I. Hilbig. Apie lietuvių kalbą (6)

smm.lt nuotr.

Kas ir kokia yra ta lietuvių kalba? Kalba, kuria šneka tik apie 4 mln. žmonių ir kuri nepatenka į pasaulio kalbamiausiųjų šimtuką? „Esate maža tauta, todėl turite turėti diiiiidelę kalbą“, – kartą pasakė vienas mūsų studentas užsienietis. Ir ji yra didelė keliais atžvilgiais.

Pirmiausia, lietuvių kalba yra labai – tikrai labai sena. Ji panaši į sanskritą (klasikinę indų kalbą), senovės lotynų ir graikų kalbas. Tai seniausia išlikusi indoeuropiečių kalba, išlaikiusi daugiausia fonetinių ir morfologinių prokalbės, iš kurios išsirutuliojo dauguma Europos kalbų, ypatybių. Ji labai svarbi indoeuropeistikai – atskirai kalbotyros šakai, tyrinėjančiai indoeuropiečių kalbų kilmę, raidą, panašumus ir skirtumus.

Įvairių tautybių šios srities mokslininkai savo konferencijose bendrauja lietuviškai!

Balsinga ir maloni ausiai, dėl savo konservatyvumo lietuvių kalba gali pasirodyti esanti tikra proto mankšta. Ji neturi artikelių – žodžių ryšiai sakinyje reiškiami kaitant galūnes. Turime 5 daiktavardžių linksniuotes, kurių kiekvienoje yra po 7 vienaskaitos ir daugiskaitos linksnius, kaitome ir kitas kalbos dalis…

Tačiau, pavyzdžiui, mūsų laikų sistema palyginti nesudėtinga. Ir pramokti skaityti lietuviškai nėra sunku – iš esmės skaitoma taip, kaip rašoma, reikia tik žinoti, kokį garsą žymi viena ar kita raidė. Šiuo atžvilgiu lietuvių kalba yra daug modernesnė nei, tarkime, anglų ar prancūzų. Tie keisti ant kai kurių mūsų lotyniškos abėcėlės raidžių esantys ženkliukai yra ne šiaip „papuošalai“: ą, ę, į, ų, ū, č, š, ž žymi visiškai skirtingus garsus nei a, e, i, u, c, s, z.

„Ne ne, lietuvių kalba nėra slavų, ji – baltų grupės“, – dažnai mums tenka aiškinti užsieniečiams. Dėl istorinių bei politinių aplinkybių dauguma Lietuvos gyventojų moka ar bent supranta rusiškai, o Vilniaus regione – ir lenkiškai, tačiau nei rusas ar lenkas, nei joks kitas lietuvių kalbos specialiai nesimokęs žmogus jos nesupras. Vienintelė išlikusi gyva artima lietuvių kalbos giminaitė yra taip pat baltiška latvių kalba, tačiau kalbėdami savaip nesusišnekame ir su „broliais“ latviais. Estų, kurie per klaidą irgi kartais priskiriami baltams, kalba net ne indoeuropiečių, o ugrų-finų šeimos, taigi didelių panašumų su lietuvių kalba čia ieškoti išvis neverta.

Lietuvių kalba nepaprasta ir tuo, kad… išliko. Juk istorijos sūkuriuose ji tiek kartų galėjo visam laikui dingti nuo Europos kalbinio žemėlapio, kaip ir pati Lietuva – nuo jos geografinio, politinio paviršiaus. Jai ne kartą teko spręsti: „Būti ar nebūti?“

Viduramžiais Lietuvos kunigaikščiai ir didikai kalbėjo lietuviškai (nors net ir tada lietuvių kalba nebuvo oficialia valstybės kalba). Mums susijungus su Lenkija (1569–1795), Lietuvos diduomenė iš esmės perėmė lenkų kalbą ir kultūrą. Lietuvai esant Rusijos imperijos sudėtyje (1795–1914), po 1863 m. sukilimo prieš lietuvių kalbą imtasi itin drastiškų veiksmų: uždarytos lietuviškos mokyklos, prasidėjo kelis dešimtmečius trukęs spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas (lietuviškai buvo galima rašyti tik kirilica – slaviškais rašmenimis!).

Garsus XIX a. prancūzų kalbininkas A. Meje (A. Meillet), norinčius išgirsti, kaip kalbėjo senovės indoeuropiečiai, savo kolegas ragino vykti pasiklausyti lietuvių valstiečių šnekos, kurios dienos Rusijos užkampyje, kaip tuomet manyta, buvo suskaičiuotos…

Ir polonizacijos, ir vėlesnės rusifikacijos laikais prasčiokiška laikyta lietuvių kalba glaudėsi ir išgyveno paprastų kaimo žmonių, baudžiauninkų gryčiose. Didžiausio suspaudimo ir aktyvios kultūrinės rezistencijos metais buvo klojami bendrinės lietuvių kalbos, sukurtos tik XX a. pradžioje, pamatai.

Per trumpą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį (1918–1941) lietuvių kalbai tarpti buvo sudarytos visos sąlygos.

Tačiau tas mūsų kultūros ir kalbos aukso amžius buvo neilgas – jį nutraukė prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas ir okupacijos. Nors Lietuvai esant Sovietų Sąjungoje lietuvių kalba, greta rusų, buvo valstybinė, viešojo gyvenimo rusifikacija labai buvo stipri.

Šiuo metu lietuvių kalba yra vienintelė oficiali valstybinė Lietuvos Respublikos kalba (nuo 2004 m. – ir viena iš oficialių ES kalbų), saugoma specialių institucijų ir ginama Kalbos įstatymo. Būdama labai archaiška, ji patenkina visus šiuolaikinės Lietuvos visuomenės poreikius.

Lietuvių kalba – gražus seno ir naujo derinys, naujoviškais drabužiais apvilkusi senovė.

Autorė yra VU Lituanistinių studijų katedros lektorė. Šie rašinys skelbiamas ir VU Lituanistinių studijų katedros internetiniame puslapyje

Kategorijos: Akiračiai, Kalba, Kultūra, Nuomonių ratas, Švietimas, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *