baltiškos kultūros Lietuva verta valstybės istorinės —  Vyčio vėliavos. Tautiška Trispalvė turėtų užleisti vietą Vyčiui kaip dabartinės valstybės vėliavai. Trispalvė mums liks, ji liudys XX amžiaus kovas ir laisvę. Tuo tarpu valstybine vėliava tapęs Vytis liudytų  ne tik istorinę, bet ir paskutinės mūsų būties LIETUVĄ.

Vilnius, 2017 metų kovo 7 diena.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
2-PROCENTU-PARAMA-ALKUI
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *